Lapkričio 3-iosios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie sieros importą į rusijos federaciją ir, ką bendro su tuo turi Ukrainos dronų smūgiai, apie pagrindinį strateginį smūgių rusijai tikslą, apie degalų skiedimą visoje rusijoje, apie platų elektros pastočių ir geležinkelių logistikos naikinimą, kodėl šie smūgiai trikdo karo logistiką, kodėl reikia smogti rusijos civilinei energetikos infrastruktūrai ir kokius klausimus turėtų pradėti keltis rusijos civiliai, taip pat apie rusijos veržimąsi į Pokrovską, kas greitai galėtų nutikti, ir kas tiksliai tai lemia.
– Sveiki visi. Lapkričio 3-ioji, pirmadienis. Pradedame naują savaitę. Pradedame specialiąją „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […] Kiekvieną transliaciją pradedame analizuodami karo situaciją. Štai skaičiai iš naujausios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo ataskaitos apie praėjusios dienos okupantų nuostolius. Minus 160 personalo, minus 5 tankai, minus 6 šarvuotos kovos mašinos, minus 45 artilerijos sistemos, minus 383 operatyviniai-taktiniai dronai. Na, ir dar keletas minusų. Informacija yra vieša ir visi ją gali rasti.
Prie mūsų jungiasi svečias pokalbiui. Kalbamės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
–Didvyriams šlovė! Labą rytą.
– Ir pradėkime prisimindami, na, greičiau ne mokyklos, galbūt instituto chemijos kursą, ypač tą dalį, kuri vadinama chemijos technologija, konkrečiai naftos perdirbimą. Vakar Vyriausioji žvalgybos valdyba, tiksliau Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba, paskleidė žinią, kad rusai pradėjo importuoti sierą. Vėliau vakar buvo pranešta, kad rusai uždraudė sieros eksportą. Anksčiau rusai jos daug eksportuodavo.
O dabar paaiškinsiu, ką su tuo turi bendro Ukrainos tolimieji (giluminiai) smūgiai. Esmė ta, kad iš per daug sieros turinčios naftos alyvos išgryninimo metu pašalinama siera. Ir atitinkamai, dabar rusijoje, tikriausiai, gana daug valymo pajėgumų, na, bet jie nebeveikia. Be to, šiąnakt Saratove bepiločiai orlaiviai atakavo vietinę naftos perdirbimo gamyklą, kurios atmosferinio vakuuminio rafinavimo įrenginys per metus apdoroja 6 milijonus tonų žaliavinės naftos. Be to, antskrydžiai fiksuoti laikinai okupuotame Šachtarske, Donecko srityje. Ten buvo pataikyta į naftos bazę.
Bet grįžkime prie naftos perdirbimo. Jei rusai jau importuoja sierą, jei spalio pradžioje jų bent 25 procentų naftos perdirbimo prastovose, tai yra įdomiausias Ukrainos smūgių rezultatas. Pradėkime tuo.
– O, teisingai. Na, mes jau ne kartą kalbėjome, kad iš tikrųjų pats strategiškiausias, rimčiausias dalykas, ką mes dabar darome, yra būtent tų vadinamųjų giluminių smūgių kampanija, tai yra, smūgiai į rusijos gilumą, kuriuos sudaro trys pagrindiniai komponentai.
Na, tai smūgiai išties kariniams objektams rusijos gilumoje. Visų pirma, mus domina kariniai sandėliai ir karinė logistika. Smūgiai rusijos gynybos pramonei. Taip pat ir smūgiai rusijos naftos perdirbimui. Taigi, beje, netgi keturi. Ketvirtasis komponentas išties yra ta pati logistika. Ją tikrai verta atskirai išskirti, nes vykdome absoliučiai tokią aiškią, gerai apgalvotą, sakykime taip, rusijos geležinkelių galimybių apribojimo kampaniją, galime sakyti, bėgių karą.
Taigi: keturi komponentai tos kampanijos smūgiuojant į rusijos gilumą. Ir pačius rimčiausius rezultatus, reikšmingiausius rezultatus iki šiol pateikė būtent ta naftos dalis.
Tad rusijos naftos perdirbimo ir naftos transportavimo naikinimas šiandien daro didžiausią įtaką rusijos valstybės biudžetui, taigi, tiesą sakant, šio karo apskaitai. Ir šie rezultatai nebėra vien tik akivaizdūs patys savaime ir vieną dieną paveiks padėtį fronte.
