
Sausio 25 d. Vilniuje 1863–1864 m. sukilimo prieš Rusijos okupacinę valdžią 163-iąsias metines paminėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lenkijos Respublikos Prezidentas Karolis Nawrockis ir Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prezidentai su pirmosiomis poniomis dalyvavo Šv. Mišiose už sukilėlius Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Mišiose taip pat dalyvavo ir premjerė Inga Ruginienė, Seimo pirmininkas Juozas Olekas, kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras, profesorius Vytautas Landsbergis, Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, įvairių šalių ambasadoriai.
Po Šv. Mišių prezidentai arkikatedroje pasakė kalbas.
Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba

Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente, brangus Karoli, gerbiama ponia Marta,
Jūsų Ekscelencija Ukrainos Prezidente, brangus Volodymyrai, gerbiama ponia Olena,
Jūsų Ekscelencija Vilniaus arkivyskupe, gerbiami bažnyčių hierarchai,
Ekscelencijos,
Ponios ir ponai,
Šiandien mes pagerbiame 1863 m. sukilimo dalyvius, kurie, net ir tapę egzekucijų ar trėmimų aukomis, liko nenugalėti. Žvelgiame į sukilėlius kaip neprilygstamą Tėvynės meilės, drąsos ir tikėjimo simbolį. Pavyzdį žmonių, kurie aukojosi dėl laisvės kaip aukščiausio idealo.
Neatsitiktinai Zigmantas Sierakauskas, vienas ryškiausių sukilimo Lietuvoje vadų, atsisveikindamas su žmona kalbėjo apie būsimą virvės prisilietimą prie kaklo. Boleslovas Koliška girios tankmėje prisiekė kartu su Z. Sierakausku gyventi arba mirti už Tėvynę.
Dar daugiau dvasios tvirtybės reikėjo tuo metu, kai sukilimo ugnis Lietuvoje jau buvo pradėjusi blėsti. Sukilėliu tapęs kunigas Antanas Mackevičius, išvengdamas daugelį kartų pranašesnių priešo jėgų, ištisus mėnesius tęsė pasipriešinimą mūšio lauke, o talentingas organizatorius Konstantinas Kalinauskas – konspiraciniame bute čia, Vilniuje.
Itin sunki padėtis buvo Ukrainoje, kur carinis režimas suspėjo atskleisti beveik visą sukilimo organizatorių tinklą. Net ir tai nesulaikė tūkstančių jaunų vyrų – studentų, gimnazistų, profesionalių kariškių, valstiečių – kurie veržte veržėsi į kovą. Daugelis jų žuvo, buvo sulaikyti arba priversti emigruoti.
Kokia buvo šios aukos prasmė? Sukilimo Lenkijoje vado Romualdo Traugutto žodžiais tariant, „prasmės nebuvo – buvo būtinybė“.
Nepaisant skaudžių pamokų – ankstesnių pasipriešinimo sąjūdžių, kuriuose dalyvavo seneliai ir tėvai, ir juos lydėjusių žiaurių represijų – sukilėliai negalėjo susitaikyti su gyvenimu priespaudoje. Patys neturėdami gyvenimo laisvoje šalyje patirties, jie išlaikė beribį tikėjimą laisve kaip brangiausią palikimą. Ir į bendrą kovą ėjo po viena – Erelio, Vyčio ir Arkangelo – vėliava.
Šiandien žinome, kad didvyriškos sukilėlių pastangos atvėrė kelius naujoms pasipriešinimo formoms. Įsibėgėję atskiri tautiniai sąjūdžiai galiausiai tapo esmine išsivadavimo jėga ir būsimų nepriklausomų valstybių pagrindu.
Būtent paveldėta laisvės tradicija amžiams atskyrė mūsų tautas – lietuvius, lenkus, ukrainiečius, baltarusius – nuo Rusijos, kuri dėjo visas pastangas, tačiau neįstengė šios nematomos, tačiau nepaprastai tvirtos sienos nugriauti.
Nenumaldomas laisvės troškimas lydėjo mūsų protėvius iš vieno sukilimo į kitą, padėjo ištverti vis naujas represijų, priverstinės indoktrinacijos, tautinės tapatybės naikinimo bangas.
Ir iki pat šių dienų mus lydi vis tas pats įsipareigojimas laisvei, atsisakymas paklusti ir susitaikyti su nuožmia tironija.
