Evgen Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidar“ bataliono kuopos vadas, liepos 7 d. ryte NV radijuje kalbėjo apie rusijos civilinės aviacijos nuostolius, apie objektų apšaudymą Sergiev Posado mieste, apie karo veiksmų perkėlimo į priešo teritoriją svarbą ir kodėl tai vienintelė pergalės galimybė, kodėl ukrainiečiai nebuvo nepasiruošę, kad rusai greitai keliskart padidins dronų gamybą, apie mobilių oro gynybos grupių problemas, apie pagrindinio karinio jūrų laivyno parado Sankt Peterburge atšaukimą, apie rusų bandymus apsupti Pokrovską, apie situaciją Charkivo kryptyje, taip pat apie grėsmes civiliams, į kuriuos treniruodamiesi kėsinasi rusijos dronų operatoriai, ir su kuo Ukraina susidurs šį rudenį. Vedantysis – Pavlo Novikov.
– Sveikinu visus. Šiandien 2025-ųjų liepos 7-oji, pirmadienis. Pradedame specialią NV radijo transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […] Na, ir, žinoma, kiekvieną laidą pradedame karo situacijos, padėties Ukrainos frontuose analize. Naujausiais Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo duomenimis okupantai patyrė tokius nuostolius: minus 1100 karių, minus 3 tankai, minus 7 koviniai šarvuočiai, minus 33 artilerijos sistemos, minus 2 daugkartinio paleidimo raketų sistemos. Na, ir dar keli minusai.
Su mumis kalbėsis svečias – rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidaro“ bataliono kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarkties mokslinio centro direktorius Evgenas Dykyj.
Pone Evgenai, sveikinu eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labas rytas!
– Pradėkime nuo įdomios istorijos. Pamenu tokią frazę: „Kariuomenės laimi arba pralaimi mūšius, o karus laimi visuomenės“. Jau atkapstyta labai įdomi istorija apie rusijos civilinės aviacijos nuostolius. O kodėl, po galais, ji vis dar kartais veikia? Taigi, per dvi dienas, kai nežinomi, bet akivaizdžiai labai naudingi dronai skraidė virš įvairių rusijos teritorijų, vien jų civilinės aviacijos nuostoliai siekė 250 milijonų dolerių. Ir tokios istorijos tęsiasi.
Praeitą naktį tapo žinoma, kad Maskvos srityje, netoli Sergiev Posado, kažkas sprogo. Ten yra parako gamykla. Na, iš esmės, chemijos įmonė, kurioje, be kita ko, gaminamas ir parakas. Be to, Tulos ir Ivanovo srityse buvo paskelbtas oro pavojaus signalas.
rusijos gynybos ministerija kalba, jog praeitą naktį sunaikinta daugiau nei 90 nežinomų nepilotuojamų skraidančių aparatų. Man rodos, jog tas pastangų perkėlimas į agresorės valstybės teritoriją, na, kažkaip turėtų paaiškinti rusams, kad tai karas. Virš jų galvų kažkas skraido, kažkas sprogsta jų gamyklose, vadinasi specialioji karinė operacija vyksta pagal planą. Kaip jūs matote tas žymybes?
– Žinoma, smūgių perkėlimas į priešo teritorijos gilumą iš ties, mano požiūriu, yra geriausia, ką galime ir turime daryti. Ir, sakykim, toks rimčiausias mūsų galimos pergalės laidas. Neperkeldami ir, svarbiausia, neintensyvindami smūgių rusijos gilumoje, vien didvyriškai laikydami frontą ir netgi neįtikėtinais kiekiais permalinėdami mus puolančius okupantus (ką būtina daryti), karo nelaimėsime..
Taigi, vieniems mūsų gynėjams ir gynėjoms didvyriškai belaikant frontą ir tiesiog permalinėjant bešliaužiančią rusijos kariuomenę, kita mūsų gynėjų, tiek vyrų, tiek moterų, dalis tuo pat metu turi vis giliau ir giliau skverbtis į rusiją. Tai išties vienintelė mūsų galimybė laimėti. Turime didinti mastą.
Ir atsakant į jūsų klausimą, ar rusai patys tai jaučia, kad jie tokie, kad Specialioji karinė operacija vyksta pagal planą ir kad tai yra karas – ir taip, ir ne. Jie budrūs, bet akivaizdžiai vis dar ne tiek, kiek mums reikia, ir toli gražu ne tiek, kad būtų galima sakyti, jog jie jaučia šį karą simetriškai su mumis.