Jie jau gerina rezultatus tiesiogiai fronte, nes rusai jau kelis kartus sumažino mokėjimus „specialiosios karinės operacijos“ dalyviams ir į ją besiregistruojantiems. Ir tai dabar, na, statistiškai jau patvirtinta, turi įtakos jų gretų skaitlingumui.
Taigi, jūs laidos pradžioje išvardinote okupantų vakar dienos nuostolius. Taigi, tuos rusijos minusus kuo toliau tuo blogiau kompensuoja nauji idiotai, pasirengę parduoti savo gyvybes draugui putinui už pinigus ir eiti į karą. Na, nėra pinigų, fiziškai nėra pinigų.
O, atitinkamai, mes tokius žmones fronte išmušėme dar 2022-aisias. rusijoje jų jau seniai nėra. Išvis Gulago ištekliai jiems išseko maždaug 2024-aisiais. Išties visa specialioji operacija dabar remiasi samdiniais. Pavadinkime tai taip. O samdiniams reikia mokėti. Ir vienintelis samdinių apmokėjimo šaltinis – tai tie patys naftos pinigai. Tai reiškia, kad mūsų smūgiai naftos perdirbimui jau įtakoja netgi situaciją fronte. Bet, žinoma, jie dar daugiau įtakoja perspektyvas ir 2026-ųjų perspektyvas. Smūgių rusijos naftos pramonei svarba dar labiau išryškėja rusijos vidaus situacijoje.
Beje, čia yra įdomi detalė. Dažnai pranešama, kad daugelyje rusijos regionų degalinės fiziškai nedirba ištisas savaites, nes nėra ką įpylinėti. Bet mes šiek tiek mažiau kalbame apie kitą aspektą, apie tai, ką jie įpylinėja ten, kur tos degalinės vis dar dirba. Na, taip, įsipilti degalų jiems kuo toliau, tuo sunkiau. Tai yra, dėl mūsų smūgių naftos perdirbimo sistemai, jos pagamintų aukštos kokybės degalų jau sumažėję tik tiek, kad, siekdami išvengti tokio rusijos virsmo, kur niekas niekur nebevažiuoja, jie kol kas panaikino daugybę kokybės apribojimų, kiek ir kaip gali būti bloga kokybė. Dabar toks kuras sąlygoja kraupų triukšmą kaip ir tolimaisiais 90-aisiais. Štai kodėl, netgi ten, kur rusijoje vis dar važiuojama, jau taip važiuojama, čiaudint, poškant, lyg normalūs benzininiai automobiliai būtų varomi senu geru dyzelinu. Na, atitinkamai, aišku, kiek tai atsiliepia varikliams.
Taigi, paaiškėjo, kad rusija giliai ir visiškai priklauso nuo savo naftos perdirbimo. Nuo naftos priklauso viskas. Pradedant nuo to, kad ji finansų šaltinis, tęsiant, kad ji užtikrina logistiką, viskas susiję su ta nafta. Ir taip išties aptikome tos imperijos kraujotakos sistemą. Ir sistemingai, metodiškai nuleidinėjame jai kraują.
– Taip, beje, praėjusią savaitę buvo gana daug informacijos, kad kiniški automobiliai tiesiog stovi, jų varikliai neveikia, genda kažkokia elektronika, nes nesupranta, kaip galima važiuoti tokiu benzinu. Pasirodo, būtent tai dabar rusijoje ir vyksta.
Dar viena veiklos kryptis rusijos federacijoje, apie kurią kalbėjo bepiločių sistemų pajėgų vadas Madjaras (jis, beje, ir Robertas Brovdi). Tik dieną prieš tai jie netgi paskelbė vaizdo įrašą apie poveikį elektros pastotėms. Taigi, dvi 110 kV pastotės, trys 500 kV pastotės ir dar dvi 220 kV pastotes. Vadinasi, pirmosios penkios yra laikinai okupuotoje Luhansko srities teritorijoje. Tačiau žalos yra ir Lipecko srityje. Taigi, mūsiškai naikina mazgines geležinkelio elektros pastotes, netoli fronto ir pafrontės srityse. Įdomu, kad Madjaras visada net nufilmuoja [savo vaisingus smūgius rusijai]. Tai reiškia, kad jie kažkaip apeina radijo elektroninės kovos priemones, ar dar kažkokiu kitu būdu. Ką apie tai manote?
