Balandžio 18 d. rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgen Dykyj Radio NV eteryje kalbėjo apie ataką rusijos teritorijos gilumoje ir kokią žalą Ukrainos ginkluotosios pajėgos padarė rusijos armijos 112-ajai raketų brigadai, kokias išvadas galima daryti iš tų paskutinių smūgių, kaip smūgiai rusijos arsenalams paveikė visą situaciją fronte, apie „pobedabesijos“ paradą ir jame pristatoma „analogų neturinčią“ techniką, apie Velykų išpuoliams besiruošiančius rašistus ir kodėl Ukraina, nepaisydama, kad ją Vakarai nuginklavo, turėtų turėti savo branduolinį ginklą, taip pat apie situaciją Pokrovsko ir Lymano kryptyse ir tai, kas būtent tenkina rusų okupantus.
– Šlovė Ukrainai. Radijo NV studijoje Tetjana Ivanska.
rusai atakavo Charkivą trimis raketomis „Iskander“. Vienos jų kasetinė galvute sprogo šalia daugiaaukščio namo. Galbūt girdėjote per žinias, kad nukentėjo daugiau nei 20 gyvenamųjų daugiaaukščių namų ir daugiau nei 30 privačių namų.
Sužeistųjų skaičius vis auga. Vienas žmogus, deja, žuvo. Matome va tokius rusų paliaubų troškimo požymius, nežinau, kaip kitaip tai pavadinti. Štai kaip jie to siekia.
Tiesą sakant, šiandien apie tai ir kalbėsime. Taip pat kalbėsime apie vadinamąsias paliaubas, neva prasidėsiančias balandžio 20-ąją, kurias skelbia kai kurie liaudies deputatai Ukrainoje ir kurių neva nori D. Trumpas. Pakalbėsime ir apie memorandumą dėl susitarimo dėl Ukrainos naudingųjų iškasenų ir, žinoma, apie situaciją fronte ir apie tai, kaip Ukrainos ginklai atneša palaimingą ugnį į pelkių žemę.
Su mumis Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labas rytas.
– Norėčiau pradėti nuo to, kas būtent nutiko šią savaitę. Matėme daug antskrydžių ir daug sprogimų, o po to, kai rašistai smūgiavo Sumams, Vyriausioji žvalgybos valdyba atseit dukart smogė teroristinės federacijos 112-ajai raketų brigadai, prisidėjusiai prie Sumų apšaudymo balandžio 13 d. Teigiama, jog atakai buvo panaudoti Ukrainos dronai „Liutyj“. Ir NV pašnekovai, mūsų šaltiniai pažymėjo, kad operacijos tikslai buvo įgyvendinti.
Ir mes tai matėme. Ir mes matėme, kaip degė ir kaip sprogo.
Pone Evgenai, mes būtent suprantame, jog tokių keršto veiksmų turėtų būti daugiau. Bet ką galite pasakyti apie tą 112-ąją raketų brigadą iš to, ką matėte, iš to, ką žinote? Kokią žalą jai padarėme?
– Na ne, apie tai, kokią žalą padarėme, žinau lygiai tiek pat, kiek ir jūs…
– Betgi norėtųsi daugiau, tiesa, pone Evgenai?
– Na ne, rimtai, vis tiek, nepervertinkime, tarkime, civilių ekspertų informuotumo. Mūsų brangios magiškos grupės reikaluose būkime sąžiningi, visi tie smūgiai didžiąja dalimi tebuvo simboliniai.
Tai yra, buvo labai svarbu juos smogti kaip įmanoma greičiau. Jie labai reikšmingai paveikė, sakykim, psichologiškai dėl tos paprastos priežasties, kad dirbdamas Strateginių raketų pajėgose tikrai nejauti, kad rizikuoji, nejauti, kad dalyvauji kovinėse operacijose, tiesiog eini kaip į darbą. eini ten dirbti ir ten atlieki kažkokias, tarkime, technologines operacijas, kurių išdavoje nuspaudi mygtuką ir sunaikini civilius gyventojus, išmėtai juos. Beje, tu puikiai žinai, kad leidi raketas su kasetine amunicija, puikiai žinai, kad ją leidi ne į karinį objektą, o nutaikai, kaip pavyzdžiui šiandien, tiesiog į Charkivo gyvenamuosius rajonus. Tai yra, tu viską žinai, tu viską supranti ir tuo pačiu esi giliai įsitikinęs, kad tau už tai nieko nenutiks, esi įsitikinęs, kad esi už šimtų kilometrų nuo fronto linijos.
