Rugsėjo 4-osios vakare Espreso TV eteryje Evgen Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas ir buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, pasidalijo savo požiūriu į „Norinčiųjų koalicija“ ir karo realijas. Jis kritikavo aiškių įsipareigojimų trūkumą iš šalių, kurios yra pasirengusios siųsti karius tik po taikos susitarimo, ir pabrėžė, kad Ukraina turi savarankiškai kovoti už pergalę.
E. Dykyj Vakarų pažadus prilygino „išgąsdintųjų koalicijai“ ir atkreipė dėmesį į realias grėsmes, įskaitant „blogio ašį“, kuriai priklauso rusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja. Jis taip pat aptarė naujus iššūkius pasaulio demokratijoms ir tai, kaip Kinija ir Indija keičia pasaulinę jėgų pusiausvyrą.
– Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro vadovas. Pone Evgenai, sveikinu jus. Ačiū, kad šiandien esate su mumis.
– Labą vakarą. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė!
Taigi, yra 26 šalys, pasiryžę suteikti Ukrainai saugumo garantijas. Bet tos saugumo garantijos gali būti tik po to, kai Ukrainoje bus paskelbtos paliaubos. O kas išties iki to nutiks? Ir kada bus tos paliaubos, niekas nesako.
Tai yra, mums vėl pažadėjo saugumo garantijas, kad tam tikrose demarkacijos linijos vietose kažkur bus dislokuoti užsienio kariai. Ukrainai bus teikiama pagalba. Bet ką dabar daryti rusijos ir Ukrainos kare ir kaip jį sustabdyti, kad tos garantijos pradėtų galioti?
– Na, jei atvirai, apskritai į visą šią istoriją apie garantijas aš žvelgiu liūdnai ir skeptiškai. Taigi šalys, kurios… Beje korektiškas vertimas – norinčiųjų koalicija. Iškart kyla klausimas, ko norinčiųjų?
Na, bet dažnai žiniasklaida jas netgi vadina ryžtingųjų koalicija. Ir tai, atvirai kalbant, tiesiog verčia iš koto. Nes jei norime pamatyti, kas per viena ryžtingųjų koalicija, tai rusijos, Irano ir Šiaurės Korėjos koalicija. Taip atrodo ryžtingųjų koalicija.
O va koalicija kažkokių paslaptingų norinčiųjų, norinčių atsiųsti savo karius į Ukrainą tik tada, kai pati Ukraina, išskirtinai savo kariais, savo žmonėmis ir savo krauju, išsikovos taiką iš rusijos. Betgi tada nebereikės kovoti su agresoriumi, nebereikės išties nugalėti karo nusikaltėlius ir sustabdyti tą puolimą, kuris prasidėjo Ukrainoje, bet toliau kelia grėsmę jų pačių šalims. Taigi, tam pasiųsti karius jie nėra pasirengę. Betgi kai mes kažkaip savo krauju, savo žmonėmis sustabdysime rusiją, tai jie pasiryžę atsiųsti čia karius su taipogi visiškai neaiškiu mandatu.
Beje, visi jie sako, kad pasiryžę čia dislokuoti karius. Na, nesvarbu. Nė vienas iš jų tiesiai nesako, kad jei rusija vėl mus užpultų, tai ta šalis automatiškai įsitrauktų į karą. Ar tie kariai, kurie bus mūsų teritorijoje, automatiškai pradėtų atmušinėti rusus? Ne, jie mums kažką pasakoja apie instruktorius, apie stebėtojus.
Tad, tiesą sakant, visą šią istoriją pavadinčiau išgąsdintų impotentų koalicija. Būtent taip aš ją pavadinčiau, o ne norinčiųjų ar juo labiau ryžtingųjų koalicija.
