Kurlink žvelgia mokytojas Vanagas

2022 lapkričio 27 dieną Merkinėje iškilmingai atvertas mokytojo ir partizano, Partizanų Lietuvos vado bei aukščiausio pareigūno Adolfo Ramanausko – Vanago skveras, esantis Nemunaičio bei Seinų (pastaroji per Leipalingį bėga į Baranausko vyskupystės bei Škirpos kovų Seinų miestelį) gatvių sąlajos aukštumėlėje (54.163474; 24.182393).

Nuo Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo Ginto Lukošaičio skulptūros, kurią nuliejo meistras skulptorius Tomas Vosylius, atidengdami žalsvą audeklą kilstelėjo Varėnos rajono meras Algis Kašėta bei Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Priklaupusio šautuvu ginkluoto Lietuvos karininko su vanagėliu ant peties kompozicija yra įkvėpta nuotraukos, kurią 1947 metais Bingelių kaimo palaukėje nufotografavo Gražina Pigagaitė (nuotrauka 1989 metais rasta Lankininkų kaimo partizanų archyve).

Ryšku, svarbu ir prasminga: ginkluotas Lietuvos Partizanas žmonių minioje (partizaninio gyvenimo rekonstruktorius, rašytojas, archeologas, kariuomenės kūrėjas savanoris viršila Ernestas Kuckailis).

Nuoseklus, sutelktas bei kryptingas bendruomenės trejų metų darbas, Merkinės krašto muziejaus direktoriaus Mindaugo Černiausko lanksčiai skatinamas, sklandžiai virto Merkinės bei visos Lietuvos iškilminga švente: gausinga minia smeigėsi iš Merkinės bažnyčios po šv. Mišių žengdama į A. Ramanausko – Vanago skverą, o ši, kalbėjusiems žodį tarus bei atvėrus, šurmulingai bendravo prie Merkinės muziejaus, kur ne tik (kaip ir paminklinis Vaza) stebėjo, kaip sklandžiai gręžiojamas tyliai dūzgiančio ,,Vilko‘‘ patrankos bokštelis, domėjosi šaulio, taikliojo šaulio, snaiperio, taip pat prieštankiniais bei oro gynybos ginklais. Mersedesas vilkikas nepastebėtas neliko (baigtųsi logistika, taktikai irgi būtų keblu), o Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono lauko virtuvės kariška košė su arbata tapo greit miestelėnų, miesto svečių išragauta. Muziejus, Rotušės maketas aplankyti, Vazos namas ir biustas apžvelgti tų, kas tądien Merkinėj lankėsi mokytojo bei partizano A. Ramanausko – Vanago pagerbtų.

Minių minia tarsi smetoniško turgaus dieną: patriotiškas jaunimas, dėvįs abiejų Ukrainos vėliavų antsiuvus, jaunieji šauliai, šauliai, kariuomenės kūrėjai – pasieniečių klubo nariai, SKAT‘o (Savanoriška krašto apsaugos tarnyba) veteranų lauko uniformų kepurės, ,,Birutės‘‘ bataliono karių žaliosios beretės… o va tamsiai vyšninių (KASP) – nė vienos…

Dalis Vanagines šventusiųjų traukė Leipalingin, prie pulkininko Juozo Vitkaus – Kazimieraičio (A. Ramanausko – Vanago kovinis mokytojas) palaikų radimvietės (žr. bernardinai.lt:Du sparnai. Brolių Černiauskų fotoreportažas) tyliai pastovėti, o aukštumėlėje prie mokytojo ir partizano A. Ramanausko – Vanago niekieno netrikdomi atminčiai fotografavosi jaunieji šauliai (tam, kad savo išugdyta valia priešintis užtikrintų, jog šios jųjų nuotraukos glūdės ne slaptavietės bidonuose, o jaukiai šlamės taikių ir laisvų namų svetainėse).

Kaip tas nepriklausomo ir paprasto gyvenimo ilgesys ataidi ginklo brolio, taipogi mokytojo ir partizano Broniaus Krivicko – Vilniaus eilėmis:

Baltas ir geras rankas sudėjus,
Tu meldeis už mano brolius ir mane.
Buvo gera. Ir man taip regėjos,
Lyg vaikystės tolimam sapne
Vėl matyčiau angelus sparnuotus
Nuostabiai ramiais švelniais veidais…