Evgen Dykyj apie situaciją kare, apie rezonansines publikacijas Amerikos spaudoje.
Su LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nariu kovo 31 d., pirmadienio, rytą NV radijo specialiojoje laidoje kalbėjosi Pavelas Novikovas.
Na, o kiekvieną laidą pradedame karo situacijos analize. Jau yra naujas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo pranešimas. Taigi vakar minus 130 okupantų personalo, minus keturi tankai, minus trys šarvuotos kovos mašinos, minus 30 artilerijos sistemų, minus viena oro gynybos priemonė ir dar keli minusai.
Tokia informacija jau skelbiama. Na, o šiandien, kovo 31-ąją, yra trečiosios Bučos išvadavimo metinės. po kelių dienų buvo išvaduota visa Kyjivo sritis ir Ukrainos šiaurė. Vertėtų paminėti, ką per 28 okupacijos dienas Bučoje pridarė rusų okupantai. Vien pačiame mieste nužudyta daugiau nei 400 žmonių. Iš viso Kyjivo srityje žuvo beveik 1600 žmonių, didžioji dauguma jų buvo civiliai.
Vien Kyjivo srityje po 28 okupacijos dienų buvo rasti 1202 nužudyti žmonės. Turime prisiminti tuos baisius dalykus, turime prisiminti ir suprasti, koks didelis ir neįtikėtinas siaubas vyksta visur, kur ateina vadinamasis rusų pasaulis.
Prie mūsų jungiasi svečias. Su mumis bendrauja Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar – Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
– Tamsta Evgenai, sveikinu eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Šlovė herojams. Labas rytas.
– Pradėkime nuo rezonansinės publikacijos „New York Times“. Jie labai plačiai aprašė, koks buvo karinis bendradarbiavimas tarp rusų, atsiprašau, ukrainiečių ir amerikiečių nuo pat plataus masto invazijos pradžios.
Tad štai. Pirmas dalykas, kuris ten buvo anonsuotas ir atskleistas kaip toks faktas – bendra operacija, bendras smūgių Krymo tiltui planavimas.
Ukraina apgadinusi Krymo tiltą tolimojo nuotolio Atakams‘ais ir atitinkamai kartu rengusi tą operaciją. Iš pradžių planuota, kad kateriai be įgulų smogs į tilto atramas, o Atakams‘ai, kaip sakoma, smogs iš viršaus. Rusai tada sustiprinę atramas, tiksliau – sustiprinę nelegaliai pastatyto Krymo tilto atramų apsaugą, na, o Atakams‘ai vis tiek ten atskridę ir kuriam laikui tiltas buvęs „išvestas iš rikiuotės“.
Ką turėtume suprasti iš tokio nagrinėjimo postfactum, apžvalgos postfactum? Aha, čia bendradarbiauta, čia nebendradarbiauta, čia lyg tai amerikiečiai padėjo. Ką mums sako ši informacija?
– Na, manyčiau, kad iš tikrųjų man ji nieko iš esmės naujo neprideda, bet galbūt daugeliui iš mūsų tikrai reikia pagaliau atsikratyti kai kurių iliuzijų.
Beje, dėl to konkretaus atvejo su Krymo tiltu. Turiu garbės nuoširdžiai suabejoti tuo, kas ten rašoma apie tą epizodą, nes kiek pamenu skirtingus, sakykim, momentus, kai mes darėme tam tikras korektūras tos nelegaliai pastatytos mažosios architektūros formos realizacijai,tiesą sakant, nepamenu tokio smūgio, kuris savo techninėmis charakteristikomis būtų atitikęs Atakams‘ų smūgius. Dar daugiau, netgi kyla tam tikrų klausimų. o iš kokių vietų mes į ten iš Atakams‘ų galėjome šaudyti? Primenu, jog ilgiausias Atakams‘ o veikimo nuotolis yra 300 km. Taigi, iš kokių neokupuotų vietų turėjome smogti, kurios nuo to tilto nebūtų toliau nei 300 km? Fronto linija turbūt tam nebūtų tikusi, nes niekas nebūtų rizikavęs ten atvežti Atakams‘us.
