Ukrainos fotožurnalistas Anatolijus Stepanovas apie nuotraukas ir žmones per 11-a karo metų

 

 

Pagal 2025 m. vasario 4 d. ukrainianphotographers.com

 

Karas pakeitė gyvenimus tūkstančiams ukrainiečių, vienas tokių – fotožurnalistas Anatolijus Stepanovas, daugiau nei 11-a metų dokumentuojantis Ukrainos kovą. Jis buvo ten kai viskas prasidėjo 2014-aisiais: kai Slovjanske pasirodė pirmieji ginkluoti smogikai, kai Piky kaime įtvirtinimams buvo naudojami maišai su kviečiais, kai Debalceve drebėjo nuo artilerijos ugnies. Jo kadrai – ne tik nuotraukos, bet ir karo įrodymai, kurie taps istoriniais dokumentais. Šiame interviu naujasis Ukrainos profesionalių fotografų asociacijos narys pasakoja apie tai, kaip fotografuoti karą, apie žymiausias nuotraukas savo kūryboje ir kodėl fotožurnalistika yra atsakomybė, neleidžianti klysti.

 

– Anatolijau, kiek laiko fotografuoji? Kaip kilo jūsų meilė fotografijai?

– Fotografuoju nuo vaikystės. Buvo laikas, kai visi fotografuodavo – tai buvo būtina. Dar mokykloje darėme nespalvotas nuotraukas, vėliau aš toliau fotografavau net armijoje. Bet į fotografiją kaip profesiją sąmoningai atėjau vėliau – apie 35-erius. Tada nusipirkau juostinį „Canon“ ir pradėjau tai daryti rimčiau. Tiesą sakant, tai pakeitė mano gyvenimo būdą, nes mano išsilavinimas yra inžinieriaus.

– Ar tai tapo jūsų profesija? Ar pradėjote užsidirbti fotografuodamas?

– Taip, tai mano profesija.

– Nuo ko pradėjot? Ar tai buvo darbas žiniasklaidoje ar komercinė fotografija?

— Iš pradžių ieškojau tarsi aklas kačiukas, išbandžiau save įvairiomis kryptimis, nors jau gana sąmoningame amžiuje. Lemiamu momentu patapo mokymasis Viktoro Maruščenkos mokykloje. Jis buvo nepaprastai gerbiamas ir talentingas Ukrainos fotografas, deja, jo nebėra tarp mūsų. Jo kursai man suteikė stiprų postūmį.

Ir dar – svarbų vaidmenį suvaidino 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos įvykiai – būtent tada aš baigiau mokslus pas Maruščenką. Supratau, kad mane domina fotožurnalistika ir dokumentinė fotografija – gyva, tikra, o ne surežisuota.

Fotografija – tarsi kosmosas, joje daug krypčių. Kažkas fotografuoja inscenizuotus kadrus, eksperimentuoja su vaizdais. Bet aš nenustatau jokių ribų – man svarbu realus gyvenimas kadre.

– Ar galėjote įsivaizduoti, kad fotografuosite karą savo šalyje?

– Ne, niekada nebūčiau apie tai pagalvojęs. Kai pirmą kartą patekau į karo zoną, tai dar neatrodė kaip visavertis karas. Tai buvo jo apraiškos, bandymai palaužti šalį hibridiniais metodais. Pavyzdžiui, Charkivo srities valstybinės administracijos užgrobimas 2014 m. balandžio 8 d. – tuomet situacija buvo greitai suvaldyta, nes pačiame Charkive šis maištas neturėjo reikšmingos paramos. Tačiau atvykęs į Donbasą pamačiau visai kitokį vaizdą: ten jau vyko tikras karas, grobiamos teritorijos aktyviai palaikant vietiniams kolaborantams.

Tas karas tęsiasi ir dabar, bet dabar jis išsiskleidė daug didesniu mastu. Jeigu tuomet, 2014-aisiais, Ukraina būtų sulaukusi daugiau paramos ir pasielgusi ryžtingiau, galbūt situacija būtų kitokia.

– Taigi, karą pradėjote dokumentuoti dar nuo 2014-ųjų.?

— Taip, nuo 2014-ųjų pradėjau važinėti į Donbasą. Iš pradžių dirbau agentūroms, o paskui pradėjau fotografuoti šį karą tiesiogiai: gyvenau su vaikinais pozicijose, viską fiksavau iš vidaus. Labai norėjau visa tai parodyti.

– Ar per visą šį laiką pastebėjote kokių nors pokyčių savo nuotraukose?

