Kaip jau minėjau šio straipsnio I dalyje, 1990 m. kovo 20 d. užsiregistravau savanoriu ir kartu su kitais buvau pakviestas į Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Salė pilnutėlė. Po suskirstymo į penketukus, gavau pirmąją užduotį saugoti Tarpmiestinę telefonų-telegrafo stotį (Žemaitės g.). Objektą saugojo Kauno savanoriai. Tad jiems padėkojom ir pasakėm, kad Vilniaus objektus nuo balandžio 2 d. vakaro saugos Vilniaus savanoriai. Saugojom beginkliai, tai buvo nesmurtinis pasipriešinimas. Puikiai žinojom, kad sovietinė kariuomenė čia pat Šiaurės miestelyje.
… Vėl AT pastato salė. Prieš savanorius Artūras Merkys, Saulius Rudžionis, Saulius Steponavičius, Giedrius Papinigis. Nežinojome jų pareigų. Buvome informuoti: jeigu mus sulaikytų, būtų taikomas pagal tarptautinę teisę kario savanorio statusas. Padiktavo penkis telefono numerius, vienas iš jų „salės“, į kurį penketuko vadas privalėjo skambinti iš budėjimo vietos.
Gauname užduoti balandžio 10 d. saugoti Televizijos bokštą. Lauke nakčiai lieka „pavargęs“ „žiguliukas“, sueiname į vestibiulį prie centrinio įėjimo, kuriame stovi stalas ir penkios kėdės. Čia mūsų postas. Tikslinga pastebėti, kad savanorių penketukai buvo „sustiprinami“ vienu iš deputatų. Taip, jau centrinėje salėje budėdavo „TSRS liaudies deputatas“ Egidijus Klumbys (1990 10 4-20), Vilniaus m. deputatas Gediminas Motuza (1990 04 12), Kastytis Jurgelionis (1990 04 10). Turėdavom juos informuoti apie padėtį, o taip pat telefonu ir AT budintį.
Priimant postą, tekdavo apeiti ilgą jungiamąjį koridorių su daugybe langų. Jau AT buvau įspėtas, kad jedinstvininkai nakčiai palieka neuždarytus langus. Informacija pasitvirtino – ne vieno lango rankenėlę teko persukti į reikiamą padėtį. Bemiegės naktys ilgos. Nudžiugindavo Vilniaus rokeriai, kurie laikas nuo laiko informuodavo, kad sovietų technika ir kareiviai dar nejuda už Šiaurės miestelio ribų. Ačiū jiems! Jokiuose oficialiuose pranešimuose nesu skaitęs ar girdėjęs apie jų kilnų poelgį. Įdomu būtų, jeigu jie pasidalintų tų dienų atsiminimais.
Vieno budėjimo metu buvom informuoti, kad bus atlyginta už budėjimus. Asmeniškai atsisakiau, nes tuo metu turėjau darbą. Dienomis dirbau, naktimis budėjau, ryte namuose keletą valandų snūstelėdavau… Vėliau gavosi paradoksali situacija: išleistame leidinyje apie KAD kūrimąsi mano penketuko nariai išvardyti, o mano pavardės nėra, nes ji į algalapį neįtraukta. Keistoki sprendimai. Dirbantieji gaudavome LR Aukščiausiosios Tarybos raštą dėl sąlygų sudarymo atlikti užduotis (1 pav.).
Didžiuojuosi savo penketuko savanoriais. Du iš jų tapo AT AS darbuotojais, pats pasirinkau KAD, vėliau SKAT. Išliko to laiko savanorių sąrašų, kitų dokumentų, išsaugotų ir pučo metu. Būtų prasminga, kad ir kiti pirmųjų karinių struktūrų kūrėjai pasidalintų prisiminimais. Vienintelis leidinys, kuriame šis laikotarpis paminėtas, tai Vytauto Voverio „Trečioji savanorių karta“ (Vilnius, 2006, 20 psl.).
Pridedu 1990 m. balandžio 10, 12, 23-iosios potvarkių kopijas. Kitų budėjimo dienų potvarkiai liko pas kitus penketuko narius.
Zigfridas Jankauskas
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotojas,
Lietuvos kariuomenės Karių veteranų asociacijos vado pavaduotojas,
LKKSS narys