Na, tiesą sakant, konkrečiu 112-osios brigados atveju, net jei tiesia linija, ji yra 700 km nuo artimiausio fronto taško. Mes dabar Kyjive esame daug arčiau fronto nei 112-oji brigada, pakanka žvilgtelėti į žemėlapį, taigi.
Ir todėl susiformuoja tam tikra psichologija, galinčio žudyti visiškai nebaudžiamas ir tikinčio, kad turi garantiją, jog jis pats yra neliečiamas, žmogaus psichologija. Ir čia staiga tas neliečiamumas subyra. ir staiga paaiškėja, kad taip nėra. ir jei jau tame dalyvauji, vadinasi, esi visiškai įsitraukęs. ir netgi už 700 km nuo fronto, pasirodo, tu taip pat rizikuoji, ir link tavęs taip pat kažkas atskrenda. Ir gal kitą kartą vertėtų pagalvoti, paleisti raketą į kokią nors vaikų ligoninę, ar nepaleisti.
Taigi, didžiąja dalimi tai yra moralinis ir psichologinis priešo spaudimas.
Be to, viešai žinoma, jog brigados vadavietė iš tikrųjų nukentėjo, o tai vis tik labai brangios ir sudėtingos valdymo sistemos, jų taip lengvai iš karto neatkursi.
Informacijos apie aukas tarp priešų, būtent kiek pavyko likviduoti tų žmonių, apie kuriuos ką tik kalbėjome, kurie tikėjo, kad yra neliečiami, deja, kol kas tiesiog nėra.
Na, yra viena įdomi detalė, kuri kažką sako. Reikalas tas, kad yra video įrašų, kaip būtent atskrido ir degė. Ir tie vaizdo įrašai nufilmuoti iš to dalinio karininkų kareivinių. Jie iškart po pavojaus signalo iššoko ir nufilmavo gaisrą. Tai rodiklis. Vadinasi saugyklose niekas nebuvo slepiama, nespėta. Tai yra, pavojaus signalas suveikė jau tuo metu, kai buvo galima tik nufilmuoti gaisrą. Tai yra, jei kas nors tuo metu buvo koviniame budėjime, o logiškai tokių turėjo būti, tai atitinkamai į juos ir atskrido. Tie, kurie po savo pamainos ilsėjosi kareivinėse, tie, deja, gyvi. Tačiau jų vaizdo įrašų dėka mes tiksliau žinome, kur pataikyta.
Kita svarbi šios istorijos detalė yra ta, kad buvo du smūgiai iš eilės. Jei pirmasis galėjo būti praleistas netyčia, na, grynai teoriškai, nelaukė, Betgi kito vėlgi nelaukė? Tad iš esmės antro smūgio iš eilės nelaukti neįmanoma. o antrasis, kaip sakoma, praėjo lyg per sviestą.
Taigi, gavome mums labai svarbų patvirtinimą, kad rusai grynai fiziškai neturi oro gynybos, kuri uždengtų centrinius rusijos regionus. Tai mums labai svarbi informacija.
Nes ši taktika, sakykime taip, yra net ne taktika, o greičiau giluminių smūgių strategija, smūgių į jų karines gamyklas, jų karinius dalinius net labai toli nuo fronto, strategija. Tai iš tikrųjų yra labai svarbi mūsų bendros strategijos šiame kare dalis.
Tie giluminiai smūgiai – vienas iš efektyviausių, sakykim, dalykų, kuriuos mes darome. Ir mums labai svarbu suprasti, kur ir kiek galime sau tai leisti. Ir kol kas, kuo toliau, tuo labiau pasitvirtina, kad rusijos oro gynybos darbas yra ant išsekimo ribos, o svarbiausia – jiems fiziškai trūksta oro gynybos išteklių. Jie dengia maskvą, daugiau ar mažiau su vienokiomis ar kitokiomis problemomis jie dengia Krymo pusiasalį, oro gynybos priemonėmis tirštai užpildyta fronto liniją. Bet tai ir viskas.
Netgi centriniai europinės rusijos dalies regionai tiesiog neuždengti. Ir ne todėl, kad jie tokie kvaili ir nenorėtų jų dangstyti, o todėl, kad tiesiog neužtenka.