Štai tų gilių smūgių masto didinimas, mano nuomone, tai yra vienas iš dviejų kritinių poreikių, su kuriais dabar susiduriame.
Antrasis, žinoma, – apsaugos nuo jų masinių oro antskrydžių struktūra. Šiuo metu vyksta nuožmi kova dėl abiejų šalių dangaus. Ir svarbiausia, kad tos užduotys, apie kurias kalbu, viena kitos nepakeičia. Mums reikia ir radikaliai sustiprinti mūsų oro gynybą, ir taip pat radikaliai padidinti mūsų smūgių skaičių rusijos padangėje.
Na, būkime atviri. Šiuo atžvilgiu mes šiek tiek atsiliekame. Jeigu visiškai atvirai, tai net ne šiek tiek. Tiesiog kažkaip nutiko, kad nebuvome pasiruošę tokiam rusijos greitam ir efektyviam visų tų „Geran“ gamybos padidinimui.
Mes išmokome ramiai, visiškai, taip sakant, darbo tvarka atremti dešimčių dronų atakas, bet pasirodėme nepasiruošę tam, kad jie skristų beveik kiekvieną naktį jau šimtais.
Be to, paaiškėjo, kad vėlgi mes žymia dalimi remiamės mobiliomis grupėmis. Ir tos mobilios grupės atiderino visiškai efektyvią veiklą žemutiniame ešelone, nes rusai jau seniai bandė mus paimti tuo, kad jų „Geran“ ir visa kita skraidė labai žemame aukštyje, žemiau radarų matomo lygio. Na, mes išmokome apsieiti be radarų. Mobilios grupės tvarkėsi senamadiškai, naudodamos prožektorius.
Taigi, o dabar rusai radikaliai pakeitė savo taktiką. Tai yra, jų ne tik atskrenda šimtai, o nebe dešimtys, bet dabar jie dar ir didelę kelio dalį skrenda aukščiau nei 3 km, net iki 5 km, aukštyje. O tai jau virš mobiliųjų grupių ugnies zonos ribų.
Mobiliosios grupės, mūsų oro gynybos pagrindas, juos mato, bet nieko negali padaryti, kadangi mobiliųjų grupių ginkluotės priemonės daugiausia yra didelio kalibro kulkosvaidžiai, na, geriausiu atveju 23 mm zenitiniai pabūklai, pasiekiantys maksimum 2 km aukštį. Taigi, mums reikia nedelsiant spręsti tą problemą, rusijos dronų atakų atmušimo problemą ir, absoliučiai lygiagrečiai, dirbti, kad jie negalėtų atmušti mūsų dronų atakų.
Ir, na, gal dabar šiek tiek perdėsiu. Sergėk Dieve, niekada nepamirškim, kad šiame kare, atseit XXI amžiuje, kaip ir XX, XIX, kaip ir XVIII amžiuje, vis tiek pagrindinis vaidmuo priklauso paprastiems pėstininkams. Nepamirškime to.
Bet vis tiek leisiu sau šiek tiek perdėti ir pasakyti, kad šis karas dėl dviejų šalių dangaus turės labai didelę įtaką tam, kas galiausiai laimės. Tas derinys, kas geriau sugebės apginti savo dangų ir kas laisviau jausis svetimoje padangėje, na, labai didele dalimi nulems rezultatą.
– Gerai. Na, yra dar viena įdomi vakarykštė naujiena, kurią norėjau su jumis aptarti. Man tai buvo staigmena, bet maloni staigmena. Taigi yra toks Juodosios jūros tyrimų instituto projektas „Black Sea News“ (Juodosios jūros naujienos). Taigi, ką jie rašo? Sekmadienį (liepos 6 d.) buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Karinių jūrų pajėgų diena. Taigi, būtent tą dieną rusai atšaukė, tai yra, panaikino pagrindinį rusijos federacijos jūrų paradą 2025-aisiais Sankt Peterburgo mieste. Tas paradas, tradiciškai turėjo vykti paskutinį liepos sekmadienį, betgi nevyks. Sekmadienį vadinamoji rusijos žiniasklaida pranešė, kad visa tai atšaukta, pasiruošimas paradui sustabdytas. rusijos karinio jūrų laivyno karo laivai neatplauks į Nevos upės paradines prieplaukas.
