Ukrainos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Airijoje, buvusio Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado (2021–2024) Valerijaus Zalužno kalba Britų Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) organizuotame Ukrainos ir Jungtinės Karalystės gynybos technologijų forume 2025 m. balandžio 25 d.
Man didelė garbė vėl būti Didžiosios Britanijos analitiniame centre, besispecializuojančiame tarptautiniame saugume ir kariniuose reikaluose. Taigi, apie juos ir pakalbėsime. Šiandien tai nepaprastai svarbu.
Pirma, turbūt visi šioje salėje suprato, kad gyvename globalių pokyčių laikais. To priežastis – ne aš, pernai tai komentavęs „Chatham House“, o daugybė XXI amžiuje išryškėjusių veiksnių. O ypač – karas Ukrainoje, tapęs ne tik kruviniausiu smurto aktu Europoje, bet ir varomąja jėga daugeliui jėgų, sąlygojusių pasaulio tvarkos pasikeitimą. Tas pokytis jau įvyko. Ir tai nepriklauso nuo to, ar šiuolaikiniai politikai nori tai matyti, ar ne.
Antra, pasaulyje, kuris jau pasikeitė ir toliau keičiasi, nepaisant tų pačių politikų norų, pasikeitė ir pasaulinė saugumo sistema. Ji transformavosi ne tik dėl to, kad keičiasi geopolitinė erdvė, bet ir dėl to, kad dėl karo Ukrainoje pasikeitė pati jėga, kuria rėmėsi ta saugumo sistema.
Norite tuo tikėti ar ne, turite sutartis dėl tankų ir sraigtasparnių artimiausiems 10 metų, ar tik planuojate jas pasirašyti, karinės galios pobūdis jau pasikeitė. Gaila, kad tai gerai suprantama Ukrainoje, Rusijoje ir Kinijoje, bet visiškai nesuprantama kitur. Kur būtent, šiandien nesakysiu. Tai jau nebesvarbu.
Taigi, kalbėsime konkrečiai apie šiuolaikines karines technologijas. Kam jų prireiks dar, be Ukrainos, aišku, spręs politikai. Aš tik apibūdinsiu, kas jos yra ir kaip jos veikia.
Nors taip pat norėčiau pastebėti, kad jos dabar aktualiausios gausinant Europos gynybinius pajėgumus. Visų pirma dėl prasidėjusio euroatlantinės saugumo erdvės performatavimo.
Taigi, apie technologijas.
Rusijos ir Ukrainos karas visiškai pakeitė karybos pobūdį. Vieną 2023 metų vasaros rytą, kai Ukrainos kariai, pasitelkę turimas doktrinas ir turimus ginklus, metras po metro įveikinėjo priešo gynybos linijas, danguje pasirodė dronai tokio masto, kuris pakeitė visą mūšio architektūrą.
Žvalgybiniai, smogiamieji dronai ir artilerijos ugnį nukreipiantys dronai sujungti su situacijos suvokimo sistema padarė mūšio lauką visiškai skaidrų. Visa tai suteikė neribotas galimybes smogti didelio tikslumo smūgius taktiniu lygiu.
Lygiai kaip ir Pirmasis pasaulinis karas, šis karas pateko į stuporą (aklavietę). Jau daug vėliau, 2024-aisiais, sparti mokslo ir technologijų pažangos raida lėmė situaciją, kai dronais buvo smogiama ne tik taikiniams prie fronto linijos, bet ir operatyviniu gyliu. Tai padarė neįmanomu netgi už priekinės linijos būti bet kokiai technikai, ugnies priemonėms, rezervams.
Tikslūs smūgiai į logistikos maršrutus šiandien tapo absoliučiai įprastu reiškiniu. Dar daugiau, tokie smūgiai jau tapo išstūmimo iš pozicijų taktikos dalimi.
Taigi dėl absoliutaus skaidrumo susidarė nuo priekinių linijų 10-15 kilometrų ištisinė mirties zona. Jau nebestebina, kai dronas medžioja ne grupinį taikinį ar šarvuotą objektą, o netgi pavienį karį. Beje, ta zona nuolat plečiasi, kaip auga ir tikimybė ten būti sunaikintam.
Kodėl tai tapo įmanoma? Dar kartą pasikartosiu, to priežastys yra šios:
Pirma, sparti elektroninio karo (EW) plėtra. Būtent dėl elektroninio karo priemonių plėtros pavyko neutralizuoti palydovinių technologijų, radijo ir GPRS valdomų šaudmenų gebėjimą smogti didelio tikslumo smūgius operatyviniu lygiu. Brangių raketų ir tiksliai valdomos amunicijos efektyvumas nukrito iki nulio.
Antra, mūšio lauke pasirodė daugybė taktinio ir operatyvinio lygmens vizualinės žvalgybos ir smogiamųjų dronų.
Todėl taikymo ir operacinio meno taktika smarkiai pasikeitė.
