Padėtis fronte: prasiskverbimo mažomis grupuotėmis taktika, ko tikėtis iš priešo rudenį, ar prasminga Ukrainai kurti atskiras puolimo (šturmo) pajėgas ir kokia naujiena pastaruoju metu labiausiai neramina civilius gyventojus pafrontės miestuose?
Kada gi rusija pabirs: kas vyksta jų ekonomikoje ir kariniame-pramoniniame komplekse, kaip ją veikia Ukrainos tolimieji (giluminiai) smūgiai ir ar, egzistuoja taip išreklamuota „Flamingo“ raketa?
Ko tikėtis iš 47-ojo JAV prezidento Donaldo Trumpo (ir išvis ar Ukrainai verta iš jo ko nors dar tikėtis), ar jis jai duos „Tomahawk“-us (greičiausia, neduos) bei, gal bunda Europa?
Apie visa tai „Novynarnia“ laikinoji redaktorė Lesya Šovkun spalio pabaigoje kalbėjosi su karinės politikos analitiku ir antiteroristinės operacijos veteranu Evgenu Dykyj.
Lesya Šovkun
„Dabartinė rusijos kariuomenė jau maždaug trigubai pagerino Žukovo Antrojo pasaulinio karo rekordą, jei skaičiuotume nuostolius“
– Evgenai, kiek pasiteisino tavo lūkesčiai dėl pavasario-vasaros kampanijos fronte, ypač vasarą laukto rusijos puolimo kontekste?
– Vidutiniškieji išsipildė, blogiausieji – laimei, dar ne. Pakanka paanalizuoti „Deep State“ žemėlapius (o jie gana tikslūs), kad įsitikintum: pirma, rusai visą vasarą tikrai judėjo pirmyn, antra, jie judėjo vėžliškai. O nuostolių patyrė išties siaubingų.
Neseniai pasirodė keletas gerų analizių. Pirmoji – britų (paskelbta „The Economist“ – „Novynarnia“). Joje teigiama, kad jei rusai ir toliau veršis į priekį tokiu pačiu tempu kaip iki šiol, tai net tas sritis, kurias jie įsirašė į savo konstituciją, įstengs užkariauti tik maždaug iki 2030-ųjų vidurio. O tokiomis sąlygomis užkariauti visą Ukrainą, jie užtruktų dar 103-jus metus.
Kyla klausimas: argi patys rusai to nesupranta? Taip, jie viską puikiai supranta. Jų vadovybė bepročiai, bet, deja, toli gražu ne kvailiai. Jie moka skaičiuoti ir žiūrėti į žemėlapius. Ir, žinoma, jie neketina taip pulti dar šimtą metų.
Jie laukia persilaužimo. Juk jie mano, kad jei ilgai taip spaus, kažkuriuo metu kiekybė virs kokybe – ir mūsų frontas tiesiog subyrės. Nes arba pritrūks žmonių fronte, arba baigsis kantrybė užnugaryje. Tai du scenarijai, kurie abu juos tenkintų.
Pirmuoju atveju frontas akimirksniu žlugtų ir vietoj to vėžlio tempo jie tuoj pat toliau judėtų pergalingu maršu, vydamiesi bėgančius mūsų dalinių likučius. O pagal antrąjį scenarijų, jei silpnąją grandimi pasirodytų besąs užnugaris, tai mes čia, Kyjive, sprogtume, sukiltume ir reikalautume taikos bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis, bet „dabar pat“.
Jie tikisi būtent to, o ne užkariauti mus per 103-jus metus. Jie tiesiog remiasi tuo, kad, greičiausia, jiems telikę tie sąlyginiai 103-eji metai o mums net ir 103 mėnesių neduota.
Taigi, jų išskaičiavimas paprastas. Tačiau ar jis teisingas, yra visiškai kitas klausimas. Ir, mano nuomone, taip nėra.
Nes yra antras tyrimas, kurį dėl kažkokių priežasčių mūsų žiniasklaida daug mažiau pagarsino. Ir gaila, nes tai labai įdomi lyginamoji rusijos nuostolių šiame kare ir Sovietų Sąjungos nuostolių Antrajame pasauliniame kare analizė. Liudijanti, kad liūdnai pagarsėjęs Žukovo [stalino budelis. – Red.] nuostolių rekordas jau sumuštas.
Akivaizdu, kad bendri nuostoliai yra nepalyginamai mažesni. Tačiau karo mastai kol kas dar ne tie, kad ir kaip jį įvairiais aspektais belygintume su Antruoju pasauliniu karu.