Taigi, atsakyti į jūsų klausimą iš tikrųjų labai paprasta. Lai diplomatai dirba savo darbą. Dabar negalime nebendrauti su europiečiais dėl tos mistinės koalicijos, dėl tų mistinių karinių dalių. Mums tai nekorektiška. Na, o aš, kaip privatus asmuo, galiu sau leisti kalbėti tiesiai, [neslėpdamas, ką galvoju]. Mūsų prezidentas, mūsų diplomatai tokios galimybės neturi. Jie privalo žaisti tą žaidimą.
Bet kol ta idėja tėra žaidimas, mes neturėtume puoselėti jokių iliuzijų. Karas tęsiasi. Ir karas tęsis tol, kol mes, tik patys, savo pastangomis, neatimsime iš rusijos federacijos fizinės galimybės jį vykdyti. Niekas kita nepadeda. rusai sustoja tik ten, kur yra sustabdomi. rusai nustoja pulti, kai nebegali pulti fiziškai. Ir rusai pradeda laikytis tarptautinės teisės tik tada, kai būna sumušti ir jų kariuomenė tiesiog nebegali jos pažeisti. Va tada jie staiga ją prisimena.
Deja, mums dar labai toli iki to, kad rusija vėl prisimintų tarptautinę teisę. Mums dėl to vis dar reikia kovoti, kovoti ir kovoti. Ir tai yra žiauri realybė. O štai visos tos kalbos apie koalicijas – tai kažkokia kita alternatyvi realybė, egzistuojanti išskirtinai mūsų žavių Europos teisėjų galvose.
– Beje, apie mūsų nuostabius Europos kaimynus ir partnerius. Emanuelis Makronas, kuris ir buvo vienas to susitikimo Paryžiuje iniciatorių ir kartu su Keiru Starmeriu pirmininkavo tam susitikimui, paskelbė, kad dokumentas dėl Ukrainos saugumo garantijų yra parengtas ir laukia politinio pritarimo. Paklausykime, ką sakė Makronas.
„Mūsų darbo rezultatai leidžia man šiandien pasakyti, kad esame pasirengę, mes, Europos Sąjunga, suteiksime Ukrainai saugumo garantijas taikos susitarimo pasirašymo dieną. Tai įsipareigojimas, kurį prisiėmėme Vašingtone. Dėl šiandien gynybos ministrų lygmeniu griežtai slaptai parengtų, dokumentuotų ir patvirtintų indėlių dabar galime pasakyti: Šis darbas yra baigtas ir paruoštas politiniam pritarimui.”
Šiandien Makronas patikslino, kad saugumo garantijos galios ne tik sudarius taikos susitarimą, bet ir paliaubų atveju.
Jūs, pone Evgenai, paminėjote kitą koaliciją, tiksliau sakant, komandą, ordos kompaniją, kuri vakar buvo Pekine. Ir jie išrodė daug įtikinamiau savo noru dalintis pasaulį ar daryti jam įtaką.
Kokie buvo jūsų įspūdžiai po parado Kinijoje? Ir ar tas paradas paliudijo, kad yra labai galinga jėga, Kinija, net ne rusija, tai Kinija, ir aplink Kiniją yra šalių, kurios yra pasirengusios paremti Si Dzinpingą būsimame pasaulio, įtakų, ir, žinoma, išteklių bei viso kito persidalijime.
– Visiškai su jumis sutinku. Tame parade išvydau ryžtingą koaliciją. Tai ryžtinga blogio ašis, kuri yra labai pasiryžusi pertvarkyti pasaulį savaip ir, jei įmanoma, visiškai sunaikinti liberalias demokratijas, kurios kelia egzistencinę grėsmę visiems tiems režimams. Jie nori diktatūrų pasaulio ir, na, yra labai rimtai nusiteikę dirbti ta linkme.
Ir išties, tos koalicijos lyderė jau seniai yra būtent Kinija. rusija ne tik kad ne lyderė, rusija ten visiška autsaiderė. Ji šiuo metu yra toks, na, galima sakyti, žaliavų priedėlis prie Kinijos, kuris, viena vertus, Kinijai kelia gana rimtų problemų, bet, kita vertus, jai duoda labai didelės naudos.
