O gal iš tikrųjų mat jį galas? Padarėme ką galėjome, ir taip pranokome visus optimistinius lūkesčius, tai gal pakaks patirti nuostolius, gal jau laikas eiti į kompromisą su agresoriumi?
Pamenate, karo pradžioje ir dalis sąjungininkų, ir kai kurie mūsų arachamijos laikė, kad mes pakartojome suomių žygdarbį 1939-aisiais, o maksimumas, kurį iškovojome, buvo vadinamoji „finlandizacija“? Buvo kalbama apie okupuotų teritorijų atsisakymą, neutralų šalies statusą, mūsų gynybinių pajėgumų ribojimą ir pan.
Tuo metu mūsų pusėje pakako adekvačių žmonių, kurie patys suprato ir perteikė visuomenei skirtumą tarp situacijos Suomijoje 1939-aisiais ir Ukrainoje 2022-aisiais, tarp stalininės SSRS ir putino raškos ir t.t. Neturėjome jokios priežasties tokiai nelygiai taikai, ir visuomenė tai labai aiškiai pareiškė. Priešiška pusė, priešingai, manė, kad šis variantas mums per geras, siekė dar daugiau – ir taip pat atmetė tuos siūlymus.
Dabar Ukrainos „finlandizacija“ kremliui tapo didžiausiu noru šiam metui, galima sakyti, drambliuko svajone. Svajonės neįgyvendinamumas jau toks akivaizdus, kad „suomiška“ versija beskalambijama tik raškos viduje, savo „lochtoratui“. Mums ir mūsų sąjungininkams siūlomas „korėjietiškas“ variantas.
Korėjizacijos esmė labai paprasta: karas įšaldomas palei dabartinę fronto liniją, pasirašoma ne taikos, o paliaubų sutartis – bet iš tikrųjų abi pusės supranta, kad tai amžiams, ar bent jau daugeliui dešimtmečių.
Tuo Ukraina nėra verčiama nei „denacifikuotis“, nei „neutralizuotis“, bet ir negauna jokių kompensacijų ir reparacijų, jau nekalbant apie karo nusikaltėlių patraukimą atsakomybėn. Okupuotos teritorijos lieka rusijos valdžioje, galbūt de jure tai įforminama „nepriklausomiausių respublikų pasaulyje“ stiliumi, o mes atsisakome teisės jas išvaduoti karinėmis priemonėmis.
Sankcijų rusijai panaikinimas sutartyje gal ir nėra tiesiogiai numatytas, tačiau visi supranta, kad paliaubos bus aiškinamos kaip de facto karo pabaiga, ir sankcijų spaudimas kad ir ne tuoj pat, bet per artimiausius vienerius dvejus metus bus susilpnintas iki lygio prieš 2022-ųjų vasario 23-iąją.
Kas čia ne taip, be siaubingos neteisybės? Pasaulis nėra tobulas, o teisingumas kartais būna nepasiekiamas. Tad gal tai tikrai priimtinas variantas, kuriame bent jau išlaikytume didžiąją šalies teritorijos dalį, o svarbiausia – liautųsi kasdienės netektys geriausių sūnų ir dukrų? Galų gale ir Korėjos karas kažkada taip baigėsi, ir nieko, juk gi abi Korėjos gyvena?
Palikime nuošalyje faktą, kad abi Korėjos gyvena labai skirtingai, o jei tikrai gautume galimybę pakartoti Pietų sėkmės kelią, tai okupuotų teritorijų gyventojai būtų pasmerkti gyventi kažkame labai panašiame į KLDR. Galiausiai tikėtina, kad raška sutiktų į paliaubų susitarimą įtraukti sąlygą dėl savanoriško apsikeitimo gyventojais, tai yra dėl teisės išvykti iš okupacijos į Ukrainos valdžios kontroliuojamas teritorijas ir „paprastuoju būdu “ dar keli šimtai tūkstančių ukrainiečių taptų šalies viduje perkeltais asmenimis.
Pagrindinis skirtumas tarp „korėjietiško varianto“ Korėjoje 1953-aisiais ir Ukrainoje 2022-aisiais yra taikos sutarties pasirašymo tikslas ir atitinkamai jos laikymosi trukmė.
1953-ųjų taikos sutartis, tapusi įmanoma iškart po Stalino mirties (kas nebuvo įmanoma esant gyvam diktatoriui, pradėjusiam šį karą – argi ne gera paralelė?), visų pirma, konstatavo nenorą SSRS, Kinijai ir JAV tęsti bereikalingą karą, antra, pademonstravo pasirengimą „apnulinti“ tai, kas įvyko, visą kaltę dėl to suvertus velioniui sovietų lyderiui, o svarbiausia – sugrąžino ir rimtai ilgam užfiksavo status quo, dėl ko buvo susitarta dar 1945 m. pagal Antrojo pasaulinio karo rezultatus.