Nors, beje, kalbant apie politinį aspektą, tai šia prasme skirtumas jau nedidelis. Pasaulis sparčiai žengia į pasaulinį karą, tik nenori to pripažinti. Tačiau tas pats nutiko ir su Antruoju pasauliniu karu – jį taip pat toli gražu ne tuoj pat pripažino.
Bet grįžkime prie nuostolių. rusų karių jau yra žuvusių apie ketvirtį milijono. Žinoma, tai lyg ir neprilygsta 20 ar 40 milijonų sovietų žuvusiųjų Antrajame pasauliniame kare. Tačiau lyginant nuostolius sąlyginiam fronto „ilginiam metrui“, pasirodo, kad 2025-aisias rusijos kariuomenė praranda daugiau nei kada nors praradinėjo sovietų kariuomenė nuo 1941-ųjų vasaros. Dabartinė rusijos kariuomenė maždaug trigubai sumušė draugo Žukovo nuostolių rekordus.
Juos gelbsti tik tai, kad rusijos mastai dabar panašūs į tuometinius, o fronto apimtys nepalyginamai mažesnės. Todėl šiaip rusija kol kas tai ištempia. Bet kuo toliau, tuo blogiau. Taip, aritmetiškai biomasės jiems pakanka. Tačiau kokybė, lyginant su 2022–2023 metais, gerokai suprastėjo.
Nes jei bendrajai masei vis dar galima pririnkti benamių, girtuoklių, alimentininkų ir pan., tai kadrinių karininkų, patyrusių seržantų ar technikų taip nepririnksi. Taigi, ta kariuomenė jau degradavo iki absoliučios biomasės.
Nesakysiu, kad mes taip pat neturime tam tikrų problemų, bet mūsų personalo kokybe esame dešimteriopai pranašesni už orkus.
Laikydami, kad turi pakankamai rezervų, rusai tikisi sulaukti, kada mes pabirsime didžia griūtimi. Ir aš manau, kad toks išskaičiavimas yra klaidingas.
Išties daugiau šansų, kad pabirs jie. Net jei mes tiesiog laikysimės taip, kaip laikomės dabar. Nors manau, kad tai neteisinga.
„Dabar mūsų užnugaris laikosi neblogai: tie, kurie buvo silpnoji grandis, tiesiog pasitraukė“
– Kalbi apie visuomenę ar frontą?
– Apie viską kartu, subendrinant. Bet jei kažkada sakiau, kad frontas laikosi labai neblogai, o pagrindinės problemos – užnugaryje, tai dabar jau nebe taip. Dabar sakyčiau, kad būtent užnugaris laikosi labai neblogai, beje daug geriau, nei būtų galima tikėtis iš kažkokių teorinių konstrukcijų.
Ir čia surizikuosiu pasakyti kai ką kontraversiško. Manyčiau, iš dalies taip yra todėl, kad užnugaryje įvyko tam tikra atranka: tie, kurie buvo silpniausia grandis, tiesiog išvyko.
Duok Dieve, jiems sveikatos, aš dabar nieko prieš juos nesakau. Tiesiog konstatuoju, kad čia daugiausia liko žmonių, kurie moraliai pasiryžę išlikti ir ištverti. Žinoma, su vyrais yra kitaip, bet moterys privalėjo pasirinkti. Arba likti čia, po „šachedais“ ir raketomis, ir praleisti šią žiemą be šviesos ir be šildymo – o mūsų, deja, būtent tai ir laukia. Arba išvykti į užsienį, kur mūsų žmones vis dar priima.
Ir Ukrainos visuomenėje, sutik (dabar bus subjektyvus seksistinis teiginys), moterys visada su didesniu tikėjimu formavo visuomenės nuomonę nei vyrai.
Taigi, grįžtant prie lūkesčių. Blogiausia prognozė, kurios išsipildymo tikisi rusai – kad frontas pabirs. Ir aš nemanau, kad tai visiškai nerealu. Priešingai, mane labiau stebina, kodėl tai dar neįvyko.
Ir aš nekalbu apie mūsų gynėjų moralės dvasią. Nors beveik 300 tūkstančių oficialiai pripažintų savavališkai palikusių tarnybos vietą irgi kažką sako. Bet pirmiausia turiu omenyje kiekybę tų, kurie liko ir kovoja. Dėl kokybės čia nėra jokių abejonių. Tačiau kiekybė iš tikrųjų yra mūsų silpniausia vieta. Dar daugiau, netgi dabar rizikuočiau pasakyti, kad tai vienintelė mūsų tikrai silpna vieta.
Visur galime rasti daug trūkumų. Turime didelių problemų su karinių dalių valdymu. Turime problemų planuodami operacijas. Žinoma, turime problemų su materialiniu aprūpinimu, nes karas praris viską, niekada nebus pakankamai.