– Taip, žinoma, mes visi keičiamės. Galbūt kai tik pradėjau, mano žvilgsnis buvo šviežesnis, kai kurie siužetai atrodė ypač stiprūs. Pradžioje dažniau randi ką nors neįprasto, įdomesnių rakursų, kadre labiau jauti emocijas. Tačiau laikui bėgant visa tai pabosta, darosi sunkiau pajusti akimirką, kad ji tikrai tave užkabintų.

Tačiau ir po kelių metų stengiuosi atrasti naujų formų, parodyti karą taip, kad jis „užkabintų“ žmones. Kadangi fotografija nėra tik paveikslas, tai emocija, kupina prasmės.

— Kaip pasikeitė jūsų dokumentinė fotografija prasidėjus invazijai, kai karas tapo žiauresnis? Ar tai turėjo įtakos jums, kaip fotografui?

— Karas tapo didesnis, žiauresnis. Tačiau kare visada buvo žiaurumo. Jei prisiminsime 2014-uosius, ten viskas buvo taip pat žiauru. Pavyzdžiui, Ukrainos karių sušaudymas prie Luhansko, kai vadinamieji „rusičiai“ ne tik žudė, bet ir kankino – nupjovinėjo ausis ir darė kitokius žiaurumus. Tai buvo dar tada. Todėl sakyti, kad karas tapo žiauresnis, nėra visiškai teisinga – jis tapo masinis, brutalus ir totalus.

Pilno masto invazijoje naudojami daug galingesni kariniai ištekliai, nei buvo 2014-aisiais. Tačiau iš esmės tai yra tas pats karas, kuris vyksta nuo tada.

— Kaip dabar nušviesti karą, kad pasaulis neprarastų susidomėjimo? Kad užsienio žiniasklaida toliau publikuotų fotografijas?

— Užsienio žiniasklaida dirba savo auditorijai, ir kiekvienas įvykis turi tam tikrą susidomėjimo ciklą. Pirma kažkas nutinka – ir tai iškart šokiruoja. Tada apima nuovargis, o galiausiai žmonės tiesiog pripranta. Pasaulis jau pripratęs prie mūsų karo. Tik kai atsitinka kažkas baisaus – raketos smūgis į taikų miestą, masinės aukos – vėl didėja dėmesys Ukrainai. Bet po kurio laiko vėl pamirštama.

Tai didelis iššūkis politikams, vis dar suprantantiems šio karo reikšmę, čia toliau dirbantiems žurnalistams. 2022 m., prasidėjus plataus masto invazijai, į Ukrainą privažiavo daug užsienio žiniasklaidos. Tos medžiagos buvo aktyviai žiūrimos, buvo didžiulis susidomėjimas. O dabar tie patys žurnalistai, kurie čia dirbo 2022 metais, sako: „Turime medžiagos, bet žmonės ją žiūri mažiau“. Tai natūralus efektas – žmonės pripranta prie visko, net ir prie karo.

Ir aš manau, kad būtent tokia ir yra Kremliaus strategija – išvarginti visus, priversti mus palūžti, priversti užmiršti. Tai yra karas iki išsekimo, ir jis tęsiasi. Iki plataus masto invazijos buvo jausmas, kad šalis egzistuoja paraleliuose pasauliuose: viename vyko karas, o kitame žmonės toliau gyveno savo gyvenimą, nesuprasdami, kad jų šalyje vyksta mūšiai.

– Karą fotografuojate daugiau nei 11-a metų. Ar nepavargote? Juk laikui bėgant siužetai kartojasi: antskrydžiai, artilerijos apšaudymai, mūšiai. Ar tai jums netapo įprasta?

– Matote, man fotografijoje svarbiausia yra žmonės. Man patinka fotografuoti žmones bet kur, ne tik kare. Tačiau būtent fronto sąlygomis žmogus atsiskleidžia ypatingai. Ten, priešakinėse linijose, gali būti buvę deputatai, vadybininkai, brokeriai ir kariškiai-sutartininkai, tarnavę dar prieš visapusišką invaziją. Tačiau apkasuose jie visi tampa tik kovotojais. Būtent tai ir įdomu fotografuoti – kaip keičiasi žmonės, kaip karas juos išbando ir atskleidžia tikruosius jų charakterius.