Na, tokia istorija, tiesą sakant, kelia daug klausimų. O tai, kas toje publikacijoje absoliučiai nekelia jokių klausimų, o, priešingai, dėl ko aiškiai pateikti ir išdėstyti tam tikri atsakymai, tai Kursko operacijos istorija. Ji ir apskritai, sakykim taip, mūsų operacijos Rusijos teritorijoje, tame leidinyje aprašytos absoliučiai amerikietišku požiūriu, ir ten kaip tik akcentuojama, kaip mes, ukrainiečiai, pakirtome pasitikėjimą bendradarbiauti, nes ėmėme ir vis tik įsiveržėme į Rusijos teritoriją. Tai yra, po to, kai labai, labai ilgai amerikiečiai mums tai draudė, o tada kažkuriuo momentu praėjusių metų rugpjūtį mes ėmėme ir nusispjovėme į tuos draudimus ir jiems nepasakėme, kad ruošiamės tokiai operacijai, o tiesiog ėmėme ir įsiveržėme, ir kaip jie buvo labai nuvilti.
Taigi, žmonės rašo gana tiesiai, kad nuo pat karo pradžios viena ranka jie mums padėjo, kad visų mūsų neištiktų Bučos gyventojų likimais. Ir šito jokiu būdu nereikia pamiršti, kad visai be jų pagalbos, na, ne faktas, kad mes techniškai nebūtume atsilaikę. Betgi viena ranka padėjo, kad vis tik išgyventume, tačiau kita ranka visą šį laiką trukdė mums laimėti.
Ir štai ta „New York Times“ publikacija iš tikrųjų galutinai sudeda visus taškus ant „i“. Na, kaip sakiau, man čia nieko naujo, bet gali būti, kad iki šiol ne visi tai aiškiai „susidėstė sau į lentynėles“, kad mūsų bendradarbiavimas su amerikiečiais visą tą laiką buvo labai sudėtingas ir, sakykime, labai ribotas.
Viena vertus, žinoma, valdant Bidenui viskas visiškai skyrėsi nuo to, kas nutiko atėjus Trumpui. Betgi net ir tada, kai jūs šio pokalbio pradžioje pateikinėjote suvestinę ir jums išsprūdo kalbos riktas, ar pastebėjote, jog pradžioje paminėjote amerikiečių-rusų santykius ir pasitaisėte, jog šis straipsnis apie amerikiečių-ukrainiečių bendradarbiavimą. Taigi žinote, šis riktas gali būti dėl Froido [t.y. – pasąmoningas].
Mat iš tikrųjų visą tą laiką, net ir mums pačiais geriausiais laikais, kai Ameriką valdė Bidenas, jie vis tiek visą laiką tai matė ne kaip aljansą su mumis prieš Rusiją, ne taip, kaip elgtųsi sąjungininkai, kurie kartu nori nugalėti kokį nors bendrą priešą. o jie matė tai tokiame, sakykim, trikampyje, tam tikru mastu Viešpaties Dievo vaidmenyje, dozuojančio ir išskiriančio kažkiek procentų pergalės mums, kažkiek procentų pergalės rusams. Ir visą tą laiką jų išsikeltas tikslas skyrėsi nuo mūsų. Jų tikslas buvo… Na, beje, bent jau čia jų negalima apkaltinti veidmainiavimu. Bidenas niekada tiesiogiai nesakė, kad nori nugalėti Rusiją. Jis tikrai nemelavo, buvo sąžiningas apie tai, ko iš tikrųjų norėjo. Jis norėjo neleisti Putinui laimėti.
Ar jaučiate skirtumą tarp „neleisti Putinui laimėti“ ir „padėti mums nugalėti Putiną“? Taigi, šis skirtumas buvo visą laiką. „New York Times“ straipsnis tiesiog galutinai… Sakykim, tiek daug dalykų, kuriuos aš, kaip analitikas, išskaičiavau, nuspėjau, arba žinojau iš šaltinių, kurių negalima cituoti, o čia tiesiog visiškai išdėstyta, aiškiai „išdėstyta pagal lentynėles“. Jog per Bideno laikotarpį jie stengėsi dozuoti pagalbą taip, kad neleistų mums pralaimėti ir neleistų Putinui laimėti. Bet tik, neduok Dieve, kad mes nenugalėtume Putino. O tada atėjo Trumpas ir viskas pasikeitė.
