rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj mano, kad rusija niekada nepasirašys taikos plano, kurį rengia Europa.
UNIAN portalo korespondentė Aliona Utkina gruodžio 1 d. kalbėjosi su buvusiu kariškiu Evgenu Dykyj, kuris aptarė tris galimus Ukrainos situacijos vystymosi kelius ir apibūdino jo manymu „išsigelbėjimo“ variantą, numatantį didelio masto vidaus reformas ir strategijos pakeitimą, galintį perlaužti konflikto eigą.
– Internete platinamas vaizdo įrašas, kuriame pabrėžiate būtinybę greitai nutraukti karą ir pasirašyti susitarimą. Ar jūsų pagrindinė žinia yra ta, kad turime kuo greičiau užbaigti šį karą?
– Ne. Žinutė buvo visai ne tokia. Deja, esmė ta, kad kai pasakai tam tikrą teiginį ir vėliau pamatai, jog iš jo išplėšta dalis, ir pateikiamas tavo pasisakymas įgyja visiškai priešingą tam, ką sakei, reikšmę, tu to negali pakeisti[i]. Išties mano žinutė buvo labai paprasta: dabar galime rinktis iš trijų galimų variantų. Iš jų du, mano nuomone, yra visiškai nepriimtini ir tik trečiasis išsigelbėjimas.
Pirmas nepriimtinas variantas – pasirašyti mums siūlomą kapituliaciją. Tai kažkodėl vadinama taikos planu, bet tai ultimatumas kapituliuoti. Ir net jei jame liktų 24 ar 19 punktų, o ne 28, dokumento esmė nepasikeistų. Be to, tai ultimatumas kapituliuoti, kuriame faktiškai jau išdėstytos visos sąlygos, kad rusija labai greitai pažeistų net ir šią laikiną, gėdingą taiką ir tiesiog „mus pribaigtų“.
Tuose punktuose jau iš anksto išdėstyta, kaip turėtume nusiginkluoti, kaip turėtume pasiruošti kitai agresijai, kad negalėtume pasipriešinti, ir netgi išdėstyti pretekstai, kuriais remdamasi rusija tą susitarimą pažeistų (punktas, kuriame teigiama, kad net viena raketa iš Ukrainos teritorijos yra pretekstas tęsti karą – UNIAN red.). Tai planas, kuris suteiktų mums kelių mėnesių atokvėpį kol būtume galutinai ir be jokių šansų pribaigti.
Antras variantas – mes išdidžiai atsisakome pasirašyti kapituliaciją, tačiau nieko nekeičiame ir toliau kovojame kaip dabar. Ir tai yra antras nepriimtinas variantas, nes pagal šį variantą iki pavasario būtume pribaigti ir pavasarį mums tie 28 punktai atrodytų gana švelniomis sąlygomis. Būtent tai ir buvo ištraukta iš konteksto. Ir, kaip matote, aš abu tuos variantus laikau nepriimtinais. Tiek pasirašyti, tiek ir nepasirašyti, bet nieko nekeisti.
Manau, kad vienintelis mums gelbstintis variantas išimtinai trečiasis. Tai yra, nepasirašyti, bet tada atlikti bent tris dalykus.
Pirma – pagaliau pradėti visavertę, gerai apgalvotą, didelio masto mobilizaciją, pagal mastą panašią į 2022-ųjų. Antra – mobilizuoti finansus, nustoti statyti tiltelius ir gėlių klombas, rausti žaliąją metro liniją ir visas šias lėšas skirti išimtinai savo gynybos pramonei – konkrečiai, savo, kad nepriklausytume nuo mūsų labai sudėtingų sąjungininkų kaprizų. Ir trečia – pakeisti arba kariuomenės vadovybę, arba vadovavimo jai stilių. Tada, kažkada šį pavasarį, būtume pajėgūs perlaužti karo eigą savo naudai. Ir galėtume įgyti ne tik kažkokią taiką, bet ir laimėti. Per metus ar dvejus.
– Antrajame variante, kurį taip pat pavadinote nepriimtinu, teigiama, kad karo tęsimas dabartiniu formatu yra aklavietė. Ką, jūsų manymu, reikėtų pakeisti? Ko konkrečiai mums šiuo metu trūksta?
– Sakyčiau, kad pirmiausia mums trūksta, ir tai sudaro 80–90 % problemos, trūksta žmonių. Mūsų kariuomenė tiesiog fiziškai išsekusi: mes net neatkuriame dabartinių nuostolių. Tai yra žuvusių, sužeistųjų ir savavališkai pasišalinusių iš tarnybos. Kariuomenė faktiškai balsuoja kojomis prieš tai, kas vyksta, ir be to išsprendimo nėra apie ką bekalbėti.
