rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj apie raketas „Tomahawk“, energetinį karą ir kada Ukrainos balistika pasieks kremlių.
Ukrainos prezidentas Zelenskis skelbia, kad paskutiniame susitikime Baltuosiuose rūmuose prezidentas Donaldas Trumpas pareiškęs, jog Jungtinės Valstijos dirbs techniniu lygmeniu ir svarstys galimybę padidinti Ukrainos smūgio nuotolį. „Pirmą kartą šiuo klausimu kalbėjomės praėjusį rudenį – tada Niujorke iškėliau šį klausimą, kai prezidentas Trumpas užsiėmė rinkimų procesu. Dabar, paskutiniame susitikime neišgirdau „ne“. O išgirdau, kad jie dirbs techniniu lygmeniu ir svarstys šią galimybę“, – pažymėjo Zelenskis. Pasak Ukrainos prezidento, viena iš galimybių, galinčių sustiprinti Ukrainą – tai raketa „Tomahawk“. Jis pabrėžė, kad tokie dalykai galėtų priversti rusus „būti blaiviems“. Priminsime, jog spalio 7 d. Trumpas pareiškė, kad tam tikru mastu jis priėmė sprendimą tiekti Ukrainai „Tomahawk“ raketas.
Ar yra kokių nors priežasčių Ukrainai vis dar tikėtis „Tomahawk“ raketų, ko reikia, kad būtų paritetas su rusijos federacija mūšio lauke, ar pasiteisina smūgiai į rusijos federacijos infrastruktūrą ir ko nori pasiekti putinas, leisdamas dronus į Europą? – spalio 8-osios vakarą televizijos kanalo „Перший Західний“ laidoje „Dienos pagrindinė tema“ pasisakė rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas Evgenas Dykyj.
„Tai didesnis Trumpo bandymas pažaisti su kremliumi“
– Žinia, kad JAV neva sutinka tiekti Ukrainai „Tomahawk“ raketas, įkvėpė daugelį ukrainiečių. Tačiau ši informacija sulaukia daug komentarų. Net jei atmestume abejones prezidento Trumpo pareiškimų rimtumu, yra ir pagrįstų techninių komentarų. Visų pirma, tos raketų sistemos montuojamos jūrinėse platformose, o sausumos nešėjų nėra daug. Ar tai galėtų tapti kliūtimi jų tiekimui Ukrainai?
– Pradėčiau nuo politinės šio klausimo dalies, nes, mano nuomone, iki techninės dalies dar mums labai toli. Priklausau tai visuomenės daliai, kurios neįkvėpė 47-ojo JAV prezidento pareiškimas. Donaldas Trumpas jau ne kartą parodė, kad gali keisti savo retoriką kelis kartus per dieną. Per visą antrąją savo prezidento kadenciją jis nesiėmė nė vieno realaus veiksmo, kuris būtų naudingas Ukrainai. Jo visi veiksmai absoliučiai padeda kremliui. Tad nematau jokios priežasties manyti, kad dabar kas nors pasikeistų.
O pareiškimai, taip įkvėpę tam tikrą dalį ukrainiečių, nėra konkretūs – Trumpas pareiškė, kad beveik išsprendė tą klausimą. Suprantat, raketa beveik neskris ir beveik nieko nekliudys. Būčiau laimingas, jei klysčiau, ir mums tikrai duotų „Tomahawk“ sistemas, ir pamatytume, kaip jos pataiko į kremlių. Bet tai labiau Trumpo bandymas dar kartą pažaisti su kremliumi. Jis bando pasiųsti signalą savo draugui vladimirui, kad tas užknisęs savo abejingumu, todėl galvojąs duoti ukrainiečiams „Tomahawk“.
Kalbant apie antžeminius paleidimo įrenginius, nesu raketų žinovas, nesu šios srities ekspertas, bet atrodo, kad sprendimų yra. Po tam tikro adaptavimo „Tomahawk“ galėtų pakilti ir nuo žemės.
Tačiau tikrai žinoma, kiek šių raketų galėtume gauti. Akivaizdu, kad niekas mums neduos šimto ar poros šimtų, idealiu atveju – keliolika. Ir tai būtų lyg premija, būtų malonu pamatyti, kur jos skristų. Tačiau tai tikrai nėra kažkas, kas per vieną akimirką nulemtų šio karo eigą.