Pasaulio tvarkos pažeidimas buvo sustabdytas, o tuo metu atkurta status quo jau turėjo du branduolinius garantus iš karto, po vieną iš abiejų pusių, be to, jie gana ryžtingai ketino prireikus „paspausti mygtuką“.
„Korėjizacija pagal putiną“ visiškai kas kita. Tai susitarimas, kuris kaip tik turėtų įteisinti pasaulio tvarkos pažeidimą ir sukurti dar vieną, daug galingesnį agresoriaus nebaudžiamumo precedentą.
Visam pasauliui „Ukrainos korėjizacija“ reikš, kad po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusi pasaulio tvarka, Šaltojo karo pabaigoje laikyta galutinai įtvirtinta, iš tikrųjų, priešingai, buvo visiškai paminta ir panaikinta. „Gražiame naujame pasaulyje“, apie kurį svajoja pu, taps norma, kad bet kas gali užimti bet ką – jei tik jam užteks karinės galios. Valstybių sienos vėl taps formalumu, egzistuojančiu tik nuo karo iki karo, o visus tarptautinius santykius lems tik armijų dydis ir kovinių galvučių turėjimas.
Akivaizdu, kad pasaulyje tuoj pat išsirikiuos eilė norinčių peržaisti ankstesnę istoriją, pasinaudojant atidaryta Pandoros skrynia. Tačiau viena pirmųjų prasidėsiančių nesibaigiančio sienų perskirstymo ir „istorijos peržiūrėjimo“ aukų vėl tapsime mes.
Kremliui „korėjieiškas scenarijus“ yra ne tik būdas įteisinti jau įvykusią okupaciją ir iššokti iš sankcijų. Visų pirma, tai yra būdas išvengti visiško karinio pralaimėjimo, kuris dar labiau paskatintų grandininę kremliaus režimo žlugimo reakciją.
O vėliau, išlaikiusi ir sustiprinusi rėžimą, rusija neabejotinai grįžtų prie savo pagrindinės užduoties – panaikinti nepriklausomą Ukrainą kaip reiškinį. Ir dabar rusijai užimtos teritorijos yra ne tik „karinis grobis“, bet pirmiausia placdarmas tolimesniam puolimui.
Nesiimu spręsti, kiek laiko rusijai prireiktų papildyti savo kariuomenės kovinį pajėgumą, ištaisyti šio karo klaidas ir kruopščiai pasiruošti naujai, sėkmingesnei invazijai. Gal metus, o gal penkerius. Žinau, kad ši invazija „korėjizacijos“ atveju taptų absoliučiai neišvengiama, ir kad ir kaip kruopščiai jai ruoštumėmės, net ir mums geriausiu atveju ją atremti pavyktų tik dar didesne kaina, nei dabar. O galime ir neatsilaikyti.
„Korėjizacija“ reikalinga kremliui ir tik kremliui. Todėl dabar ji taip uoliai „peršama“ ir mums, ir mūsų sąjungininkams.
Mūsų šansas – priešingai – tęsti dabartinį karą, kad ir kiek jis mums kainuotų ir kiek jis truktų, kad priešas negautų galimybės atsinaujinti, pertvarkyti kariuomenę ir ištaisyti klaidas. Mūsų šansas – prispausti priešą šios kampanijos metu, kai mūsų šalis jam tapo spąstais, ir neleisti paversti okupuotų žemių placdarmu bei resursu revanšui už nepilną šios intervencijos sėkmę.
Ir viena iš prielaidų šiam šansui įgyvendinti turėtų būti mūsų, užnugario, pasiryžimas veržti šio karo diržą, bent jau tol, kol mūsų gynėjai bus pajėgūs išlaikyti frontą.
Ir tada, anksčiau ar vėliau, visi pamirš galimą šio karo pabaigos „korėjietišką variantą“, kaip kad šiandien nebeminimas „suomiškas“. Įgyvendintina vienintelė šioje situacijoje tikrai aktuali istorinė analogija: Trečiojo Reicho karo pabaiga su visomis reparacijomis, kompensacijomis ir paskutiniu Niurnbergo žodžiu. Jei jau kartoti istorinius scenarijus, tai tik tuos, kurie tikrai verti mūsų patirtų nuostolių, o svarbiausia – tuos, kurie garantuotų taikią ateitį.