Žurnale „Karys“ 2024 m. Nr.10 publikuota Dariaus Sutkaus parengta publikacija
XX a. pirmoji pusė. Kolektyvizacijos pradžia BSSR. Darbas kolchoze.
Moderniojo litvinizmo prielaidos
Sovietmečiu Baltarusija buvo savotiška šalis be veido. Jos tuometinis įvaizdis – jei taip galima pavadinti – buvo konstruojamas bene pagal pačias šabloniškiausias ideologines dogmas. Tik kirtus sieną su riboženkliu „Belorusskaja SSR“, pakelės miglose pradėdavo ryškėti stalinietiškai socrealistiški betoniniai pionieriai, pučiantys trimitus ar fizkultūrininkių stovyklos, besiramstančios į aptrupėjusius irklus; mažų miestelių centruose pasitikdavo tokie patys grubiai nulipdyti leninai, dėl grožio dar nutepti purvinos sidabrinės spalvos aliuminio pudros dažais, kokiais tuomet buvo dažomi radiatoriai chruščiovkių butuose. Būtinai prisimenami sovietiniai partizanai ir karo veteranai.
O gilesnio istorijos kultūrinio sluoksnio sovietinėje Baltarusijoje lyg ir nebūta: svarbiausia, ką reikėjo žinoti apie senovę – tai, kad „baltarusis – jaunesnis ruso brolis, išlaisvintas nuo pikto lenkų pono“, o abi šios tautos, kilusios iš bendro rytų slavų kamieno, amžiais buvo ir bus kartu.
Net po 1991 metų gruodžio, kai Belovežo girioje buvo pasirašytas susitarimas, jog Rusija, Baltarusija ir Ukraina nuo šiol – atskiros valstybės, Baltarusija išliko savotišku ortodoksinės sovietijos rezervatu. Šalimi, kurioje niekas nekinta, išskyrus vis didėjančius pieno priemilžius, o todėl joje viskas gerai.
Tiesa, būta trumpo šanso kitokiai perspektyvai. Kai kaimyninėje Lietuvoje tautinės idėjos pradėjo įgauti vis viešesnes formas, šiuo pavyzdžiu pasekė kai kurie baltarusiai – 1988 spalį susikūrė Baltarusijos Liaudies frontas „Adraždenne“ („Atgimimas“).
Bet neilgam. Kaip politinė jėga BLF gyvavo neilgai, o nuo 1995-ųjų, vengdami represijų, jo nariai iš esmės turėjo pereiti į pogrindį. Vėliau baltarusių opozicija išgyveno politinių rietenų, skaidymosi ir marginalizacijos laikotarpį. Tačiau šis trumpas laisvės blyksnis tapo pradiniu impulsu ieškoti kelio kitokio valstybingumo link.
Tas sunkus žodis – saviidentitetas
Valstybingumo neįmanoma įsivaizduoti be piliečių savimonės. Valstybės atsiradimo, gyvavimo ir išlikimo pagrindas – visų pirma aiškus kolektyvinis suvokimas, atsakant į klausimus „Kas mes? Kokios mūsų šaknys ir koks mūsų indėlis į istoriją?“
Ką baltarusiai galėjo paimti iš istorinio konteksto, konstruodami naują nacionalinę tapatybę?
Prisiminti, kad, nors ir būdami slavais, jie nebuvo Maskovijos dalimi?
Kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įkūrėjai – etniniai baltų kunigaikščiai – garantavo jiems laisvę „gyventi po senovei“, laikantis savos religijos ir papročių?
Kad LDK buvo teisinė valstybė, kurioje galiojo ne tik Lietuvos Statutų, bet ir miestų savivaldos bei nekrikščioniškų etninių bendrijų teisinės sistemos, o ne rytietiško tipo despotija?
Kad tiek lietuvių, tiek rusėnų, tiek totorių kilmingasis luomas petys į petį ginklu gynė savo bendrą valstybingumą nuo išorės priešo?
Kad ši tradicija neišnyko ir Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, kai Lietuvos kariuomenėje buvo suformuoti baltarusių tautiniai padaliniai – I Gudų (Gardino) pulkas, Gudų eskadronas, dvi atskiros kuopos; pagal registracijos sąrašą – 788 savanoriai ir šauktiniai.
Kad nemažai šių karių kovojo Lietuvos kariuomenės gretose prieš bolševikų ir lenkų invaziją, kovose žuvo 1 baltarusių karininkas, 3 puskarininkiai ir 15 karių, o daugiau nei pusšimtis jų buvo apdovanoti Vyčio kryžiais?
Kad baltarusių tautinės vėliavos plevėsavo kartu su Trispalvėmis Sąjūdžio mitinguose ar Sausio 13-osios aukų minėjimuose?
Visa tai – puikus istorinis kontekstas, geranoriškas ir vidujai stiprus. Puikus pradinis instrumentarijus tolesniam nacionalinio identiteto ir valstybinių vertybių kūrimui.
Bet, atrodo, kaimynų pasukta kitu keliu…
„Netikėtas“ atradimas
Gyveno sovietinėje Baltarusijoje vienas šviesuolis, kuris netikėtai padarė sensacingą istorinį atradimą. Užbėgant už akių – svarbų ne moksline verte, bet įtaka moderniam baltarusiškam ultranacionalizmui ir net šovinizmui.
Susipažinę su nagrinėjama tema patys suvoks: taip – kalbėsime apie Mikolą Jermalovičių, rusų ir baltarusių kalbų ir literatūros mokytoją, kuris laikomas litvinizmo ideologijos startuoliu ir katalizatoriumi.