Ir čia, tiesą sakant, visame tame nėra nieko naujo. Tai realybė, egzistuojanti jau ne vienerius metus. Taigi. Tačiau Vakarai labai nenori tos realybės pripažinti. Ir kol jos kaip realybės nepripažinsi, kol kiši galvą į smėlį kaip tas strutis, kol planuosi kepti šašlykus iškylaudamas Gegužės 1-ąją, užuot gynęs šalį, na, mes puikiai žinome, kaip tai blogai baigiasi.
Deja, Vakarai dabar kartoja tą mūsų šašlykų vakarėlį. Užuot ruošęsi pasaulinei konfrontacijai su blogio ašimi, Vakarai bando užmerkti akis ir apsimesti, kad nieko panašaus neįvyko.
Tačiau man didžiausią nerimą sukėlė tai, kad tame viršūnių susitikime susitiko Kinija ir Indija. Tai labai rimta. Reikalas tas, kad tik Trumpas, didysis pasaulio politikos genijus, 47-asis Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas, tik jis galėjo priversti Kiniją ir Indiją, ilgamečius, aršius priešus, pradėti siekti tarpusavio supratimo. Ir tai išties baugina.
Nes išties jėgų pusiausvyra labiausiai apgyvendintoje mūsų planetos dalyje, būtent Azijoje, daugiausia rėmėsi tų dviejų didžiųjų valstybių konfrontacija. Tų dviejų valstybių, kurių kiekvienoje gyvena gerokai daugiau nei milijardas gyventojų. Taigi viskas buvo konstruojama aplink tą regioninę lokalią konfrontaciją, kurioje Indija (įskaitant ir neigiamus veiksnius) vis labiau linko link bendros kalbos su Vakarais, na, kitaip nei Kinija. Ir Trumpui pavyko stumtelti giluminį poslinkį.
Dabar Indija ir Kinija ieško tarpusavio supratimo. Ir jūs patys suprantate, kad tas supratimas nebus naudingas Vakarų demokratijai.
– Pone Evgenai, šiandien iš Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Keiro Starmerio lūpų nuskambėjo dar vienas pareiškimas. Tiesa, aš nemačiau šio pareiškimo tolesnės raidos ir išsamių komentarų.
Jis teigė, kad „Norinčiųjų koalicijos“ nariai pareiškė esą pasirengę tiekti Ukrainai tolimojo nuotolio raketas, kad šaliai būtų sustiprinti tiekimai. Jis vėlgi nepatikslino, ar tai bus jau po taikos susitarimo, ar vis dar siekiant priartėti prie to taikos susitarimo. Kaip interpretuojate tuos žodžius?
– Na, pirmą kartą juos išgirdau dabar iš jūsų ir, deja, šiandien negirdėjau to pareiškimo. Bet čia išties viskas priklauso nuo to, ar tai bus prieš, ar po to, nes jei jie pasiryžę pateikti tas raketas dabar, tai žymiai padidina mūsų galimybes išlikti iki kažko. Tiesą sakant, mes atskirai „iškeliame už skliaustų“ tai, iki ko iš tikrųjų norime išlikti.
Jie dabar nuolat mums kelia galutinį tikslą – kažkaip susitarti dėl taikos. Iš tikrųjų tai labai klaidingas tikslas. Tai iš esmės labai klaidingas tikslas, dėl kurio dirba mūsų sąjungininkai. Tikslas turėtų būti nugalėti priešą. Tikslas turėtų būti nugalėti blogį, nubausti agresorių ir karo nusikaltėlius. Kitas dalykas yra tai, kad, taip, šis tikslas gali būti ir neįvykdytas.
