Taip pristatoma gruodžio 10-osios vakarą LRT televizijos rodyta laida „Neišspręsti istorijos ginčai“.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbų apie litvinizmą. Kraštutinė nacionalistinė ideologija neigia, kad Lietuva yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtoja ir sako, kad baltarusiai buvo pagrindinis jos etnosas, tad Kunigaikštystė buvo slaviška – slavai buvo ir Algirdas, Vytautas, Gediminas bei kiti kunigaikščiai, o Vilnius yra baltarusių miestas. Nuosaiki srovė pabrėžia šiuolaikinių baltarusių protėvių svarbą LDK istorijoje ir Kunigaikštystė pristatoma kaip svarbiausias baltarusių istorijos etapas.
Kas iš tiesų yra tas litvinizmas – istorijos pasisavinimas ir teritorinės pretenzijos į Vilnių ar baltarusių bandymas ieškoti savo vietos Vakarų civilizacijoje? Ir ar ši ideologija realiai kelia grėsmę Lietuvos vientisumui? Apie tai diskutavo istorikas prof. dr. Alfredas Bumblauskas ir Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Rūstis Kamuntavičius.
Ar litvinizmas ir kitokia baltarusių pasakojama istorija yra grėsmė? Pati litvinizmo istorija yra iškreipta eidama istorijos nusavinimo keliu. O kadangi ji nėra paremta nei faktais, nei pirminiais šaltinais, tai jau savaime yra didelė problema, – laidos autoriams sakė jau daug metų litvinzmu besidomintis Lietuvis kariuomenės kūrėjas savanoris atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius.
„Dar didesnė problema, kad labai didelė dalis Baltarusijos piliečių, tiek ten esančių, tiek atvykusių čia, ta idėja yra įtikėję. Įtikėję, nes diktatūra gyvena savam informaciniam burbule, ir jeigu tave nuo mokyklos suolo moko, kas yra Baltarusijoje įtraukta į programas, tampa jau tavo įsivaizdavimu, tavo įsitikinimu, ir tavo įsitikinimai tampa tavo realybe. Ir čia labai suneramino vieno iš opozicijos lyderių žodžiai prieš keletą metų privačiame pokalbyje. Jis pasakė: „žinote, jei Baltarusijos diktatūra sugalvos invaziją į Lietuvą, tai Vagnerio samdinių nereiks, bus pakankamai savanorių, kurie norės atsiimti savo, tariamai, Vilnių“.
Atkreipkit dėmesį į „Zapad“ pratybas. Ten yra nuolat kartojama per aktyviąją fazę nuo 2013 metų, per kiekvienas pratybas nuolat pasakoma, kad Vilnius turi priklausyti Baltarusijai, tuo metu, kai didelės pajėgos yra sukauptos prie Suvalkų koridoriaus tiek iš Baltarusijos pusės, tiek iš Karaliaučiaus pusės. Tai natūralu. Mes matom aiškiai teritorines pretenzijas, kurios yra transliuojamos labai garsiai.
Ir čia pasigirsta balsai, kad, štai, šitą teoriją sugalvojo KGB ir FSB. Ir štai jūs nepasiduokit… Tai lietuviai nepasiduoda. Problema, kad, deja, baltarusiai yra įtikėję. Ir natūralu, kad KGB ir FSB tuo aktyviai naudojasi.
Ir tai pradėta, užaštrinta, atgaivinta nuo 2005 metų, kai Duginas skaitė savo paskaitą, kur pasakė, kad reikia visada prisiminti, kad buvo dvi Rusios – Maskvos Rusia ir Lietuvos Rusia. Reiškia, Lietuva praktiškai buvo Rusia.“
Visos pastarojo meto rusų agresijos prasideda nuo netikrų naratyvų, manipuliacija istorija ir netikrais faktais, – atkreipia dėmesį Saulius Guzevičius.
„Tas pats įsiveržimas į Gruziją. Apie Pietų Osetiją buvo prikurta istorijų ir dalinami pasai. Jiems taip pat prieš įsiveržimą į Krymą 2014 metais vėl buvo sugalvotas naratyvas apie Novorosiją. Ir tuo remiantis vykdoma invazija. Ir jeigu tavo užpultas priešininkas netiki ir jo visuomenė nepaveikta, tai tavo visuomenė įtiki. Ir užtai jūs prisimenat, kad rusų invazijos ir į Krymą, ir paskui 2022-metų buvo remiamos apie 90% visuomenės. Nes jiems toks naratyvas pateikiamas ir jie tuo įtiki.
Tą patį mes matom dabar su Baltarusija. Ir tas teigimas, kad, štai, slavų kunigaikščiai buvo, ir Vytis yra „mūsų Vytis“, iškraipyta istorija veda į įkaltus įsitikinimus, ir veda į teritorines pretenzijas, galinčias virsti įvairiomis provokacijomis, neramumais. Ir, deja, šitas sukurptas naratyvas ant molinių kojų veda į baltarusių trintį su lietuviais. Tai nėra gerai. Todėl jį reiktų dekonstruoti ir sudėlioti faktus. Ir čia galima būtų tik pasiūlyti baltarusiams atsisukti į savo tikrąją istoriją, nes jie vis tiek išeiviai iš Kyjivo Rusios. Dabar jiems tai sakyti labai nepopuliaru, todėl, kad tai iš karto kertasi su Kremliaus naratyvu. Nes tu tarsi tampi ukrainiečių sąjungininku, jeigu sakai, kad mes išėjom iš Kyjivo Rusios, mūsų šaknys ten. Vėliau jie įkūrė Polocko kunigaikštystę, kuri savo laiku buvo labai stipri. Ten reiktų atsisukti, žiūrėti savo šaknų. Ir tada mes rastume aiškią, išdėstytą naratyvo tėkmę, kuri tiktų ir mums, ir kaimynams baltarusiams.
Per daug akivaizdžių faktų. Abejonėms čia ne vieta, nes abejonės yra tiesiog pavojingos mūsų teritoriniam vientisumui, mums, dėl galimų neramumų. Ir tam reikia užkirsti kelią. Jeigu tu įveiki priešininką informacinėj erdvėj, tai fizinės provokacijos, duok Dieve, gal ir neatsitiks. Todėl reikia pradėti stengtis šitai daryti. Tai tiesiog privalu.
Ir, žinot, tie pastatyti paminklai. Jeigu jie būtų pastatyti pagonių karaliams lietuviams baltams – viskas tvarkoj, labai ačiū. Būtų pasakyta ačiū, kaip ukrainiečiai daro ir žiūri į tą klausimą. Bet baltarusiai sako kitaip, sako „čia mūsų, čia mūsų slavai, čia Olgerd, Gedimin, Mindovg“, kam jie pastatė paminklus, t.y. slavų valdovai ir pravoslavų tikėjimo. Ir kai mes analizuojam „Zapad“ pratybas ir matom, kokie yra scenarijai ir kokie yra teiginiai, ir kokią gaunam informaciją apie įsitikinimus ir tikėjimus, ir teritorines pretenzijas apie Vilnių, tai čia, manau, kitaip kalbėti negalima, nes limitai jau visi išnaudoti. Jau reikia rimtai susirūpinus į tai pažiūrėti ir pradėti spręsti klausimus, ir, galų gale, nusibrėžti savo linijas“…
Atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius pabrėžia: istorijos savinimasis, litvinizmo ideologija mažina ir mūsų karių motyvaciją. Kaip, reikalui esant, jie eis ginti Vilniaus, jei bus įtikėję, jog viskas čia ne mūsų, o baltarusių?