Sovietmečiu jis rašė įvairius literatūrinius kūrinius ir recenzijas, kuriuos publikavo rajoninis laikraštis ir keli žurnalai. Kai kurie Jermalovičiaus tekstai, neatitikę tuometinės cenzūros normų, buvo dauginami savilaidos būdu ir platinami iš rankų į rankas. Tvirtinama, kad būtent tokiu būdu 1968 metais pasirodė jo studija „Vieno mito pėdomis: ar buvo lietuviškas Baltarusijos užkariavimas?“.
1989 metais, perestroikai jau stiprokai įsisiūbavus, ji buvo išleista legaliai, sutrumpinus pavadinimą iki „Vieno mito pėdomis“. Pats Jermalovičius įsitraukė į Baltarusijos Liaudies fronto veiklą, dalyvavo I-ajame jo suvažiavime – beje, organizuotame ne Minske, o Vilniuje (ko gero, KGB Baltarusijoje tuo metu dirbo aktyviau, nei Lietuvoje), o 1990 metais tapo Baltarusijos Nacionaldemokratų partijos nariu. Kaip rašo vienas bendražygis, didžiausias jo indėlis į partijos veiklą buvo kaip ideologo.
Kokia ta ideologija?
Pirmiausia, Jarmalovičius, surinkęs visus vietovardžius su šaknimi Lit-, daro išvadą, kad LDK branduolys buvęs visai ne dabartinės Lietuvos teritorijoje, o Naugarduko apylinkėse. Taigi, daro išvadą jis, LDK – grynai baltarusių kūrinys, ir didelę įtaką jos atsiradimui padarė dar ir Polocko kunigaikštystė.
Antra: ką tokiu atveju daryti su pavadinimu? Juk kunigaikštystė vis tik „Lietuvos“, o ne „Baltarusijos“?
Atrodo, autorius iš pat pradžių „kukliai“ tenkinosi „senosios Baltarusijos“ valstybingumo įrodymais (1990 metais išleista jo knyga taip ir vadinasi – „Senoji Baltarusija. Polocko ir Naugarduko periodai“). Tačiau greit jo apetitas išauga apeliuoti į visą LDK paveldą, remiantis lingvistine ekvilibristika: neva senieji baltarusiai vadinosi „litvinais“, kurie neva ir yra tikrieji lietuviai…
Baltiška LDK sudedamoji tokiu atveju – aukštaičiai ir žemaičiai, kurie esą nėra nei „litvinai“, nei „litovcai“. Vėliau litvinizmo paradigmoje išnyksta netgi aukštaičių paminėjimas, baltarusiškas „litvinų“ žemes išplečiant jau iki Vilnijos imtinai (1994-aisiais pasirodo Jarmalovičiaus kūrinys „Senoji Baltarusija: Vilniaus periodas“). O po to galutinai išsirutulioja teorija, kad visos LDK valstybingumo teisės priklauso išimtinai Baltarusijai (2000-ųjų metų knyga „LDK – baltarusių valstybė“).
Dabartiniai lietuviai, anot litvinistų, tėra žemaičiai (jų terminais – žmudj, žamojty), kurie, talkinami ne tai carinės Rusijos, ne tai kokių nors kitų jėgų, suklastojo/pavogė „litvinų“ istoriją. Todėl dabartinė Lietuva turi vadintis ne „Litva“, o „Letuva“, o jos piliečiai – „letuvisais“, – ragina Jarmalovičius ir jo pasekėjai.
Beje, kartais netgi pasekėjai būna, švelniai tariant, šokiruoti Jarmalovičiaus minties vingių. Pavyzdžiui, istorikas ir archeologas Aleksandras Kraucevičius (pats aktyviai eksploatuojantis litvinizmo idėjas, o Vilnių atvirai vadinantis „krivičių įkurtu miestu“) savo recenzijoje pažymi, kad paskutiniosios Jermalovičiaus knygos negalima priskirti prie mokslinės literatūros.
Sensacinga – nebūtinai moksliška
Pagrindinė bėda ta, kad Jarmalovičius neturi istoriko išsilavinimo. Panašu, kad mokslinių tyrinėjimų metodologija jis taip pat nesusipažinęs. Na ir kas, – paprastai atkerta jo fanai, – užtat kokia drąsi ir originali pozicija! Kokia priešstata nusistovėjusioms ideologinėms normoms ir šablonams!
Bet tokiu atveju nereikėtų vadinti savo kumyro mokslininku.
Ar tiktų jį vadinti romantiku? Taip. Kažkada juk ir Jonas Basanavičius bandė įrodyti, jog lietuviai kilę ir atsikraustę iš Trakijos ir Frygijos (dar. Balkanų ir Mažosios Azijos regionai), o vienas jo argumentų tam pagrįsti buvo toks, jog lietuvių pasakose ir dainose figūruoja liūtas, kuris, kaip žinia, dabartinėse etninės Lietuvos žemėse negyvena…
Bet ar dabar į tai kas nors žiūri rimtai? Kiekvienos tautos nacionalinis pabudimas dažnai susijęs su savo istorijos romantizavimu ir suabsoliutinimu. Iš to periodo išaugama.
Būtent tą patį įžvelgė baltarusių intelektualas Adamas Maldzis: „Savo metu į baltarusių ir lietuvių santykių ugnį malkų mestelėjo Mikola Jermalovičius. Aš jį labai gerbiu, bet jis kovojo su vienais mitais, o sukūrė kitus: nuvainikavo mitą apie tai, kad Lietuva nukariavo Baltarusiją, bet išplėtojo priešingą – kad tai mes buvome lietuviškų žemių užkariautojai. Mano bičiulis Vladimiras Karatkevičius kartą pasakė, kad žmogus apauga mitais, kaip laivas moliuskais. Ir pirmajame tautos kūrimo procese, koks vyko 90-ųjų pradžioje, mitas tikrai buvo reikalingas. Bet tai tik laikinas poreikis.“
Ar Jarmalovičius – įžvalgus atradėjas? Ne. Greičiau stropus kompiliatorius. Nieko ypatingai originalaus jo propaguojamose idėjose nėra – jos pagrįstos daug anksčiau išsakytomis mintimis ir pakankamai vienpusišku jų interpretavimu.