Taigi, kažko bijoma tiek Baltijos jūroje, tiek pačiame Leningrade. Na, manau, kad tai įdomus dalykas. Ką apie tai manote?
– Tai išties labai įdomus dalykas. Ir tai rodo, kad arba mes Baltijos šalyse tikrai turime labai gerus, labai patikimus sąjungininkus leidžiančius iš savo teritorijos mums veikti Baltijos jūroje, arba bent jau rusai taip mano, kad lietuviai, latviai, estai, suomiai yra tokie, kaip sakoma, „pritvinkę“, jog yra pasirengę leisti mūsų, pavyzdžiui, specialiųjų operacijų pajėgoms išvystyti savo veiklą Baltijos jūroje.
Faktas yra tas, kad techniškai mes tam esame visiškai pasiruošę. Tie patys mūsų dronai, kurie iš tikrųjų nugalėjo rusijos laivyną Juodojoje jūroje, idealiai tinka ir Baltijos jūros sąlygoms.
Klausimas tas, kad mes neturime išėjimo į ten. Mes neturime išėjimo į Baltijos jūrą, neturime savo pakrantės. Ir jei rusai taip dėl to išsigandę, tai jie mano, kad mes galime iš Baltijos šalių teritorijos…
O ten atstumai išties yra daug mažesni nei net nuo Odesos iki Krymo ar juo labiau nuo Odesos iki Novorosijsko. Taigi, jei mes iš tikrųjų tokiais atstumais įstūmėme jų laivyną giliai į uostus Juodojoje jūroje, tai jie puikiai supranta, kad Baltijos jūroje, jei tik mums būtų leista ten išplaukti, jie neturėtų su kuo mus ten atremti. Beliktų tik žiūrėti, kaip mūsų dronai demonstratyviai nuskandina, pavyzdžiui, tą patį legendinį kreiserį „Aurora“. Na, jie nusprendė, kad rusus tai pernelyg pažemintų ir įžeistų, jog net jų visuomenei lengviau išgyventi parado atšaukimą nei netikėto naujo dalyvio pasirodymą tame parade.
– Gerai. Dabar pereikime prie situacijos ant žemės. Karo studijų institutas rašo, kad rusai bando plačiau apsupti Pokrovską. Dėl Pokrovsko jie kovoja jau, na, daugiau nei metus, jei neklystu.
– Jis nepasiduoda daugiau nei metus. Nesuklyskite. Nepasiduoda nuo praėjusių metų gegužės.
– Taigi, jie dėl to kovoja jau daugiau nei metus ir dabar nori plačiau apeiti Pokrovską, taip sakant, apsupti jį žiedu. Planuoja tęsti puolimą Dobropillya kryptimi.
Na, o situacija Donecko srityje jau tradicinė. Taip, mums įprasta, nors nemaloni, kad būtent ten priešas aktyviai visur landžioja. Ir vis dar bando apeiti Pokrovską. Ką turime suprasti apie Donecko dalį?
– Tiesiog tai dar ne viskas. Priešas jau bando Pokrovską apeiti, nes jau seniai bandė į jį įsiveržti. Ir jau taip ilgai. Maždaug praėjusių metų gegužę jie priartėjo prie Pokrovsko ir Pokrovsko, kryptis tapo viena sunkiausių. Ir maždaug, jei neklystu, praėjusių metų birželį, tai yra, jau daugiau nei prieš metus, jie priartėjo prie Pokrovsko.
Taigi jie tiesiai įsirėmė, galima sakyti, jau įsirėmė į Pokrovską. Ir štai toliau, ką reiškia posakis „pamatyti Paryžių ir mirti“. Na, jie pamatė Pokrovską ir pradėjo prie jo mirti. Ir štai jau metai jie prie jo miršta įsirėmę į Pokrovsko apylinkes, taip ir nesugebėję į jį įsiveržti.
Taigi jiems prireikė metų, kad pagaliau suprastų, jog jie į jį ne tik neįsiveržė, bet jog į jį jau ir neįsiverš. ir dabar jie ėmėsi „plano B“ – pabandyti apsupti Pokrovską labai plačiu žiedu, kad mums vis tik tektų iš jo trauktis. Na, kaip sakoma, vėliavos jų rankose.