– Na, pradėkime nuo rusijos geležinkelių. Tai tikrai labai svarbus mūsų smūgių komponentas. Tai jų geležinkelių logistikos bėda. Esmė ta, kad jų karinė mašina netgi daugiau nei visiškai prisieta prie geležinkelio. Na, tarkim, jiems tikrai reikia privežti geležinkeliu kuo arčiau fronto linijos. Ir tik čia, paskutiniame etape, trumpu nuotoliu panaudoja ratinį transportą.
Jiems taip svarbu, kad jie netgi nutiesė atskirą geležinkelio liniją okupuotame mūsų Azovo regione vien savo okupacinio kontingento aprūpinimui. Nuo Krymo iki Rostovo. Na, iš tikrųjų, jie jau atsisakė juo naudotis, nes vis tik buvo gan drąsu nutiesti geležinkelį taip arti fronto linijos. Savo ruožtu jie visiškai neįvertino mūsų galimybių. Po to, kai keli traukiniai, mūsų bepiločių daužti, nuriedėjo nuo sankasos, na, kiek žinau, paskutinio traukinio netgi nesiėmė nurinkinėti. Jis taip suniokotas ant bėgių ir guli. Taigi.
Betgi šiek tiek tolimesniais geležinkeliais jie, žinoma, visiškai pasikliauja. Ir bet koks rusijos geležinkelių veiklos sutrikimas iš karto iššaukia labai rimtus amunicijos, kuro ir kitų reikalingų daiktų pristatymo į frontą vėlavimus. Todėl dabar sistemingai dirbame su rusijos geležinkeliais.
Na, deja, jie taip pat neduoda ramybės Ukrainos geležinkeliams, tačiau čia, sakykim, tiek istorija, tiek geografija labiau šypsosi mūsų naudai.
Na, o geležinkelių tinklas Ukrainos teritorijoje yra daug tankesnis nei rusijos teritorijoje. Tad sąlyginai vienos geležinkelio atšakos perkirtimas Ukrainoje, mums tai nemalonu, žinoma, mums sukelia komplikacijų, bet suprantame, na, kad kiekvienai atšakai iš tikrųjų turime dar dvi ar tris atsargines, kuriomis galime leisti traukiniams toliau važiuoti, kad apeitų pažeistąją bėgių dalį.
Na, iš esmės jie taip pat turi nutiesę atsarginius kelius, tačiau tankis yra daug mažesnis. Todėl kiekvienos šakos perkirtimas jiems sukuria, na, daug daugiau nei mums tokių kabliukų, kuriuos visus turi apeiti. Ir taip pat yra tokių atšakų, kurios išties nėra dubliuojamos. Štai kodėl jų ir ieškome, net jei įsivaizduojama, kad smūgiai turėtų būtų simetriški. Na, šiandien pagal smūgius geležinkeliams mes pirmaujame, mes tai darome sistemingiau, sakykim, kompetentingiau.
Bet net ir esant simetrijai, poveikis rusijai šiuo atveju būtų didesnis nei mums. Taip yra būtent todėl, kad geležinkelių tankis yra mažesnis. Taigi, mes ties tuo susitelkę.
O dėl pastočių, per kurias tiekiama elektros energija rusijos miestams, na, mes dabar tik bandome aiškintis. Anksčiau tokių užduočių sau tikrai nekėlėme. Juo labiau, apsiribojome užduotimis, tiesiogiai susijusiomis su fronto linija. Ir, matyt, veltui. Vis dėlto mūsų civilizacija mus šiek tiek nuvylė. Ir, regis, pagaliau tai supratome ir turėsime ją šiek tiek nužmoginti, kaip sakoma ten, už „porebriko“. Taigi, mums teks šiek tiek labiau išsilaisvinti ir parodyti jai, kad bet kokį žaidimą išties galima žaisti kartu. Taigi.
Esmė yra ta, kad visiškai akivaizdu, jog mūsų laukia sunki žiema. Mūsų laukia sunki žiema, pakankamai tamsi, pakankamai šalta. rusija dabar dirba dėl to, mesdama tokius didelius išteklius, kad nežiūrint, kiek papildomų „Patriot“ mums dabar pridėtų, kad ir kiek dar oro gynybos mums būtų atvežta, visiškai apsisaugoti nuo to nėra jokių galimybių.