Trumpo tikslas visiškai kitoks. Trumpas turi tikslą, kurį formuluoja: kaip sustabdyti šį karą. Bet, deja, kadangi jis tai sako dabar, tai dabar sustabdyti šį karą reiškia sustabdyti šį karą Putino sąlygomis, todėl daugiausia jo fone. Bidenas buvo mūsų sąjungininkas. Trumpas visai nėra mūsų sąjungininkas. Betgi, koks sąjungininkas buvo Bidenas, labai aiškiai pasako „New York Times“ straipsnis.
– Beje, mačiau keletą komentarų žmonių, susigaudančių jūros ginkluotės tematikoje. Ir štai, tame pačiame straipsnyje, tiesą sakant, buvo istorija apie kreiserio „Maksva“ likvidavimą, kad neva Ukraina neįspėjusi amerikiečių, o amerikiečiai nenorėję ir t.t.
Bet istorija tokia su tuo kreiseriu „Maksva“, jog pataikymui į jį žvalgybos duomenų iš amerikiečių neprireikė, nes likus kelioms valandoms iki jo sunaikinimo jis buvo fiksuotas nemokamos palydovinės tarnybos „Sentinel“, ir tai buvo galima labai ramiai padaryti ir be Amerikos žvalgybos duomenų.
Tačiau yra dar viena svarbi citata, kad JAV buvo nustebintos, jog Ukraina turi raketų, galinčių pataikyti į tokį laivą, ir išsigandę, nes Bideno administracija neplanavusi leisti ukrainiečiams atakuoti tokį galingą Rusijos valdžios simbolį – kreiserį „Maksva“ – [rusijos] Juodojoje jūroje laivyno flagmaną.
Čia yra dalykų, panašių į tą seną posakį, kai amerikiečiai duoda ginklus, pinigus ir patarimus, mes imame pinigus, imame ginklus, bet ignoruojame patarimus. Man atrodo, kad čia Ukrainos karinės vadovybės elgesys buvo maždaug toks pat. Ką jūs apie tai manote?
– Na, jūs viską aiškiai suformulavote. Tai būtent kreiseris „Maksva“ šia prasme yra iš tos pačios serijos, kaip ir Kursko operacija.
Tai yra, pasirodo, kad sėkmingiausi dalykai, kuriuos padarėme per šį karą, buvo tie, kuriuos padarėme nepranešę savo nuostabiems draugams amerikiečiams. Nes kai mes jiems apie tai pranešdavome, jie mus tai drausdavo. Ir, deja, jei kalba suktųsi tik apie tai, kad jie kažkada davė pinigų, ginklų ir patarimų, tada viskas būtų buvę tiksliai taip, kaip sakėte: „Imame pinigus ir ginklus, bet kaip nors išsiversime be patarimo“.
Bėda ta, kad ir pinigai, ir ginklai visą laiką atkeliaudavo dozuotomis porcijomis, ir todėl kiekvienas atsisakymas nuo patarimo kainuodavo kitą pinigų ir ginklų porciją bei [sąlygodavo] sunkias derybas. Po ko, deja, turime gerai suprasti, jog visą šį laiką kovojame ne tik paprastoje dvikovoje.
Jei žinote, aš nelabai mėgstu naudoti sporto terminus, bet čia tiesiog…Na, sakykim, per dažnai apibūdindami karą sporto terminais, pamirštame, kad tai yra tikri gyvi žmonės, kurių, kad mes dabar galėtume pasikalbėti eteryje, kažkas dabar bent jau aukoja savo sveikatą.
Taigi šiuo atveju labai aiški būtent tokia, sakykim, sporto analogija. Mes ne tik esame ringe prieš visiškai kitos svorio kategorijos kovotoją. Mes lyg koks lengvo svorio kovotojas, o prieš mus supersunkiasvoris. Bet be šito ir be ano, mes dar visą tą laiką kovojame su viena pririšta ranka. Mums leidžiama smūgiuoti tik viena, o antrąją mūsų mačo sponsoriai pririšo prie mūsų kūno. Na, jų požiūriu, taip ramiau, o tai, neduok Dieve, mes vis tiek numuštume tą supersunkiasvorį, o jie juk už tai nestatė.