Operatyviniu lygmeniu karas visiškai atsidūrė aklavietėje. Gilūs manevrai ar smūgiai į operatyvinį gylį tapo neįmanomi. Daugiausia dėl to, kad tebesitęsia konfrontacija tarp nepilotuojamų sistemų iš vienos pusės ir elektroninio karo bei oro gynybos priemonių iš kitos pusės. Taigi klasikinės puolamosios operacijos ir puolamieji veiksmai ne tik prarado savo efektyvumą, bet tapo ir beveik savižudiški.
Laikui bėgant tapo neveiksmingi netgi mažų, labai mobilių ir technologiškai aprūpintų taktinių grupių puolimo veiksmai, kad ir labai glaudžiai suderinti su situacijos suvokimo, paramos, elektroninės karybos ir oro gynybos sistemomis.
Taigi, galima drąsiai teigti, kad:
1. Dėl nepilotuojamų sistemų ir skaitmeninių technologijų dešimtmečius lėmę karo pobūdį tradiciniai ir žinomi ginklų tipai tapo istorija. Jų jau nebėra.
2. Puolimo operacijų pagrindu nuo 1915 m. buvę šarvuotos mašinos tapo neapsaugotos nuo pigių dronų smūgių, todėl jų naudojimas kituose mūšių tipuose šiandien yra neįmanomas.
3. GPRS padėties nustatymą naudoję didelio tikslumo ginklai prarado savo efektyvumą dėl elektroninio karo priemonių plėtros.
4. Oro gynyba išgyvena bene didžiausias transformacijas. Dėl daugybės mažų ir pigių dronų atsiradimo tapo ekonomiškai nepraktiška oro gynybos sistemose naudoti itin brangias raketas.
5. Oro erdvė virš mūšio lauko tapo neprieinama pilotuojamai aviacijai ir pavertė ją pagalbine oro gynybos priemone. Aviaciją reikia modernizuoti, kad galėtų vykdyti žvalgybą ir smogti iš visiškai kitokio nuotolio.
6. Jūrinę erdvę pamažu užėmė jūriniai dronai. Dabar galingi laivai slepiami apsaugotuose uostuose.
Tai ne tik technologijos. Visa tai reikalauja visiškai permąstyti įdiegimo formas ir būdus. Kaip to pasekmė – turi būti peržiūrėta karinė doktrina. Savo ruožtu tai sąlygotų ginkluotųjų pajėgų organizavimo ir, galiausiai, gynybos planavimo principų peržiūrą.
Nežinau, kiek jums tam prireiktų laiko, gerbiamieji dalyviai. Manyčiau, jog mūsų priešams tam procesui prireiktų ne daugiau trejų metų, o atsižvelgiant į mastų padidėjimą – penkerių.
Akivaizdu, kad pergalė mūšio lauke dabar visiškai priklauso nuo sugebėjimo aplenkti priešą technologine plėtra. Labai svarbu, kad pokyčiai įvyktų būtent grandinėje „mokslas (sukūrimas) – gamyba – įdiegimas-pritaikymas“. Būtent nuo veiksmingo jų tarpusavio ryšio ir priklausys inovacinė plėtra.
Gamintojai turi būti lankstūs ir adaptyvūs, pasirengę bet kada pakeisti savo aparatinės įrangos sprendimus. Jei tuos aparatinius sprendimus reguliuos valstybinė biurokratija ar korupciniai interesai, grandinė nutrūks ir pirmaus priešas. Todėl turime būti pasirengę modifikuoti produkciją, pagal panaudojimo mūšio lauke sąlygas. Žinoma, būtina atkreipti dėmesį į:
1. Dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi technologijų plėtrą. Akivaizdu, kad dirbtinio intelekto technologijų diegimo greitis mūšio lauke, ypač žvalgybos, planavimo, valdymo, ugnies valdymo, o taip pat autonominės kovos sistemų (be žmogaus valdymo) sudėtingų procesų valdymo srityse suteiks kokybinį ir kiekybinį pranašumą.
2. Sprendimus elektroninio karo srityje. Jie turbūt patys svarbiausi. Juk būtina iš esmės išspręsti du itin svarbius uždavinius: sukurti skaitmeninį pritaikymo lauką ir apsaugoti jį nuo priešo įtakos. Ir tai, žinoma, yra naujų komunikacijos technologijų paieška. Pavyzdžiui, kognityvinis radijas. Tokie sprendiniai jau egzistuoja. Taip pat svarbu rasti naujų navigacijos ir dronų valdymo būdų. Naujų duomenų perdavimo metodų, peržengiančių radijo dažnių spektrą, kūrimas.
3. Pigių, didelio tikslumo, didelio nuotolio nepilotuojamų sistemų tobulinimą. Tai būtina, kad būtų padidintos galimybės sistemingai naikinti priešo infrastruktūrą, išsekinti jo oro gynybos sistemas ir rengti kombinuotas svarbių objektų atakas.
4. Dronų (robotų), kaip pagrindinių kovinių komponentų plėtrą ir gamybą. Rusijos–Ukrainos karas suteikė šalims svarbią pamoką: karas, kada žmonių gyvybės keičiamos į taktines sėkmes, nebeįmanomas. Šiuolaikiniame mūšyje žmogus yra nepaprastai vertingas išteklius. Išteklius, kurio neįmanoma atkurti. Būtent technologijos leidžia išlaikyti kovinį efektyvumą radikaliai sumažinant nuostolius.