Tai suprantama. Tačiau iš tikrųjų visos tos problemos nėra kritinės. Tarkim, pavyzdžiui, kariuomenės valdymą. Yra vienas ciniškas dalykas: kare nebūtina būti geru, juo labiau idealiu. Pakanka būti geresniam už priešą.
Ir mes, su visomis savo problemomis, tikrai esame geresni už priešą.
Pagal materialinį aprūpinimą vertinant ne kiekį, o šaudmenų ir ginklų kiekio bei kokybės santykį, tai dabar esame paritete su priešu.
Tai yra, kai kuriais atžvilgiais esame geresni, kai kuriais – lygūs. Bet kur išties labai žymiai nusileidžiame – tai žmonių kiekiu. Tai mūsų itin pažeidžiama vieta, kurią orkai puikiai žino.
Šia prasme, tiesą sakant, bijau to pasidedančio rudens-žiemos sezono, kurį įsivaizduojame, kaip lietų, purvą ir pan. Mūsų laimei dabar ruduo toks auksinis ir sausas, kai skraido FPV dronai, kuriais mūsų kariai išmušinėja priešą. O kai stos ilgalaikiai lietūs, FPV dronai neskraidys ir bus įmanomas „klasikinis“ variantas – pėstininkai prieš pėstininkus… Sąžiningai, stengiuosi apie tai net negalvoti.
Ir ne todėl, kad mūsų pėstininkai yra blogesni. O todėl, kad jų tiesiog daug mažiau. Pavyzdžiui, [karinis analitikas] Konstantinas Mašovecas nurodo santykį Donbase – vienas mūsų batalionas prieš penkis ar šešis Rusijos batalionus. Ir išties, gynyboje net ir esant tokiam santykiui, atsilaikyti įmanoma. Tačiau esmė ta, kad mūsų batalionai tesukomplektuoti apie 25 % . Ne, nesuklydau: 25 % štabo komplektacijos – tai dar ne pati blogiausia mūsų batalionų situacija.
Beje, rusų komplektacija taip pat toli gražu ne 100 %, tačiau jų vidutinis komplektacijos rodiklis yra apie 70 %. Ir apdorojus tuos skaičius paaiškėja, kad kiekvienam mūsų pėstininkui apkasuose tenka net ne 5–6, o maždaug 10–12 orkų pėstininkų.
Kol kas tai iš dalies kompensuojame FPV dronais, puikiu mūsų dronų pilotų darbu. O kai dronai nustos skraidyti?..
„Jokios aiškios fronto linijos nebėr – vyksta baisus „šachmatų žaidimas“ iš urvų, kuriuose sėdi žmonės“
– O ką šiame kontekste manai apie taktikos fronte pasikeitimą ir ypač apie atskirų šturmo pajėgų sukūrimo idėją? Pavyzdžiui, 95-osios oro desanto šturmo brigados vadas Ruslanas Maryševas interviu „Novynarnia“ sakė , kad dabar iš esmės perimame iš rusų tą taktiką, kurią jie pirmieji panaudojo – skverbimąsi mažomis grupėmis. Be to, anot jo, puolant mūsų nuostoliai yra mažesni nei gynyboje. Apie tai dažnai kalba ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Aleksandras Syrskis…
– Tezei, kad vien laikytis aklinoje gynyboje – tai pralaimėjimo taktika, aš pritariu visais 200 %. Laikinai tai gali būti tikslinga, bet būtent tik laikinai. Išties, net jei išvis tenka ilgai gintis, tai turėtų būti aktyvi gynyba.
Aktyvi gynyba reiškia, kad tu ne tik reaguoji į priešo veiksmus ir bandai kažkaip atremti atakas, kai jis tave užplūsta, bet ir ieškai galimybių įvykdyti netikėtas kontratakas kiekviename atokvėpyje tarp tų atrėmimų. Nes priešą reikia naikinti. Tai siaubinga, bet paprasta tiesa bet kuriame kare.
Karas – tai šiaip jau apie tai, kas ką užmuš. Beje, tai turbūt labiausiai erzina „diskusijose“ su mobilizacijos priešininkais, kurie šaukia, kad „ukrainiečiai imami mirti“.
Į karą einama ne mirti. Į karą einama užmušti priešą.
Taip, deja, kartais priešui sekasi labiau nei tau. Bet toks ir yra karas…
Tai yra, priešą reikia žudyti ir, atitinkamai, bet kokia proga, reikia ieškoti galimybių tai padaryti. Bet ar tam reikalingos atskiros šturmo pajėgus? Tai jau daug sudėtingesnis klausimas.
