Evgen Dykyj vasario 22 d. vakare parašė savo fb sienoje: Išsigandusiems užnugario civiliokams siūlau paskaityti šį kariškio tekstą 🙂 neskubėkite mūsų laidoti 🙂
Jehoras Firsov
Jei Amerika mus paliktų. Mano subjektyvus požiūris
Sykį pas mus atvažiavo žurnalistas iš Jungtinių Valstijų ir paklausė, ar turime kokios ginkluotės, kuria galėtume pasigirti.
Pasikasiau pakaušį. Nesinorėjo jo užgauti, bet mano brigadoje, kuri, minutę (!), jau trečius metus laiko pirmąją liniją sunkiausioje kryptyje, kažko amerikietiško turėjome tik „Starlink“…
Piliečių ir net politikų vaizduotėje pilna dalykų, kurie jau seniai neatitinka realybės. Situacija mūšio lauke keičiasi labai greitai ir tai, kas dar vakar buvo laikoma „karo dievu“, šiandien karo panteone toli gražu net ne pirmose vietose.
Taigi, norėdami suprasti galimo amerikiečių pagalbos sustabdymo pasekmes frontui, paanalizuokime, kuo šiandien realiai esame priklausomi nuo JAV.
Pirmiausia – tai net ne ginklai, o ryšys. „Starlink“! Jei jis „užsilenktų“ – iškart prasidėtų problemos: pėstininkai atramos punktuose, žvalgyba, dronų įgulos, artileristai, brigadų ir batalionų štabai… – visi naudoja „Starlink“.
Su „WhatsApp“ galima lengvai prisiskambinti iki tolimiausių pozicijų ir pasikalbėti su kariu vaizdo ryšiu. FPV dronu sunaikinus bet kokį objektą, iškart tą vaizdo įrašą persiunčiame štabui, kas leidžia vadams realiu laiku suvokti situaciją mūšio lauke.
Jei „Starlink“ išjungtų, jau pirmąją valandą prasidėtų valdymo dezorganizavimas. Be to, galbūt nebūtų galima panaudoti kai kurių dronų, kurie veikia tik palydoviniu ryšiu.
Tiesą sakant: man atrodo, kad „Starlink“ vis tik neatjungs. Nes tai būtų jau nebe tik paprastas pagalbos sustabdymas, bet atvirai priešiškas veiksmas Rusijos naudai. Vargu, ar naujoji administracija pasiryžtų tokiam demonstratyviam priešiškumui Ukrainos žmonėms.
Bet mes turime būti tam pasiruošę. Ir jau „vakar“ padirbėję dėl alternatyvaus ryšio.
Pavyzdžiui, priešas sukūrė alternatyvų ryšį – tai WiFi tiltai – platusis WiFi, per kurį galima prisijungti prie interneto.
Laiko dar turime. Nepanikuokime. Tačiau tie ištekliai turi būti naudojami efektyviai, nes problemos gali prasidėti labai netikėtai.
Antras momentas, kur esame labai priklausomi nuo Jungtinių Valstijų – oro gynyba. Ypač „Patriot“ sistemos ir amunicija joms. Reikia skubiai ieškoti alternatyvų: ir alternatyvių tiekimo kelių, ir pačių sistemų. Kitaip Ukrainos miestai bus neapsaugoti. Tas klausimas turėtų būti vienas pirmųjų derybose su Europa.
O dabar prie gerų naujienų. Ne veltui šį karą vadina „pirmuoju dronu karu“ – tai reiškia, kad daugiausiai žalos padaroma įvairių tipų dronais. Ir dažniausiai tie dronai ne iš JAV. Bet žinau, kad įvairiais būdais, įskaitant ir nevyriausybinius, JAV finansuoja kai kuriuos projektus.
Iš pradžių dronai buvo kiniški. Dabar yra FPV dronų, kurie beveik visiškai (kartu su komplektuojančiomis!) pagaminti Ukrainoje.
Maždaug 80% visų sunaikinimų padaroma dronais.
Palyginti su 2022–2023 metais, kitų rūšių ginklų naudojimas gerokai sumažėjo.
Artilerijos panaudojimas dabar sumažėjo keliolika kartų, palyginti su tuo škvalu, koks buvo 2022-aisiais metais. Netgi iš priešo pusės. Artilerijos sistemos susidėvėjusios, sviedinių daug mažiau, jie netikslūs. Artilerija dabar naudojama svarbiems, bet siauriems, specifiniams uždaviniams, arba saugo nepilotuojamus aparatus, kai jų negalima panaudoti dėl blogo oro.
Dėl amunicijos dronams, tai čia iš tikrųjų veikia „šešėlinis karinis pramoninis kompleksas“, kurio neįmanoma sunaikinti net ir labai norint.
Tūkstančiuose rūsių ir kaimo būstų gaminami įvairių rūšių šaudmenys. Ardomos pasenusios sovietinės minos, daugiafunkciniuose puoduose išskiriama sprogstamoji medžiaga ir daromi reikalingi šaudmenys. Beje, įvairių tipų – nuo fugasinių iki termobarinių. Žinoma, tai labai supaprastinta. Tiesą sakant, sukūrėme visą pramonę, kad apsirūpintume sviediniais dronams.