Pavyzdžiui, po 1830-1831 metų sukilimo susirūpinta stipresniu buvusios LDK rusinimu. Ta proga 1837 metais pasirodo Nikolajaus Ustrialovo „Rusijos istorija“, kurioje tvirtinama: „lietuvis pradingo milžiniškoje rusų tautos masėje, negalėdamas perduoti jai nei savo tikėjimo, nei kalbos, nes pats perėmė iš jos ir viena, ir kita. Ten viskas buvo rusiška – ir tikėjimas, ir kalba, ir įstatymai“ (!)
„Letuva“, „letuvisai“, „litvinai“ – taip pat ne Jarmalovičiaus atradimas. Šie terminai priskirtini didžialenkiškų pažiūrų teatro kritikui, bibliotekininkui ir savo istorijos tyrinėjimais besireiškusiam Feliksui Koneczny (1862-1949). Taip jis bandė atskirti etnografinę lietuvių apgyvendintą teritoriją nuo visos LDK („Litwos“), aiškindamas, jog ne kiekvienas „letuvis“ buvo „lietuvis“ (lenk. „litwin“), nes „Letuva“ sudarė tik trečiąją „Litwos“ dalį.
Sovietmečiu taip pat netrūko alternatyviosios istorijos frykų. Tiesa, išeivijoje. Pas mus tai buvo Česlovas Gedgaudas, o jo baltarusiškas atitikmuo – Pavlas Urbanas, kurio kūrinių pavadinimai kalba patys už save: „Apie nacionalinį LDK pobūdį ir istorinį terminą Litva“ (1964 m.), „Istorinių faktų šviesoje“ (1972 m.), „Senovės litvinų etninės priklausomybės klausimu“ (1994 m.) ir „Senovės litvinai. Kalba, kilmė, etninė priklausomybė“. Turbūt nereikia pristatinėti jų esmės.
Tad Jarmalovičius nebuvo originalus. Kodėl vis dėl to jis išskiriamas iš šios daug kam nežinomų „istorijos tyrinėtojų“ plejados? Kas lėmė jo populiarumą, paskatinusį tolesnę litvinizmo plėtrą?
„Jo laukė keturis šimtmečius“
Atsakymas paprastas. Jarmalovičiaus idėjos pasirodė reikiamu laiku – būtent tuo momentu, kai jų labiausiai reikėjo.
Prieš pat SSRS griuvimą trūko ne tik produktų ar tualetinio popieriaus – vyravo visiška vertybinė dezorientacija, kurią buvo galima užpildyti kuo tik širdis geidžia. Turint omenyje, kaip tuo metu išpopuliarėjo bulvarinė spauda ir plito įvairios religinės sektos, nesunku suprasti, kad žmonės buvo itin pasiduodantys įspūdžiams ir įtaigai.
Ir štai pasirodė ilgai lauktas „tikrosios baltarusių istorijos mesijas“.
Pats autorius, panašu, nuoširdžiai, net egzaltuotai tikėjo savo idėja. Iš kai kurių amžininkų prisiminimų galima susidaryti įspūdį – paprastas sovietinis humanitaras, „pilkas sąstingio laikmečio inteligentėlis“, drovus ir introvertiškas, iš kurio kartais pasijuokdavo bendrakursiai, rado egzistencinį savo gyvenimo tikslą. Kai Jarmalovičius pradėdavo kalbėti savo mylima tema, iš eilinio provincijos mokytojo jis tapdavo kone pranašu.
Iš tikrųjų, šis žmogus – lyg apibendrintas archetipinis baltarusių tautos atspindys. Pagaliau žmonėms, iki tol nelabai suprantantiems, kokios tautybės ar tikybos jie yra, kažkas aiškiai nurodo, jog jie – tauta, iš kurios pavogta didi praeitis!
Kita vertus, aukos vaidmuo labai patogus – jis leidžia nusiimti atsakomybę, pasiteisinant, kad dėl viso, kas bloga, kaltas kas nors kitas. Ir pateisinti savo neveiklumą ir vangumą, gilinant savo istorinį įdirbį.
Kartais itin fanatiškų litvinizmo adeptų monologus norisi nutraukti klausimu: „o kada jūs švenčiate savo nepriklausomybės dieną?“. Klausimas neatsitiktinis, nes Baltarusijos nepriklausomybė yra pažymima dieną, kai sovietų armija įžengė į Minską. Klasikinis sąvokų pakeitimas: reokupacija – tai nepriklausomybė?
Kitaip tariant, visiems, kas kalba apie savo didžią praeitį, reikėtų susimąstyti – o ką gi mes padarėme, kad būtume vėl verti buvusios didybės?
Lietuviai, praradę laisvę, dėjo pastangas, kad išsaugotų savo kalbą, organizavo nelegalų draudžiamos lietuviškos spaudos tinklą, išugdė tautiškai susipratusią inteligentiją, kovojo už savo nepriklausomybę tiek su ginklu rankoje, tiek taikiu pilietiniu pasipriešinimu.
O ką mes žinome apie baltarusių knygnešius ar pokario rezistenciją?