– Gerai. Dabar pakalbėkime apie kitas sritis, apie kurias konkrečiai rašo Konstantinas Mašovecas iš Informacinio pasipriešinimo grupės. Jis rašo, kad rusai dabar labai aktyvūs. Kalbant apie situaciją prie Kupjansko, ten yra Borova gyvenvietė. Jie būtent dabar bando stumtis jos link iš abiejų pusių ir taip pat link Charkivo srities, na, ir atitinkamai iš Rytų. Štai istorija apie tai, kad jiems reikia Kupjansko, o gal net labiau Kupjansko geležinkelio mazgo. Kas ten vyksta? Nes dabar rusai ten turi tam tikrų pasiekimų. Na, bent jau Mašovecas apie juos rašo.
– Ne, jų ten yra, bet, beje, ne tik rusų. Tas fronto ruožas tarp Kupjansko ir Lymano pastarosiomis dienomis buvo pats dinamiškiausias. Ir, vėlgi, kalbame taip, tarsi apie kažkokį Charkivo paėmimą į „reples“ ar prasiveržimą link Kyjivo. Išties, tame mastelyje, sakykim, yra fronto linijos pokyčių iš abiejų pusių.
Čia pacituosiu savo mėgstamiausią orką Girkiną. Jis neseniai kaip tik rašė apie visus tuos jų pasiekimus Donbase ir Charkivo srityje, kurių karinio mokslo požiūriu neišeitų pavadinti net operacine sėkme, jau nekalbant apie strateginę. Taigi. Girkinas šiuo atveju labai aiškiai suformulavo, kad kalbama net ne apie operatyvinius, o apie taktinius pokyčius. Tačiau tie taktiniai pokyčiai yra būtent ruože tarp Kupjansko ir Lymano, jie dabar vyksta dviem kryptimis.
Ten, na, paprastai sakant, vyksta judėjimas, ir tuo pat metu yra vietų, kur orkams pavyko šiek tiek taktiškai stumtelėti mūsų gynybos liniją, o piečiau, priešingai, mūsų gynėjai ir gynėjos taip pat taktiniu požiūriu, betgi pagerino savo pozicijas ir atstūmė orkus. Tai yra, dabar vyksta, sakykim, labai aktyvūs veiksmai iš abiejų pusių, betgi taktiniu lygmeniu. Būtent siekiant pasigerinti savo pozicijas ir nežymiai pasistūmėti. Taigi taip, ten judėjimai vyksta abiem kryptimis.
Tas pats jau minėtas Mašovecas rašo, kad tarp Kindrativkos ir Kostiantynivkos mūsiškiai įsiterpė į priešo kovines eiles ne mažiau kaip 2,5 km tolyn. Vadinasi dar ir prie kitų gyvenviečių, kurių visų pavadinimų neįsiminsim. Atitinkamai, čia vėlgi yra tam tikrų taktinių pasiekimų.
Tačiau pačioje Kupjansko kryptyje jie vienu metu puola Velykyi Burluk tiek iš placdarmo, tiek ir iš Vovčansko krypties. Ir čia, kaip suprantu, apie tai rašo Konstantinas Mašovecas. Priešo vadovybė bando ištempti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pajėgas ir išteklius per visas tas tris operacines kryptis ir tam naudoja gana efektyvią metodiką: vienu metu arba trumpais intervalais aktyvuoja savo priešakinius padalinius, jau anksčiau įsiveržusius į Sumų ir Charkivo sričių pasienio zoną.
Taigi, ištempti fronto liniją – toks dabar yra jų operacinis planas. Štai kaip tai vyksta, ar ne? Ir tas operacinis sumanymas remiasi tuo, kad jie tiesiog fiziškai turi daug daugiau kareivių. Kiek mes jau apie tai kalbame eteryje, o tai nesikeičia. Reikalas tas, kad ištempus fronto liniją, tai, atitinkamai, grubiai kalbant, kiekvienam fronto linijos kilometrui tenka tam tikras skaičius žmonių. Ir tiems, kurių žmonių mažiau, sunkiau padidinti kilometrų skaičių, sunkiau prisitaikyti prie to, kad linija tapo ilgesnė. O mes visą laiką kovojame ne skaičiumi, o įgūdžiais. Taigi. Ir jie šiuo metu bando efektyviai išnaudoti tai, kad skaičiumi turi daugiau. Ir fronto linijos ištempimas jiems yra labiau naudingesnis, patogesnis nei mums.