Mes, na, tokius signalus stebėjome jau seniai, net kai jie, sakykim, nuėminėjo „Pancerius“ iš Arkties, iš branduolinių bandymų poligono Naujoje Žemėje, kad uždengtų maskvą. Kai jie nuėmė S-300, pirmą kartą istorijoje jie iš Kurilų salų išvežė savo zenitines priemones, visiškai apnuogino savo Tolimuosius Rytus, bet jie tuos S-300 atsiuntė čia, į frontą. Mes tai matėme, bet vis tiek liko klausimas, kokio dydžio tas jų oro gynybos įrangos deficitas.
Šie du smūgiai 112-ajai brigadai labai aiškiai parodė, kad net centrinė europinės rusijos dalis yra tiesiog nuoga, neuždengta, nes nėra kuo. Atitinkamai gavome signalą, leidžiantį toliau, sakykim, dar ramiau planuoti tuos tolimus smūgius.
– Jeigu netikėjo Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, tai dabar patikės, nes iš jų pusės netgi buvo skatinama netikėti ir nedislokuoti oro gynybos, ką mes matome, kaip sąlyginai maskva, ir kaip visa rusija praleidinėja…
– Atleiskit, atleiskit. Na ir vėl ne. Omenyje turiu ne drąsą, o tai, kad jiems fiziškai baiginėjasi oro gynybos priemonės. Tai iš esmės skirtingi dalykai. Šiuo klausimu drąsos jie jau seniai neturėjo. Ar jūs manote, kad mes matome, kaip smogiame jų objektams rusijos gilumoje, o jie to nemato?
Na, žinoma, jie tai mato. Ypač kai mes smogėme trims Vyriausiosios Raketų ir artilerijos valdybos arsenalams. Trims iš septynių mes jau pakenkėme, ir tai tiesiogiai jaučiama kiekvieną dieną, kiekvieną valandą fronte. Nes vietoj anksčiau per dieną turėtų 40 000 sviedinių, dabar jie turi šiek tiek daugiau nei 20 000 sviedinių. Tai yra, mes tais trimis smūgiais į arsenalus visos jų artilerijos intensyvumą sumažinome perpus.
Na, ar manote, kad po viso to jie mumis netiki? Na, gerai, čia svarbu tai, kad jie „trūkinėja“. Jiems pakako uždengti sostinę, kuri turi esminę politinę reikšmę. Tokią pat esminę politinę reikšmę jiems turi ir Krymas, bet ir čia jie jau, tiesą sakant, tvarkosi labai sąlyginai, na ir, žinoma, oro gynyba reikalinga fronte, be to kariauti tiesiog neįmanoma. Ir viskas. ir tuo viskas baigėsi.
– Na, o tuo tarpu mes matome, kaip rusija tiesiog gamina įvairiausią ginkluotę. Žinote, pone Evgenai, kodėl aš pasakiau, kad jie tam tikra prasme yra drąsūs, nes nori „pobedabesijos“ parade parodyti kažkokius naujus tankus, kuriuos pagamino kažkokia Uralo gamykla. O kodėl gi jie negamina oro gynybos? Taigi, bent jau įdomu, bet…
– Ar galiu tuoj pat? Tai irgi atskiras įdomus aspektas. Jie „pobedabesijos“ parade rodo naujausius analogų neturinčius bla-bla-bla-bla tankus „Armata“. Ir dabar jie tikrai galės juos parodyti. Reikalas tas, kad nė vienas tankas „Armata“ į šį karą neatvažiavo. Jų pagaminta keliolika, bet nė vieno į šį karą nedrįso pasiųsti net bandymams. ir tai labai daug ką pasako.
Tai yra, jie patys puikiai žino, kokį šūdą, atsiprašant, sukniedijo. Ir jų tankistai tiesiog nenori kariauti tokiuose tankuose. Na, o ankstesnė „analogų neturinčių“ tanko karta „Proryv“ šiame kare jau pasirodė. Paaiškėjo, kad jis sunaikinamas ir dega daug geriau nei seni sovietiniai tankai.
Ir atitinkamai paskutine karta jie tiesiog neberizikavo. Jiems reikia ją reklamuoti, jie bandys ją pristatinėti tarptautinėse rinkose. Na, atrodytų, nėra geresnės ginklo reklamos už tai, kad jis jau išbandytas tikrame kare. Ir, beje, tai dabar ypač jaučia mūsų gynybos pramonės gamintojai, kurių gaminiai tiesiogine prasme yra tampomi, išbandomi. Na, dabar neturėtume problemų, jei ne mūsų įstatymas, draudžiantis karo metu eksportuoti ginklus, šiuo metu neturėtume problemų reklamuoti gynybos gaminius, nes ta produkcija išbandyta tikrame kare. ir tai yra geriausia rekomendacija. O kažkodėl tankas „Armata“ važinėjasi Raudonojoje aikštėje. Na, tai viskas, ką reikėtų žinoti apie to tanko kokybę ir kiek rusijos tankistai juo pasitiki.