Žinoma, kartais pavargsti. Tačiau yra tokių, kuriems daug sunkiau. Pagalvokite apie tuos, kurie sėdi apkasuose po artilerijos ugnimi, į kurių gyvenimus kasdien įsiveržia oro antskrydžiai. Fotografas – vis dar svečias kare. Net ir užsibuvęs ilgesniam laikui, visada turi galimybę pasakyti: „Viskas, važiuosiu pailsėti“. O kariškiai to sau leisti negali – jie turi įvykdyti savo misiją.

Todėl skųstis nėra prasmės. Taip, bėgant metams nuovargis kaupiasi, akys tampa nebežvitrios, bet vis tiek reikia savyje rasti jėgų toliau dirbti.

— Nuo 2014 metų matėte, kaip augo ir stiprėjo kariuomenė, kaip jaunieji kariai tapo vadais, kaip jie keitėsi. Kartu su jais keitėsi ir visuomenė. Ar galite pasidalinti savo mintimis apie tai? Galbūt buvo konkrečių žmonių, kurių likimus sekėte?

– Labai teisingai pasakėte. Taip, mano akyse žmonės keitėsi, karininkai išaugo į tikrus lyderius. Pažinojau vaikinų, kurie labai jauni stojo į kariuomenę, jiems buvo suteikti laipsniai, ėjo į aukštesnes pareigas, o dabar žuvo už Ukrainą.

Niekada nepamiršiu vieno karininko, kurį fotografavau projekte „Nepriklausomi“, žodžių. Jis kilęs iš kariškių šeimos ir tapti karininku jam buvo tikra garbė. Iš pradžių buvo leitenantas ir būrio vadas, vėliau tapo kuopos vadu, o 2022 metais žuvo Popasnoje. Jis paaukojo savo gyvybę už Ukrainą. Pažinojau ir vaikinų, kurie nuėjo ilgą kelią, išaugo į batalionų vadus ir taip pat žuvo. Yra ir tokių, kurie studijuoja karo akademijoje. Tai tikras Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ramstis. Tikiu, kad tai tautos žiedas, Ukrainos kariuomenės žiedas. Ir visa tai įvyko prieš mano akis. Tai didelis dalykas, didelė istorija, kuri tęsiasi ir dabar.

— Užsiminėte apie savo projektą „Nepriklausomi“, papasakokite apie tai. Kaip kilo idėja, kiek laiko prie jo dirbote ir kas yra jo herojai?

— Daug važinėjau į pozicijas, mačiau daug jaunimo kariuomenėje. Ir kažkaip savaime kilo klausimas: kodėl jie čia? Jie gimė po 1991-ųjų, Ukrainai atgavus Nepriklausomybę. Kas juos skatina kovoti? Taip ir gimė mintis fotografuoti tuos žmones. Aš nenustatinėjau sau jokių griežtų terminų – tai buvo daugiau gyvenimo būdas nei atskiras projektas. Aš tiesiog važinėjau į šį karą, kuriuo Ukrainoje tuo metu mažai kas domėjosi, ir bandžiau tai bent kažkaip parodyti.

Po kelerių metų supratau, kad viską darau teisingai. Pamenu, netyčia išgirdau garsaus Kremliaus režisieriaus Nikitos Michahalkovo žodžius. Jo vaizdo įraše, kurį galima rasti „Youtube“, buvo mane sukrėtusi frazė: „Ukrainoje jau užaugo dvi kartos, kurios niekada nepereis į Rusijos pusę. Nežinau, ko tam reikia – gal karo ir kraujo…“

Tada supratau, kad „pataikiau į jaučio akį“. Fotografavau būtent tuos jaunus žmones, kurių, pagal Kremliaus logiką, neturėtų būti. Mano herojai – gynėjai iš visų regionų: iš vakarų, iš rytų, iš Ukrainos centro. Jie gimė nepriklausomoje šalyje, nepažinojo SSRS. Ir todėl jiems Ukraina yra ne tik vieta gyventi, o jų valstybė, už kurią jie pasirengę paaukoti savo gyvybę. Tai karta, kuri saugo Ukrainą.

– O kokios buvo tos nuotraukos? Ar tai portretai ar reportažinė fotografija?

– Tiesiog mačiau žmogų, ir man atrodė, kad jį verta fotografuoti. Tai galėjo būti kareivio apkase, vaikino iš Lvivo ar bet kurio kito nuotrauka. Nebuvo nei sistemos, nei aiškaus plano – viskas formavosi palaipsniui, organiškai. Ilgainiui viskas išsikristalizavo finaliniame projekte. Tačiau svarbiausia buvo net ne nuotraukos, o pačių herojų žodžiai. Jie aiškino, kodėl jie čia, už ką kovoja.