Įskaitant ir pusšimtį jau dirbančių oficialių kovinių komplektų gamintojų.
Būtent tas „šešėlinis“ bei oficialus karinis pramoninis kompleksas ir aprūpino mus koviniais komplektais, kurie ir sunaikino tuos 80 procentų taikinių per pastaruosius metus.
Visa tai rašau todėl, kad „Himars“ ar „Haubica 777“ jau seniai nebėra fronto karaliai. Fronte karaliauja dronas!
Beje – apie „Himars“. Deja, priešas jau seniai rado kaip „spufingo“ priemonėmis pakeisti mūsų šūvių koordinates. Raketos nuskrenda, bet ne ten… Deja, „Himars“ efektyvumas sumažėjo.
Nežinau, ar amerikiečiai tai supranta, bet tokia karti tiesa – šimtus milijonų dolerių kainuojantys kompleksai kartais neduoda adekvataus rezultato. Jais reikėjo aktyviai viską naikinti pirmaisiais karo metais.Bet tada amunicijos kiekiai mums buvo ribojami. Reikšmingų galimybių laikas praėjo veltui.
Toliau – prieštankinis kompleksas „Javelin“. Žinoma, tai svarbus dalykas. Jis mus gelbėjo pirmaisiais mėnesiais. Bet dabar – jau seniai ne tas ginklas, kuris būtų lemiamas mūšio lauke. Jei per mėnesį visame fronte pavyksta kelis kartus sėkmingai panaudoti „Javelin“ – tai jau gerai. Palyginimui, dronais per mėnesį padaroma daugiau nei 10 000 patvirtintų pataikymų.
Dabar dėl Pentagono žvalgybos. Tai ne mano kompetencija, bet manyčiau, jog JAV dalijosi strategine informacija apie priešo planus, dalinių permetimus, dalijosi palydovinių vaizdų duomenimis. Ir žinoma, bet kokia informacija apie priešą yra svarbi.
Sunku pasakyti, ar sugebėtų europiečiai, ar kas nors kitas tapti tokių žvalgybos duomenų alternatyviu šaltiniu. Galbūt tai apsunkintų mums galimybes naikinti taikinius Rusijos Federacijos teritorijoje.
Tačiau viena galiu pasakyti tiksliai: nei būrys, nei kuopos ar brigados niekada sistemingai nesinaudojo Pentagono duomenimis, kad sunaikintų konkrečią priešo poziciją fronte. (Arba tai buvo daroma itin retai, išimties tvarka vykdant specialiąsias operacijas).
Šiuolaikiniai mūšiai yra labai manevringi ir dinamiški. Jei iš kokios nors vietos šaudo tankas, tai ta lokacija būna aktuali tik trumpą laiką. Pašaudęs tankas greitai važiuoja slėptis ir net nepalieka pėdsakų.
Todėl žvalgybinės informacijos perdavimo nutraukimas neturėtų paveikti būtent kovinio proceso rezultatyvumo.
Tiesą sakant, matau didesnę grėsmę frontui dėl mūsų pėstininkų problemų nei dėl bet kokios pusės pagalbos sustabdymo. Bet tai jau mūsų namų darbai.
Iškart pasakysiu, kad be to, ką išvardinau, JAV finansuoja dar daug programų, tokias kaip mūsų mokymai, ne kariniais tikslais, ir daro įtaką įvairioms institucijoms, kurios taip pat teikia mums finansavimą.
Tačiau dabar kalbame apie tai, kas labiausiai kritiška.
Taip pat nenoriu sumenkinti bet kokios ginkluotės rūšies vaidmens.
Kariniuose reikaluose svarbi įvairovė.
Net jei tai „Javelin“, kuris per metus buvo panaudotas tik kartą per smarkią liūtį, kai joks dronas negalėjo skristi.
Ir šiuo tekstu toli gražu neteigiu, jog visus galima pasiųsti po velnių ir atsilaikyti prieš tokį priešą kaip Rusijos Federacija be paramos iš išorės. Kaip sakoma, kartu ir velnią mušti nebaisu. Bet jei staiga nutiktų taip, kad liktume be Jungtinių Valstijų paramos arba net mus pradėtų spausti Trampo administracija, žinokite: mes, Ukrainos žmonės, per šiuos metus nuėjome ilgą kelią ir padarėme labai daug. Laimei, kariniame plane tapome daug mažiau priklausomi nuo partnerių.
Turime suvokti: mūsų draugai ir pagrindiniai sąjungininkai šiandien – dronai. Ir tos auksinės rankos ir galvos, kurios juos gamina. O jos tikrai neišduos.
Todėl – taip, jei staiga taip nutiks – be Jungtinių Valstijų paramos mums bus sunku. Kartais – labai! Karas nesibaigs per 24 valandas, Ukraina už taiką Europoje mokės didesnę kainą nei galėjo. Tegul tai lieka konkrečių politikų, o ne Amerikos žmonių sąžinės graužatis. Bet mes galime atsilaikyti. Jei būsime kartu. Kaip pirmosiomis dienomis…
Parengė LL. Redagavo V.K.