Galbūt bus kažkoks tarpinis kompromisas, bet kad jis apskritai būtų, reikia kovoti už pergalę. Ir tada, galbūt, kažkada priešas ims prašyti kompromiso. O mes žinosime, kad nebeturime jėgų. Taigi. O kai iš karto iškeliamas kompromisas kaip tikslas, tai, priešingai, tai tiesiog skatina priešą stumtis vis toliau, toliau ir toliau. Ir kai priešas žino, kad daugiausia, kas jam gresia – tai kompromisinė taika ir kad jo prašoma kompromisinės taikos, kodėl jis turėtų skubėti ją sudaryti? Kuo daugiau jis užkariaus, tuo geriau, nes, na, tokiu atveju jam niekada nebus per vėlu paskelbti kompromisinę taiką.
Taigi, jei tų raketų tiekimas būtų pradėtas dabar, tai bent jau kompromisinės taikos tikimybė padidėtų. O jeigu tas raketas taip pat numatoma pristatytos tik po to, kai kažkaip susitarsime su rusija, na, tiesą sakant, visi tie pareiškimai tokiu atveju yra visiškai beprasmiai.
– Vakar putinas, kalbėdamas žurnalistams Pekine, gyrėsi savo kariuomenės pasiekimais ir sakė, kad jie judą į priekį, o tikslai išlieką tie patys, kokius iškėlė rusijos federacijos prezidentas. „Ir jei Ukraina nedarys jokių kompromisų ar nesiderės, tai mes su ginklais rankose judėsime į priekį. Na ir su ginklais rankose visa tai patvirtinsime“. Numanomi savi siekiai.
Užsienio reikalų ministerijos atstovas Georgijus Tychyj, reaguodamas į rusijos diktatoriaus vladimiro putino pareiškimą, socialiniuose tinkluose parašė, kad rusijos pasiekimai kare prieš Ukrainą susideda iš šimtų tūkstančių žuvusių ir sužeistų kareivių, taip pat didelių sąnaudų begriūnančios ekonomikos fone. rusija nelaimi, o Ukraina nepralaimi. Rusės motinos ir gamintojai yra dvi realios putino pareiškimo tikslinės auditorijos. Spaudimas rusijai turi būti rimtai padidintas, kad Maskva būtų priversta rimtai žiūrėti į taikos procesą, – apibendrino Užsienio reikalų ministerijos atstovas. Georgijaus Tychyj teisingi žodžiai, akivaizdu, turi rasti tęsinį tame spaudime putinui.
Štai klausimas: kas dar, be Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, jam darys spaudimą ir kas su juo ves derybas? Turiu omenyje, kas šiose derybose darbuosis efektyviau.
– Taigi, manyčiau, kad vienintelis atsakymas į jūsų klausimą, kas darys spaudimą, yra, na, oficialus Ukrainos desanto šturmo kariuomenės šūkis: „Niekas, išskyrus mus“. Taigi, niekas, išskyrus mus, iš tikrųjų ir nedaro jam spaudimo šiuo metu. Ir išties taip bus ir toliau. Ir Budanovo sankcijos mums davė daug daugiau nei Baideno sankcijos.
Tad Vakarai niekaip neįstengiant susitarti dėl rusiškos naftos kainų lubų, kai atskrenda „flamingai“ ir dega naftos perdirbimo gamyklos, kažkodėl kainų lubų klausimas netenka aktualumo. rusija tiesiog nustoja pardavinėti naftos produktus, patiems neužtenka. Štai kaip tai veikia.
Taigi, pagrindinį spaudimą rusijai visomis formomis darė, daro ir darys Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Turiu omenyje ir sutriuškinimą fronte rusijos kariuomenės, kuri, deja, stumiasi į priekį, kaip sako putinas, bet juda nėščios sraigės greičiu ir tuo pačiu metu moka kainą, na, tiesiogine prasme, už kiekvieną užkariautos mūsų žemės kvadratinį metrą. Beje, jie moka kainą, kurios, na, jokia kita šalis, išskyrus galbūt Šiaurės Korėją, nelaikytų net iš tolo priimtina. Jų kariuomenė fronte drožiasi į mūsų gynėjus ir gynėjas. Dega jų naftos perdirbimo gamyklos, jų sandėliai. Štai danguj kasdien vis daugiau jų dronų skraido.