Mažos puolimo grupės – tai tikrai efektyvu. Tikriausiai verta paaiškinti tiems, kurie nelabai „gaudosi“, kiek dabar pasikeitusi fronto linija ir kas išvis joje vyksta. Tai jau visiškai ne tas karas, koks buvo ne tik 2014-aisiais, bet ir 2022-aisias ar net 2024-aisiais. Per pastaruosius beveik ketverius metus karas taip evoliucionavo, kad patirtis paseno maksimum per pusę metų (o iš tikrųjų daug greičiau).
Jei laimėsime, istoriją rašys ukrainiečiai… O istoriją, kaip žinoma, visada rašo nugalėtojai. Taigi, jei ją rašysime, manyčiau, įdomia medžiaga būtų visi mūsų interviu iš skirtingų šio karo laikotarpių. Ar pamenate, kaip 2023 metais kalbėjome apie tai, kad tam tikru mastu kartojasi Pirmojo pasaulinio karo modelis? Beje, Vakarų spauda tada iš vis tai pateikinėjo kaip kone vienintelę galimą interpretaciją: kad pusės įsikasė apkasuose „nuo horizonto iki horizonto“, kaip 1915 metais.
Tačiau tai, kas vyksta dabar, nepanašu į jokius žinomus karinius modelius. Jau nebėra aiškios fronto linijos. Taip, matome „Deep state“ ar kitus žemėlapius, bet tai iš tikrųjų yra reikšmingas „suvidurkinimas“ to, kas vyksta iš tikrųjų. Juk dabar vietovėje ne tik nėra aiškios įtvirtinimų linijos, bet net ir tų kuopos atraminių punktų, būrio atraminių punktų ir panašiai, kas buvo anksčiau. O yra urvai. Daug urvų, kuriose sėdi žmonės. Ir tie urvai nėra taip išsidėstę, kaip išrodo žemėlapyje punktyru sujunti urvai, o priešingoje pusėje – jų, ir kiekvienas besilaikantis savo linijos. Nieko panašaus. Visa tai labai susimaišę, ir neretai būna taip, kad mūsų vadinamosios „priekinės pozicijos“ iš tikrųjų yra per kelis kilometrus už jų „priekinių pozicijų“ ir atvirkščiai. Tai tokie baisūs „šachmatai“.
O „pilkosios zonos“ kaip tokios jau nebėr – tiksliau sakant, ji egzistuoja, bet daug teisingiau ją vadinti „neutralizavimo zona“ (killzone). Savo laiku vaikščiodavau „pilkojoje zonoje“ – teritorijoje, kurios nekontroliuoja nė viena pusė, bet, atitinkamai, kiekviena pusė joje „partizanauja“ kaip nori. Dabar tai visiškai kita istorija. Išlikti dabartinėje neutralizavimo zonoje – tai jau super užduotis. Jau nekalbant apie judėjimą, sužeistųjų evakuaciją ir net šaudmenų ar maisto atgabenimą sėdintiems priekiniame urve.
Nes virš visos tos teritorijos viešpatauja dronai žudikai, ir žymi jų dalis valdomi šviesolaidžiu. Mes dabar net nekalbame apie tai, kiek po to teks dar kapstytis beardant tą milžinišką voratinklį ir kokiomis pasekmėmis visa tai gresia mūsų aplinkai. Juk kol kas užduotis iš vis išgyventi ir išgyventi iki tų laikų, kai bus galima nerimauti dėl aplinkosaugos problemų.
Beje, jei jau kalbam apie išgyvenimą, norėčiau priminti dar vieną grėsmę, kuri gali tapti gana reali. Mūsų kartai ji pirmiausia asocijuojasi su filmais „Terminatorius“ – dar tais pirmaisiais, „klasikiniais“, su Arnoldu Švarcenegeriu. Taigi, kartais susidaro įspūdis, kad dabar stebime labai realų „Skynet“ sistemos iškilimą. Ir ji pampsta būtent šiame mūsų kare, kur kiekviena pusė stengiasi kuo labiau tobulinti technologijas. Ir šiame procese neišvengiamai tobulinamas dirbtinio intelekto naudojimas.
Karo pradžioje dronai buvo pavieniai. Vėliau jie tapo masiškais, tačiau juos kiek įmanoma maksimaliai kontroliavo operatorius. Ir iki šiol taip yra, tačiau siekiant patobulinti šias žudymo priemones, tiek mes, tiek orkai maksimaliai integruojame į jas dirbtinį intelektą. Perduodami jam vis daugiau funkcijų.