Taip pat labai tikiuosi, kad kai prezidentas dabar davė nurodymą parengti naują gynybos planą, mes abu kalbame apie vieną ir tą patį. Kad „viršūnėse“ vis tik taip pat susivokta, kad strategija „mes tiesiog atsilaikysim“ nėra perspektyvi. Ji veikia tik trumpuoju laikotarpiu. Tačiau užsitęsusiame kare iki išsekimo strategija – atsilaikyti, kad atsilaikyti, kokiu tikslu?
Privalome sukurti būtent tokią strategiją, pagal kurią galėtume privesti rusiją iki tokios būsenos, kad ji būtų priversta derėtis dėl taikos – tai minimalus reikalavimas. Idealiu atveju turėtume turėti strategiją, kaip sunaikinti rusiją.
Neatmetu galimybės, kad bus pasiekta kažkokia kompromisinė taika. Bet tai neįvyksta savaime. Kai abi pusės bando viena kitą nugalėti ir sunaikinti, kartais kompromisinė taika atsiranda per vidurį. Kai abi pusės supranta, kad nieko daugiau negali pasiekti ir kad viskas tik blogės.
O kai viena pusė nori visiškai laimėti ir mus sunaikinti, o kita pusė nori, kad ta pusė tiesiog sustotų ties tuo, kiek pasiekė, tai neskatina priešo sustoti ties tuo, kiek pasiekė, o skatina jį pulti tiek, kiek įstengs, nes jam už tai vis tiek nieko nenutiks – taip nepasiekiama net kompromisinė taika.
– Jei, kaip sakote, mums trūksta žmonių, bet tuo pačiu metu turime aukštą savavališkų pasišalinimų iš tarnybos vietos lygį ir faktiškai „protestą kojomis“, tai kaip, jūsų nuomone, tai galima ištaisyti?
Yra du pagrindiniai dalykai. Pirma, įvesti maksimalią tarnybos trukmę. Tai turėtų būti taikoma ne tik tiems, kurie stoja tarnauti dabar, bet ir tiems, kurie tarnauja nuo 2022-ųjų. Kad žmonės eitų į karą ne visam laikui, o žinotų, jog savo atkariavę, kad ir kiek ilgai truktų karas, jie grįš namo, o juos kažkas pakeis.
Antras aspektas – baudžiamoji atsakomybė už vengimą registruotis karinėje įskaitoje. Tai ne administracinė bauda, kaip dabar. Ir bus aiškus pasirinkimas: arba praleisti penkerius metus maskuojamoje uniformoje ir grįžti didvyriu, arba sėdėti kalėjime – tai daug lengvesnis pasirinkimas.
Pavyzdžiui, klausimas, kad grįžtų po savavališko pasišalinimo iš tarnybos. Mes šiek tiek prastokai sukonstravome amnestiją po savavališko pasišalinimo iš tarnybos. Aš pats buvau didelis jos šalininkas anuomet, bet ji turėtų būti ribota. Negali tiesiog savavališkai pasišalinęs iš tarnybos kažkur net porą metų šlaistytis, o po to, kai tave sulaiko, pareikšti: „gerai, grįžtu“. Aš pritarčiau, kad amnestija už pirmąjį pasišalinimą būtų išlaikyta, nes žmonės yra silpni ir kartais gali parodyti silpnumą, bet tai neturėtų sugriauti jų viso gyvenimo.
Taip pat reikia aiškiai apibrėžti terminą, per kurį asmuo privalo grįžti, kitaip jam jau grės tikra baudžiamoji atsakomybė. Antras aspektas, kuris labai sumažintų savavališkus pasišalinimus iš tarnybos – suteikti galimybę persikelti. Dabar persikelti beveik neįmanoma. Kaip bebūtų keista, vienintelis veiksmingas būdas persikelti yra pirmiausia pabėgti, t.y. pasišalinti iš tarnybos, o po to atsistatyti jau į kitą karinį dalinį. Tai absurdiška.
Toks mechanizmas smarkiai sumažintų savavališkų pasišalinimų iš tarnybos skaičių ir suaktyvintų natūralios atrankos procesą: efektyvūs daliniai sparčiai augtų, o neefektyvius tektų išformuoti. Taip, tai būtų tam tikras „savanorių bataliono“ mentalitetas, tačiau kovotojai natūraliai trauktų prie vadų, kurie kovoja racionaliai, ir bėgtų nuo tų, kurie juos varo į mėsos šturmus. Generolai tam priešintųsi, tačiau tai sukeltų mažiau chaoso nei ta betvarkė, kokią turim dabar.