Tarp jų buvo mergina, kuri kovojo priešakinės linijos apkasuose ir tuo pat metu dainavo. Tai ne tik vaizdas, tai tikras gyvenimas.

– Ar kur nors eksponavote šią fotografijų seriją?

— Taip, paroda buvo pristatyta Čikagoje. Dabar ji gyvena savo gyvenimą, išėjo į pasaulį.

– Prie kokių projektų dabar dirbate? Ar toliau dokumentuojate karą?

— Yra projektas, ir jis yra vienas — tai karas prieš Ukrainą. Stengiuosi kuo daugiau fotografuoti, fiksuoti įvykius įvairiose vietose. Kartais tai darbas agentūroms, kartais tiesiog dokumentuoju gyvenimą karo metu. Nes tai yra tai, ką reikia filmuoti, ką reikia išsaugoti.

Fronte fotografui svarbiausia suprasti, ką jis dokumentuoja. Juk ilgainiui šios nuotraukos nustos būti tik įvykių ar naujienų nuotraukomis – taps istoriniu dokumentu. Nes kad ir ką befotografuočiau, visada galvoju, kad laikas šiuos kadrus padarys svarbiais. Dabar aš nuolatos važinėju į frontą. Vos prieš savaitę grįžau – buvau su žurnalistais Charkive, Donecko srityje ir Pokrovske. Tai buvo žurnalistinis darbas, bet žinau, kad po kurio laiko tos nuotraukos taps karo dokumentais.

— Kokios karo fotografavimo akimirkos jums įsiminė ypač? Papasakokite apie įvykius ir žmones, kurie jums padarė didžiausią įspūdį?

— Jei kalbėtume apie 2014-uosius, Ukrainą mylėjusiems žmonėms tai buvo atvirumo ir skausmo metas. Prasidėjo vadinamasis „rusų pavasaris“ , Krymo užgrobimas. Manęs ten nebuvo, man viskas prasidėjo nuo Charkivo, Donbaso, o paskui Odesos. 2014-ųjų balandis Donbase – visiškai sukrėtė. Kasdien pabundi, ir kiekvienas įvykis persidengia ir užgožia vakarykštį, verčia susimąstyti: kaip taip gali būti, juk čia mano šalis!

Prisimenu, kai pirmą kartą Slovjanske pamačiau žmones su ginklais iš kitos šalies. Jie atėjo ir pradėjo įvedinėti savo tvarką, manydami, kad ukrainiečiai tiesiog paklus, jog mus galima įbauginti. Tačiau Ukraina pradėjo priešintis.

Buvo akimirkų, kurios buvo ypač įsimintinos. Pavyzdžiui, Ukrainos desantininkai buvo blokuojami Kramatorske: vilkstinė įžengė į perėją ir ją užblokavo „vietiniai aktyvistai“, tarp kurių buvo FSB ir GRU agentai. Žmonės stovėjo su plakatais „Karui ne“, tačiau tuo pat metu dirbo visas Rusijos specialiųjų tarnybų tinklas, bandydamas destabilizuoti situaciją. Netgi kalbėjausi su Girkino kovotojais balandžio 13-14 dienomis Slovjanske, kai jie ketino atremti Ukrainos nacionalinės gvardijos atakas.

 

Pačiame Donecke vyko prorusiškos demonstracijos. Tuo metu gyvenau viešbutyje, kiekvieną savaitgalį laisvus kambarius užpildydavo „turistai“ iš Rusijos. Pušilinas kalbėdavo mitinguose, prie Lenino paminklo centrinėje aikštėje.

Ir tada prasidėjo visavertis karas. Ukrainos pasieniečiai iš Luhansko buvo išstumti, sieną kirto rusų technika. Tada prasidėjo masinis apšaudymas ir teritorijų užgrobimas.

Bet aš ypač įsiminiau vieną momentą. 2014 m. lapkričio 23 d. Debalceve. Tuo metu dar neturėjau žurnalisto darbo karštuose taškuose patirties ir tiesiog vaikščiojau po miestą, kurį apšaudė artilerija. Tai buvo pavojinga, bet tuo metu aš nesuvokiau viso grėsmės masto.

Viename rajone aš patekau į artilerijos apšaudymą. Tą akimirką pagalvojau: „Tai pabaiga“. Bet man pasisekė – išėjau iš ten gyvas ir nesužalotas. Vėliau net rašiau apie tai esė. O po to karas tapo dar žiauresnis. Donecko oro uostas, Pisky — tai jau 2015-ųjų žiema. Tada išėjimas iš Debalcevės. Tuo metu daugiau dirbau Avdijivkos ir Pisky apylinkėse.

