Sausio 27-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyi „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimą Belgorodo srityje, unikalią Ukrainos raketą, smogusią priešo objektui, apie situaciją fronte ir rusų nuostolius.
– Sveikinu visus. Antradienis, sausio 27-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Kiekvieną transliaciją pradedame analizuodami karo situaciją. Štai duomenys iš naujausios Generalinio štabo suvestinės. Vakar okupantų patirti nuostoliai: minus 820 personalo, taip pat atitinkamai minus 1 tankas, minus 3 šarvuotos kovos mašinos, minus 47 artilerijos sistemos. Na, ir dar keletas minusų. Bet vėlgi, primename apie dronų karą. Vien tik vakarykštėje suvestinėje nurodomi 899 operatyviniai-taktiniai dronai. Taip, mes suprantame, koks tai mastas.
Jau užmezgėme ryšį su būsimo pokalbio svečiu. Su mumis rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Kažkodėl šiemet pelkėse [makskovijoje] neaptikau nieko įdomaus, tačiau vakar ryte buvo patvirtinta, jog rusijos federacijos teritorijoje atakuota ir kita naftos perdirbimo gamykla. Taigi, po truputį veikiame. Dabar laukiame, galbūt dar kas nors įdomaus nutiks. Bent jau buvo pranešimų, jog kažkokią oro gynybos sistema turėjo veiklos virš Belgorodo srities. Be to, jos gubernatorius parašė, kad numušta Ukrainos raketa S-200. O štai, taip, S-200, skridusi į Belgorodo sritį. Ko ji ten ieškojo? Galbūt turite kokių nors prielaidų?
– O, ne. Na, kodėl? Tiesą sakant, karo pradžioje S-200 mus labai gelbėjo. O, tai buvo apskritai vienintelė balistika, kurią turėjome. Nors bazinė raketa S-200 – tai zenitinė raketa. Bet mes puikiai žinome, kad visos tos priešlėktuvinės raketos ir I-200, IS-300 ir S-400 gali būti naudojamos, taip sakant, kaip antžeminės balistikos pakaitalas. Tai yra, jas galima paleisti balistine trajektorija. Tiesiog tikslumas būtų, sakykim, toli gražu ne toks, kokio reikalaujama iš standartinių balistinių raketų, skirtų atakuoti antžeminius taikinius.
Tačiau iš esmės zenitinių ir balistinių raketų naudojimas „žemė–žemė“ režimu, švelniai tariant, nėra naujas. Aš pats iš tikrųjų savo metu Mykolajiive buvau patekęs į rusų S-300 apšaudymą. Ir bet kokį žaidimą galima žaisti dviese.
Betgi įdomu tai, kad iš visos tos S-200, S-300, S-400 linijos S-200 yra seniausia, dar nuo Chruščiovo laikų. Ji yra masyvi, ji yra gana nepatogi, sakykim, paleidimo požiūriu, bet ji skrenda toliausiai. Ir įdomu tai, kad 2022-2023 metais mes sugebėjome ją modernizuoti. Sakykim, į detales nesigilinant, mūsų sąjungininkai tada mums pateikė nutaikymo sistemą, visiškai bazinę, nepritaikytą` tam modeliui. Ir paaiškėjo, kad po tokio gero adaptavimo gerose rankose, tos S-200 sugebėjo skristi su tokiu tikslumu, kokio iš principo ir reikia „žemė–žemė“ raketoms. Taigi.
Ir vienintelis dalykas, kuris mus ribojo, buvo turimų raketų kiekis. Tos raketos jau seniai nebebuvo gaminamos. Tiesiog tą kiekį, kurį turėjome sandėliuose, na, man atrodė, kad visą turėjome išnaudoti 2022 – 2023-ais metais. Betgi, beje, jos buvo išnaudotos labai efektyviai.