Taigi, turime plėtoti:
- Smogiamuosius dronus, įrodžiusius savo išskirtinį efektyvumą, ypač esant artilerijos amunicijos stygiui;
- žvalgybinius;
- zenitinius;
- antžeminės nepilotuojamas sistemas;
- universalias kovos platformas;
- jūrines nepilotuojamos sistemas
5. Civilines arba dvigubos paskirties technologijas, kurios tapo tokį sudėtingumo lygio, kad šiandien jos sudaro kovinių pajėgumų pagrindą. Tarp jų:
- komercinių palydovinių sistemų naudojimas žvalgybos tikslais;
- 3D spausdintuvų naudojimas greitai karinės įrangos atsarginių dalių ir komponentų gamybai „namudinėmis“ sąlygomis;
- socialinių tinklų naudojimas žvalgybos duomenims rinkti;
- improvizuotų elektroninio karo sistemų kūrimas iš komercinių komponentų, kad trukdytų priešo ryšių ir dronų valdymą;
- civilinių pokalbio programėlių su ištisiniu šifravimu naudojimas apsikeitimui duomenimis;
- debesijos sprendinių naudojimas
Beje, tai jau leidžia ribotus išteklius valdantiems nedideliems žaidėjams – atskiroms šalims, žinyboms ir netgi padaliniams – sukurti įspūdingus rezultatus naudojant palyginti nebrangius asimetrinius sprendimus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nepilotuojamomis sistemomis ir dirbtiniu intelektu paremtų karinių technologijų revoliucija visiškai pakeitė karo pobūdį ir plėtojama toliau. Todėl inovacijų diegimo greitis tiesiogiai didina valstybės galimybes laimėti pergalę kare.
Tikėtina, kad būsimame aukštųjų technologijų kare laimės tas, kuris greičiau nei priešas prisitaikys prie technologinių mūšio lauko sąlygų. Ta pusė, kuri pirmoji sistemingai ir kokybiškai pereis į kitą karinį-technologinį lygmenį, įgis besąlygišką strateginį pranašumą ir primes savo valią kitai pusei.
Kol priešas turės išteklių, jėgų ir priemonių smogti mūsų teritorijai ir vykdyti puolamuosius veiksmus, jis tai ir darys. Tai yra karas iki [lemiamo] išsekimo.
Prie to prisideda ir dabartinė geopolitinė situacija. Juk šiandien niekas negali sutrukdyti priešui to daryti.
Tam padaryti galą gali tiktai paties gebėjimo kariauti, tai yra karinio-ekonominio potencialo visiškas sunaikinimas. Pastarojo sunaikinimas, žinoma, verstų suabejoti ar okupacinė kariuomene beišliktų okupuotoje teritorijoje.
Bet kuriuo atveju išlikimo ir pergalės strategijos architektūra dabartiniame etape įmanoma tik sukūrus naują karinę-technologinę sistemą. Visa tai turi būti kuriama esamame technologiniame cikle, kuris gali trukti ne ilgiau kaip 3-5 metus.
Tarptautinėje arenoje išeitis iš situacijos, apie kurią šiandien kalbame, apima ne tik adaptaciją prie naujų iššūkių, bet ir formavimą naujos globalios saugumo realybės, prie ko jau prisijungė Ukraina kaip lygiavertė ir aktyvi dalyvė. Ukraina nebėra tik paramos objektas – tapome patirties, technologijų, sprendimų, kurie strategiškai svarbūs visam civilizuotam pasauliui, šaltiniu.
Tai ne tik paramos Ukrainai klausimas – tai bendro pasirengimo naujai karybos erai, kurioje dominuoja technologijos, informacija ir sprendimų automatizavimas. Ukrainos patirtis tapo unikali – mes pirmieji buvome priversti pertvarkyti savo kariuomenę, pramonę ir strategiją reaguodami į iššūkius, kuriuos kiti tik pradeda suvokti.
Šie iššūkiai – ne tik Ukrainai. Tai iššūkiai visiems. Pasaulinis saugumas nebėra pagrįstas senomis garantijomis – jis grindžiamas dinamika, technologijomis ir pasiryžimu keistis. Mes pasirinkome, ir už tai mokame didelę kainą kasdien, tačiau mainais gavome galimybę išlikti. Ir mes kviečiame jus įvykdyt tą pasirinkimą kartu su mumis. Kad ne tik išgyventumėte, bet ir laimėtumėte. Ir ne tik šiandien, bet ir visada, tuose dalykuose, kas dar laukia.
Pagal pravda.com.ua parengė LL, redagavo V.K.
Vidmantas
Manyčiau, kertinis posakis: ,,Ukrainos patirtis tapo unikali – mes pirmieji buvome priversti pertvarkyti savo kariuomenę, pramonę ir strategiją reaguodami į iššūkius, kuriuos kiti tik pradeda suvokti.”
Mes ir esam tie ,,kiti”.