– Betgi vis dėlto matome, kad, deja, apšaudymi tęsiasi. rusai ir toliau kaupia savo pajėgas, taip pat ir Sumų regione, ir, kaip sako Ukrainos prezidentas, rusija ruošiasi smogti naujus smūgius Ukrainos energetikos infrastruktūrai. Anot jo, tiek Velykų išvakarėse, tiek po jų galimi nauji rusijos smūgiai. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas taip pat perspėja, kad per Velykas rusija gali pradėti naują puolimą prieš Ukrainą.
Ir dabar, žinot, pone Evgenai, atrodo, jog nieko naujo. Iš ties, kas gi naujo tose naujienose? Kad rusija nori sunaikinti Ukrainą? Kad rusija ir toliau tai daro ir toliau akivaizdžiai meluoja ir reikalauja vėl įvesti antrą valstybinę kalbą? Atsisakyti branduolinės valstybės statuso, nors mes jau ir taip neturime branduolinio ginklo? Ką visa tai byloja? Kad tai…
– Deja, branduolinio statuso atsisakėme jau kažkada. Linkėjimai mūsų nuostabiems Vakarų sąjungininkams, privertusiems mus tai padaryti. Na, o jei išgyvensime šame kare, kas, žinoma, deja, toli gražu nėra faktas, bet jei vis tiek išgyvensime šiame kare ir išliksime kaip valstybė, tikiuosi, kad šią pamoką apie branduolinio ginklo neturėjimą įsisąmoninsime ir įsiminsime visiems laikams. ir jei turėsime dar vieną šansą, tikiuosi, kad daugiau tokių klaidų nebedarysime.
Yra priešingai. Mes dabar įžengiame į pasaulį, kuriame mūsų, o dabar ir kitų valstybių pavyzdžiai aiškiai byloja, jog norint išgyventi tame naujame nuostabiame pasaulyje, reikia turėti savo branduolinį ginklą. Turėti savo branduolinį ginklą tikrai yra vienintelė garantija, kad ilgam išliktum pasaulio žemėlapyje. Priešingu atveju tapsi visiškai priklausomu nuo to, ką apie tavo teisę būti pasaulio žemėlapyje mintija putinas, Trumpas ir keletas kitų panašių veikėjų.
Turėti savą branduolinį ginklą, atkurti jį, sakyčiau, kad tai turėtų būti mūsų antrasis saugumo uždavinys po to, kai iš tikrųjų laimėsime šį karą. Pirmas dalykas – laimėti šį karą ir tuoj pat pasidaryti branduolinį ginklą, nes tai yra vienintelis dalykas, kad ir ką bekalbėtume apie kažkokias sutartis, kurios turėtų suteikti mums garantijas, jog rusija antrą kartą neužpuls. Iš tikrųjų vienintelė tokia garantija gali būti mūsų branduoliniai ginklai ir tik mūsų branduoliniai ginklai.
Suprantant, kad žinoma, rusija nori, jiems neužtenka, jog kažkada jie privertė mus realiai likti be branduolinio ginklo ir taip pat užfiksuoti mūsų kaip nebranduolinės valstybės statusą, o dabar jie nori tai „baigti fiksuoti“. Na, būkime realistai. Puikiai suprantame, kad visų tų statusų, kurių jie nori mums, jie nori labai trumpam, nes iš tikrųjų jie nori mums federalinės apygardos rusijos federacijoje statuso.
Na, jie nori, savo tikslų nepakeitė, jie taip vadina, bet absoliučiai nesigėdydami istorinių paralelių vadina tai „galutiniu Ukrainos klausimo išsprendimu“.
Taigi, iš tikrųjų tos raketos į Sumus su kasetinėmis galvutėmis, tos raketos šiandien į Charkivo gyvenamuosius rajonus, tiesiog su kasetiniais užtaisais į gyvenamuosius rajonus, visa tai yra to „galutinio išsprendimo“ dalis.