Šiandien jį ryškiausiai matome kovojančioje Ukrainoje. Štai jau beveik ketverius metus Rusija visomis jėgomis mėgina užgniaužti Maidane užgimusią ukrainiečių laisvesnio, šviesesnio, klestinčio gyvenimo viltį. Jau beveik ketverius metus visos Kremliaus pastangos dūžta į šipulius. Ir mes patys prisidedame, kas kuo galime, kad Ukraina galėtų tęsti kovą ir galiausiai nugalėtų mūsų bendrą priešą.
Ukrainos pavyzdys aiškiausiai parodo, kad tikras, autentiškas laisvės troškimas negali būti įveiktas. Kartą prasiveržęs galinga jėga, jis palieka neišdildomą pėdsaką žmonių širdyse ir mintyse. Žudynės, represijos, propagandinis spaudimas tik dar labiau sutelkia, didina ryžtą priešintis ir priartina pergalę. Kaip, tikiu, vieną dieną nugalės mūsų kaimynų baltarusių demokratinės jėgos!
Gerbiamieji,
Šiandien mes pagerbiame sukilimo dalyvius, kurie mūsų akyse išlieka tikrieji nugalėtojai. Didvyriai, kurie įveikė net mirtį, kad pakiltų iš broliško kapo duobės ant Gedimino kalno ir įkvėptų mus neprarasti budrumo sudėtingoje dabartyje.
Šiandien žvelgiame į ateitį be baimės, tačiau su begaliniu ryžtu apginti ir išsaugoti laisvę, dėl kurios pasiaukojamai ir be išlygų kovojo mūsų protėviai. Telkiame jėgas, stipriname savo šalių atsparumą ir buriame sąjungininkus, kad atremtume bet kokius ateities iššūkius.
Šiandien dėkojame savo didvyriams, kurie mums parodė kelią, ir kovojančiai Ukrainai, kuri taip narsiai ir ryžtingai šiuo keliu eina.
Už mūsų ir Jūsų laisvę! Šlovė Ukrainai!
Lenkijos Respublikos Prezidento Karolio Nawrockio kalba

Gerbiamas Lietuvos prezidente Gitanai, brangi pirmoji ponia Diana,
Gerbiamas Ukrainos prezidente Volodymyrai, gerbiama pirmoji ponia Olena,
Ekscelencijos,
Gerbiamoji premjere,
Gerbiami ministrai,
Gerbiamieji susirinkusieji,
Šiandien susitinkame Vilniuje mūsų tautų istorijai ypatingoje vietoje – mieste paminėti 1863-ųjų metų sukilimo metines, pasipriešinimo žmonių, prieš 163 metus nusprendusių ištarti „ne“ imperiniam smurtui, „ne“ atimtam orumui, „ne“ primestai tylai.
Vakar pagerbėme sukilėlius Varšuvos citadelėje Romuald‘o Traugutt‘o egzekucijos vietoje. Šis atminimo kelias, vedantis iš Varšuvos į Vilnių nėra tik geografinis kelias. Tai bendros laisvės ir nelaisvės, drąsos ir aukos, vilties ir atsakomybės patirties kelias.
1863-ųjų metų sukilimas buvo dramatiškas pasirinkimas, žmonių, žinojusiu, kad kariniu požiūriu stoja prieš pranašesnę, gausesnę ir beatodairišką jėgą pasirinkimas. Ir vis dėlto jie pasirinko kovoti. Ne iš naivumo, ne iš romantinio pakylėjimo, o iš gilaus įsitikinimo, kad yra vertybės, kurių nevalia atsisakyti be pasipriešinimo: laisvė, orumas, tautos apsisprendimo teisė.
Tai nebuvo vienos tautos sukilimas. 1863-ųjų sausio 22-os dienos manifestas kvietė į kovą lenkus, lietuvius ir rusėnus. Sukilimo simbolis – erelis, vytis ir arkangelas Mykolas – aiškiai sakė, kad tai buvo bendras reikalas tautų, kurios šiandien vėl stovi greta. O aplink juos užrašas „Laisvė, Lygybė, Nepriklausomybė“. Šis šūkis, bendra kova už laisvę ir nepriklausomybę turėjo vienyti lygias tautas. Puikus šūkis, kurį sukilėliai patvirtino savo gyvenimu ir auka.
Šiandien padėsime vainikus prie sukilėlių koplyčios Rasų kapinėse. Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko ir jų bendražygių amžino poilsio vietoje. Jų kūnai turėjo išlikti užmarštyje. Imperija norėjo, kad išnyktų ir atmintis apie jų poelgį. Tačiau atsitiko kitaip. Tiesa išliko. Orumas išliko. Aukos prasmė išliko. Nes anuomet užduotas klausimas – ar buvo verta kovoti – nėra vien praeitis.