Tas procesas neišvengiamas, nes abi pusės tobulina elektroninę karybą, o šviesolaidis, nors jau ir driekiasi dešimtis kilometrų, vis dar nėra neriboto nuotolio. Taigi ryšys su operatoriumi gali prapulti, todėl vienaip ar kitaip logiška dronus daryti vis labiau nepriklausomus nuo žmonių. Pirmiausia tai buvo „mašininio matymo“ įdiegimas – kai operatorius užfiksuodavo taikinį, o tada, net jei ryšys su dronu ir nutrūkdavo, pats dirbtinis intelektas jį nuvesdavo iki to taikinio.
Kol kas mes vis kuo toliau tuo daugiau patikime tam dirbtiniam intelektui pačiam identifikuoti taikinius. Drįsčiau prognozuoti, kad ne vėliau kaip kitais metais pamatysime visiškai autonominius dronus, kuriuos operatorius tiesiog paleis, o toliau jie patys ieškos taikinio, jį identifikuos ir patys priims sprendimus jį sunaikinti. Tai visiškai logiška šių sistemų evoliucija… Bet būtent toks ir bus „Skynet“.
Nors Kalifornijos „Terminatoriaus“ autoriai tikriausiai niekada nepagalvojo, kad jų „Skynet“ nebus sukurtas iš karto visiškai paruoštu naudojimui, kaip kad jų, ir tada sumaištaus. Bet augs ir plėtosis kaip gyva sistema.
„18–22 metų vyrai neturėtų būti išleidžiami į užsienį, o mobilizuojami. Anksčiau buvau prieš tai, bet laikai keičiasi“
– Prie to tu iki šiol kategoriškai prieštarauji „dronų karo“ (arba „robotų karo“) apibrėžimui, dažnai vartojamam būtent didėjančio bepiločių orlaivių vaidmens mūšio lauke kontekste…
– Taip, ir paaiškinsiu, kodėl. Pavyzdžiui, yra dronų padalinys, kuriam dabar padedu, jam vadovauja geras mano draugas. Ir jis pasakoja labai paprastus jiems akivaizdžius, bet užnugariui tai neakivaizdžius dalykus. Kai trys kaimyniniai padaliniai surenka vieną dronų operatorių grupę, kuri vyksta į užduotį. Kadangi dronai pristatyti visiems trims padaliniams, jų yra pakankamai – bet personalo visi trys padaliniai tesurinkę po 25 %.
Taigi per tris padalinius jie suburia vieną lauko grupę, kuri vyksta ir sėkmingai pliekia orkus, bet po to kiekvienas padalinys atskirai praneša apie tos grupės darbo rezultatus. Dėl to Generalinis štabas gauna trigubai didesnę ataskaitą apie kliudytus taikinius. Ir tai ta iškreipta realybė, kurioje gyvena mūsų kariuomenė.
Tai yra, dronų gal ir pakanka – o štai dronų operatorių dabartiniame karo etape nepakanka. O patys robotai be operatoriaus kol kas kovoja tik animaciniuose filmukuose.
– Nepadėjo ir 18–24-mečių programa, kurios mastas antrajame vykdymo etape buvo išplėstas įtraukiant ir bepiločių orlaivių padalinius?
– Na, kažkiek jų ten buvo pririnkta, na, bet, žinai, labai sunku padauginti nulį. Žinoma, jų nėra nulis, bet išties per visą tą laiką (metinių sutarčių su 18–24 metų savanoriais programa buvo paleista 2025-ųjų vasarį – „Novynarnia“ ) jie pririnko kelis tūkstančius.
Deja, užauginome tokią kartą, kad vos tik pasirodžius absoliučiai kvailam vyriausybės nutarimui atverti sieną jaunimui iki 22 metų, per pirmąjį mėnesį išvyko 10 000. O į kariuomenę net pagal 18–24-mečių programą tiek neatėjo net per dešimt mėnesių.
Mano nuomone, 18–22 metų jaunimui reikėtų ne leisti išvykti, o paskelbti mobilizaciją. Taip, aš pats anksčiau sakiau, kad jų nereikėtų mobilizuoti. Deja, laikai keičiasi.
O štai tokias premijas, kaip milijonas už „18–24-mečio sutartį“, tikrai reikėtų skirti. Nustatyti maksimalų tarnybos kariuomenėje terminą, kad žmogus žinotų, jog savo atkariavęs turės teisę grįžti į užnugarį. O jei atitarnavai ir sutinki pasirašyti sutartį, pavyzdžiui, dar metams, tuomet turėtų būti ir lengvatų. Tai būtų gana efektyvu ir, visų pirma, teisinga.
„Jei būtų suformuotos šturmo pajėgos, reputacijos nuostoliai viršytų netgi nuostolius fronte“
Bet grįžkime prie to, kaip dabar paprastam žmogui išgyventi tame „Skynet“ lopšyje. O išlikti tuose urvuose labai sunku. Ir netgi abiejų pusių atakos – o mes kartkartėmis dabar kontratakuojame – tai vyksta taip, ką aš, kaip gamtininkas, apibrėžčiau kaip difuziją.