Na, visiškai akivaizdu, kad mūsų energetikos sektorius labai kentės visą šią žiemą. Ir rusija dabar į tai deda didžiules viltis. rusija daro didžiulius statymus dėl to, kad jei šią ketvirtą žiemą iš eilės mums bus tamsu ir šalta, tai jau bus toks mačas, „kurio kupranugario nugara neatlaikys“, kad būtent to mes nebeištversime ir galiausiai pareikalausime kapituliacijos, ir būtent mes, užnugario civiliai gyventojai, pradėsime reikalauti iš mūsų valdžios, kad ji derėtųsi su rusija bet kokiomis sąlygomis, nes mums tamsu ir šalta. Taigi.
Na, labai tikiuosi, kad tokie išskaičiavimai yra šiek tiek naivūs. Taip, nemalonu grįžti į 2022–2023-ųjų žiemą ketvirtą žiemą iš eilės. Žinoma, nemalonu. Bet, kita vertus, mes jau pripratome. Mes žinome, kaip išlikti, žinome, kaip išsisukti tokioje situacijoje. Bet svarbiausia, kad mes žinotume, kam visa tai.
Mes suprantame, kad alternatyva – patekti į rusijos kontrolę, daug šaltesnę ir daug tamsesnę nei bet kokie elektros energijos tiekimo nutraukimai ir bet kokie šildymo sutrikimai. Ką mes turime, kodėl turime tai ištverti, dėl ko mes tai ištveriame.
rusijoje situacija kitokia. Jie nieko panašaus neturėjo per ankstesnes tris žiemas. Tai jiems bus pirmoji šalta ir tamsi žiema, jei tai dabar padarysime.
O iš visko sprendžiant, mes kitaip elgtis negalime. Turėsime išsikelti sau papildomą užduotį, kurios anksčiau kaip civilizuota šalis sau nekėlėme, bet turėsime išsikelti sau ypatingą užduotį, kad rusijos gyventojai pagaliau pajustų, jog tai iš tikrųjų yra jų karas, jog jis sugriebs ir juos. Tai nėra kažkoks karas tarp vladimiro putino ir Kyjivo režimo, bet tai karas, kurį kariauja jų šalis ir už kurį turėtų būti atsakingi visi jos žmonės.
Jiems tai bus visiškai nauja. Jie tam nėra pasiruošę. Tai pirmas dalykas.
Manau, kad daugelis tų, kurie dabar mūsų klausosi, matė tą puikų vaizdo įrašą to absoliučiai išsigandusio isteriško maskviečio, kuris, matot, negalįs išvažiuoti iš žiedinės magistralės, nes įjungtos radijo elektroninės kovos priemonės dėl virš Maskvos pasirodžiusių mūsų dronų. Įjungtos radijo elektroninės kovos priemonės, kurios, kaip puikiai žinome iš mūsų kasdienės praktikos, kai jos veikia, jos viską slopina, įskaitant automobilių navigaciją. Ir tai tik toks nedidelis nepatogumas. Ir jūs matėte tą istorinį vaizdo įrašą, tad laikas viską užbaigti. „Aš gi negaliu išvažiuoti iš žiedinės magistralės!”
Na, o ką dabar mes galėtume padaryti, smogdami pastotėms ir rusijos energetikai? Na, švelniai tariant, daug didesnius nepatogumus nei negalėjimą išvažiuoti iš žiedinės magistralės. Ir tai jiems bus pirmas kartas, jiems tai bus visiškai neįprasta. Ir svarbiausia, kad jiems, na, net ir jiems kiltų klausimas, na, pirmiausia, žinoma, jų amžinas klausimas. Koks kyla dėl kalytės Mumu. Tam ir yra Gerasimas [rašytojo Turgenevo sukurtas personažas]. Tai yra, jiems pirmiausia iškyla klausimas, kodėl mums to reikia. Bet išties…
– O ką mes su tuo turime bendro?
– Taip, turime, bet atsakymas iš tikrųjų yra labai akivaizdus. Tai, kad to nesuprastum, tikrai reikia būti kalytės Mumu lygio. Taigi.