Šis klausimas šiandien sugrįžta su visa jėga pasaulyje, kuriame vėl atgimsta imperinė agresija, pasaulyje, kuriame viena iš Europos tautų – ukrainiečių tauta – jau ketvirtus metus gina savo laisvę nuo rusų antpuolio.
Gerbiamieji prezidentai,
Gerbiamosios ponios ir ponai,
1863 metais pirmoji Lenkijos Respublika jau 90 metų buvo padalinta. Rusijos imperijos valdžioje ji buvo atsidūrusi dar anksčiau – XVIII-ojo amžiau pradžioje. Lenkijos laisvės savanoriai, konfederatai ir sukilėliai jau ne kartą anksčiau buvo stoję į mūšius. Dėl ko? Kad nusimestų vergijos jungą, kad atgautų teisę spręsti patys, be imperinio prižiūrėtojo. Štai todėl būrėsi Baro konfederatai, vėliau. 1792 metais, Gegužės trečiosios konstituciją ir nepriklausomybę ginti stojo Abiejų tautų Respublikos kariai, vėliau – Kosciuškos sukilėliai, o dar vėliau – Dombrovsko legionieriai ieškojo vilties Lenkijai.
Vėlesni didžiausi nepriklausomybės sukilimai turėjo būti nukreipti prieš imperinę Rusiją. 1830-ųjų sukilimas, o vėliau 1863-ųjų sukilimas. 1863-ieji metai – tai lenkų nesutikimo, pasipriešinimo nelaisvei manifestas. Ne beprotybės, o meilės tėvynei betgi manifestas.
Ponios ir ponai,
Istorija mus moko dar kai ko daugiau. Ji moko, kad tironai remiasi baime ir užmarštimi. Tuo tarpu laisvė remiasi atmintimi ir solidarumu.
1863-ųjų metų sukilimas, nors ir pralaimėtas kariniu požiūriu, buvo pergalė moraliniu ir dvasiniu aspektu. Jis pažadino tautų sąžinę, jis išsaugojo jų tapatybę. Jis perdavė žinią ateities kartoms, kad pasiduoti nevalia. Dėl šio įsitikinimo Lenkija ir Lietuva 1918-ais metais atgavo nepriklausomybę. Būtent šis įsitikinimas leido mūsų Europos dalies tautoms pasipriešinti XX-o amžiaus totalitarizmui. Ir dėlto šiandien galime vadinti daiktus tikraisiais vardais. Agresiją – agresija, o laisvę – laisve.
Šiandien stovime šventoje vietoje ir Lenkijai, taip pat svarbioje šiai Europos daliai. Atmintis, kurią čia prisimename, vis dėlto turi savo tolimesnius takus, vedančius per Rasų kapines ir Varšuvos citadelę, per vietas, kur buvo sprendžiamas vis tas pats klausimas. Kartu jos kuria patirties žemėlapį kovos už laisvę prieš vis tą patį smurto šaltinį.
Tegul 1863-ųjų metų sukilimo atminimas būna įsipareigojimas. Įsipareigojimas vienybei, abipusei paramai ginti tiesą, atmesti cinizmą, verčiantį stipresnį diktuoti sąlygas silpnesniam.
Istorija kartojasi, ir pavojingiausi jos momentai visada prasideda bandymu iš kitų atimti teisę į laisvę. Tačiau tai nuo mūsų priklauso, ar tai pasikartos kaip grįžimas į nelaisvę, ar kaip patvirtinimas, kad Europa pasimokė iš savo praeities.
Garbė ir šlovė 1863-ųjų metų sukilimo didvyriams! Garbė tiems, kurie šiandien gina laisvę!
Ukrainos Prezidento Volodymyro Zelenskio kalba

Gitanai, Karoli – ponai prezidentai,
Diana, Marta, Olena – mūsų brangiosios pirmosios ponios,
Svetlana, ir visi iš laisvosios Baltarusijos komandos,
Brangūs draugai ir tautos, kurios yra tokios artimos ir kurių artumas yra toks svarbus visai mūsų Europai,
Šiandien visi susirinkome čia, Vilniuje, kad pagerbtume Sausio sukilimo dalyvių atminimą ir padėkotume jiems už drąsą. Šis sukilimas patvirtino, kad mūsų likimas – būti kartu. O mūsų – ukrainiečių, lenkų, lietuvių ir baltarusių – sėkmė gali būti tik bendra sėkmė. Mes galime būti nepriklausomi tiek, kiek esame kartu.
