Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, sostinėje esančių Signatarų namų balkone į visuomenę tradiciškai kreipėsi Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis faktinis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.
Sveiki, broliai ir sesės pilėnai,
Gerai pasirūpinot, kad toks gražus oras (tiktai nereikia daryti svarbių kalbos klaidų).
Aš vėl noriu kalbėti apie pilį. Suvokim, kad mūsų tvirtoji tvirtovė, mūsų pilis, kurioje renkamės arba ne, ginamės ir laimime, arba ne – tai tarpusavio santykiai, brolystė, atjauta ir parama kito kitam.
Tėvynės meilė didesnė už vienos kurios sodybos ar dvarelio naudą. Iš tos meilės atsiranda ir tinka žodis „jėga“. Ne kumščio, bet širdies. „Bičiuli, aš tau padėsiu“. Mes neatiduosim, ką jau sutvėrėm. Priešingai – jeigu mūsų pilis nesulaikomai skeldėja kad ir dėl juokingo postelio, kaip tas penkioliktas Seimo pavaduotojas, jeigu atrama skeldėja ir griūva kaip bokšto akmuo paplautas, gal žiniasklaidos reitingų paplautas, nuvirsta žemyn, veltui eis visos remontininkų pastangos – apie tai jau Šventajame Rašte pasakyta. Dar sugebame net remontuodami valstybę išmušinėti kits kitam įrankį iš delno dėl ubagėlių pelno. „Kodėl jis užbėgo man už akių?“.
Čia vienintelis vaistas tik pilėnų savivokos, lietuviškos nacionalinės savivokos terapija ir homeopatija. Todėl kaskart siūlau ir sakau: iš tikrųjų pažvelk į stovintį greta Baltijos kely arba Pilies gatvėje. Jis – tavo brolis. Ji – tavo sesuo. Juk susirinkę čia, kaip šiandien, vėl pasijuntam Baltijos kely. Stebuklas tęsiasi – Mes.
Tad, ar jauti kaimyno ranką? Koks kirminas graužia jo širdį? Bene įsiveisė nerimas dėl galimų elektros tarifų, kad pernelyg nesidžiaugtume dėl padidėjusios nepriklausomybės? O ar atrėmei rūpestį, kas bus su mūsų vaikais, pagrindinį rūpestį? Ar jie šiandien auga kaip draugų būrys ar kaip gaujelių sėbrai su akmenimis kišenėse? Ar atleido savo tėvams, egoistams ir karjeristams, jų meilės ir dėmesio stoką? Ar puoselėja, ar niokoja mūsų bendrą kiemą ir sodą?
Tai tėvynė, jei nepamiršome. O juk čia, ne kitur, didysis tautų statybininkas užmaišo mūro jungtį, kuri neleis atplėšti plytos nuo akmens, vaikų nuo tėvų ir brolio nuo sesers. Esam tauta, bendrija, ir kol tokie esam, tol būsim.
Nejau taip sunku nebūti plevėsomis, keikūnais kur nors Melagaišiuose? Juk iš jų spruko pati rinkimų laimėtoja. Nebūti pliuškiais, pagyrūnais lyg cirko demokratijoje: „aš, aš esu labiau nusipelnęs!“ Jeigu nesunku, tai ir nebūkim pliuškiais, dažniau telkimės Baltijos kely ir Pilies gatvėje.
Broliai ir sesės, čia būnam Mes. Ir tame žodyje glūdi jėga. Kaip žodyje Lietuva slypi meilė. Jeigu pavyks mums to nepamiršti, netapti planetos dvikojais be meilės, tai gal dar jusime širdyse gyvybę, slaptą žmogiškumo matricą. Jausim tėvynės meilę kaip senovės pilėnai, kurie dainuodavo:
Tu, Lietuva – tu mieliausia mūsų motinėla!
Tu, Dauguva – tu plačiausia Lietuvos upėla!
Indomu, ar ne? Iš kokių plotų ateinam. O dar ir mūsų laikais Marcelijus [Martinaitis], kurį šiandien jau paminėjom, yra kvietęs:
Užtraukime ant tilto Dauguvos,
kad broliai mes iš Lietuvos.
Ne iš bet kur, ne iš kelmo spirti.
Motinėla, su milžinų kapais graži tu ir brangi,
tik jūs, tėvynės vaikai, nezyskit pakrikę,
kaip sudeginto avilio bitės:
ak, nedavė man didesnės pilvo gėrybės.
O ką tu davei Lietuvai?
Lietuvoje tuo tarpu laksto keturkinkė kvadriga – keturių linksmūnų koalicija. Kartais giriasi, kad geresnės vyriausybės nebuvo per visą antrosios respublikos laikotarpį. Tik tas pagyras lydi nerimas, kad vienu kuinu kvadrigoje esą per daug.
Vis dėlto to kankinio martirologijas žadama užbaigti jo pergale jau kovo mėnesį. Bus ką pasiųsti į tarptautines konferencijas. O kad Lietuva neturės vieningos pozicijos dėl karo Europoje ir Ukrainos likimo, tai nieko ypatingo – bičiulis Kremlius visada to siekė. Jau įpiršo euroamerikiečiams tauškalą apie karą kažkur Ukrainoje, ne Europoje. Putinui su tokiais inteligentais visai nesunku.
Kas šiandien iš tikrųjų svarbu, ir Lietuvai labai svarbu – tai, kad Kovo 11-osios šūkis „Bye bye USSR“ tampa realybe ir elektros energetikoje. Sveikinu visus.
Reikės dar apginti Baltiją nuo velkamų inkarų, pasirūpinti kontrinkarais firmoje „Welcome“.
Vos pamatęs velkantį marių jautį
pavarai jam skersą plautį.
Didvyriai suomiai bus su mumis. „Welcome“.
O, jei galėtume ir rastųsi dar kartą Jaunoji Lietuva.
Petys gi į petį, kas gali,
sustoję už mylimą šalį –
prikelsime Lietuvą mūsų.
Kelkite, kelkite, kelkite.
Iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia.
Gražiai Kudirką paredagavo Jonas Mekas: iš ateities.
Kokia ten susisukusi bebūtų kruvinoji putinija, kokia pasinešusi į didybės burbulus trumpija, kurios abi griaudėja baugindamos visus mėnuliečius nudėvėtais priegalviais, esame vis dar savo žemėje po savo maloniu dangum. Būkim, nepaškudinkim.
Kai kuriems pasaulio demokratams bei respublikonams itin sopulingai teberūpi išsaugoti žmogėdrą – partnerį prie kortų stalo. O mums rūpi išsaugoti brolius ir seseris prie Kūčių stalo. Bendras rūpestis visų visais – Tti ir būtų mūsų pilis, kurioje dar galim gintis nuo kvailėjančio pasaulio negandų.
Pliuškio dainelė „man gerai“ tegul lieka jam, klystančiam broliui. Man malonesnė mano tėvų respublikos laikų statybininkų ir gynėjų daina.
Širdy šviesi, šviesi laisvė,
ginklas ant pečių.
Tik nepamirškim, kad mūsų svarbiausias ginklas yra brolystė. Ačiū.