Šį momentą gerai apibūdino šia tema dažnai pasisakantis Žilvinas Svitojus: „Litvinizmo ideologija yra patraukli tuo, kad jos sekėjai gali nesivarginti, ieškodami nuosavų laimėjimų per pastarąjį šimtmetį. Galima tiesiog atsistoti ant milžino pečių. Tai labai lengva, todėl labai patrauklu. Atitinkamai labiausiai nacionalistiškai nusiteikusi gudų visuomenės dalis šiuos pasakojimus susirankioja iš bet kokių juos pateikiančių šaltinių“.
Kai Lietuva paskelbė išstojanti iš Sovietų Sąjungos (SSRS) ir atkurianti savo nepriklausomybę, Jarmalovičius, kalbėjęs baltarusių rašytojų sąjungos susirinkime, ragino kolegas neskubėti reikšti pritarimo ar kitaip palaikyti šio žingsnio.
Užtat dabartiniai jo pasekėjai stengiasi skubotai užvesti savo istorijos garvežį, kuris, panašiai, kaip sovietmečiu, turi žūt būt „pavyti ir pralenkti“ sėkmingus kaimynus.
Tik garvežys, atrodo, surinktas iš skirtingų detalių, kuras pasiskolintas, o kelias vingiuotas ir šakojasi į daugelį akligatvių…
Tolesnė raida: valdomas chaosas
Litvinizmas nebėra toks, koks buvo prieš tris dešimtmečius. Atrodo, per tiek laiko idėja ar teorija galėtų subręsti. Tačiau litvinizmas fragmentuojasi ir marginalizuojasi, o vadinti jį vientisu išvis neįmanoma. Dažname litviniškame resurse pačiu fantasmagoriškiausiu būdu susipynę keisčiausi istoriniai ir kultūriniai faktai, o jų interpretacijos dar keistesnės – dažnai jos prieštarauja ne tik viena kitai, bet ir pačios sau. Būna, kad tarpusavyje apsižodžiuoja ir patys litvinistai…
Iš ko tik nekonstruojamas baltarusių etnosas! Vieni tvirtina, jog baltarusių protėviai čia gyvena nuo amžių amžinųjų – t.y. yra visiški autochtonai (mintyse kažkodėl iškyla rusiškos proginės dešimties rublių monetos su užrašu „Kaliningradas – senasis Rusijos miestas“ atvaizdas).
Kiti lyg ir neneigia, kad baltarusiai susiformavo slavų genčių pagrindu, tik nesutaria kokiai jų teikti pirmenybę – krivičiams, dregovičiams ar liutičiams (kai kas bando iš liutičių pavadinimo išvesti „liutičiai – Liutva – Litva“), o gal iš dalies net prūsams su jotvingiais (kad šios gentys buvo baltiškos, entuziastų nejaudina – vieni jų įsitikinę, kad tai esą vis tiek „baltoslavai“, o visiški radikalai nenustoja tvirtinti: jokių baltiškų genčių išvis nebuvo, – baltų terminą sugalvojo vakariečiai, kad suskaidytų ir supriešintų draugišką iki tol vieningą slavų etnosą!
Labiau su akademiniais pagrindais susipažinę tyrinėtojai pažongliruoja moksliniais terminais, pavyzdžiui, viename labai tipiniame litvinistinės pakraipos resurse history-belarus.com baltarusių kilmė apibrėžiama taip: „baltarusių etnosas susikūrė LDK laikais apie XV a. teritoriniu kultūrinių-etninių bendrijų pagrindu“.
Mokslinė terminologija, žinoma, gerai, tačiau vien jos mokėjimas nereiškia, kad jį vartojantis būtinai vadovausis moksliniu požiūriu ir taikys mokslinius metodus ar net elementarią logiką.
Galima paklausti: jei LDK, kaip teigia litvinistai, yra baltarusiška valstybė, kokiu būdu neva XV a. susiformavę baltarusiai galėjo sukurti LDK, kurios pradžia bent dviem šimtmečiais ankstesnė? Lieka tik pora paaiškinimų – arba baltarusiai nusikėlė į praeitį laiko mašina, arba teiginio autorius turi problemų su chronologija.
Kita vertus, kodėl neva baltarusių sukurtos valstybės valdovai – aiškiai ne rusėniškos kilmės ir ne stačiatikių tikėjimo, būdingo slavams? Pirmasis, etninis klausimas, paprastai įvaro litvinistus aklavietėn – juk pagal juos lietuvių tuo metu nebuvo, vienintelis baltiškas LDK etnosas, kurį jie sugeba išgeneruoti – tai žemaičiai.
Kad Mindaugas ar Gediminas buvo žemaičiai, jiems neleidžia pasakyti pačių litvinistų sukurta paradigma. O vadinti juos slavais ar rusėnais irgi per daug neprotinga – ar daug slaviškos kilmės respondentų pasakys, jog tai slaviškos kilmės vardai? Patys baltarusiai net kirilica transkribuotų „Mendovgo“ ar „Giadzemyno“ vardu nelaiko savais (netgi nėra sunorminę jų rašybos) – o keista, turint omenyje, kad pirmasis laikomas LDK, o antras – Vilniaus, kaip LDK sostinės įkūrėjais. Bet net patys litvinistai jų garbei nekrikštija savo vaikų šiais vardais, o LDK kūrėjų liniją bando išvedinėti įvairiai – Mindaugas, esą, buvęs perbėgėlis prūsas, o Gediminaičiai kilę iš Polocko…
Dėl LDK valdovų tikybos litvinizmo propaguotojams taip pat tenka gerokai pasukti galvas. Bendrai priimta manyti, kad rusėnai oficialiai priėmė stačiatikišką krikštą apie 988 metus Kijevo kunigaikščio Vladimiro. Galutine rytų slavų christianizacijos riba galima laikyti XII a., tačiau kalba eina apie atkampesnes rusėnų apgyvendintas vietas. Su baltų gentimis besiribojusiose rusėnų žemėse stačiatikybė buvo įvesta palyginus anksti, mat iš Kijevo netoliese ėjo svarbus susisiekimo kelias link Naugardo – pavyzdžiui, minima, kad jau XI a. Polocke buvo įsteigta eparchija (vyskupijos atitikmuo), pastatyta mūrinė cerkvė; viena seniausių išlikusių Koložos cerkvių, stovinti Gardine ant Nemuno šlaito, datuojama XII a. Beje, Gardinas įeina į Tikrosios Lietuvos (lot. Lituania Propria – teritorija, kur istoriškai gyveno etniniai lietuviai) pakraštį.