Turime vieną priešą ir tas barbariškumas tęsiasi jau ilgiau nei ketverius metus trunkant plataus masto karui, ilgiau nei metus vykstant hibridiniam karui, ilgiau, nei dominavo sovietinė Maskva ir imperinis Sankt Peterburgas.
Būtent čia, mūsų Europos dalyje, mūsų tautų žemėse ir, kas svarbiausia – žmonių atmintyje vyksta dviejų pažiūrų į žmones ir visuomenę formų konfrontacija. Kartu su jumis turime savo modelį, kuriame svarbūs žmonės, tautos, kultūros. Ir yra modelis, kuris įsitvirtino į rytus nuo mūsų ir kuris šimtmečius veržiasi į mūsų namus su panieka ir karais, nukreiptais prieš viską, ką mes vertiname. Europa neturi kito pasirinkimo, kaip tik pasirinkti vieną iš šių dviejų modelių. Yra tik tokie variantai – laisvė arba priklausomybė. Ir mūsų tautos tai žino geriausiai. Štai kodėl galime būtu griežti sakydami, kad Europos gynybos nepakanka.
Kiekvienas delsimas turi pasekmių. Baltarusija vis dar priversta egzistuoti kaip Rusijos generalgubernija. Dabar, praėjus tiek daug metų po Konstantino Kalinausko, viskas, už ką jis kovojo, vis dar aktualu Baltarusijai, nors ukrainiečiams, lietuviams ir lenkams tai jau pasiteisino. Ir aktualu ne tik todėl, kad jis buvo teisus, bet ir todėl, kad tikrąją nepriklausomybę ir tikrąjį gyvenimo saugumą baltarusiams dar reikia pasiekti.
Deja, kol kas Lukašenkos baltajam špicui palikta daugiau teisių nei Baltarusijos žmonėms. Buvo galimybė tai pakeisti 2020-aisiais metais ir bus, aš esu tikras, dar viena galimybė. Bet tada baltarusiams neužteko paramos. O dabar visi jaučiame, kiek sunkiau, brangiau, pavojingiau tai tapo visiems dėl Baltarusijos priklausomybės nuo Maskvos. Priklausomybės, kuri nemažėja.
„Rusiškų „šached“ orlaivių operatoriai veikia Ukrainoje taip pat iš Baltarusijos teritorijos. Ryšys smūgiams palaikomas iš Baltarusijos. Rusija naudoja Baltarusiją kaip poligoną šantažuoti Europą ir pasaulį „orešnikais“. Baltarusijos pramonė dirba Rusijos karui, o Baltarusijos prekybiniai ryšiai padeda [Vladimirui] Putinui įsigyti komponentų, kurių jam reikia grėsmei prieš visus Europoje sukurti.
Štai kodėl Europai svarbu neprarasti nė vienos tautos gyvenančios laisvėje. Štai kodėl Europai labai svarbu negaišti laiko. Štai kodėl mes visi Europoje turime kasdien dirbti dėl stiprios Europos.
Baltarusijos sukilimas 2020-aisiais metais turėjo laimėti, kad iš ten dabar nekiltų jokių grėsmių. Europa ir pasaulis turėjo paremti sukilusius žmones, ir istorija būtų buvusi kitokia – saugesnė. Tą patį galime pasakyti ir apie Sausio sukilimą ir apie kitus tautų sukilimus, kurių kažkur netoliese nepalaikė kitos valstybės.
Galiausiai istorija baudžia tuos, kurie lieka nuošalyje. Daugeliu atžvilgių XX-ame amžiuje karai tai XIX-ojo amžiaus pasaulio galingųjų abejingumo rezultatas.
Rusijos karas prieš Ukrainą ir kiti Rusijos karai – prieš Moldovą, Čečėniją ar Gruziją – visa tai yra abejingumo mūsų tautų tiesai pasekmės, tiesai, kurią jaučia mūsų žmonės ir abejingumo, kurį demonstravo pagrindinės pasaulio valstybės sovietmečio pabaigoje 1990-aisiais metais ir XXI-ojo amžiaus pradžioje, kai jos „pastatė“ ant Rusijos, ant „perkrovimo“ su Rusija, kuris iš tikrųjų tapo „perkrovimu“ mums visiems.
Dabar mes stengiamės daryti viską, kad tokios klaidos daugiau nepasikartotų. Dabar mes stengiamės daryti viską, kad mūsų bendrų veiksmų pakaktų tikrai apsaugoti Ukrainą, vadinasi – ir Europą.