Ir todėl antras klausimas, kuris iškils visiems, kuriems Maskovijoje liko dar du kaltinimai – tai klausimas, ar tai jiems rūpi ir ar tai ko nors verta. Taigi, mes tikrai turime užduotį šiai žiemai, kad tas klausimas pagaliau sužibtų jų galvose.
– Na, kad generolas Šaltis dirbtų, kaip jie mėgsta sakyti, nes klimatas ten yra šiek tiek atšiauresnis, ir atitinkamai minusai šiek tiek storesni. Pereikime prie situacijos…
– Taip, labai, beje, labai teisinga pastaba, taip, generolas Šaltis, kurį jie visada laikė savo sąjungininku, tokiame, sakykim, sąlygiškame tamsios, šaltos žiemos žaidime, generolas Šaltis dabar bus mūsų sąjungininkas.
– Gerai. Pokrovskas „Deep State“ žemėlapiuose šį rytą vaizduojamas kitaip. rusai stumiasi pirmyn. Vyriausiosios žvalgybos valdybos operacija, iš sraigtasparnių ten išmestas desantas. Ką turėtume žinoti apie tą tvirtovę?
Taip, mes apie tai jau kalbame skausmingai ir kartėlio esama, nes kažkada net mėgome kurti dainas apie Bachmuto tvirtovę. Ir klausimas nebuvo apie tai, kad šio miesto griuvėsiai mums svarbūs kaip tvirtovė. Na, mes vis tiek pralaimime.
Ką turėtume suprasti apie situaciją ten? O kiek, beje, rusijos dezinformacijos apie tai, kad jau viskas, ten jau „katilas“(apsiaustis), jau betarpiška aplinka, net putinas pakvietė kai kuriuos žurnalistus į Pokrovską. Akivaizdu, kad tai visiška nesąmonė. Betgi mažiau apie tai. Kaip matote realijas ten?
– Na, ten net nepanašu į „katilą“. Pradėkime nuo vienintelio gero dalyko, kad „katilo“ ten nėra ir jis net nebuvo planuojamas. Nėra jokios grėsmės, kad mūsų pajėgos ten būtų apsuptos.
Pavojus būti apsuptoms mūsų pajėgoms buvo iškilęs Myrnohrade. Ten tikrai kybojo „katilo“ grėsmė, ir visiškai rimta. Na, pasakykime taip, dabar šiek tiek sunku įvertinti situaciją ten. Na, dėl to, kad rusai jau įžengė į Myrnohradą, man sunku įvertinti realią situaciją ten, ar mūsiškiai iš ten spėjo pasitraukti užsiveriant „katilui“, ar ta grėsmė vis dar išlieka. Kol kas nesu pasirengęs į tai atsakyti, bet tai yra Myrnohrado aplinkybės.
Pokrovske, kur yra daug daugiau mūsų pajėgų, niekada nebuvo kalbama apie apsupimą. Tai buvo tik rusijos įžūli propaganda. Bet tas faktas, kad esame išstumti iš tos miesto dalies bei išstumti iš maždaug dviejų trečdalių miesto, deja, yra apgailėtina realybė.
Ir sakykim, gal dabar ją ten pagerinsime, […] nes šiuo metu ten mesti visi elitiniai daliniai. Ten buvo mesti patys Vyriausiosios žvalgybos valdybos daliniai. Be to, netgi atviruose šaltiniuose pasirodė informacija, kad Budanovas jiems asmeniškai ten vadovauja. Taigi, ten mesti Specialiųjų operacijų pajėgų vienetai, netgi Ukrainos saugumo tarnybos vienetai. Galbūt, tokiomis pajėgomis, naudojant elitinius dalinius visiškai ne pagal jų paskirtį, gal ir įmanoma pakeisti situaciją.
Tačiau pats faktas, kad ten nukreipiamos Ukrainos saugumo tarnybos vyriausiosios žvalgybos valdybos, Specialiųjų operacijų pajėgų pajėgos, iš tikrųjų rodo, kad situacija yra arti katastrofos.
Taigi, tai ir vadinama gaisro gesinimu. Štai kas. Vyriausioji žvalgybos valdyba, Specialiųjų operacijų pajėgos, Ukrainos saugumo tarnyba, jos visai ne tam skirtos. Iš principo jos nėra skirtos tokiam standartiniam pėstininkų karui fronte. Jų užduotys daugiausia būna kitoje fronto linijos pusėje, ir jų užduotys – specialiosios operacijos. Ir mes vėl esame priversti kalti vinis mikroskopu.