Tai yra, tai ne kažkokie prasiveržimai, o būtent difuzija, kai du skysčiai palaipsniui susimaišo. Štai kas dabar vyksta fronte – tai mažų šturmo grupių taktika, kai siunčiama po du ar tris (iki penkių) žmones, arba išvis vieną. Ir jos turi prasiskverbti pakankamai toli, kažkur ten įsitvirtinti, o tada prie jų tokiu pačiu būdu, „lašas po lašo“, pritraukiami kiti.
Šis veiksmas yra visiškai naujas, nieko panašaus pasaulyje dar nebuvo. Kažkoks unikalus specialiųjų pajėgų taktikos esmės hibridas. Nes būtent taip prasiskverbinėjo specialiosios pajėgos, bet jos mažomis grupėmis prasiverždavo toli į gilumą, atlikdavo savo darbą ir grįždavo, o puldavo pėstininkų banga. O dabar atsirado kažkas tarpiško.
Beje, šiuo požiūriu aktyvus maskolių pasinaudojimas vamzdžiais tai ir demonstruoja. Ne veltui neseniai Orenburgo srityje jie pastatė „specialiosios operacijos dalyviams“ paminklą vamzdžio pavidalu. Žinoma, galime iš to pasijuokti, bet tai veikia – prasiskverbimas vamzdžiais jiems jau faktiškai davė tris miestus. Trečiasis – Kupjanskas, į kurį jie įlindo būtent vamzdžiais. Vamzdžiai buvo užtvindyti, bet per vėlai. Praleidome tą momentą, kai galėjome neįleisti jų į Kupjanską, o dabar jau vyksta karas mieste, gatvių mūšiai, kurie išties yra labai sunkūs.
Taigi atsitinka taip, kad esant dabartiniam dronų dominavimui, skverbimasis mažomis grupėmis yra vienintelė fiziškai įmanoma taktika. Kai orkai tai pradėjo, jie norėjo smarkiai pagreitinti difuziją. Kažkada čia aptarinėjome motociklininkų pajėgų temą – ir tai nepasiteisino, nes paaiškėjo, kad dronai skraido greičiau nei motociklai. Taigi, esminiu pasirodė besąs ne greitis, o nepastebimumas.
Pradžioje mes stebėjomės tokia jų taktika, juolab kad ji lemia siaubingas aukas. O tada supratome, kad dabartiniame karo etape, kai dominuoja dronai, tai beveik vienintelė veiksminga taktika. Ir logiškai mąstant, pradėjome ją kartoti.
Per visą šį karą abi pusės atkartoja viena kitos sėkmingus sprendimus. Ir tai tiesiog normalu. Nes kare visada svarbu mokytis iš bet kokių sėkmės istorijų: tiek savo, tiek priešo. Labai svarbu laiku perimti iš priešo tai, kas jam pavyko.
Dabar grįžkime prie klausimo, ar verta tą sėkmingą mažų grupių taktiką išplėsti iki atskirų šturmo pajėgų lygio. Turiu labai rimtų, sakykim, abejonių dėl to. Ypač atsižvelgiant į skirtumą tarp mūsų ir rusijos visuomenių.
Būkime atviri: dar net nesukurtos šturmo pajėgos jau įgavo „mėsos pajėgų“ reputaciją. Ir neapsimeskime, kad neturime brigadų su tokia pačia „mėsos“ reputacija. Deja, tai tiesa.
Tokia reputacija kartais perdėta arba išpūsta, tačiau ji retai atsiranda visiškai iš niekur. Juk kai kuriose brigadose nuostolių lygis yra daug didesnis, o kitose – gerokai mažesnis. Tai vadovavimo stiliaus, vadovavimo lygio klausimas.
Taigi mes kuriame Šturmo pajėgų dalinius, specialiai apmokytus būtent „mėsos“ šturmams. Mes juk patys juos taip pavadinome, kai tai darė orkai. O dabar mes taip pat tai darome – nes tam tikromis dozėmis tai neišvengiama. Mes negalime tik apsikasti urvuose ir laukti, kol jie bus apeiti. Mes taip pat turime juos apeiti, taip pat daužyti jų urvus. Kitos išeities nėra.
Bet jei tai padidinsime iki tokios atskiros kariuomenės rūšies, bijau, kad: a) nuostoliai bus per dideli, b) reputacijos nuostoliai bus dar didesni nei tikrieji fronte.