Tačiau, priešingai visai litvinizmo propaguotojų logikai, aukščiausiasis politinis elitas, pradėjęs kurti ir valdęs LDK, anot rusėnų metraštininkų, buvo „ugnies garbintojai“ – tai yra, išpažino senąjį baltų tikėjimą. O jei kiek vėliau ir priėmė krikštą, tai dėl politinės konjunktūros – bet ne stačiatikišką, o katalikišką. Tie faktai labai jaukia ne tik baltarusiško, bet ir didžiarusiško šovinizmo adeptų bandomas konstruoti žinutes: pirmųjų – apie LDK kaip „baltarusišką“, „slavišką“ valstybę, antrųjų – kaip LDK, kuri buvusi „alternatyvioji Rusia“ ar net „Rusj litovskaja“.
Sermėga baltarusiška, pamušalas didžiarusiškas
Sovietinio, o po to ir rusiškojo šovinizmo įtaka – pastebimas litvinizmo akcentas. Pirmasis atvejis suprantamas – Baltarusija buvo ypatingai sovietizuojama tiek instituciškai, tiek kultūriškai, ir nuo senų mąstymo klišių sunku atsisakyti. Jos lieka net tuomet, kai, rodos, pereinama prie visiškai kitokios pasaulėžiūros.
Sovietmečiu Jermalovičius yra prikūręs visą pluoštą eilėračių Leninui, o studijoje „Senoji Baltarusija“ cituoja marksizmo klasikus savo išvadoms pagrįsti.
Tebūnie. Laikykim tai duokle cenzūrai. Tačiau yra ir gilesnių mentaliteto klodų, kurie išryškėja iš grynai asmeninių pasisakymų, neskirtų oficialiajai viešumai.
Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Jermalovičius nekentė jėzuitų: „Jėzuitai – lenkiškos-katalikiškos priespaudos avangardas – pradėjo vilioti mūsų žmones į bažnyčias disputams, organizuoti daugybę mokyklų su nemokamu mokymu… Kaip matome, šie kultūriniai smaugėjai <…> pridarė daug žalos mūsų liaudžiai“.
Gana neblogas antivakarietiškumo ir sovietinio „mokslinio ateizmo“ pavyzdys.
Nenuostabu, kad baltarusių nacionalizmas gana greitai pradėjo būti kontroliuojamas. Nors daugelis save tautiškai susipratusiais laikančių baltarusių deklaravo atsiribojantys nuo sovietinės praeities ir didžiarusiško šovinizmo, – nuo ilgamečio buvimo „rusų pasaulyje“ atsikratyti ne taip lengva.
Nesunku pastebėti, kad jau klasikinis litvinizmas remiasi konstrukcija, kurią sukūrė dar Rusijos imperijos ideologai: tai triada „patvaldystė – pravoslavybė – liaudiškumas“.
Tik ši formulė dabar pritaikyta litviniškos alchemijos bandymams. Bandoma įrodyti, jog LDK valdovai – slavai ar bent suslavėję; kad vyraujanti konfesija – stačiatikių, o absoliučią gyventojų daugumą sudarę slavakalbiai.
Bendrai imant, net ir terminas „litvinas“ tam tikrame kontekste – grynai imperiškai rusiškas. Moskovijoje visi LDK gyventojai , įskaitant slavus, paprastai buvo vadinami „litvinais“, nors LDK šiaurėje ir rytuose buvo sakoma ir „litovec“. LDK rusėniška kalba buvo vadinama „jazyk litovskij“, ja parašyta raštija – „gramota litovska“ , o lietuvišką dalgį rusai ir iki šiol vadina „litovka“, o ne „litvinka“. Net ir plečiantis Maskvos valdoms, plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose dar ilgai gyvavo ne etninis, o buvusios valstybinės priklausomybės suvokimas: net Rusijos imperijoje Polocko, Vitebsko, Mogiliovo, Kijyvo ir net Smolensko sričių vietiniai gyventojai sakydavosi esą „litvinai“ arba „litovcai“.
Tad priskirti „pilietinės tautybės“ pavadinimą išimtinai sau – ne tik neobjektyvu, bet ir nekorektiška kitų LDK etnosų požiūriu.
Bet rusiška įtaka litvinizmui – tai ne tik praeities aidai. Ji pamažu atgyja.
Nuo 1990 metų rusiškoje istoriografijoje LDK problematika praktiškai nustota nagrinėti. 2000 metais autoįvykio metu žuvo M. Jarmalovičius. Jį mirtinai sužalojęs vairuotojas dingo iš įvykio vietos.
Bet nuo naujojo tūkstantmečio pradžios litvinizmas įgavo naują pagreitį. 1997 metais kremliaus ideologas A. Duginas savo „Geopolitikoje“ paminėjo būtinybę didinti lietuvių ir lenkų nesantaiką. Netrukus litvinistai „prisiminė“ tarpukario Vilniaus klausimą, jų resursuose pradėjo mirgėti generolo L. Želigovskio fotografijos, o marionetinė trumpai gyvavusi „Vidurio Lietuva“ pradėta pristatinėti kaip įrodymas: Želigovskis bandė atkurti LDK, o „naujalietuvisai žmudzinai“ tam priešinosi! Štai jos, litviniškos žemės!