Taigi puikiai žinome, kad, deja, visos šios elitinės specialiosios pajėgos, mūsų realybėje, vykdo antrą funkciją. Tai ugniagesių komanda, kuri metama gesinti gaisrą ir užkimšti skyles.
Taigi pats faktas, kad jas tenka ten pasiųsti, pats faktas, kad Budanovas jiems ten „ant žemės“ vadovauja, o neseniai net Syrskis tenai lankėsi. Na, tai iš tikrųjų rodo, kad jie prisižaidė. Išties tikrai gaisras, tikrai skylė. Ir jį užgesinti bandoma, na, paskutinėmis priemonėmis, kas jau vadinama vyriausiojo vado rezervu, štai kuo bandoma užgesinti.
Užgesins ar ne – sąžiningas klausimas, nes rusai ten taip pat metė labai rimtas pajėgas. Ir neatmestina, kad ugniagesių vienetų įsitraukimas jau buvo pavėluotas. Matysime. Bet net jei okupantai iš ten bus išmušti, na, tiesą sakant, lieka vienintelis klausimas, kas tada užsidegs toliau? Kur tada bus kitas gaisras, kurį gesinti taip pat teks visiškai nenormaliai?
Tai yra, situacija Pokrovske visiškai neišsiskiria nuo bendros situacijos fronte. Ji dabar yra tokia, kokia yra. Na, taip, ties katastrofos, kurią matėme, slenksčio, kurios dabar bandoma išvengti, na, su elitiniais daliniais, vėlgi, visiškai ne tam rengtais. Taigi, ta situacija nesusiklostė savaime. Ji neatsirado dėl kai kurių, sakykim, vietinių klaidų.
Ji atsirado dėl to, kad visame fronte labai trūksta kovotojų. Mums labai trūksta pėstininkų visame fronte, labai trūksta rezervų. Ir todėl, net jei dabar Pokrovską pavyktų atmušti, tik trumpai valandikei prabėgus kils klausimas: kas bus kitas Pokrovskas, kas bus toliau.
Šiaip situacija fronte yra tokia, kad, na, kai kažkur atsiranda skylė… Na, galbūt tada, kai, žinote, kai laive yra skylė, galite ten atsistoti ir nugara ją uždaryti. Būtent tai ir vyksta Pokrovske. Bet kai visas laivas yra kaip kiaurasamtis ir srūva iš visur, na, to jau neužkimši. Kol kas kiaurasamčio dar neturime, bet jau turime ne vieną atsitiktinę skylę.
Dabar esame kažkur viduryje tarp tų dviejų būsenų, kai tai jau nebe pavienės skylės, o labai sisteminė problema, kai iš eilės vis kažkur vyksta pratekėjimas, na kiaurasamtis dar neištiko. Toks klausimas, ar lauksime, kol laivas virs kiaurasamčiu, ar vis tik užsiimsime sisteminiu mūsų kariuomenės papildymo problemos sprendimu? Na, o be to tokie Pokrovskai toliau kartosis ištisomis kaskadomis.
– Na, taip, apie mobilizaciją, tos mobilizacijos organizavimą, žmonių įtraukimą į kariuomenę – apie tai mes kalbame kiekvienoje laidoje. Na, nors tokia minimali, žinote, optimistinė informacija, kai bepiločių sistemų pajėgos ten paskelbė apie 15 000 vakansijų, per pirmąsias 2,5 dienos buvo gauta daugiau nei 2 000 paraiškų. Suprantu, kad 2 000 paraiškų yra 2 000 naujų žmonių – tai nėra naujokai, nes daugiau nei pusė jų yra kariškiai, norintys persikelti. Ukrainos kariuomenei reikia, kad mobilizacija būtų sustiprinta. Ukrainos visuomenei reikia stiprinti mobilizaciją savo kariuomenei.
– Taip, taip, taip. Labai svarbu, pone Pavlo, kad tai ne kariuomenė. Kariuomenė jau kariauja, o mes, užnugaris, esame apsileidę, mes tos kariuomenės nepapildome. Iššūkis dabar yra mums. Kariuomenė su savo iššūkiu susitvarko.
– Labai ačiū, kad esate su mumis. Priminsiu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.