Būtent tos Vyriausiosios žvalgybos valdybos Vakarų komponentais modifikuotos raketos S-200, kol negavome ATACMS, iš ties buvo mūsų vienintelė veiksminga balistika ir mes ją labai gerai panaudojome. Pirmieji smūgiai į rusijos aerodromus buvo vykdomi S-200 raketomis.
Na, kažkada po karo, manyčiau, turėtų pasirodyti daug įdomių memuarų, ypač apie tai, kaip net buvo išgaunamas kuras toms raketoms. Tai atskira detektyvinė istorija. Nes karo pradžioje tos S-200 raketos iš vis jau buvo nurašytos ir sandėliuose laukė utilizacijos.Na, galiausiai mes jų atsikratėme, bet kartu sunaikinome ir labai rimtus priešo taikinius.
Apskritai, S-200 panaudojimo pikas, sakykim, buvo tada, kai mums pavyko jas panaudoti kaip zenitines raketas, ir būtent kaip tolimojo nuotolio zenitines raketas, ir jomis pasiekėme tai, ko negalėjome pasiekti raketomis „Patriot“. „Patriot“, na, labai šauni sistema, bet jų bazinis veikimo nuotolis tik iki šimto kilometrų. Na, jos taip sukurtos ir niekaip kitaip jų nepanaudosi. Taigi. Ir jei pamenate istoriją, kai numušėme rusijos tolimojo nuotolio radarą.
– Taip, kažkur tolimame rusijos pietiniame pakraštyje.
– Mes jį numušėme maždaug už 400 kilometrų nuo fronto linijos. Taigi, tai buvo modifikuota S-200 raketa. Išties, vėlgi tas labai senas Chruščiovo laikų gaminys gerose rankose gali virsti labai įdomiu dalyku. Bet, tiesą sakant, kad jis būtų naudojamas 2026-aisiais metais, mane stebina. Na, galbūt kažkur trečiojoje šalyje radome sandėlyje kažkieno nepanaudotą, o gal rusai sugalvojo ką nors paprasto, tiesą sakant, nes, mano duomenimis, 2022-2023-iaisias mes jas iššaudėme ir tada jos buvo ne tik paprasčiausiai naudingos, bet ir suvaidino labai rimtą vaidmenį.
– Gerai, dabar pakalbėkime apie įprastą galingiausių pasaulio kariuomenių apžvalgą. Global Firepower vakar 2026-ųjų reitinguose Ukrainą vėl rikiuoja dvidešimtoje vietoje. Pirmoje vietoje – JAV, antroje – rusijos federacija, trečioje – Kinija. Na, rusija – tarsi antroji kariuomenė pasaulyje.
Taip, žinoma, ten rašoma apie kai kuriuos rodiklius, mastą, realius kovinius pajėgumus. Ukrainos atžvilgiu atkreipiamas dėmesys į jūrinį komponentą ir nurodomos silpnosios vietos. Tai bendras Ukrainos karinio ir civilinio laivyno silpnumas ir didelė priklausomybė nuo anglies, naftos ir dujų vartojimo.
Ir kaip iš vis tai kariuomenę įtakoja ir kiek? Ką mums apskritai duoda tie pasaulio kariuomenių reitingai, jei rusija vis dar lieka antrąja kariuomene?
– Na, būtent man toks reitingavimas sukėlė sveiką juoką. Toks reitingas sakykim, verčia šypsotis, nes, atvirai kalbant, atrodo, kad žmonės dar negyvena 2026-aisiais. Tiesą sakant, žmonių galvose visiška betvarkė. Viena vertus, atrodytų, kad jie mato tikrą karą, didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo, ir tuo pat metu jie niekaip negali peržengti to, ko seniai buvo mokomi tuose jų kariniuose koledžuose, ir tebeskaičiuoja kažkokius visiškai nuo realaus gyvenimo atitrūkusius skaičiavimus.