Žinoma, šiame kontekste nepaminėta, kad tai buvo pilsudskininkų hibridinė operacija, „Vidurio Lietuva“ nebuvo pripažintas valstybinis darinys, o tolesnė pilsudskininkų administracija baltarusių apgyvendintose žemėse vykdė polonizacijos politiką.
Greitai ši retorika išseko: 1999 metais Lenkija tapo NATO nare, o Lietuvai 2004 padarius tą patį, šalys tapo strateginėmis partnerėmis. Želigovskio korta kartais išlenda tuose litvinizmo resursuose, kurie orientuoti daugiau į Vilnijoje gyvenančių tuteišų auditoriją. – ypač tiems, kas savo metu dalyvavo „Jedinstvo“ veikloje, reikalavo „Vilnijos autonomijos“ arba nevengė demonstratyviai dėvėti „koloradkių“.
Naratyvas „Vilnia naša“, kurią pasigavo litvinistai, stebėtinai sutampa ir su kito – dalinio – Baltijos šalių okupacijos planu, atkertant jų sostines ir/arba etniniu atžvilgiu nevienalytes teritorijas. Nekalbant jau apie tai, kad kuo labiau litvinistų dėmesys bus nukreiptas į teritorines pretenzijas Lietuvai, tuo mažiau laiko jie skirs Baltarusijai, kuri vis labiau tampa Rusijos Šiaurės vakarų gubernija.
Galiausiai, litvinistai puikiai rezonuoja su viena naujesnių Rusijos konstruojamų naratyvų, jog LDK buvusi „alternatyvioji Rusija“ ar „atsarginės rusų žemės, apsisaugojusios nuo mongolų jungo“.
Ar litvinistai žino, kad jais manipuliuojama? Kai kurie jų neabejotinai sąmoningi Rusijos įtakos agentai ar „trolių fabrikų“ darbuotojai. Bet daugelis patriotais save laikančių baltarusių net nesuvokia esantys svetimo žaidimo „kur du pešasi – trečias laimi“ dalis. Kaip pastebėjo viename interviu Lietuvos Kariuomenės Strateginės Komunikacijos Departamento vyr. specialistė A. Usienė, „baltarusių litvinistų tikslas – galbūt susigrąžinti sau valstybės pavadinimą, sostinę, prarastą, kaip jie sako, pavogtą istoriją. Bet jie turbūt nesupranta, kad tampa to rusiško pasaulio tikslo įgyvendintojais“.
Yra ir kitas tokių žmonių, nesąmoningai panaudojamų įtakai platinti, apibūdinimas. Korektiškai jį nutylėsime, nes kiekvienas turi šansą susivokti ir pasikeisti…
Ar litvinizmas – grėsmė?
Litvinizmas – itin nevientisas fenomenas. Jis pretenduoja į mokslinį statusą, bet pristatomas kaip pseudoistoriografinė teorija. Tam yra priežasčių. Tezės, kurios pateikiamos, kartais toli gražu neprimena moksliniu pagrindu padarytų mokslinių išvadų. Jau nuo pat pradinio etapo pastebimas istoriografijos, archeologijos, lingvistikos faktų ignoravimas, jei jie neatitinka bendros ideologinės litvinizmo linijos. O kiek vėliau gausėja ne tik vienpusiško faktų pateikimo, bet ir jų klastojimo atvejų.
Be abejo, baltistas ar net slavistas tik gūžtelės pečiais, išgirdęs tvirtinimus, kad „letuvisų kalbą sukūrė Jablonskis tik XX a. pradžioje“, kad „LDK sostinė visada vadinosi Vilnia, kas baltarusiškai reiškia „laisvas miestas“, o Kauno tikrasis pavadinimas yra Kovno, nes ten buvo daug kalvių“ (nuo slaviško veiksmažodžio “kovatj“). Tai tipiški vadinamosios liaudiškos etimologijos pavyzdžiai, bet keista, kad tokiu metodu leidžia sau remtis ir mokslinį išsilavinimą turintis A. Kraucevičius, tikinantis, kad Vilnius – baltarusių protėvių krivičių miestas. Iš ko jis tai sprendžia? Iš Kreivojo kalno slaviško varianto „Krivaja gora“ (!). Baisu pagalvoti, kokias išvadas gerbiamas istorikas padarytų iš lotyniško Kreivosios pilies vertinio „Curvum castrum“?…
Aišku, galima diskutuoti su tokiais ir panašiais pareiškimais, tačiau dažno litvinisto diskutavimo metodas dažnai labai tolimas nuo to, ką paprastai vadiname kultūrinėmis normomis. O galbūt daug kam norisi tiesiog nekreipti dėmesio į rėksmingą alternatyvių sensacijų srautą: kaip sako patarlė, su idiotu geriau nesiginčyti – žmonės gali nepastebėti tarp jūsų skirtumo. Kartais litvinistai (arba jais apsimetantys) patys tikslingai provokuoja ginčus, siekdami suerzinti oponentus arba sukurti platesnį diskursą savo idėjoms ir jų sklaidai.
Tačiau visiškai nekreipti dėmesio į tai irgi nereikėtų.