— Apie ką kalbėdavosi fronte vaikinai Antiteroristinės operacijos – Jungtinių pajėgų operacijos laikotarpiu? Ar skambėjo žodis „pergalė“? Ar tada tikėjai, kad šis karas kada nors pasibaigs? Ar buvo kalbama apie plataus masto invaziją?

– Daugelis vaikinų, kuriuos tada pažinojau, žuvo. Pavyzdžiui, Vasya Melnyk. Nakvojome pozicijose, o ryte jis prieina prie manęs ir sako: „Klausyk, nufotografuok mane“. Jis turėjo stoti į pozicijas ir norėjo perskaityti savo eilėraštį. Tai buvo sąžiningos, patriotiškos eilės – visiškai grynos ir nuoširdžios. Netrukus jį užmušė snaiperis.

Tas karas tęsėsi metų metus. Nuovargis didėjo, bet tam tikru momentu tapo aišku, kad viskas veda į didelį karą. Visiems sakiau, kad jis bus. Nežinojau kada, bet supratau, kad tai neišvengiama. Per Antiteroristinę operaciją – Jungtinių pajėgų operaciją praėjo tūkstančiai žmonių: dalis įstojo į kariuomenę, dalis buvo atleisti, tai buvo nuolatinis procesas. Tačiau po tam tikro momento jau buvo akivaizdu, kad karas taip nesibaigs. Mačiau, kaip Rusija treniruojasi Sirijoje, kaip jie praktikavo miestų bombardavimą. Ir nors supratau, kad čia tai gali pasikartoti, mano smegenys atsisakė tuo patikėti. Bet dabar matome, kas vyksta. Jie ten praktikavo smūgius civiliams gyventojams, kad galėtų juos panaudoti čia, Ukrainoje. Per tuos metus per mano gyvenimą praėjo daug žmonių. Sunku išskirti kažką vieną.

– Ar turite nuotraukų, kurios jums yra ypač svarbios? Nebūtinai geriausios techniškai, bet su ypatinga istorija, svarbiais žmonėmis ar aplinkybėmis. Kurias nuotraukas išskirtumėte?

– Tokių nuotraukų daug. Bet jei aplankysite mano Facebook sieną, ten pagrindinė nuotrauka yra tas man labai simbolinis kadras.

Šioje nuotraukoje 93-iosios brigados kariai neša BMP-2 juostą su šaudmenimis. Tai buvo Pisky 2014-ųjų gruodį. Tada ten jau vyko įnirtingos kautynės ir tas momentas vyko Žemės ūkio mokslinio tyrimo instituto angare.

Tas institutas užsiėmė įvairių kviečių veislių selekcija ir auginimu. Rugpjūtį ar rugsėjį pirmą kartą aplankiau kareivius Piskuose ir pamačiau juostą su šaudmenimis, tiesiog gulinčią kviečių krūvoje.

Mūšiai buvo tokie intensyvūs, jog niekas į tuos kviečius nebekreipė dėmesio. Maišai su grūdais buvo naudojami kaip įtvirtinimai, kaip ir smėlio maišai, šaudymo punktams įrengti. Mačiau, kaip tuose maišuose pradėjo dygti žali kviečiai – pačiame karo viduryje, vykstant apšaudymams. Kai gruodį grįžau, ta pati šaudmenų juosta jau nebegulėjo, o kareiviai ją nešė ant pečių. Jie nešė ją į mašiną. Man tai labai galingas simbolis. Mus visus sieja karas. Kaip ta šaudmenų juosta pereina nuo vieno kario kitam, taip ir karas tęsiasi iš kartos į kartą. Jis sunkus, spaudžia pečius. Bet jie neša.

Tada, 2014-aisiais, kariavo atskiri kariniai daliniai. Dabar, 2025-aisiais, karą tempia visa šalis. Yra daug daugiau man reikšmingų nuotraukų. Daug laiko praleidau „Butivkos“ šachtos pramoninėje zonoje su kariais. Ypač naktį, pozicijose. Bet jei kalbėtume apie svarbiausią fotografiją, kuri pirmiausia ateina į galvą, tai ta juosta, kuri gulėjo kviečiuose, o vėliau atsidūrė ant karių pečių.

– Anksčiau sakėte, kad rašote esė. Ar galvojote parašyti knygą apie savo veiklą per visus tuos metus?