Atsižvelgiant į mūsų bendrą mobilizacijos situaciją, plačiai įsuktą antimobilizacijos temą, kaip antai „siunčia į mirtį“, „vienkartinio panaudojimo medžiaga“ ir panašiai, tokioje situacijoje asmeniškai nerizikuočiau kurti atskiros kariuomenės šakos, kurioje aukų lygis savaime suprantama gerokai viršytų vidutinį kariuomenės lygį. Nemanau, kad tai pateisinama, net atsižvelgiant į tai, kad tai galėtų suteikti mums tam tikrų pranašumų trumpam laikui tam tikrame fronto ruože.
Tai yra, manau, kad tos pajėgos būtų efektyvios. Tačiau kyla klausimas, ar mes galime sau leisti efektyvumą patirdami tokius nuostolius kaip rusai?
„Nerimastingiausia žinia, kurią pastaruoju metu išgirdau, yra nauja KAB-ų modifikacija“
– Po visų šių neoptimistiškų žodžių apie situaciją fronte, ką galėtum patarti gyventojams tų pafrontės miestų, kuriems dar lyg ir negresia tiesioginė artėjančių karo veiksmų grėsmė? Ar yra grėsmė, kad frontas „pabirtų“ ir jiems grėstų ne tik nuolatinis apšaudymas ir bombardavimas, bet ir tiesiog okupantai?
– Nuo to, kad frontas „nepabirtų“ mus gali apsaugoti ne tik mūsų gynėjų – vyrų ir moterų – didvyriškumas, bet ir priešo kariuomenės būklė. Ir nėra tikra, kad net ten, kur mums labai blogai ir katastrofiškai trūksta gynėjų, orkai sugebėtų įvykdyti kažkokį gilų proveržį.
Nors, pavyzdžiui, Dniepropetrovsko srityje kovos vyksta jau seniai, ir neigti tai, švelniai tariant, yra nerimta. Ir akivaizdu, kad kur tik rusai pasiekia, jie „košmarina“ civilius gyventojus dronais, artilerija, KAB-ais…
Beje, mano nuomone, nerimastingiausia žinia, kurią pastaruoju metu išgirdau – tai nauja KAB-ų modifikacija, galinti nuskristi kone 200 kilometrų. Su tuo išties labai sunku kovoti. Nes jie niekada neturės pakankamai raketų, kad sunaikintų visą miestą. Raketos buvo ir iki šio karo pabaigos liks taikiniams skirtu ginklu, kuris bus skiriamas konkretiems objektams.
Tačiau su aviacinėmis bombomis yra kitaip. Jų realiai labai daug. O jei jos pradės skristi 200 kilometrų, tai reiškia, kad už 200 kilometrų nuo fronto linijos civilių gyventojų gyvenimas taps tiesiog neįmanomas. Nuolat būti tokioje grėsmėje yra išlikimo, o ne galėjimo gyventi klausimas.
Dideliais kiekiais numušinėti KAB-us neįmanoma. Todėl bene vienintelis būdas su jais kovoti – naikinti rusų lėktuvus. Ir kadangi šiuo metu neturime kuo fiziškai juos ore naikinti, vadinasi turime juos naikinti aerodromuose. Taigi, grubiai tariant, mums reikia kažkokių naujų „Pavutinios“ versijų. O tai, švelniai tariant, nėra lengva.
Priminsiu, kad operacija „Pavutinia“, kuria sukrėtėme visą pasaulį ir faktiškai neutralizavome rusijos strateginę aviaciją, buvo ruošiama pusantrų metų. O fronto aviacijos rusai turi daug daugiau. Faktiškai, mums reikia padidinti operacijos „PavutinIa“ mastą iki 300 lėktuvų, kitaip 200 kilometrų juosta nuo fronto linijos bus netinkama gyventi. Labai tikiuosi, kad kol mes su jumis dabar apie tai teorizuojame, kažkas tai sprendžia.
Kada pabirs rusija?
– Kitas blokas – „kada pabirs rusija“, ir ši tema susijusi su mūsų tolimojo nuotolio giluminių smūgių rusijos federacijos teritorijoje programa ir tų „giluminių smūgių“ priemonėmis. Ankstesniuose mūsų pokalbiuose tu prognozavai, kad galbūt 2025-ųjų pabaigoje arba 2026-ųjų viduryje rusijoje įvyks tam tikras „kirdyk“ tiek ekonomikos ir finansų srityse, tiek karinėje srityje – dėl to, kad sandėliuose baigtųsi technika. Ir tada, kai tai sakei, mūsų dronai rusijos naftos perdirbimo gamyklų dar neišmušinėjo taip smarkiai, kaip dabar, stačiai kiekvieną rytą. Tavo komentaras apie padėtį 2025-ųjų rudenį?