Na, ką gi, štai jie netgi kartais patys sau prieštarauja, ką ryškiai demonstruoja jūrinio komponento pavyzdys. Pristatant stipriąsias Ukrainos puses teigiama, kad esame stiprūs, nes sugebėjome įgyti pranašumą Juodojoje jūroje su jūrų dronais, kad galime ne tik sėkmingai atsispirti, bet ir nugalėti senojo tipo įprastinius laivynus su jūrų dronais. O po to stačiai rašoma, kad mūsų silpnoji vieta, jog neturime tokio įprasto senojo tipo laivyno.
Na, kaip gi taip? Arba nusirišk kryželį, arba užsismauk kelnaites. Na, gerai, gerai, nuspręskite, kas svarbiau. Tai yra, ar toks senas įprastas laivynas apskritai bereikalingas? Ar jo nebuvimas yra trūkumas? Jei stačiai aukščiau, rašote, kad tokį įprastą laivyną gali nugalėti dronai, ir mes tai darome. Ir taip ir visur kitur.
Štai būtent rašoma, kad atseit mūsų šalies stiprioji pusė, kad turime daug anglies. Ką bendro su tuo turi kariuomenė? Na, gerai, sąžiningai. Kad ir kas bebūtų sakoma, aš nematau jokio ryšio, Taigi. O tada rašoma, kad mūsų kariuomenės silpnybė – priklausomybė nuo iškastinio kuro. Na, išties labai juokinga, jeigu jau atvirai.
Taigi, žmonės bando išskaičiuoti kažkokius sudėtingus skaičiukus pagal labai keistas formules. Užuot palyginę realius kariuomenės pasiekimus. Faktas yra tas, kad mano tokiu paprastu ūkišku protu, kariuomenės stiprumo rodiklis, kariuomenės kovinio pajėgumo rodiklis, tai, atleiskit, betgi tos kariuomenės gebėjimas vykdyti kovines užduotis. Tai yra tos kariuomenės gebėjimas arba atremti priešo ataką, arba, priešingai, pačiai įvykdyti intervenciją. Būtent tai ir turėtų būti vertinama.
Ir jei jie mano, kad rusijos kariuomenė yra antra, gerai, tegu ir toliau taip galvoja, tačiau tokiu atveju galbūt kariuomenė, ketverius metus iš eilės sėkmingai sulaikanti antrąją pasaulio kariuomenę, turėtų užimti bent trečią poziciją. Na, tai tik elementari logika. Kariuomenė, sustabdžiusi antrąją kariuomenę jūsų reitinge, na, tikriausiai, turėtų būti bent jau trečia, o ne dvidešimta. Matot? Na kur elementari logika?
Na, tiesą sakant, turiu daug klausimų ne tik dėl antrosios pasaulio kariuomenės ir, atitinkamai, ne dėl antrosios ir dvidešimtosios. Tik kažkodėl dvidešimtoji ketvirtus metus sėkmingai talžo antrąją. Taip, ji dar nelaimi, bet, atleiskit, ji sėkmingai tą antrąją stabdo jau ketverius metus. Dėl tam tikrų priežasčių jiems nekyla klausimas, kad tie du numeriai šiuo atveju kažkaip nedera.
Betgi, tiesą sakant, turiu didelių klausimų dėl pirmojo numerio. O taip.
Na, prieš tokią šalį kaip Venesuela, vadinamoji pirmoji pasaulio kariuomenė neseniai įvykdė tikrai puikią specialiąją operaciją, bet tai yra būtent speciali operacija. Jie panaudojo maždaug tiek pat kariuomenės, kiek prieš mus dalyvavo rusų didžiosios invazijos pradžioje. Taigi skaičiai palyginami su vadinamosios „specialiosios karinės operacijos“ pradžia. Tiesiog siekiant užtikrinti vienos specialiųjų pajėgų grupės, pagrobusios vieną konkretų asmenį, išsilaipinimą.