Beje, pagaliau juos prisivijome tolimųjų dronų gamyboje, nes jie tikrai „šovė“ į priekį su šachedais ir kurį laiką labai atsilikinėjome. Štai ir viskas, paritetas vėl atstatytas. Jų dangus (taip, mes dar tinkamai neapsaugojome savo dangaus), apskritai, na, tiesiog tuščias, ir mes jame darome ką norime.
Štai kaip tai daroma. Tik toks spaudimas putinui išties turi reikšmės.
– Na, ir prezidentas Zelenskis interviu „LePond“ pareiškė, kad rusijos diktatorius putinas užgrobtas teritorijas naudoja kaip trampliną naujai agresijai. Todėl Ukraina nedarys teritorinių nuolaidų. Pacituosiu Volodymyrą Zelenskį.
„Jis 2014 m. įsiveržė į dalį mūsų šalies rytų, norėdamas pasinaudoti ja kaip tramplinu. Jei rytoj kažkaip išeitume iš Donbaso, ko nebus, atvertume putinui neginamą erdvę šalia milijoninio Charkivo miesto. Jis taip pat užimtų Dniprą. Tai suteiktų jam naujų galimybių“.
Kaip, pone Evgenai, jūsų nuomone, Ukraina galėtų neleisti teritorinių nuolaidų ir apskritai išbraukti šiuos klausimus iš derybų darbotvarkės, pokalbių šia tema? Nes per pastaruosius du mėnesius apie tai buvo įvairiai kalbama ir visko prikalbėta.
– Na, labai džiaugiuosi, kad mūsų prezidentas dabar sako šiuos absoliučiai teisingus žodžius. Gaila, kad jis taip nematė situacijos prieš prasidedant didžiajam karui. Betgi gerai, kad bent jau dabar jis mato teisingai. Geriau vėliau negu niekada. Nors, žinoma, būtume sumokėję daug mažesnę kainą, jei toks matymas būtų buvęs 2022-aisiais.
Taigi. Betgi žodžius turi lydėti veiksmai, ir būtent, pagaliau turi įvykti normali žmonių mobilizacija ir pagaliau normali finansų mobilizacija specialiai karui, karui iki pergalingos pabaigos. Ir tik taip galime išvengti teritorinių nuostolių, ir būtinai atkreipti dėmesį, kad niekas nekalbėtų apie teritorines nuolaidas iš mūsų pusės, apie tai, kurių turimų teritorijų turėtume atsisakyti.
Kai laisvinome Chersoną, kai triuškinome orkus Charkivo srityje, na, darbotvarkė buvo visiškai kitokia. Ir mes galime prie to vėl grįžti. Tačiau to nereikėtų reikalauti iš išsekusių žmonių, kurie kovoja beveik ketverius metus ir kuriuos būtina pakeisti.
Kariuomenei reikia daug šviežio, jauno kraujo. Ir būtent prezidento bei pačios vyriausybės užduotis yra tai užtikrinti. Ir tada, taip, diskursas vėl pasikeistų, visų tų pokalbių naratyvai vėl pasikeistų. Niekas nebekalbėtų apie mūsų teritorines nuolaidas, ir net rusijos rėmėjai vėl nerimautų, kaip pabandyti leisti putinui išgyventi toje situacijoje.
Bet dėl to, taip, dėl to turime elgtis šiek tiek kitaip. Turime mentaliai grįžti į tą mūsų būseną, kokia buvo 1922-aisiais, kai viskas iš tikrųjų buvo skirta frontui, viskas buvo skirta pergalei.
– Ačiū, pone Evgenai, už pokalbį. Kalbėjo Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas.
Parengė LL, redagavo VK.