– Taigi, dabar pereikime prie situacijos ant žemės.
Rašoma, kad Putinas dabar, prasidėjus kalboms apie galimas paliaubas, metė kariuomenę į rekordinį kiekį mėsos šturmų. Per laikotarpį nuo kovo 1 iki 26 dienos Rusijos kariai surengė 17% daugiau šturmų nei per visą vasarį. Tokia statistika. Rusų puolamųjų atakų skaičius, tai viena.
Kitas reikalas, na, kalbama, jog Rusijos kariuomenė šiuo metu ruošia didelio masto kampaniją pavasariui ir vasarai. Kai kurie stebėtojai sako, kad, priešingai, ši kampanija jau prasidėjo, ir rusai vis dar mus spaudžia.
Ką mums byloja tokia statistika? Ką jūs apie manote?
Na, žiūrėkit, ta statistika šiuo atveju mums tikrai gana daug pasako. Reikalas tas, kad čia yra trys veiksniai. Pirma, kiek iš tikrųjų yra šturmų, na, kaip intensyviai jie bando judėti į priekį. Toliau – jų nuostoliai. Ir trečia, tai, kas nepatenka į kasdienes Generalinio štabo suvestines, nes to paprastai kasdien nesimato, bet tai yra kažkas, kas labai atidžiai stebi mūsų veiksmų raidą. Tai yra jų surinkimo klausimas, tiesą sakant, dėl atnaujinimo tų pačių minusų, kuriais mes pradedame kiekvieną ryto programą.
Na, yra trys veiksniai: kaip intensyviai jie veržiasi, kiek už tai sumoka, t. y. kiek jiems kainuoja kiekvienas tiesinis mūsų teritorijos metras, ir kaip jie pasipildo. Taigi, su papildymu jiems nepagerėjo. Jie veržiasi pirmyn ne todėl, kad staiga atsirado kažkokie rezervai, staiga atsirado papildomų naujokų, su kuriais gali padengti visus nuostolius. visiškai ne.
Tai yra, jų rekrūtavimo padėtis kaip praeitą rudenį pradėjo blogėti, taip ir dabar praktiškai [sminga] suktuku. Jie toli gražu nekompensuoja patiriamų nuostolių. Nuostoliai nemažėja. Tai yra, mūsų gynėjai ir gynėjos juos naikina tokiu pat efektyvumu, kaip ir pastaruosius kelis mėnesius, ir tuo pačiu vis dar stipriau.
Iš tikrųjų akivaizdu, kad intensyvumas smarkiai auga. Paaiškinimas gali būti tik vienas. Tai yra, kariniu požiūriu, tai, ką jie daro dabar, yra nelogiška. Su tokiais dideliais nuostoliais, kokie jiems jau buvo padaryti ir kokius jie dabar patiria kariniu požiūriu tai buvo tiesiog nelogiška, na, nuodėmė, tai vadinti spaudimu, nes jie visą tą laiką labai kovojo, bet vis tiek matėme, kad per pastaruosius du mėnesius buvo vis mažiau ir mažiau proveržio veiksmų. Tai buvo logiška, nes jie palaipsniui senka ir, priminsiu, nėra jokio papildymo. O čia staiga, aiškiai, aiškiai jie ima veržtis pirmyn be jokių pasikeitimų ir papildymų ir nekeisdami praradimų.
Paaiškinimas gali būti tik vienas. Tai tikrai visiškai tiesioginis politinis įsakymas iš pačio viršaus. Būtent neskaičiuoti nuostolių, priimti bet kokius nuostolius, tiesiogine prasme užversti mus mėsa, ir va visiems, visiems, pirmyn su ginklu į ataką. Tai yra akivaizdu, kad tai yra politinis įsakymas.
Ir čia aš sutinku su tais, tarkime, analitikais ir žurnalistais, kurie tai tiesiogiai sieja su pergalės pradžia.