Na, gerai, bet kokiu atveju operacija buvo sėkminga, tikslas buvo visiškai įvykdytas. Operacija vyko labai greitai, dėl to klausimų nėra. Tačiau didelis klausimas, ar tokio masto operacijos pakanka įvertinti kariuomenę kaip pirmąją pasaulyje.
Pasidomėjau, ko ši kariuomenė dabar būtų verta dideliame kare ir dar priklausomai nuo to, prieš kokį priešininką.
Visai neseniai vyko, na ne karas, ačiū Dievui, Trumpas Arktyje karo dar nepradėjo, nors jis labai atsidėjęs dirba šia kryptimi. Taigi. Tačiau Norvegijoje šiaurėje vyko manevrai, kol kas bendri NATO manevrai. Amerikiečiai save vaizdavo kaip pagrindinę NATO sąjungininkę, pagrindinę Vakarų pasaulio karinę galią, o jų priešus imitavo suomiai rezervistai.
Beje, tai labai svarbi istorija. Man ji labai patinka. Čia svarbūs abu žodžiai – tiek „suomiai“, tiek „rezervistai“. Taigi, tai net nėra reguliari kariuomenė, tai nėra nuolatinės tarnybos profesionalai. Tai paprasti, normalūs kariuomenės rezervui priklausantys suomiai, kurie esant reikalui būtų pašaukti.
– Na, sąlyginai kaip tie mūsiškai, kurie turėdami šiek tiek patirties iš 2014-ųjų, 2015-ųjų ar 2016-ųjų 2022-aisiais atėjo į teritorinę gynybą.
– Na ir netgi ne tokie, nes jie išvis niekad anksčiau neturėjo kovinės patirties. Suomija nuo 1944-ųjų daugiau nekariavo. Jie turėjo patirties tik iš tarnybos kariuomenėje taikos metu.
Taigi tie suomių rezervistai ėmė taip lengvai niurkyti amerikiečius, stačiai mušti amerikiečius tų manevrų metu, kad po kurio laiko NATO Jungtinė vadovybė buvo priversta kreiptis į juos su prašymu, kad prašom, būkite šiek tiek ramesni, prašom, nedaužykit mūsų pagrindinio sąjungininko taip griežtai, nes tai juos demoralizuoja, ir jie jau rengiasi palikti Europą. Mes iš visų jėgų juos laikome, o jūs juos taip demoralizuojate. Jūs stačiai juos pleškinat kaip kokias antis. Labai prašom, suomiai, būkit geri, pažaiskit pasiduotynes su mūsų pagrindiniu sąjungininku.
Na, tiesą sakant, po tos istorijos man kyla didelių klausimų dėl taip vadinamos pirmosios pasaulio kariuomenės.
– Na, gerai. Dar apie antrąją pasaulio kariuomenę. Pasirodė puiki istorija, kad Antrosios Vakarų apygardos karinis teismas Maskvoje priėmė sprendimą dėl Ukrainos karinių jūrų pajėgų 406-osios artilerijos brigados vado, kaltinamo kreiserio „Maskva“ nuskandinimu ir fregatos „Admiral Essen“ sugadinimu. Teismas nusprendė iš mūsų vado išieškoti 2,2 milijardo rublių žalos atlyginimui. Bet įdomus ir dar kitas dalykas apie antrąją pasaulio kariuomenę. Pasirodo, 2022-ųjų rugsėjį jų gynybos ministerija paskyrė naują kreiserio „Maskva“ vadą. Žinomas net jo vardas. Taigi, rašistai tikrai paskyrė naują prieš šešis mėnesius nuskendusio kreiserio vadą. Matot? Tai yra, popieriuje kreiseris „Maskva“ ir toliau egzistuoja. Ir man atrodo, kad tokie oficialūs sprendimai yra kaip tik labai įdomūs. Beje, Ivanas Kiričevskis…
– Tiesą sakant, aš tai kažkaip praleidau. Labai ačiū už šią tiesiog nuostabią istoriją. Taigi jūs tiesiog privertėte mane pasijausti gerai. Bet, bet pirmiausia, pats teismo sprendimas. Priešo kariuomenės, su kuria šalis kariauja, karininkui pateikiamas ieškinys dėl turto sugadinimo. Na, vien tik tai jau tiesiog nuostabu.