– Kokie Ukrainos strategijos pokyčiai galėtų reikšmingai pakeisti karo eigą?
– Pirmiausia, trumpuoju laikotarpiu turėtume bent jau užimti užsakymais visus esamus mūsų gynybos pramonės įmonių pajėgumus. Jie yra nepakankamai išnaudojami dėl lėšų trūkumo jų produkcijai įsigyti.
– Ar šiuo metu nėra realios vilties, kad būtų galima pasirašyti Ukrainai priimtiną taikos planą?
– Man atrodo, kad rusija sutiks tik su tokiu „taikingu sprendimu“, kuris faktiškai reikštų mūsų visišką kapituliaciją – dar ir su garantijomis, kad ji vėliau galėtų sugrįžti ir mus pribaigti. Nieko, bent kiek mums geresnio už tokį žeminantį pasidavimą kremlius nepasirašys. O mums nėra nei prasmės, nei poreikio sutikti su tokia kapituliacija.
– Net jei JAV ir turėtų tam tikrų svertų, jei jos nuspręstų tai padaryti?
Pati matote, kaip Jungtinės Valstijos elgiasi realiame gyvenime. JAV prezidentas Donaldas Trumpas de facto yra vladimiro putino sąjungininkas. Tai visiškai iškreipta realybė, bet mes turime pripažinti, kas yra realu, ir kurti savo strategiją šiame pasaulyje, o ne fantazuoti apie tai, kaip turėtų būti. Didžiausiam pasaulyje branduoliniam arsenalui ir didžiausiai pasaulio ekonomikai šiuo metu vadovauja psichiškai nesveikas žmogus.
– Ar todėl po jų pokalbio JAV prezidentas atsisakė Ukrainai tiekti „Tomahawk“ raketas?
Žinoma, jis to nepadarė, nes putinui tai siaubinga realybė. Matote, pakanka vieno pokalbio telefonu – ir mėnesių darbas dėl „Tomahawk‘‘ tiesiog nueina perniek.
– Ką manote apie taikos planą, kurį rengia Europa? Ar laikote jį įgyvendinamu?
– Plano, kurį rengia Europa, maskva niekada nepasirašys. Bet net jei ir pasirašytų, kuo jis skiriasi? 28 punktų planas yra „gėdingas kapituliacijos planas“. 24 punktų planas yra „pagarbios kapituliacijos planas“, bet vis tiek kapituliacijos planas.
Visų pirma, turime įgyvendinti vidines reformas tiesiog dabar, iki Naujųjų metų. Tada pavasarį pajusime jų poveikį. O jei jų dabar neįgyvendinsime, tai taip pat pavasarį pajusime poveikį, tik rezultatas bus kitoks.
Reformomis mes tiesiog perlaužtume karo eigą savo naudai. Tačiau kiek laiko prireiks, kad rusija tai suprastų ir pareikalautų tikrų derybų, dar neaišku. Sakyčiau, kad realu juos visiškai prismaugti per metus ar dvejus. Bet tik tuo atveju, jei dabar atliksime reikšmingų pokyčių.
rusijos kariuomenė per šį laiką netapo nenugalima. Vien todėl, kad turime rimtų problemų, dar nereiškia, kad jiems viskas einasi lyg per sviestą. Jų kariuomenė stumiasi į priekį tokiu vėžlio greičiu ne be reikalo. Dabar esame labai nusilpę; teoriškai jie galėtų judėti greičiau, bet negali, nes jie taip pat yra ties savo dabartinių galimybių riba, o ta riba gali būti dar labiau nustumta.
Nepaisant nuoseklios strategijos trūkumo, giluminės atakos, ypač prieš jų naftos infrastruktūrą, yra tai, ką mes sėkmingai darome. Nes viskas, kuo jie remiasi, kaip jie sako, yra „šventasis angliavandenilis“. Visa tai reikia iš jų atimti. Jų kariuomenės sunaikinimas yra tuo pačiu metu jų ekonomikos pakirtimas, naikinant jų naftos ir dujų kompleksą, galėtų suteikti visiškai kitokią derybų poziciją.
Pagal unian.ua parengė LL, redagavo VK.