Tai yra, ko rusai nori iš šių derybų? Taip sakant jiems iškrito [gan gera] korta. Jie gavo tokį galingą papildymą kaip Donaldas Trumpas ir jo komanda, kurie derybose net nesielgia taip, kaip sakiau apie Bideną, kad matė save trikampyje, kad dozavo kiek pergalės mums, kiek rusams, o dabar atėjo komanda, kuri iš tikrųjų tiesiog dirba kaip kokie vertėjai. Jie klusniai išklauso, ką jiems sako rusų delegacija, o po to tiesiog transliuoja, perduoda Ukrainos delegacijai, tik dar grasindamiesi sustabdyti net tą seną Bideno pagalbą. Taip atrodo derybos tarp Ukrainos, Rusijos ir Amerikos delegacijų.
Amerikiečiai tiesiog dirba vertėjais, mums perteikiančiais Kremliaus valią ir, be to, su grasinimais nuo savęs, jei mes toje situacijoje atsisakytume. Rusai, kaip sakiau, nusprendė, jog jiems paėjo korta, ir tose derybose jie nenori jokių kompromisų, jie nori mus prispausti iki visiškos kapituliacijos pagal sąlygas, panašias į Stambulo prieš trejus metus.
O paaiškėjo, kad mes su to kažkodėl nesutinkame. Paaiškėjo, kad turime pakankamai sveiko proto, jog suprastume, kad karo nepralaimėjome, o tos sąlygos, kurios mums siūlomos kaip sąlygos taikai, yra sąlygos kaip tai pusei, kuri ką tik visiškai pralaimėjo karą ir dar nėra teisi visame kame. Kažkodėl nesutinkame su tokiomis sąlygomis. Kažkodėl mes sakome: nesielkite taip, jūs dar mūsų nenugalėjote, kad iškeltumėte tokias sąlygas.
Reikia paaiškinti dabartinius Rusijos, na norėjau pasakyti, vadovybės veiksmus, bet tai mes turime vadovybę. Rusijoje vienas vadovas, ir tas vienas vadovas, matyt, davė komandą „paskutinei ir lemiamai kovai“, būtent negailint nieko, nei žmonių, nei technikos, kad artimiausiu metu (kada – dabar aiškinsimės)… Betgi, kaip tik neturint rezervų kovoti ilgą laiką, sakykim, ilgai kovoti, apgalvoti kokią nors išmintingą karo iki išsekimo strategiją, galima arba tiesiog dabar sumažinti savo ambicijas, pristabdyti ir pradėti kažkokias lygiavertiškesnes derybas, arba galima nuspręsti, kad tvartas dega, sudeginti visas savo atsargas, sudeginti visus išteklius, bet išspausti taiką savo sąlygomis, nes priešas ilgai to neatlaikys.
Iš visko sprendžiant, rusai dabar tikisi, kad gali paleisti dūmais visas savo atsargas ir išteklius, nes vis tiek karas truks neilgai, vis tiek jie greitai mus pribaigs. Na, dėl šito „greitai“ yra visokių požiūrių.
O vienas iš jų yra paties Trampulio pagrindu. Trampulis labai nori taikos. O dar kartą primenu, kaip žodį taika dabar iš tikrųjų supranta mūsų priešai. Faktiškai supranta kaip mūsų kapituliaciją, vos formaliai užmaskuotą kaip paliaubos. Tad štai, Trampulis nori, kad mes pasiduotume iki Velykų.
Velykos jau visai greitai – balandžio 20-ą. Šiandien turime kovo 31 d., taigi liko trys kovo „vakaruškos“. Taip, liko trys. Atgalinis skaičiavimas ką tik prasidėjo, tų pačių Arestovičiaus dviejų ar trijų tūkstančių. Jei ne, ta analogija negali neatsitikti, pamenat, kaip jis mums pasakojo, kad liko dvi ar trys savaitės karo, taigi. Dabar Trampulis mano, kaip tada Arestovičius, kad liko 2-3 savaitės, kad iki Velykų jis privalo išspausti.