Bet dabar žinome, kas iš tikrųjų, kas asmeniškai nuskandino kreiserį „Maskva“. Mes tos informacijos neviešinome. Ačiū kacapams. Dabar žinome dar vieną savo herojų ir profesionalą. Taigi.
Na, o antra įprasta istorija, tai, taip, tiesiog nuostabu, kad pas juos oficialiai tarnauja, galima sakyti, „Skrajojančio olando“ vadas. Tai kažkas iš tos serijos. Štai laivo vaiduoklio, arba pavyzdžiui „Juodojo perlo“ vadas kaip filme „Karibų jūros piratai“. Taigi, laivas vaiduoklis guli jūros dugne, bet jis turi kapitoną, o šis – įgulą, viskas, kaip pridera.
Beje, aš jiems nepavydžiu. Kažkada jie iš savo lėktuvnešio, nepamenu kokio, berods iš „Admirolo Kuznecovo“ tiesiog paėmė visą komandą, nes lėktuvnešis akivaizdžiai nebėra rikiuotėje. Jis ten amžiname remonte. Todėl jie visą komandą ėmė ir išsiuntė į „specialiąją karinę operaciją“ kaip pėstininkus. Beje, neatmesčiau, kad kreiserio „Maskva“ komanda taip pat jau seniai kažkur palikta. Kažkur ten tarp pasodintų medžių eilių benardanti Sidabriniame miške ar kažkur panašaus. Visiškai gali būti.
Bet pats faktas, žinoma, taip, ta absurdo imperija, kaip jie juokavo dar sovietų sąjungoje: „Mes gimėme tam, kad kavą paverstume mėšlu“ Taigi. Jie paverčia kavą mėšlu. Turbūt tik orkostane ir teįmanoma paskirti vadą ir komandą į jau prieš pusmetį nuskendusį kreiserį. Na, galbūt dar Šiaurės Korėjoje. Tai unikalios šalys, kuriose tai įmanoma.
Beje, aš asmeniškai gerai pažįstu vieną iš mūsų povandeninės archeologijos specialistų Serhijų Voronovą. Jis mūsų jūrų muziejaus darbuotojas. Taigi, išties kreiseris „Maskva“ dabar yra jo balanse. Remiantis mūsų tvarka, kreiseris „Maskva“ dabar yra mūsų jūrų muziejaus povandeninis eksponatas. Ir tai yra visiškai tiesa. Tai jau eksponatas. Jis niekada neiškils į paviršių. O pasibaigus karui ten galės vykti povandeniniai archeologai, bus organizuojamos narų ekskursijos. Ir mes jau iš anksto į tai atsižvelgėme.
Taigi, kai susitinkame su Voronovu įvairiausiais jūriniais klausimais, visada juokaujame šia tema: „Na, kaip tavo kolekcija?“ Kaip jo kolekcijoje jaučiasi ta „lydeka“ – taip vadinamas povandeninis laivas iš Antrojo pasaulinio karo. O naujausias eksponatas yra kreiseris „Maskva“. Taigi, mūsų šalyje tokie objektai traktuojami būtent kaip muziejaus eksponatai, bet paaiškėja, kad alternatyvioje realybėje, alternatyvioje orkostano visatoje, tai vis dar karo laivas.
– Na, gerai, tada siūlyčiau karinio jūrų laivyno 406-osios artilerijos brigados vadui išduoti kokį nors sertifikatą, o gal kokią kitą paskatą už šio muziejaus eksponatų kolekcijos papildymą. Taigi, ir tokiu būdu…
– Taip, manyčiau, perduosiu Serhijui. Tai šauni idėja.