Na ir konkrečiai, jei jau prisiminėme tą sektorių, tai nuskambėjo tas labai nemalonus žodis „placdarmas“. Išties, problemos, kurias dabar turime, atsirado dėl to, kad kažkada leidome jiems kirsti Oskolo upę, suformuoti ten placdarmą ir jį išlaikyti. Tiesą sakant, nesakyčiau ir nemanau, kad tai buvo klaida. Vėlgi manau, kad tiesiog neturėjome pakankamai žmonių fiziškai, kad to išvengtume. Ir dabar, kaip sakoma, esame už tai baudžiami. Tas placdarmas šiuo metu yra pagrindinė problema.
– Gerai. Na, tada dar viena istorija. Tiesą sakant, pacituosiu Pašą Gubarevą. Jis buvo Donecko gauleiteris. Jis parašė, kad vaikštinėjo po Sevastopolį, sutiko jūrų pėstininką iš kažkokios 810-osios brigados. Ir tas papasakojo, kad į Krynkus įžengė 440 žmonių, o išėjo siek tiek daugiau nei 200. Į Kursko operaciją Kursko srityje ėjo 500 žmonių, liko 40. Taigi, tokios Kursko operacijos pasekmės, beje, jūrų pėstininkams.
Ir čia jau prisimename istoriją su 155-ąja jūrų pėstininkų brigada. Patys rusai jau pripažįsta, kad ten sunaikinta visa jų vadovybė. Vakar mačiau istorijoje, kad net „vagneriai“ atsisako vykdyti užduotis tuose 155-osios jūrų pėstininkų brigados likučiuose, nes jie mato, kad tai nieko gero nežada. Nelaimingas dalinys. Nelaimingas.
O žmonai buvusio, na, nusibaigusio vado tos brigados netgi įteikė rusijos didvyrio apdovanojimą. Beje, tai pirmasis dukart rusijos didvyris. Išties ta pati brigada pasižymėjo savo nusikaltimais Bučoje. Būtent jie buvo pastebėti kankinimuose, civilių gyventojų , karo belaisvių egzekucijose ir kituose tokiuose, na, itin nežmogiškuose dalykuose. Dar vienas karo nusikaltimų herojus.
– Jiems tai visiškai normalu, natūralu. Bet tai, kad jie duoda didvyrį už tai, kad leidai beveik visiškai sunaikinti savo dalinį ir už visiškai nepamatuotus nuostolius, tai net ir jiems jau gan netradicinė praktika. Keista.
– įdomu. Taigi, virš Kyjivo… Grįžkime prie to, kur okupantai progresuoja. Virš Kyjivo buvo numuštos kelios „Gerber“ su kameromis ant pakabos, CRPA antena ir radijo modemu. Jau tiriama dauguma tų atvejų, kad rusai, atseit progresuoja.
Ir aš prie kelias dienas žiūrėjau didelį Marijos Berlinskos interviu, kur ji sakė, kad, klausykite, mes turime tiesiogine prasme kelis mėnesius, galbūt iki metų pabaigos, o tada rusai tikrai turės visiškai naujus dronus dideliais kiekiais, kurie galės būti visiškai autonomiški. Jų jau nepaveiksi elektroninės kovos priemonėmis, nes jie turės vaizdą, turės mašininio matymo ir dirbtinio intelekto elementus. Na, jie tiesiog medžios bet ką, ką sutiks, arba netgi patys galės, na, tie algoritmai galės patys parinkti taikinius.
Tiesą sakant, kažką panašaus dabar matome pasienio ir pafrontės miestuose. Ypač Chersono srityje, kur okupantai įkūrė, na, savotiškas treniravimo stovyklas dronams, o tie tiesiog skraido ir medžioja – taip jie treniruojasi tiesiog ant civilių.
Šiandien žiniose matėme, kad Sumų srityje, ne, ne Sumuose, o Chersono srityje dronas atakavo traktorių, traktorininkas žuvo. Tai yra, jie ne tik ant civilių taikinių, jie treniruojasi tiesiog ant žmonių. Ir kažką panašaus, tik jau automatizuoto, galėsime matyti daugelyje miestų, ir ne tik pafrontėje, jau nuo kitų metų pradžios.
– Prisiminkit Chersono mikroautobusą, kuris buvo atakuotas visiškai neatsitiktinai, o kurį būtent vaikėsi. Paprastą maršrutinį mikroautobusą.