„Šiame kare kiekis labai svarbus“
Visgi rimtai kalbant apie smūgius rusijai, tai pagal tolimojo nuotolio dronus mes su rusais jau susilyginome. Tai daugiausia FP1, dar „liut“ ir „bobr“. Deja, raketų atžvilgiu situacija iš esmės kitokia. Kad iš tikrųjų pasiektume paritetą paleidimų atžvilgiu, turime gebėti surengti kombinuotus smūgius, kur būtų šimtai dronų, dešimtys sparnuotųjų raketų ir bent jau kažkoks kiekis balistinių raketų. Kad galėtume daryti su rusais tai, ką jie daro su mumis. Mes dar visiškai neturime balistikos, nors ties tuo dirbama, ir kai padarys, tada pasidžiaugsime.
O va sparnuotąsias raketas jau turime. Suprantu, kad ir „Neptune“, ir „Flamingo“ vis dar prastesnės už „Tomahawk“. Tačiau yra vienas niuansas – jų skaičius. Čia mus riboja tik tai, kiek mūsų įmonės gali pagaminti. O šiame kare kiekybė yra labai svarbi. „Šached“ – labai netobulas įrenginys, bet kai jų skrenda 500, iškyla didelė problema. Tas pats ir su raketomis. „Flamingo“ gali būti blogesnė už „Tomahawk“, bet jų skaičius padarys rimtą efektą.
„2026 metais tikrai pamatysime kovinį Ukrainos balistikos panaudojimą“
– Matome, kad rusijos oro gynyba praleidžia ir lėtesnius dronus. Taigi akivaizdu, kad jie praleis ir sparnuotąsias raketas, jei jų pasirodys pakankamas kiekis…
– O kada pasigaminsime balistiką, situacija radikaliai pasikeis. Sakau „kada“, nes nematau jokios priežasties, kodėl to Ukrainoje negalima padaryti. Turime visas reikalingas technologijas, potencialą. Dėl kažkokių priežasčių karas 2014-aisiais nepažadino mūsų pradėti ginklavimosi varžybų. Laukėme „didelio karo“ 2022-aisiais.
Bet jei rusija remiasi dar Sovietų Sąjungos pastatytomis gamyklomis, tai mes pradedame beveik nuo nulio. Akivaizdu, kad ketvirtais metais dar neturime paruoštos balistikos, bet turime puikias raketų gamybos tradicijas, pavyzdžiui, „Pivdenmaš“e, nors dalinai jos buvo prarastos. Tačiau vis tiek liko konstruktoriai, yra sena dokumentacija, jauni protingi protai, kurie žino, kaip su tuo elgtis.
Nemėgstu „vanguoti“ (pranašauti), bet drįsčiau teigti, kad 2026-aisiais tikrai išvysime Ukrainos balistikos kovinį panaudojimą. Nesu pasirengęs vertinti, kokio masto bus ta gamyba, bet galiu teigti, kad būtent kitais metais ji skris į rusijos federaciją.
„Smūgiai į rusijos gilumą strategiškai yra patys svarbiausi“
– Panašu, kad rusija ir Ukraina pradėjo abipuses atakas prieš energetikos objektus. Jei ankstesniais metais tik rusai „išnešdavo“ mūsų elektrines, o mes niekuo negalėjome atsakyti, tai dabar lygybė – pavyzdžiui, Belgorodas be elektros. Ir čia ne puikavimasis, o tik teisingumas… Ar tokia taktika pasiteisina, turint omenyje, kad rusijai lengviau pasiekti mūsų miestus nei mums – jų ?
– Tai net ne taktika. Tai praktiškai vienintelis strategijos elementas, kuriuo šiuo metu vadovaujamės. Jei palygintume su frontu, panašu, kad ten tiesiog bandome išgyventi. To pakaktų 2022-aisiais, bet ne 2025-aisiais.
Todėl strategiškai patys svarbiausi yra smūgiai į rusijos federacijos gilumą. Juos sudaro trys komponentai. Svarbiausias – smūgiai rusijos naftos perdirbimo kompleksui. Nes mes kariaujame su išprotėjusia degaline, ir tai yra smūgiai jų kraujotakos sistemai. Prie to, visais lygmenimis, pradedant nuo to, kad tai sumažina jų biudžetą, bet atitinkamai ir pinigų kiekį šiam karui tęsti.
Antra – tai degalai gyventojams, kurių jau trūksta. Matome eiles degalinėse rusijos regionuose. Ir tai sensacija, nes išprotėjusi degalinė negali aprūpinti savo gyventojų benzinu ir dyzelinu.
Stebiu jų socialinius tinklus – tai tiesiog „malonumas“ stiprių nervų žmonėms – dabar jie rimtai diskutuoja, kur dingo kuras. Jie dar neišsiaiškino ryšio, kad jų šalis užpuolė kitą ir todėl jiems dingo benzinas. Ir labai svarbu, kad jie tai suprastų.
Ir šia prasme mūsų veiksmai nėra simetriški rusijos veiksmams. Juk laukia sunki žiema. Bet mes jau ketvirtus metus žinome, kad jie atėjo mūsų nužudyti, ir suprantame, kad turime tai ištverti. O rusams sunki žiema – tai absoliuti naujiena. Jiems tai šokas, jie tam nesiruošė. Pasaulėžiūros pokytis. Tai derinys: degalų trūkumas dėl specialiosios karinės operacijos Ukrainoje. Štai ką mes pasiekiame ne buitiniu lygmeniu. Kol kas jų civiliai gyventojai neturi benzino ir dyzelino. Bet rytoj jau neturės ir kariuomenė. Be to, ir įplaukų į biudžetą.
Toliau – smūgiai jų geležinkeliams, kurie yra jų karinės logistikos pagrindas. Jais keliauja korėjiečių sviediniai, kinų dronai ir rusų kareiviai.
Trečias momentas – smūgiai į pastotes. „Rusija migloje“ vis labiau laužo jų stereotipus. Jie pagaliau pradeda suprasti, kad šis karas liečia ir juos. Tai pirmas žingsnis supratimo link: jei norite toliau gyventi normaliai, priverskite savo carą nutraukti šį karą.
„putinas demonstruoja NATO bejėgiškumą“
– Pakalbėkime apie Europą, nes „šachedai“ jau ėmė nuskristi ir ten. Vienas jų nukrito už kelių dešimčių kilometrų nuo Varšuvos. Ir turime pripažinti, kad NATO nelabai geba juos numušti. Taip pat rusiški dronai virš Danijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių – galbūt tai ir yra ta hibridinė agresija, kurią rusija jau pradėjo prieš Aljanso šalis, bet jos ten nedrįsta to pripažinti. Ko putinas siekia tais smūgiais?
– Tai absoliučiai aiški, nedviprasmiška hibridinė agresija. Beje, tai nereiškia, kad putinas rytoj pradės plataus masto karą. Prisiminkite, kiek laiko praėjo nuo vienos invazijos prieš mus iki kitos, ir tai nepaisant to, kad putinas nebuvo suvaržytas didelio karo. Dabar nematau, su kokiais žmonėm ir su kokia technika putinas turėtų pradėti naują agresiją. Jo kariuomenė įstrigusi Ukrainoje, tad Europa turi kažkiek laiko, kaip jie jį panaudos, tai jau kitas klausimas. Tačiau kol rusijos kariuomenė yra Charkivo srityje, Donbase, Zaporižėje, jie Suvalkų koridoriaus nešturmuos.
Tačiau tuo tarpu hibridinis karas vyksta pagal pilną programą. Kokia logika? Iš tiesų, didelis karas yra nepageidautinas dalykas net ir tiems, kurie jį pradeda. Jie idealiu atveju norėtų paskelbti ultimatumą ir kad jis būtų priimtas. O jei nepavyktų, jie pradėtų hibridinį karą. Ir matome, kad rusijos federacijai tai gana sėkmingai sekasi, o Europai, deja, ne. Labai norėtųsi tikėti, kad tik kol kas.
putinas demonstruoja NATO bejėgiškumą. Ir čia 47-asis JAV prezidentas labai jam padeda. Nes vienaip ar kitaip, NATO nėra pasirengusi kovai be JAV kariuomenės. Aljansas sukurtas taip, kad didžiausia jėga yra būtent Jungtinės Valstijos. Trumpo, o vėliau ir Rubio pareiškimai, kad galbūt dronai virš Lenkijos buvo klaida – tai pasibaisėtina.
Kalbėjosi Viktoras Biščuk.