— Baisi mintis, kai supranti, kiek daug praėjo, kiek karo metų jau praeity. Rašyti apie tai tikrai baisu. Nors kai kuriuos dalykus fiksuoju sau, kartais ką nors užsirašau. Bet žinote, ši mintis yra kažkur giliai pasąmonėje. Kartais pasirodo, bet tikriausiai dar nesu morališkai ir fiziškai pasiruošęs parašyti knygą. Dabar rašau tik tais atvejais, kai jaučiu, kad tai būtina. Tai labiau refleksijos, nei kas labiau didesnio ir rimtesnio.

— Ką galėtumėte patarti fotožurnalistams ir fotokorespondentams? Kaip teisingai fotografuoti karą?

— Išties nėra vieno patarimo, kaip fotografuoti karą. Tai fotografo asmenybės, gyvenimiškos patirties, pasaulėžiūros, tikrovės suvokimo lygio atspindys. Viskas, ką žmogus skaitė, matė, patyrė, kažkaip atsispindi jo fotografijose. Nuotrauka yra ją fotogrfuojančio asmens skerspjūvis. Todėl kiekvienas karą fotografuoja savaip. Tačiau yra viena pagrindinė taisyklė: reikia išlaikyti šaltą protą. Nes galima tiesiog nieko nenufotografuoti ir žūti.

Visada prisimenu nuostabų fotožurnalistą Sergejų Nikolajevą. Jis išvažiavo į karą Piskuose – ir žuvo. Taigi, jei tik pradedate, važiuokite su patyrusiu žmogumi, pasimokykite iš tų, kurie jau praėjo tą kelią. Visų pirma, įvertinkite riziką. Negalima dirbti „karšta galva“. Taip, kartais kam nors pasiseka: atsiduria reikiamoje vietoje ir užfiksuoja unikalius kadrus. Bet tai yra išimtys. Karas nėra žaidimas. Tai realybė, kurioje kaunasi dvi stiprios kariuomenės. O fotografas visada yra civilis, net jei jis yra priešakinėse linijose. Jis gali žūti bet kurią akimirką. Aš nesakau, kad nereikėtų to daryti. Fotografai privalo dokumentuoti karą, bet turi tai daryti apgalvotai.

Esu ne kartą buvęs priešakinėse pozicijose su žurnalistais, mačiau kaip netoliese sproginėjo sviediniai, minos, mačiau gulinčius žuvusius – ir mūsiškius, ir rusus. Dabar suprantu, kiek neįvertinome pavojaus. 2022-ųjų pradžioje, kai prasidėjo plataus masto invazija, mes tiesiog lėkėme pirmyn, visiškai nesuvokdami, kad bet kurią sekundę visa tai gali baigtis. Kareivis fronte turi savo užduotis. Jo pagrindinis tikslas – įvykdyti įsakymą ir apginti savo poziciją. Fotografo kita funkcija: fotografuoti, kad pasaulis pamatytų šį karą. Tačiau svarbu atsiminti: viskas, ką filmuoji, yra istorinis dokumentas. Turi suprasti tos akimirkos atsakomybę.

 

---

Anatolijus Stepanovas – Ukrainos fotografas, gimęs ir užaugęs Kyjive, įgijęs inžinieriaus išsilavinimą. 2004 m. baigė Viktoro Maruščenkos fotografijos mokyklą ir nuo tol dirbęs profesionaliu fotožurnalistu daugelyje Ukrainos žiniasklaidos ir tarptautinių agentūrų. Daug publikavo „National Geographic“, „Spiegel“, „Stern“, „Time“ ir daugelyje kitų tarptautinių leidinių, dalyvavo tarptautinėse fotografijų parodose.

2017 m. lapkritį skaitė pranešimą apie savo darbą fronte pristatant RAW nuotraukų knygą Ukrainos muziejuje Niujorke. Jo projektas „Nepriklausomi“, skirtas už savo šalį kovojančiam Ukrainos jaunimui, yra eksponuojamas Ukrainos nacionalinio muziejaus Čikagoje internetinėje parodoje. Anatolijus Stepanovas Rusijos agresiją prieš Ukrainą nušviečia nuo pirmųjų 2014-ųjų dienų visus šiuos metus, bendradarbiaudamas su Agence France Presse. Fotografas savo darbus skelbia socialiniuose tinkluose Instagram ir Facebook.

 

Kalbėjosi Vira Labyč

 

Lietuviškai parengė LL. Redagavo V. K.