Na, sakykim, nuosaikesni žmonės, kurie taip pat supranta tą Putino strategiją, kurią mes ką tik aptarėme, bet jie mano, kad rusai tam skiria 6–9 mėnesius, kad intensyvi Rusijos puolimo kampanija tęsis 6-9 mėnesius, po ko jau mums tektų pasirašyti.
Na, tiesą sakant, labai tikiuosi, kad dabar nepasiduosime ir prieš Velykas nepasirašysime nei tos mūsų kapituliacijos, kurios reikalauja Putinas, nei tos visiškai gėdingos ir taip pat labai panašios į reparaciją, kuri paimama iš tos pusės, kuri pradėjo karą ir pralaimėjo, tos sutarties dėl gelmių turtų, kurią mums Trumpas suklastojo – tai tikrai yra susitarimas konkrečiai apie reparacijas iš tos pusės, kuri pradėjo karą ir pralaimėjo.
Tikiuosi, kad prieš Velykas nepasirašysime nei vienos, nei kitos. Be to, tikiuosi, kad ne tik iki Velykų to nepasirašysime, bet niekada nepasirašysime nei kapituliacijos Trumpui, nei antros kapituliacijos Putinui.
Ir dėl to tikrai teks kovoti. Norėdami tai padaryti, turėsime ilgai kovoti. Dėl to teks labai rimtai kovoti žymai susimažinus komfortą ukrainiečių užnugaryje. Tiesą sakant, kadangi mes, deja, tarpstame dėl tos Vakarų pagalbos, kuri ėjo pastaruosius trejus metus, mes labai čia, užnugaryje, išlepome. Jeigu sąžiningai, mes gyvename aiškiai ne taip, kaip gyveno mūsų seneliai ir močiutės, kai laimėjo tą tokio pat masto karą. Na, reikia pripažinti, kad, švelniai tariant, daug ko sau nevaržome. Dėl pergalės galėtume pagyventi ir be to, tad taip ir teks kovoti.
Ir yra Rusijos paskaičiavimas 6-9 mėnesiams. Na, tiesą sakant, tai mums labai geras variantas. Nes jei pavyktų išlaikyti tokią nuostolių normą kaip dabar, tai po 6-9 mėnesių nebebūtų klausimo dėl mūsų kapituliacijos, po 6-9 mėnesių iškiltų klausimas ar po 6-9 mėnesių tokių nuostolių Rusijos kariuomenė dar turi kokių nors kovinių pajėgumų.
Tuose vertinimuose, na, norėjau tai pavadinti puolamosiomis operacijomis, betgi nepasiverčia liežuvis. Nepasiverčia liežuvis vadinti puolamosiomis operacijomis tuos tiesiog šimtus mėsos šturmų. Jei jie ketina deginti savo kariuomenę dar šešis mėnesius, mes privalome tai ištverti. Taip, tiesą sakant, tai nėra lengva, bet mums reikia tai ištverti, reikia juos taip permalinėti, netgi įmanoma.
Ir neužsimoti kažkokiems savo puolamiesiems veiksmams. Jeigu jie ir toliau taip būtent plūs, žinote, kaip mėsa į mėsmalę, tai mūsų užduotis yra užtikrinti efektyvų tos mėsmalės veikimą, o paskui po šešių, daugiausia devynių mėnesių jau visai iš kitokių pozicijų kalbėtis su rusais.
– Gerai, ačiū už pokalbį, labai ačiū, kad prisijungėte prie mūsų transliacijos. Susirinkusiesiems priminsiu, kad su mumis kalbėjo Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar – Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj. Kalbėjome apie situaciją kare, apie rezonansines publikacijas Amerikos spaudoje.
Ir dabar turiu dar kelias sekundes. Pateiksiu porą faktų. „Reuters“ rašo, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos įsiveržė 3-4 km gilyn į Belgorodo sritį, o operacijos tikslas, anot „Reuters“ analitikų, yra atitraukti Rusijos Federacijos pajėgas ir Rusijos armiją nuo kovų Kursko srityje.
Tačiau Kursko srityje Ukrainos karių buvimas tęsiasi be jokių apsupimų, apie tai sakė Ukrainos prezidentas Volodimiras Zelenskis.
Parengė LL. Redagavo VK.