– Taigi, tokios yra grėsmės. Ką su tuo daryti? Kur link tai veda? Ką apie tai manote?
– Na, žinote, aš ne visada dėl visko sutinku su Marija Berlinska, nors mes su ja asmeniškai pažįstami nuo 1914-ųjų, dar „Aidaro“ laikų. Bet šiuo atveju, deja, galiu pasirašyti po kiekvienu jos žodžiu. Šiuo atveju Marija kalba absoliučiai teisingus, absoliučiai profesionalius dalykus. Ir mums tikrai reikėtų tikėtis būtent to jos aprašyto paveikslo. Tam mums jau reikia ruoštis. Tai prie to, ką kalbėjome vos prieš kelias minutes.
Prasidėjo karas dėl Ukrainos dangaus, ir nuo to, kaip jis baigsis, labai didele dalimi priklauso, ar šis karas apskritai baigsis. Na, didžiausias mūsų pasiekimas pirmuosiuose trijuose karuose buvo dangus. Šiuo atveju, didžiausi pasiekimai buvo mūsų oro pajėgų pasiekimai. Mūsų oro pajėgos padarė tai, ko savo laiku neįstengė padaryti nei afganai, nei čečėnai, nei sirai. rusija visada buvo įpratusi kariauti turėdama danguje absoliučią persvarą. Ir ji visada turėjo tą pranašumą. Kaip tuo pranašumu pasinaudojo, mes puikiai matėme kaip buvo sunaikintas Alepas, kaip sunaikinti kiti Sirijos miestai.
Na, o Ukrainoje to daryti jiems nebuvo leista. Jų įprastinė aviacija negali kautis toliau fronto linijos. Taigi viena ir kita susiformavo tiesiogine prasme pirmosiomis didžiosios invazijos dienomis. Na, iš dangaus jie buvo išmušti. Ir ta pusiausvyra išliko per visą šį karą, kad mūsų aviacija negali kirsti fronto linijos jų kryptimi, bet jų lėktuvai taip pat neužskrenda už fronto linijos, nes jie nepraskristų, nes būtų čia numušti.
Ir dėl to jie nuolat turėjo tą problemą – pirmą kartą per daugelį dešimtmečių kariavo nekontroliuodami priešo dangaus. Taigi. O mes, priešingai, turėdami savo dangaus kontrolę, na, tiesą sakant, gyvenome gana ramų užnugario gyvenimą. Taip, kurį laiką negalėjome nieko padaryti su rusiška balistika, bet rusai balistikos turi ne tiek jau daug. Dabar tai tikrai ne tiek, kad būtų galima „vagonais vežti“. Taigi.
Na, bet dabar vyksta persilaužimas. rusai nieko negalėjo padaryti su paprasta aviacija, ir su balistika daug nepasiekė. O dar mes gavome „Patriot“ ir pradėjome tą balistiką numušinėti. Tada jie tiesiog, na, buvo užspausti. Bet dabar jie sugebėjo taip padidinti dronų gamybą, kad dabar jie iš tikrųjų prasiskverbė pro mūsų oro gynybą. Taip, jie dar negali elgtis kaip izraeliečiai Irano danguje, bet iš pažiūros aiškiai matome poslinkius ta kryptimi. Ir Marija labai teisingai, labai kompetentingai aprašė, kokie bus jų tolesni žingsniai.
Tada prie dabartinio dronų kiekio spartaus didinimo ir net iki visiško autonomiškumo, tada bus galima daug ką iš dabartinių kovos priemonių tiesiog pamiršti, nes jiems nereikės nei ryšio kanalų, nei klasikinės navigacijos. Taigi, taip, tai išties mūsų laukia jau šį rudenį, bet atitinkamai tai iššūkis, kurį matome, kurį suprantame.
Turime nedaug laiko ir privalome nedelsdami mesti savo išteklius būtent atsakomųjų priemonių kūrimui. Deja, tų atsakomųjų priemonių niekur negalime nusipirkti dėl paprastos priežasties, kad niekas su tuo nesusidūrė. Mes pirmieji susiduriame su tokio tipo priešo veiksmais. Išties mes pirmieji ir kuriame atsakomąsias priemones.
– Na, tai bus mūsų užduotis, nes niekas kitas dar neturėjo tokios patirties. Labai ačiū už pokalbį, labai ačiū už paaiškinimus. Primenu auditorijai, kad su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidaro“ bataliono kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL