Sausio 16-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie JAV ir rusijos federacijos spaudimą Ukrainai, energetikos ir rusijos apšaudymų situaciją, Syrskio ataskaitą apie 2025 metais sunaikintų priešo raketų ir dronų skaičių, o taip pat apie Ukrainos dangaus apsaugą.
– Sveikinu jus, žmonės. Esu Tetiana Ivanska. Penktadienio rytas. Pradedame mūsų informacinę naujienų dieną. Atrodytų, kad viskas vis apie tą patį, tačiau naujienų vis tiek pakankamai. Mes, žinoma, kalbėsime apie situaciją fronte, apie tai, ką ketina daryti tas kremliaus pelėsis. Vakar jis turėjo viešai pasirodyti. Na, bent jau Lavrovas pasakė, kad jis turėtų pasirodyti ir kažką pasakyti apie teroristinės federacijos užsienio politiką. Bet kažkas nutiko ne taip ar visai nenutiko? Labai norėtųsi, kad visai ir visiškai nenutiktų ir nebūtų ką pasakyti. O gal ruošia kažką blogesnio?
Taip pat, žinoma, pakalbėsim apie tai, kas vyksta mūsų šalyje. Žinome, kad prezidentas susitiko ne tik su savanoriais Prytulo ir Strnenko. Vakar jis taip pat susitiko su Ukrainos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje Valerijumi Zalužnu. Atkreipsime dėmesį į užsienio politiką ir, žinoma, į vidaus politiką ir pažiūrėsim, ką daro mūsų tarptautiniai partneriai.
Jau turime ryšį su Evgenu Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktoriumi.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Pone Evgenai, pradėkime nuo to, ką dabar išgyvename. Mes gyvename šaltyje. Beje, lauke labai šalta. Kas dabar eina į lauką, prašom apsirengti. Labai, labai šiltai. Deja, daugelio ukrainiečių namuose taip pat šalta. Ir elektros nėra.
Daugelyje „Telegram“ kanalų matome, ir daugelis karinių analitikų ir politologų dabar perspėja, kad rusija artimiausiomis dienomis rengia dar vieną masinį Kyjivo apšaudymą. Ir tai išties man atrodo savaime suprantama. rusija ir toliau spaus. rusija tęsia genocidą. Ir, žinoma, ji bando sulaužyti taip vadinamą užnugarį ir paveikti mūsų psichiką šių šalčių ir tamsos fone. Kaip šis apšaudymas galėtų paveikti frontą? Pone Evgenai, ką jūs apie tai manote? Koks šio apšaudymo tikslas? Tik palaužti užnugarį, o gal tam tikri momentai fronte taip pat turėtų įtakos?
– Na, ne. Kas dabar vyksta ir ko mes išties laukiame, na, pasakykime taip, pagal mano informaciją iš tų, kurie tuo profesionaliai užsiima mūsų šalyje, per artimiausias tris dienas, na, praktiškai per dvi ar tris dienas, su beveik šimtaprocentine garantija, bus labai galingas kitas išpuolis prieš Kyjivą, Kyjivo sritį, Čerkasų sritį.
Tai yra, išties ta ataka jau buvo paruošta. Ji turėjo įvykti sausio 11-ąją, tačiau dėl oro sąlygų priešas ją atidėjo. Taigi. Na, žinote, sąvoka „atidėta“ reiškia, kad jie tiesiog laukia, kada atsivers galimybių langas. Taigi, tai turėtų įvykti labai greitai.
Taigi, visa ši istorija susijusi ne su padėtimi fronte, o su mumis, Ukrainos užnugariu. Ir jūs sakote, kad tik palaužti užnugarį norima. Faktas yra tas, kad dabar priešui tai gali būti svarbiau. Todėl, kad jie bando mus prispausti, na, išties kapituliuoti per tą vadinamą 28 punktų taikos planą. Tuo pat metu spaudimas vyksta iš abiejų pusių – iš maksvos ir Vašingtono.
Ir šioje situacijoje ne frontas yra lemiantis veiksnys. Visiškai akivaizdu, kad mūsų frontas nereikalaus mūsų kapituliuoti. Visiškai akivaizdu, kad mūsų frontas nesakys: „Na, išveskit mus iš Donbaso, už kurį mes tiek metų ir gana sėkmingai kovojome, o dabar esame pasirengę tiesiog imti ir palikti tas teritorijas ir visus ten gyvenančius žmones rusams“. Frontas to tikrai nepasakys.
Todėl rusai tikisi, kad būtent mes kažkada tai pasakysime. Būtent, kad Ukrainos užnugaris paprašys tai sustabdyti bet kokia kaina. Na, betgi bet kokia kaina išties jau yra nustatyta. Bet kokia kaina jau paskelbta. Tai yra tie 28 punktai, kurie iš tikrųjų yra mūsų kapituliacija, mūsų nusiginklavimas ir mūsų pasirengimas tam, kad po to, maksvai patogiu metu, vos po kelių mėnesių, būtume visiškai sunaikinti, jau be jokio šanso.
Va tokia kaina. Tai tokia bet kokia kaina. Ir mes turime būti prispausti iki tokio momento, kad pasakytume: „Mus tenkina ta bet kokia kaina, kad tik tai baigtųsi“. Ir absoliučiai akivaizdu, kad kariuomenės jie iki to niekaip neprispaus. Jie nori tai įrodyti civiliams gyventojams. Ir rusai net neslepia, kad tai ir yra šios kampanijos tikslas.
Na, jų terminologijoje sakoma, kad jie naikins mūsų infrastruktūrą, kol Kyjivas nesupras taikos poreikio. Tokia jų formuluotė. Taigi jie to neslepia, ypač, kad savo ataskaitose pradėjo oficialiai pranešinėti apie sunaikintus taikinius, nurodydami kiek jie atakavo civilinės infrastruktūros objektų.
Ankstesnėmis žiemomis taip nebuvo. Ankstesnėmis žiemomis jie taip pat naikino infrastruktūrą, bet ne taip sėkmingai kaip dabar, nes tuo metu tiesiog leisdavo mažiau dronų ir raketų. Tačiau naikino sąmoningai. Tik jie niekada anksčiau to nepripažino. Jie apsimetinėdavo, kad atseit smogią kariniams objektams. Na, nuskrido ne visai ten, visaip nutinka.
Dabar jau nebe taip. Jie visiškai nustojo slėpti, kad tai genocidinis karas, kad civilinė infrastruktūra – jų taikinys. Jie pranešinėja apie atakuotas pastotes, kaip mes pranešinėjame apie sunaikintus tankus. Jie absoliučiai prilygino civilinę infrastruktūrą kariniams taikiniams. Tai yra, jie neslepia, kad šios žiemos kampanijos tikslas yra būtent palaužti mūsų užnugario, mūsų civilių gyventojų pasipriešinimą.
Ir tai iš tikrųjų yra labai rimta, nes kariuomenei didvyriškai besilaikant… Tačiau istorija žino daug pavyzdžių, kai kariuomenė tęsė kovą, o tuo tarpu užnugaryje prasidėjo visokios riaušės ir taip buvo pralaimėti karai. Būtent iki to rusai ir nori mus atvesti. Tokia yra jų strategija šiam periodui.
– Taigi. Ir ciniškiausia, kad rusai iš tikrųjų sutapatina ukrainiečių genocidą ir išpuolius prieš mūsų infrastruktūrą su kai kuriais savo kariniais pasiekimais ir apie tai praneša. O Raudonasis Kryžius ėmė ir palygino išpuolius prieš Belgorodo energetikos sektorių su tuo, ką rusija daro Ukrainai. Tai, žinote, yra toks neapibrėžtas, bet įdiržęs cinizmas. Ir kažkodėl Raudonasis Kryžius į tai užmerkia akis.
Beje rusai iš tikrųjų naudoja tai, ką jie vadina generolu šalčiu. Jiems tai tam tikras šventas reikalas. Suprantame, kad dabar bus tikrai labai sunku išlaikyti užnugarį. Ir aš jau skaičiau, kad nebėra elektros, nepaisant to, kad išreiškiama daug dėkingumo energetikams ir pagarbos energetikos darbuotojams, žmonės vis tiek kalba: „Mes išeisime į gatves, nes neturime elektros“. Tai tikrai labai, labai pavojinga.
Ar, pavyzdžiui, tai, kas vadinama generolu šalčiu vis tik galėtų neigiamai paveikti rusijos kariuomenę fronte?
– Na, pradėsiu nuo civilių gyventojų. Deja, dabar mums tikrai labai nepasisekė. Na, generolas šaltis iki šiol tikrai stojo į rusijos pusę. Na, išties labai nemaloniai susiklostė aplinkybės dargi ir grynai klimatinės arba meteorologinės, kaip antai, deja, Sibiro anticiklonas pasirodė besąs daug stipresnis rusų ginklas nei tai, ką jie daro savo rankomis. Taigi.
Turime suprasti, kad šitie šalčiai, kurie dabar, deja, ne kelioms dienoms, o bent jau artimiausioms savaitėms. Ir tai iš tikrųjų labai keičia tvarkaraštį. Tai iš esmės keičia tiek paties elektros tinklo apkrovą tiek ir labai apsunkina bet kokius remonto darbus. Taigi, tiesą sakant, mums su tuo Sibiro anticiklonu tikrai nepasisekė.
Pastaraisiais metais žiemos buvo kitokios. Ir to, kad būtent ši konkreti žiema pasirodys tokia netikėtai šalta po ankstesnių žiemų, na, tiesą sakant, mes nesitikėjome. Jei būtų buvusi bent tokia žiema kaip pernai, būtume ją išgyvenę keleriopai lengviau. Betgi, deja, šį kartą gamta nestojo mūsų pusėn. Štai todėl ši žiema bus sunkiausia iš visų šių keturių tikrųjų karo žiemų.
O, ir čia labai svarbu mums visiems, visiems, kurie yra sąmoningi… Man patinka, kaip jūsų kolegos dažnai eteryje sako, jog „Radio NV“ turi 1,5 milijono protingų klausytojų. Taigi, kreipdamasis į šią protingą auditoriją, norėčiau pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų, tų 1,5 milijono žmonių, turėtume kuo plačiau perduoti visiems, kuriuos pažįstame, visiems, su kuriais bendraujame:
na, nepakanka fiziškai padėti išgyventi šioje situacijoje, kas kam gali padėti, na, pavyzdžiui, galima tiems patiems generatoriams galima kartu susimesti ir nebūtinai po lygiai. O kas turi, atleiskit, daugiau pinigų, tas turėtų padėti, pavyzdžiui, savo kaimynams, kurie turi mažiau. Nes dalis šio išlikimo vis dar yra pinigų klausimas individualiu lygmeniu. Daugelį žmonių galima daug kuo aprūpinti. Na, tik ne visi finansiškai tam pajėgūs.
Atitinkamai, daug kas priklauso nuo mūsų gebėjimo teikti savitarpio pagalbą ir savarankiškai organizuotis. Bet labai svarbu visiems išaiškinti, kad išeiti į gatves, protestuoti, kažko reikalauti – na, pareikalaukime iš gamtos, kad Sibiro anticiklonas pasitrauktų anksčiau. Nagi, ir taip toliau. Tai yra, čia nėra kažkokių trūkumų, kuriuos būtų galima ištaisyti, tai yra, nėra dalykų, kurie būtų nenaudojami, bet kuriais bent būtų galima pasinaudoti.
Turime pripažinti, kad energetikos darbuotojai daro viską, kas įmanoma.
Kyla daug klausimų, kodėl daug kas anksčiau nebuvo padaryta. Būtent, beje, kyla daug klausimų dėl mūsų miesto, dėl Kyjivo. Kodėl, pavyzdžiui, tas pats Charkivas prie fronto linijos pasiruošė daug geriau? Bet tai jau klausimas apie tai, kas buvo.
O dabar avarinės tarnybos tikrai daro viską, ką galima padaryti. Ir jokie protestai čia niekam nepadėtų.
Priešingai, ar jie netrukdytų tiems, kurie iš tikrųjų ką nors daro? Taip. Taip.
O jūs dar klausėte apie frontą? O taip, būtent apie frontą, nes aš čia tik stebiu, upės vėl užšąla, o rusai bando per jas peršliaužti. Tai irgi turi įtakos karo paveikslui, ar ne?
Na, bet frontui poveikis yra nevienareikšmiškas. Fronte poveikis jaučiamas abiejose pusėse. Dabar abiem pusėms daug sunkiau tiesiog fiziškai išgyventi. Ir jei dabar didžiąja dalimi frontas išrodo lyg kokie tarp medžių eilių išsibarstę urvai, kuriose, na, kartais mažos kareivių grupės sėdi mėnesius ir bando atremti bandančias įsiveržti taip pat nedideles priešo kovotojų grupes, tai visa ta istorija su lindėjimu urvuose bandymais įsiveržti tokiame šaltyje tapo tiek sudėtinga, jog beveik neįmanoma.
Tai yra, ta neutralizavimo zona tarp šalių dabar iš dalies tuščia, tačiau rusai net ir esant tokiam šalčiui bandys toliau veržtis, taip pat, kaip teisingai pastebėjote, ir per ledą. Ir tas persikėlimo ledu momentas gali būti labai rimtas Kupjansko rajone, kur dabar pavyko atkurti frontą palei Oskolo upę. Ir jei per Oskolą bus įmanoma pereiti, tai tikrai taps didele problema. Taigi.
Betgi aš ir sakau, kad dėl fronto sunku trumpai apibendrinti, nes ten šis šaltis tuo pat metu tam tikra prasme kažkiek padeda ir priešams, kažkiek ir mums. Ir fiziškai labai apsunkina gyvenimą tiek mums, tiek ir jiems. Todėl ten sunku padaryti tokį trumpą apibendrinimą. Užnugario atžvilgiu viskas gana vienareikšmiška.
– Na, išties, pone Evgenai, norėčiau pakalbėti apie naująjį gynybos ministrą, nors pavardė jau seniai žinoma, bet jis tapo gynybos ministru. Ir jis kalbėjo, kai buvo paskirtas, kalbėjo iš Aukščiausiosios Rados tribūnos, pasakė, kad, žinoma, priima ministeriją su daugybe problemų. Yra klausimų dėl teritorinių komplektavimo centrų, yra klausimų dėl mobilizacijos, yra klausimų dėl savavališko pasišalinimo iš tarnybos.
Ir štai vakar Ukrainos prezidentas pasakė, kad jau surengė net pirmąjį pasitarimą su ministru Fedorovu ir pateikė visiškai kitokią prioritetų grandinę. Pirmiausia, jis sakė, kad svarbiausia yra apsaugoti dangų ir jau yra konkrečių sprendimų, kurie turėtų būti įvykdyti kuo greičiau. Prezidentas mano, kad antruoju prioritetu yra reikšmingas technologinio komponento stiprinimas, siekiant sustabdyti rusų veržimąsi mūšio lauke ir, žinoma, koordinavimas su kariuomene. Jis taip pat pabrėžė būtinybę spręsti probleminius fronto aprūpinimo klausimus.
Kiek šiuo metu atrodo adekvati tokia prioritetų eilė? Ar vis dar būtinos reformos kariuomenėje? Tos, apie kurias kalbėjo Fedorovas?
– Na, sakyčiau, kad čia negalima žymėti prioritetinių numerių, nes visus tuos dalykus reikia daryti vienu metu. Ir tie dalykai nėra sukeičiami. Be kiekvieno iš tų elementų, kuriuos išvardijote, situacija būtų labai bloga. Todėl nesvarbu, kokia tvarka jie išvardyti konkrečioje kalboje. Tai nėra prioritetai pirmas, antras, trečias, ketvirtas, tai yra prioritetas numeris vienas maždaug iš keturių dalių. Suprantat? Tai teks daryti tuo pačiu metu.
Todėl labai svarbu, kokią komandą suformuos naujasis ministras. Būtent jos nariai bus atsakingi už kiekvieną iš šių prioritetų.
Visiškai logiška, kad kalbantis su Fedorovu pirmiausia minimi technologiniai dalykai, nes su tuo ministras ir atėjo, tai jis gerai žino. Būtent toje karo pusėje, sakykim, anksčiau Fedorovas ir dalyvavo. Priminsiu „Brave1“ sistemą, kurią pradėjo ne Gynybos ministerija, o Fedorovas, eidamas skaitmeninės transformacijos ministro pareigas. Ir ta „Brave1“ sistema iš tikrųjų davė daug naujų išradimų, naujų technologinių sprendimų mūsų frontui.
Kitas dalykas – kaip ministrui, Fedorovui šioje srityje teks nueiti dar toliau, nes „Brave1“ sistema vis tik visų problemų išspręsti nesugeba. Ji vis tik labai gerai veikia, kad būtų galima pasirinkti iš tų sprendimų, kuriuos verslas jau siūlo. Dabar Fedorovas turės žengti kitą žingsnį – organizuoti sistemą taip, kad netgi kariuomenei prašant tokių ir tokių charakteristikų (savybių) produktų, būtų galima rasti, kas juos sukurtų, o ne tik rinktis iš to, kas jau sukurta.
Tačiau šiaip tas technologinis karo aspektas Fiodorovui yra artimesnis ir labiau žinomas. Todėl logiška, kad būtent čia gana greitai galėtume tikėtis realios pažangos. Ir čia, sakykim, slypi didžiausia viltis. O dėl kitų sričių – tai kariuomenės vadovybės reikalas.
Na, pasakykime taip, aš nenorėčiau kištis į kažkieno kompetenciją. Palaukim, kol apie tai praneš pats ministras. Bet neatmesčiau, kad po kurio laiko ministras pradės kelti personalo pokyčių kariuomenės vadovybėje klausimą, o tada ir pamatysim, sakykim, ar tai palaikys prezidentas. Na, tai labai intriguojantis klausimas, nes, mano nuomone, daug kas priklauso ir nuo jo.
Šiaip priklausau tiems, kurie mano, kad atėjo laikas, sakykim, pakeisti visą kartą aukščiausioje kariuomenės vadovybėje. Ir aš manau, kad naujasis ministras galėtų paskatinti būtent tokį pokytį, betgi pažiūrėsim, ar jis iš tikrųjų bus palaikomas. Taigi.
Ir, žinoma, yra visiškai apleistų problemų. Baisiausia apleista mobilizacijos problema. Na, čia dar net nežinau, kokių požiūrių laikysis naujoji komanda,. kiek toli jie yra pasirengę eiti, na bet jei viskas apsiribos tik pokyčiais teritoriniuose komplektavimo centruose, tai ta istorija aiškiai bus pasmerkta. Ne todėl, kad nereikia nieko keisti teritorinių komplektavimo centrų darbe, bet todėl, kad teritorinių komplektavimo centrų veikla yra tik viena grandis, ir ne kritinė. O čia reikėtų pradėti nuo labai rimtų teisėkūros iniciatyvų, būtent pakeitimų Ukrainos įstatymų lygmenyje.
O tada pamatysime, ar eis naujasis ministras į Radą su tikrai radikaliais pasiūlymais dėl mobilizacijos. Taigi. Na, jis to dar neišreiškė, tačiau problemos rimtumas yra toks akivaizdus, kad neatmetu galimybės, kad po kurio laiko mes apie tai išgirsime.
– Man atrodo, jog didelis klausimas, kad net jei jis ateitų, ar būtų balsų Aukščiausiojoje Radoje. Be to, būtent ministras Fedorovas taip pat pareiškė, kad dabar paieškoma apie 2 milijonų ukrainiečių, dar apie 200 000 kariškių yra savavališkai palikę tarnybą, sakė, kad, žinoma, būtina spręsti esamas problemas.
Betgi man įdomu, ar, jūsų nuomone, tą problemą įmanoma greitai išspręsti, ar tik vėl ji nevirs arba baudomis, arba baudų sušvelninimu. Na, nes matėme skirtingus problemos sprendimus, tačiau ji ir toliau lieka.
– Na, mano nuomone, tą problemą galima greitai išspręsti. Taip, tai vis tiek bus procesas, tačiau to proceso pradžioje vėlgi reikia radikalių teisės aktų pakeitimų, ir juos galima padaryti greitai. Bet tada, taip, dar prireiks daug mėnesių, kol tas teisės aktas bus iš tikrųjų įgyvendintas, tačiau tam pirmiausia jis turi būti priimtas. Ir tai tikrai ne laiko, o politinės valios klausimas.
Jei yra politinė valia, galima per vieną savaitę priimti visus tuos pakeitimus, kurie jau seniai sunokę, kurių jau seniai reikia. O po tos savaitės vis tiek prireiks mėnesių įgyvendinimui, bet mėnesių, o ne metų neveiklumo, kaip anksčiau.
– Na, dabar taip pat prisiminkime ir aptarkime, ką sakė vyriausiasis vadas Syrskyj. Tiesą sakant, tai taip pat susiję su mūsų dangaus apsauga.
Taigi, mes kalbėjomės, pasigirdo oro pavojaus sirena. Vėl dronas skrido į Vyšhorodą. rusijos dronas. Kaip suprantu, jie nori, kad ukrainiečiai neturėtų ne tik elektros ir šilumos, bet ir vandens.
Taigi, vyriausiasis vadas Syrskyj būtent atsiskaitė apie mūsų dangaus apsaugą ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasiekimus praėjusiais metais. Be kita ko, kaip didesnius pasiekimus jis įvardijo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų bepiločių oro gynybos sistemų ir oro pajėgų sukūrimą. Jis sakė, kad „šachedų“ perėmimui dislokuota trijų ešelonų oro gynyba, pateikė statistiką apie viską, ką oro gynybos pajėgos sunaikino ir neutralizavo, būtent 2 367 „šachedus“ ir „geranj“, 916 sparnuotųjų raketų, 164 balistinių ir hipergarsinių raketų ir 207 sklendžiančias bombas.
Mums gal norėtųsi, jog rodikliai, žinoma, būtų aukštesni. Norėčiau, kad būtų numušta visko po 100 procentų, bet suprantu, kad tai neįmanoma. Ir net lyginant su Irane vykdytu Izraelio apšaudymu ar su tais įvykiais, tai išties atrodo epiškai.
Taip yra todėl, kad mes ją [oro gynybą] turime, todėl, kad mokomės tikro karo sąlygomis ir tobulėjame. Tai taip pat dėl mūsų įrangos, kad turime ginklų, kuriais galime numušti, ir yra geresni dronai?
– Čia pirmiausia klausimas dėl karo masto. Visi jie yra panašūs į vieną jau rutininę rusų ataką. Taigi, tai visiškai skirtingi masteliai. Kaip kad lygintum, pavyzdžiui, kažkokį bataliono masto kovinį susidūrimą Antiteroristinės operacijos laikais ir, pavyzdžiui, Mariupolio apgultį. Va koks mastas, išties koks tų susirėmimų mastelių skirtumas.
Jokia kita šalis pasaulyje XX amžiuje beveik neturėjo nieko panašaus, sakykim, į tai, ką dabar atmuša mūsų oro pajėgos. Taigi taip. Ir istorijoje, atsižvelgiant į tai, kad labai išsivystė tolimojo nuotolio naikinimo priemonės, na, vienintelis dalykas, kuris yra šiek tiek panašus į tai, ką mes iš tikrųjų atmušame dabar, buvo nacistinės Vokietijos oro atakos paskutiniais Reicho mėnesiais, kai jie tiesiogine to žodžio prasme apibėrinėjo Didžiąją Britaniją savo tuometinėmis „vundervafle“ – FAU raketomis. Kai jie taip pat išmoko masiškai jas kniedyti, jie tiesiogine to žodžio prasme apibėrė Londoną. Bet net ir tas mastas jau buvo peržengtas mūsų kare su rusais. Bet, bet tai yra vienintelė tokia analogija, kuri daugiau ar mažiau, sakykim, pati siūlosi.
Taigi, mūsų oro pajėgos tikrai sprendžia problemą, kai negalima pasikliauti kažkieno patirtimi ir kažkieno analogais, nes niekas iki mūsų tokios problemos neišsprendė. Taigi. Ir tai daug ką pateisina, tačiau tai nepanaikina reikalavimo, kad, deja, mums reikia dar geriau. Ir čia jokiais būdais negalima nusiraminti, kad mes jau padarėme daugiau nei bet kas kitas iki mūsų. Ir tai yra visiškai tiesa.
Mūsų oro pajėgos jau padarė tai, ko iki mūsų nepadarė jokia kita kariuomenė, jokia pasaulio oro gynyba. Tačiau mums to reikia ne tik tiesiog geriau nei bet kam pasaulyje, bet mums reikia tam, kad išgyventume. O tam, deja, mums reikia dar geriau.
Ir čia išties su visa ta statistika, kuri yra tikrai didvyriška, technologiška, bet mums reikia dirbti dar stropiau, įskaitant veiksmų koordinavimą, nes, na, sakykim taip, ištinka tokie momentai, kai jie tiesiog perkrauna gynybos pajėgas ir tiesiog fiziškai nepakanka pajėgumų numušti visus 100 proc. to, kas atskrenda. Tačiau yra spragų ir koordinavime, tai taip pat faktas, kad jie atskrenda ten, kur neturėtų atskristi.
Na, ir kai girdžiu apie tris ešelonus, čia jau kyla klausimas, tiesą sakant, jei yra daugiasluoksnė gynyba, tai kodėl mes stačiai turime bandyti ją pastatyti aplink kiekvieną atskirą objektą? Dabar bandome aprėpti praktiškai visą Ukrainos teritoriją. Tai yra, mes dar neįstengėme suręsti gynybos taip, kad būtų tiesiog sąlyginė neperskrendama linija. Reikia visą teritoriją paversti gynybos linija.
– Pone Evgenai, labai dėkoju, kad prisijungėte prie mūsų transliacijos.
Štai jūs kalbate jog, jei galima palyginti analogiją kaip paskutinį Reicho egzistavimo mėnesį jie apmėtė Britaniją. Labai norėtųsi palinkėti, kad tai būtų paskutinis rusijos reicho egzistavimo mėnuo.
Su mumis kalbėjosi rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.