Litvinizmas jau kuris laikas tapo ideologizuotu visuomeniniu reiškiniu. Kiekvienas norintis jame gali rasti tai, ko nori – įskaitant poreikį išlieti emocijas ar patenkinti ambicijas. Tai, kas savo metu galėjo tapti tautinio identiteto paieškų „romantiniu etapu“, o po to užleisti vietą brandesnei veiklai, nenunyko: litvinizmas progresuoja ne tiek į gylį, kiek į plotį, kabindamas vis tolimesnes kultūrines paraštes. O visuomeniniu požiūriu litvinizmas pamažu įgauna vis daugiau „(balta)rusų pavasario“ bruožų. O tai jau įrankis siekti kokių nors konkrečių numatytų tikslų.
Nes kai idėją įgarsina kažkas vienas – tai tik nuomonė. O kai idėja užvaldo daugelį – tai jau politika.
Jei tie tikslai būtų tik baltarusių vidaus reikalas, tebūnie. Tačiau savo esme litvinizmo apraiškos, deja, nėra mums draugiškos. Ir panašu, jas vis sunkiau pavadinti net neutraliomis mūsų atžvilgiu.
Litvinizmo kontekste pasitaiko epizodų, kurie gali būti įvardinti kaip:
- Ksenofobija. Tą signalizuoja jau pats lietuvių kaip etnoso neigimas, neskaitant smulkesnių pasisakymų – pavyzdžiui, terminas „litOVCY“ arba teiginys, kad „žmudzinai buvo tiek materialiai ir kultūriškai atsilikę, kad ilgą laiką gyveno žeminėse ar net medžiuose“.
- Etninės nesantaikos kurstymas. Tai gali daryti tiek bukesni litvinistai, tiek ir visai protingi nedraugiškų valstybių specialiųjų tarnybų darbuotojai.
- Bendros istorijos neigimas. Istorijos, simbolikos, tradicijų, pergalių ir kito nematerialaus paveldo ir vertybių vienpusiškas nusavinimas.
- Teritorinės pretenzijos, – pirmiausia į Vilnių ir Vilniją, o radikalesniais atvejais iki pat etnografinės Žemaitijos ribų.
- Lietuvos valstybingumo neigimas iš esmės.
Daugelis šių idėjų platinamos socialiniuose tinkluose. Jų pateikimui dažnai būdingas beapeliacinis tonas ir lengvai suprantama forma (pavyzdžiui, memai). Todėl tikslinė auditorija po kiek laiko nustoja šiuos teiginius vertinti kritiškai.
Idėjomis iš šio pastoviai publikuojamo kratinio persiima netgi tie, kuriuos priimta laikyti „opozicinių ir proeuropietiškų pažiūrų“ baltarusiais, nors pati oficialioji baltarusių opozicijos dalis tą neigia. Neseniai įvykusi baltarusių apklausa parodė, jog esminėmis litvinizmo tezėmis tiki apie 30 proc. apklaustos auditorijos. Tuo tarpu opozicijos nuomone, apie litvinizmą tėra girdėję vos vienas baltarusis iš šimto.
Tačiau idėjomis juk galima persiimti, net ir nežinant, kaip vadinasi jas jungiančios ideologijos dalis, ar ne?… Čia labai verta prisiminti ir litvinizmo patriarcho Jarmalovičiaus išsakytą tezę: „Turime dirbti nepastebimai, kaip kurmiai. Ateisi pavasarį į daržą – o ten kurmio prirausta“.
Negalima nepastebėti dar vieno fakto: litvinizmas kuris laikas nebėra „importinė prekė“. Produktas kuriamas ir plėtojamas jau „svetimame darže“ – pačios Lietuvos respublikos teritorijoje. Kai kurie litviniško turinio kūrėjai, sprendžiant iš publikuojamų aktualijų, patys gyvena Vilniuje ir gana įdėmiai seka visuomenines nuotaikas ir aktualijas, įskaitant ir įvykius Krašto apsaugos sistemoje, nepamiršdami jų savotiškai interpretuoti.
Tačiau paklausti apie tai, baltarusiai paprastai vaizduoja nustebusius. Pavyzdžiui, Seime vykusios diskusijos apie litvinizmą metu tūlas Andrej Kazakevič dėjosi net nesuprantąs, kas tas litvinizmas, nors jo Youtube kanale litvinistinių pasisakymų apstu. Panašūs triukai įvyko su Katerina Vodonosova, opozicinio kanalo „Budzma belarusami“ vedančiąja, ir „Belsat“ kanalo, įsikūrusio Lenkijoje „istorinėmis“ laidomis. Lietuvos politikams ir visuomenininkams pradėjus aktyviau domėtis litvinizmo problema, atviro šovinizmo šiuose resursuose sumažėjo, jau buvęs radikalus turinys ištrintas, o „Belsat“ biudžetas beveik perpus sumažintas. Tuo tarpu baltarusių opozicinį „Charter 97“ iš dalies finansuoja Užsienio reikalų ministerija, nepastebint, jog šiame resurse rasime pareiškimų ir apie tai, kad LDK – baltarusių valstybė, o Žemaitija – tai dabartinė Lietuvos respublika…
Kitaip tariant – galima manyti, jog kai kas žaidžia dvigubą žaidimą, kurių tikslai jau senokai užėjo už istorinių tyrinėjimų ribų. Daryti tai nesunku – žingsnis po žingsnio, tikintis, jog Lietuvos institucijos į tokias smulkmenas nesureaguos. Tokiu būdu litvinistinė propaganda platinama ne tik virtualiai, bet netgi gyvai per oficialius renginius. Tokiu būdu kovo pabaigoje, kai minima Baltarusių laisvės diena, per kurią nenutilo deklaracijos apie tai, kad „vėl kartu stovime prieš bendrą priešą“, į Lietuvą buvo pakviestas Vladimiras Orlovas, garsėjantis atvirai šovinistiniais pasisakymais. Jis turėjo susitikti su Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje gyvenančiais baltarusiais. Klaipėdoje susitikimas spėjo įvykti, bet daliai visuomenininkų ir politikų pradėjus piktintis, Tautinių mažumų departamentas pranešė, kad pasiekus informacijai apie numatomo renginio turinį susitikimas Kaune atšauktas, paskutinėmis valandomis atšauktas ir jo renginys Vilniuje.