Jie mus „galutinai išsprendinėja“. Ir čia visiškai nieko naujo nenutiko, niekas nepasikeitė. Rusija nepakeitė šios invazijos tikslo. Ir tas tikslas yra būtent mūsų „klausimą išspręsti galutinai“. Būtent dėl to vykdomi raketų smūgiai, tačiau jeigu ką, dėl to būtų griebiamasi ir paliaubų. Juos tenkintų tik tokios paliaubos, kurios, priešingai, priartintų juos prie to „galutinio mūsų klausimo išsprendimo“.
Taigi taip, jie gali padaryti atitinkamą pertrauką, nes iš tikrųjų turi tikrai didelių problemų su sviediniais, artilerija, tankais, su ta pačia oro gynyba. Tai yra, dabar aptarėme tik ledkalnio viršūnę. Žinome, kad mūsų gynėjams ir gynėjoms labai sunku, žinome, kad toli gražu ir mūsų reikalai nelabai kokie. Štai, pavyzdžiui, nėra kuo tą priešo balistiką numušinėti. Taip, mes tai žinome, bet tai nereiškia, kad rusams viskas gerai klostosi. Jie taip pat turi begalę problemų. Jų kariuomenė smarkiai užbuksavo ir palaipsniui praranda savo kovinį pajėgumą. Taip, ta kariuomenė yra labai didelė, ji dar turi tam tikrą inerciją ir tam tikras tvirtumo atsargas, bet laikas jau tikrai veikia prieš juos. jie tai mato ir žino. Ir tokioje situacijoje neatmestina galimybė, jog jie sutiktų su tam tikromis paliaubomis, bet tik su tokiomis, kurios, priešingai, po to jiems supaprastintų karo pratęsimą ir užbaigimą.
– O dabar pakalbėkime apie tai, ką jie veikia fronte. Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Syrskis pranešė, kad pastarosiomis savaitėmis gynybos pajėgos išlaisvino apie 16 km² teritorijos Udachnės, Kotlynės ir Ševčenkos gyvenviečių rajone. Taip pat priešas ir toliau spaudžia, bet vis dėlto mūsų Ukrainos ginkluotosios pajėgos vienur išlaisvina, kitur sulaiko.
Ir dabar noriu pakalbėti apie Pokrovską. Kokia ten situacija? Nes dabar matome, kad spaudimas Pokrovskui sumažėjo, kalbant apie gyvąją jėgą. Bet jie ir toliau jį apšaudo. Ar manote, kad jie jau supranta, jog jo užimti negali? Ir būtent dėl to dabar galime tikėtis, kad jie panaudos savo mėgstamą taktiką, tai yra, užvers miestą artilerijos sviediniais ir aviacinėmis bombomis ir bandys visiškai sunaikinti, kaip pavyzdžiui tą pačią Marjinką iki plyno lauko 2022-aisiais?
– Tikrai labai atsiprašau, na, su visa pagarba, bet jie tai daro jau seniai. Pokrovskas jau seniai nėra gyvas miestas. Deja, jis jau seniai toks miestas, kuriame, sakykime taip, beveik neliko civilių gyventojų, nes praktiškai neįmanoma jame išgyventi. Jie tiesiog užverčia jį sviediniais ir bombomis, visiškai nušlavinėja nuo žemės paviršiaus.
Bet reikalas tas, kad jūs kalbate, lyg jie turėtų du veikimo modelius – arba jie nori ką nors paimti, arba nušluoja. Na, taip nėra. rusai turi užduotį okupuoti visą mūsų teritoriją. Betgi juos visiškai tenkina, jiems nėra blogas variantas, jei jie užima tik plikus griuvėsius, jei jie užima ne miestą, o iš tikrųjų tik vietovę, kurioje anksčiau buvo miestas. Na, tai juos tenkina.
Jie būtent taip užiminėjo Bachmutą, taip užiminėjo Soledarą, taip užiminėjo Avdijivką, taigi, galėtume ir toliau vardinti pradedant nuo Marjinkos. Jų visai nedomina, kokios būsenos ta teritorija pereis valdovo valdžiai.
Valdovui reikia teritorijos žemėlapyje, o ne gyvų apgyvendintų miestų, ypač su mūsų nelojaliais gyventojais. Taigi, griuvėsiai juos tenkina. Tad čia nereikia ginčytis, ar jie kažką šturmuoja, ar griauna. Ne, šturmuodami jie viską nušluoja.