– Taip, eikime toliau. Tiesą sakant, apie kitą istoriją, kurią dabar rašo „Deepstate“. rusijos pažangos tempas nukrito iki žemiausio lygio nuo praėjusių metų kovo. Per šį nepilną mėnesį jie užėmė maždaug 152 kvadratinių kilometrų teritoriją. Bet Madjaras taip pat rašė apie tai, kad rusai nelabai gali pulti, nes generolas šaltis dirba abiem pusėms. Na, plius dronų komponentas, kai stiprus rūkas, kai žemi debesys, veikia mažiau. Tiesa, tie skaičiai iš Generalinio štabo suvestinės apie daugiau nei 800 operatyvinių-taktinių dronų, sunaikintų vos per parą. Na, nepanašu, kad dronams būtų kokia nors didelė problema, bet ką mes turėtume apie tai suprasti?
– Ir tai nevyksta kiekvieną dieną ir net ne konkrečią valandą. Štai pakyla šaltas rūkas. Na, daug kas nebeskraido. Tas rūkas prisiplaka prie žemės. Iš karto visi puola vytis, ką praleidę, viską leidžia, kas užsilaukė.
– Taigi, tai veikia. Taip. Ir pabaigai, dar ne visai pabaigai, apie dar vieną svarbią detalę, kurią dabar aptariame atnaujinimo kontekste. Flešas, jis gi Serhijus Bezkrestnov, jau tapo gynybos ministro patarėju. Mes reguliariai citavome jį savo transliacijose. Na, dažnai jo įrašai feisbuke baigdavosi žodžiais: „aš jus perspėjau“. Jis reguliariai rašo apie kai kuriuos mūsų priešų techninius išradimus, apie kai kuriuos pavojus. Na, pavyzdžiui, vakar kelias valandas virš Kyjivo nedideliame aukštyje skraidė kažkoks nežinomas priešo bepilotis. Na, kur visa tai krypsta ir ko tikėtis? Na, tiesą sakant, daugelis žmonių mano, kad Flešas sustiprins Gynybos ministerijos komandą.
– O, aš taip pat manau. Apskritai man asmeniškai patinka pirmieji Fedorovo paskyrimai. Priminsiu, kad Serhijus Sternenko tapo pirmuoju ministro patarėju. Dabar Flešas tapo antruoju patarėju. Panašu, kad naujasis ministras aplink save formuoja būtent tokią jauną komandą ne su generolo žvaigždėmis, o būtent iš tų, sakykim, kurie dirba vietoje kaip sakoma, dirba laukuose.
Tai yra, na, bent jau jis aiškiai nori, naujasis ministras bent jau aiškiai formuoja sau tokią sistemą, kad jis nebūtų dezinformuotas, kad jam nebūtų pateikinėjama kažkokia nušlifuota realybė ir kad jis turėtų absoliučiai tiesioginius kanalus, kad sužinotų, kaip viskas iš tikrųjų atrodo šiuo metu laukuose.
Tiesą sakant, tai labai svarbu. Tai yra būtent tai, ką jis daro, tai 100 procentų išmintinga. Tai, gerai, bet tai, sakykim, yra minimali funkcija, kurią gali atlikti tie naujai paskirti patarėjai.
Pamatysime, ką dar jis įtrauks į tą komandą. Iš principo, jei dar pora kitų paskyrimų bus tokie kaip Sternenko ir Flešas, tai bus galima sakyti, kad aplink naująjį ministrą formuojamas tam tikras idėjų centras, sakykim, tokia grupė, grupė žmonių iš laukų, bet labai galvotų žmonių. Tai yra gerai, nes ne kiekvienas ištrauktas iš apkasų gali būti ministro patarėju. Būkime sąžiningi taip pat. Taigi.
Be patirties, dar reikia, sakykim, analitinių įgūdžių. Na, Sternenko, tas pats Flešas yra žmonės, kurie iš tikrųjų gyvena realiame pasaulyje, laukuose, bet tuo pačiu metu pasižymi gana aukštu, sakykim, analitikos lygiu. Taigi, ir platus išmanymas ne vien tik vienos srities rėmuose.