Kyla klausimas: Kodėl iš anksto nebuvo susipažinta su pranešėjo ketinama pristatyti medžiaga? Kuo tokie asmenys gerseni už „rusų pasaulį“ propaguojančius kultūros ir meno veikėjus, kuriems suteiktas persona non grata statusas?
Tačiau tai, kad vienas kitas visuomenininkas diskutuos su litvinistais, o koks nors politikas kartkartėmis pavadins litvinizmą potencialia grėsme, nėra pilnavertis problemos sprendimas. Reikalingas šio reiškinio kaip problemos įvardijimas, su juo susijusių rizikų įvertinimas ir bendraapimančios programos su jomis sukūrimas. Kitu atveju litvinizmas, kalantis pleištą tarp tautų, toliau plėtosis ir pasitaikius progai, gali būti eskaluotas ir ateityje panaudotas prieš Lietuvos valstybę ir jos piliečius – ne tiek pačių radikalių baltarusių šovinistų, kiek kaip dalis hibridinių operacijų, organizuotų Baltarusijos ir/arba Rusijos jėgos tarnybų.
DĖMESIO AKIRATYJE
Litvinizmo vertinimai
Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, 2024 m:
„Atgarsio Lietuvos informacinėje erdvėje sulaukia litvinizmo – radikalios baltarusių šovinizmo atšakos – sekėjų vieši pareiškimai. Šie asmenys neigia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdžiusių kunigaikščių baltišką kilmę ir kvestionuoja Vilniaus krašto priklausomybę Lietuvos Respublikai. Dalis Lietuvoje gyvenančių litvinizmo sekėjų aktyviai skleidžia savo ideologines nuostatas socialiniuose tinkluose. Platesnis šių nuostatų paplitimas baltarusių diasporoje Lietuvoje kenktų jų integracijai į šalies visuomenę, skatintų etninės įtampos augimą. Baltarusijos režimas naudojasi litvinizmu, panaudodamas informacines atakas siekia skatinti priešpriešą tarp į Lietuvą atvykusių baltarusių ir Lietuvos gyventojų.“
Tomas Baranauskas, istorikas, vienas pirmųjų paminėjęs terminą „litvinizmas“:
„Iš tiesų, vertinant šios interpretacijos ištakas, tai jos atsirado net ne Baltarusijoje – litvinizmas yra dviejų istoriografijų sintezė. Pirma – carinės Rusijos istoriografija, kurioje buvo kalbama apie lietuvių–rusų valstybę, „litovsko-russkoje gosudarstvo“, kaip buvo vadinama LDK, pabrėžiant visus su Rusija susijusius dalykus. Nors tai nebuvo ta forma, kurią Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įgavo litvinizme. Antra – dar labiau marginalinė lenkų istoriografija, atsiradusi prieškarinio konflikto dėl Vilniaus metu. Buvo akcentuojama, kad istoriniai lietuviai skiriasi nuo dabartinių, kad dabartinius reikėtų vadinti „lietuvisais“, ką, beje, litvinizmas perėmė.“
Ignas Stankovičius, saugumo politikos ekspertas:
„Jei kalbame istoriškai, LDK palikuonys yra tie, kurie dabar save vadina baltarusiais, ir mes, ir ukrainiečiai. Mes visi esame LDK istoriniai palikuonys ir nieko blogo čia nėra. Bet kai tuo paremiamos teritorinės pretenzijos, tai yra blogai. <…> Šių laikų kategorijų pernešimas į anuos laikus rodo istorinę nekompetenciją, tendenciją į vulgarizavimą blogąja to žodžio prasme. Ir, atleiskite, į mužikiškas pretenzijas. Primityvūs dalykai labai limpa primityviems žmonėms.“
Auksė Ūsienė, istorikė, LK Strateginės komunikacijos departamento analitikė:
„…(Litvinizme) matome pagrindinę Rusijos matricą, kuri buvo taikyta ir Ukrainai prieš karą. Ji taikoma ir mums – tai ataka prieš mūsų valstybingumą, kad tokios valstybės kaip Lietuva nebuvo, kad tai buvo Rusj litovskaja – rusiška valstybė, rusų pasaulio dalis. Iš to kyla įvairių teritorinių pretenzijų pateisinimas. Tikslas – pateisinti būsimą, galimą agresiją.“
Žilvinas Svitojus, visuomenininkas:
„Kodėl reikėtų sunerimti? Nes anksčiau:
- Baltarusija nevykdė hibridinių atakų prieš Lietuvą (migrantų krizė);
- Nebuvo karo prieš Ukrainą bendrininkė;
- Baltarusijos režimas neskleidė tiek daug melagienų neigiančių Lietuvos valstybingumo istoriją ir lietuvių tautinę tapatybę (primenu apie paraleles su Putkos kalbom apie Ukrainą);
- Vilniuje negyveno 60 tūkst. Baltarusių (tiek atvyko tiesiogiai iš Baltarusijos į Lietuvą, o kiek dar atvyko per Lenkiją);
- Lietuvoje neveikė sukarintos baltarusių organizacijos (jas nesunkiai gali infiltruoti KGB ar FSB, įvykdyti diversiją);
- Ideologija dar niekada nebuvo tokia populiari ir su tiek daug aktyvių skleidėjų;
- Baltarusijos KGB aktyvumas Lietuvoje dar niekada nebuvo toks aukštas.“