Na, bet būtent Pokrovsko tai jie dar nepaėmė. Manau, kad ir jiems tai yra faktas. Deja, kad ir kaip mes juos benuvertintume, bet nėra pagrindo manyti, kad kariniu požiūriu jie yra idiotai. Taip, 2022-aisias jie suteikė tam daug priežasčių, bet nuo to laiko jie daug ko išmoko. ir jie negali nematyti, kad jų puolimas prieš Pokrovską jau galutinai užspringo, kad jie prasibrovė iki Pokrovsko, jį pamatė, bet Pokrovske jie jau nebus. To nematyti jie tikrai negali. Ir todėl, manau, jie ne tik toliau apšaudo Pokrovską, ir tik iki tam tikros ribos, nes vėlgi jie turi gana daug sviedinių, bet daug mažiau nei norėtųsi.
Tai yra, mūsų požiūriu, sakyčiau, kad sviedinių jie turi netgi per daug. Reikėtų gi taip. Mes jau perpus sumažinome jiems prieinamų sviedinių skaičių, bet prie to dar labai reiktų padirbėti. Tai toks mūsų požiūris. Gi jų požiūriu jiems sviedinių jau nepakanka. Juos jau reikia dalinti griežčiau. Taigi, galbūt ne tik Pokrovske, manyčiau, stebime išvis paskutinius, sakykim, judesius, paskutinius bandymus pasisklaidyti.
Jie jau supranta, negali nesuprasti, kad miesto neužims. Taigi kyla klausimas, kokia dabar bus pagrindinė jų puolimo kryptis…
– Tiesą sakant, Kupjanskas, Lymanas ir net Sumų sritis…
– Lymanas šiuo metu yra kaip tik labai sunkioje padėtyje. Lymano kryptis šiandien yra ta, kur jiems dabar labiausiai sekasi, nes prieš tai tokioje padėtyje buvo Kupjanskas. Tai yra, Kupjanskui buvo iškilusi labai didelė grėsmė, tačiau per paskutinę savaitę Kupjanske daug kas pasikeitė. Per pastarąją savaitę mūsų gynėjai ir gynėjos surengė daugybę kontrpuolimo operacijų būtent aplink Kupjanską. Kol kas dar neišeitų pasakyti, kaip, beje, jog prie Pokrovsko mes iš esmės jau apsikeitėme vietomis. Prie Pokrovsko mes turime daugiau iniciatyvos nei jie. To kol kas nebūtų galima pasakyti apie situaciją prie Kupjansko, bet ji ten labai pasikeitė. Mes ten net tik kažkaip išgyvename akloje gynyboje, o jau sėkmingai ten kontratakuojame. O tai neabejotinai sulėtino jų puolimą ten, jei ne sustabdė. Todėl iš tų krypčių, kur šiuo metu aktyviai vystosi karo veiksmai, mums sunkiausia padėtis Lymano kryptimi. Mums tiesiog fiziškai trūksta jėgų ir priemonių sulaikyti tai, kas dabar ten veržiasi. Taigi, yra klausimas, ką ten reikėtų smarkiai sustiprinti.
Na, o norint sustiprinti, reikės ir atitinkamai iš kažkur paimti. Kyla klausimas, iš kur galėtume sau leisti perkelti kokius nors dalinius, nerizikuodami, kad nepradėtų smukti frontas. Va taip mes palietėme temą, kurios šiandien, rodos, neplanavome, kad vis tik pagrindinė mūsų problema šiame kare vis dar yra nepakankamas pajėgų gretų papildymas. Būtent taip.
Tas pats žodis, kurio taip nemėgstama išgirsti, tas pats žodis, nuo kurio bandoms nusisukti, kišti galvą į smėlį, slėpti po pagalvėmis, bet, deja, šis žodis – mobilizacija. Kol ji bus tokioje būsenoje, kokioje yra dabar, mes visą laiką diskutuosime, kad gerai, pavyko sustabdyti ties Pokrovsku, oi, bet dabar grėsmė Lymanui. Na gerai, atsimuš prie Lymano, oi berods bėda kuo apginti Sumų sritį. Mes ir toliau visą laiką diskutuosime apie tokius dalykus, kol mes, Ukrainos užnugaris, nesuteiksime pakankamo pastiprinimo savo ginkluotosioms pajėgoms.
– Pone Evgenai, labai dėkoju, kad buvote su mumis eteryje.
Su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Primenu, kad geriausias atsakas į tokius apšaudymus, geriausias atsakas į rusijos kariuomenės mūsų miestų ir kaimų naikinimą, ir mūsų žmonių, mūsų vaikų, tai paremti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas bent jau auka.
Jei nepalaikote savo kariuomenės, rizikuojate tapti okupacinės kariuomenės dalimi.