Lenkijos pagalba Ukrainai po [2022-ųjų] vasario24-osios yra beprecedentė visoje mūsų tautų istorijoje. Lietuva – su mumis ir taip pat precedento neturinčiame lygmenyje. Visos Baltijos šalys – su mumis, Šiaurės Europa – su mumis, Vokietija – viena svarbiausių gyvybės gynėjų. Prancūzija, Didžioji Britanija – su mumis, beveik visa vidurio Europa – su mumis, Italija – su mumis, Ispanija ir Portugalija, visos Pietų Europos šalys – su mumis, Rumunija ir Moldova – su mumis.
1863 metais sukilėliai net negalėjo svajoti apie tokią vienybę, bet dabar ši vienybė veikia. Europos Sąjunga yra ir ji kasmet vis stiprėja. Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada – irgi su mumis. Ir mes raginame, kad ši vienybė būtų šimtu procentų veiksminga. Ne pusiau o visu šimtu procentų, ne kelis mėnesius per metus, ne iki kitų rinkimų konkrečioje šalyje o šimtu procentų veiksminga. Ne tiek, kiek negaila, ne tiek, kiek galime, o tiek, kiek bus veiksminga, kad nekiltų grėsmė Europai ir kiekvienai iš mūsų tautų.
Europos politikai turėtų vertinti tai, kad jie atstovauja laisvoms ir nepriklausomoms valstybėms ir kad jiems nebereikia būti sukilimų prieš imperijas ar okupantus vadais. Europai dar per anksti atsipalaiduoti, kol Rusijos karo mašina nesustabdyta, o Europos kaimynystėje esantys diktatoriai nesilpnėja. Jie visi žiūri į Europą, į mus kaip į grobį.
Europa nusipelno būti stipri, nusipelno būti laisva. Ir mūsų su jumis šūkis „už mūsų ir jūsų laisvę“ tikrai pasiteisins.
Kai prasidėjo Sausio sukilimas, Kyjivo universitetas buvo vienas iš pagrindinių laisvės centrų. Dabar, tame tarpe ir Kyjivo dangus, ir Ukrainos žemė yra būtent tas drąsos centras, kuris užtikrina, kad mūsų tautų laisvė yra ir bus. Ir bus ne tik paslėpta kažkur universitetuose, ne tik slaptuose ar pogrindinėse draugijose. Ne tik namuose galėsime kalbėti savo kalba ir džiaugtis savo nacionalinėmis kultūromis. Ne tik pašnibždomis galėsime kalbėti apie tautinius siekius.
Mūsų laisvė yra ir bus mūsų arsenaluose. Mūsų laisvė yra ir bus mūsų šalių švietime, kuriam Maskva daugiau nebeturi įtakos. Mūsų laisvė yra ir bus mūsų šalių nacionalinėje ekonomikoje. Mūsų laisvė yra ir bus mūsų vaikų teisėse, kurių niekas neribos. Mūsų laisvė yra ir bus mūsų šalių partnerystėje. Būtent dėl šios priežasties Rusija neturi tokių raketų, kurios galėtų panaikinti faktą, kad Europos tautos yra laisvos.
Ir atskirai noriu pasakyti Baltarusijos žmonėms – jūs esate Europos žmonės, kurie kartu su visomis mūsų tautomis būsite vieningoje, laisvoje Europoje, taikioje Europoje, stiprioje Europoje. Jūs nebūsite ištrint. Mes nebūsime ištrinti.
Dėkoju visiems Baltarusijos savanoriams, kovojantiems už mūsų nepriklausomybę ir istorinį šansą savo šaliai. Dėkoju visiems, kurie padeda Ukrainai ir tuo pačiu padeda ir sau. Dėkoju visiems, kurie palaiko, kad tiesa turi būti pasakyta, Europa turi veikti, karas turi būti sustabdytas ir turi būti užtikrintas saugumas.
Prieš mus gyvenusios kartos kovojo už tai, kad mes egzistuotume. Mūsų žmonės kovojo už tai, kad mūsų vaikai ir mūsų anūkai, jų vaikai ir jų anūkai galėtų gyventi. Gyventi taikoje. Kad svarbus būtų ne vienas žmogus kažkur soste Rusijoje, o kiekvienas iš mūsų tautų, kiekvienas mūsų žmogus. Nes tai yra Europos taisyklė. Žmonės yra svarbūs. Tautos yra svarbios. Kultūros yra svarbios. Rusija nesvarbi, nes tas, kuris yra nusistatęs prieš tautas, istoriškai visada pralaimi.
Ačiū jums.
Šlovė Ukrainai!

Vidmants
Visos kalbos yra labai taiklios ir turiningos!