Jei dar būtų pora – trejetas panašių paskyrimų, bus galima sakyti, kad iš tikrųjų prie ministro formuojama būtent tokia smegenų grupė. Na, bet bent jau formuojasi ir ši galimybė gauti tiesioginę, aukščiausios vadovybės neužlakuotą informaciją.
– Gerai. Na, ir išties apie Ukrainos perspektyvas. Tai tikriausiai jau pabaigai. Taigi, žiūrim. Praėjusiais metais Europos gamintojai jau pasiekė 1,5 milijono 155 mm kalibro sviedinių. Vien tik „Rheinmetall“ – 700 000. Ir tai tik 155 kalibro, o taip pat yra 105 kalibras ir įvairūs kiti kalibrai. Be to, buvo pradėta saugumo programa už 800 milijardų. Taip, ji yra iki 2030-ųjų, bet taip pat bus tiekimų Ukrainai. Tai tokios dabar pasekmės to, kad europiečiai taip lėtai įsibėginėjo, bet dabar suprato, kad iš Amerikos negalima tikėtis nieko, išskyrus kaltinimus „atiduokite man Grenlandiją“. ir „sutaikiau Albaniją su Azerbaidžanu“. Kažkas panašaus.
– Tikrai taip. Donaldas Trumpas – absoliučiai baisi figūra, sunaikinusi ne tik pokario pasaulio tvarką, bet ir tą, kuri susiformavo po Antrojo pasaulinio karo ir galiausiai įtvirtinta po Šaltojo karo. Donaldas Trumpas vis tik sulaužė tą tvarką, kurią putinas laužė dešimtmečius, o Donaldas atėjo ir tiesiog pribaigė per metus.
Betgi, na, žinot, kaip ir visame pasaulyje, viskas turi dvi puses. Ir geroji šios baisios, absoliučiai destruktyvios Trumpo veiklos pusė yra ta, kad būtent jis, o ne putinas, sugebėjo pažadinti Europą.
Net trejų didžiojo karo metų europiečiams nepakako išlipti iš šiltos vonios, nes jie nuoširdžiai tikėjo, kad, žinoma, rusija kelia grėsmę, tačiau yra Amerika, kuri apsaugos nuo tos grėsmės. Ir tada ateina Donaldas ir į tą šiltą europietišką vonią tiesiog įverčia tokį, na, didelį kibirą Grenlandijos ledo. Taigi. Ir čia, žinoma, taip, taip, taip, taip. Taigi europiečiai stačiai išlėkė iš savo šiltos vonios kaip nuplikyti.
Iš tiesų, visi šie metai – Europos nepriklausomybės metai. Tiesiog, žinoma, vienerių metų nepakanka, kad pavyktų atitrūkti nuo virkštelės, kuri buvo neatsiejama nuo 1945-ųjų ir niekas net nesvarstė galimybės ją nutraukti. Vienerių metų nepakanka, bet jie tai daro iki galo. Dabar jie yra ryžtingai tam nusiteikę.
Beje, neseniai Danijos ministras pirmininkas Mette Frederiksen pareiškė: „Europa nuo 2022 metų suprato, kad neįmanoma būti priklausomai nuo rusiškos naftos ir dujų. Ir mes jau darome viską, kad daugiau istorijoje niekada nuo jų nepriklausytume. O šiais metais supratome, kad negalima priklausyti ir nuo nieko kito“.
Tai reiškia, kad Europa turi pasimokyti iš šios istorijos, kaip pilnavertiškai subjektinė, ko jai trūko nuo 1945 metų. Bet pats tas pereinamasis procesas, žinoma, yra labai turbulentinis ir labai rizikingas.
– Labai ačiū už pokalbį, labai ačiū už paaiškinimus.
Priminsiu, kad su mumis kalbėjosi rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.