[i] Posttiesos melagiena, arba kaip aš tapau „kapituliantu“
Pagal LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nario, rusijos-Ukrainos karo veterano Evgeno Dykyj gruodžio 1 d. įrašą jo fb sienoje
Atrodytų, jog ne pirmą dieną. kad ir priverstinai, esu „medijų persona“, ir daug ką matęs. Tačiau „posttiesos” pasaulyje vis dėlto nėra ribų įvairioms manipuliacijų galimybėms, stačiai nuolat reikia sekti, kad įvairios „neklaužadų rankelės“ ko nors neiškrėstų – ir sek nesekęs, vis tiek tave apmeluos.
Duodu interviu visiškai garbingam televizijos kanalui, ramiai, be emocijų, aiškinu, kad, mano kuklia nuomone, Ukraina šiuo metu gali rinktis iš trijų variantų, iš kurių du garantuotai yra mirtini, todėl nepriimtini, o tik trečiasis suteikia galimybę išgyventi ir net laimėti:
1 variantas: pasirašyti gėdingą kapituliaciją; Nesvarbu, ar ten liko 28 punktai, ar 24, ar 19 – tai vis tiek kapituliacija, ir dar tokia, kur aiškiai parašyta, jog po kelių mėnesių ar daugiausiai metų po paliaubų jie mūsų sugrįš, ir mes būsime galutinai sunaikinti, o mes neturėsime jokių šansų pasipriešinti.
2 variantas: išdidžiai nepasirašyti kapituliacijos, bet palikti viską taip, kaip yra – sutrikdyta mobilizacija, masinis pasišalinimas iš tarnybos, karo strategijos nebuvimas (nes „mes išliksime“ – tai ne strategija), dabartinis valdymo kariuomenėje stilius, pinigų švaistymas naujoms metro linijoms, tilteliams ir gėlių klomboms. Pasirinkus šį variantą, ne vėliau kaip pavasarį mes būtume užspausti, ir dabartiniai 28 punktai atrodytų labai švelnūs.
3 variantas, mano nuomone, yra vienintelis priimtinas – ne kapituliuoti, o skubiai (sakyčiau, iki Naujųjų metų) imtis labai didelio masto ir skausmingų, bet gyvybiškai būtinų reformų: pradėti masinę mobilizaciją, savo mastu panašią į 2022-ųjų (ne kartą rašiau, kaip būtent tai padaryti, čia nekartosiu), be žmonių, taip pat mobilizuoti finansus ir visas lėšas, kurias galima paimti iš mūsų, įlieti į gynybos gamybą (ir daugiausia ukrainietišką) bei radikaliai pakeisti kariuomenės valdymo stilių ir metodus. Pagal šį variantą, turėtume galimybę kitais metais vėl perlaužti karo eigą savo naudai, ir net jei vėliau eitume į derybas, tai būtų visiškai kitokia pozicija.
Ar tikrai nėra nieko radikaliai naujo tame situacijos aprašyme?
Gana akivaizdžių (bent jau mano „burbule“) faktų konstatavimas ir mano vizija, kaip išeiti iš labai blogos, tikriausiai blogiausios situacijos po 2022-ųjų vasaros.
O dabar iš trijų variantų aprašymo išplėškite vieną, būtent antrąjį. Ir netgi sutrumpinkite.
Ir dabar visame tinkle, pirmiausia per anoniminius „telegram“ kanalus, jau trimituojama:
„Dykyi pasakė, kad jei nepasirašysime kapituliacijos ir paliksime viską taip, kaip yra, tada iki pavasario mus galutinai užspaus“.
Ar jaučiate, kokia skirtinga prasmė?! Ir formaliai neprikibsi – taip, pasakiau, ir dar kartą pasakysiu, jei paklaus.
Tik pasakiau visą tekstą iš trijų variantų.
Ir pasakiau ne reikalaudamas kapituliuoti, o turėdamas visiškai priešingą tikslą – reikalauti kovoti toliau, o ypač, kad bent jau dabar, vėluojant beveik 4 metus. valstybės vadovybė imtųsi nepopuliarių, bet gyvybiškai svarbių pokyčių faktiškai perkeldama šalį ant karo bėgių.
Taigi, mano katytės ir zuikučiai, nesijaudinkite – Dykyj netapo kapituliantu.
Ir jis nemano, kad viskas prarasta ir laikas „džiovinti irklus“.
Tik į reikalavimų paketą dėl šalies perkėlimo ant karo bėgių dabar teks įtraukti reikalavimą galutinai uždaryti FSB įtakojamą „telegram“, o kad nereikėtų antrą kartkeltis, tai kartu ir „tik-tok“.
Taigi, Pergalė bus mūsų.