– Išties ten išryškėja „kirdyk“. Tiesą sakant, tai jau pradėjo atsiliepti netgi fronte, ko iki šiol nebuvo.
Dar visai neseniai, kad priviliotų žmones į „specialiąją karinę operaciją“ rusų išmokos (už pavogtą sutartį su kariuomene – „Novynarnia“) tik augo. Ypač kai baigėsi „Gulago ištekliai“, baigėsi nemokami „zekai“ išmokos „specialiosios karinės operacijos“ dalyviams augo, sakyčiau, tiesiog eksponentiškai.
O dabar – viskas. Ne tik sustojo augimas, bet ir smarkiai mažinamos išmokos „specialiosios karinės operacijos“ dalyviams. Jų (rusišką) pradinę išmoką mes pabandėme nukopijuoti į „18–24-mečių programą“. O rusijoje dabar visuose regionuose ta pradinė išmoka buvo siaubingai sumažinta. Dabar visoje rusijoje nurodyta viena riba – 800 tūkstančių rublių (apie 418 tūkst. grivinų ekvivalentu – „Novynarnia“). Dar visai neseniai vidutinė išmoka buvo daugiau nei 3 milijonus rublių (1,565 mln. grivinų), nors tas skaičius skirtinguose regionuose skyrėsi. Taigi, ji sumažėjo 4 kartus.
O lygiagrečiai dar didžiai vėluoja kasmėnesinės išmokos. Skirtinguose daliniuose tai skiriasi, bet jau siekia ir pusę metų. Tai aiški finansinė krizė.
Įdomu, kuo jie nori tai kompensuoti? rusijos federacijos kitų metų biudžeto projekte numatytas karinių išlaidų mažinimas. Pirmą kartą šiame kare. Nes fiziškai pinigų tiesiog nėra.
Tačiau yra tik viena su karu susijusi išlaidų eilutė, kurią jie didina. Ir jie ją didina pusantro karto – 54 %. Propagandai.
Tai yra, rusai remiasi tuo, kad kai tikrasis vaizdas yra labai blogas, jiems reikia investuoti išteklius į tai, koks „paveikslas“ bus žmonių galvose.
– Ar tai susiję su vidine propaganda? Galbūt tai taip pat siejasi ir su tuo, kad mes pabirtume?
– Jei neklystu, tai yra vienas biudžeto straipsnis.
Taigi, išlaidos išmokoms personalui sumažinamos. Netgi ginkluotei sumažinamos. O propagandai – didinamos. „Paveikslėlių“[naratyvų.–Red.] karas.
Tai atskiras, labai įdomus šio karo aspektas:rusai tikrai supranta, kad mūšio lauke galima pralaimėti, tačiau laimėti [rusynų] galvose.
Ir jie bandys tuo žaisti.
Taigi, tu supranti, kur išties nuves išmokų „specialiosios karinės operacijos“ dalyviams sumažinimas? Jie iš tikrųjų sustabdys naujų žmonių rinkimą.
Na, arba jiems „kirdyk“, arba jiems reikia skelbti naują mobilizaciją, reikia korėjietiškos [ir afrikietiškos –Red.] „mėsos“ ir panašiai. Nors net ir didelio užsieniečių skaičiaus verbavimas ne tokio masto, kokio reikia. Kažkokią spragą užkemša, bet ne daugiau.
Ir ko ten dabar išties tik nėra. Ten toks internacionalas! Kinai užsidirbti irgi važiuoja.
Stačiai užuomina į pilietinį karą postrusijos erdvėje 1918–1920-aisiais. Savo laiku Pirmojo pasaulinio karo metu daugybė kinų atvyko žemės darbų nudirbtų. Po to Raudonoji armija juos masiškai supirkinėjo ir jie kariavo už pinigus bei buvo vienas iš veiksnių, kodėl Raudonoji armija tada laimėjo. Dabar – tiesioginė to laiko aliuzija.
Bet vis dėlto visų tų užsieniečių rusijos kariuomenėje yra nepakankamai. Ne todėl, kad karas viską praryja.
Ir, mano nuomone, čia verta rizikuoti.
Stengiuosi mažiau „vanguoti“ (pranašauti), bet man atrodo, kad ne vėliau kaip 2026-ųjų pavasarį rusai susidurs su situacija, kai arba jų kariuomenė praras kovinį pajėgumą, arba jiems reikės naujos masinės mobilizacijos. Jie kartą tokią surengė– 2022-ųjų rudenį, ir ji buvo sėkminga. Vienu šaukimu jie pririnko 450 000 ir kaip tik dėl to išlaikė „Surovikino liniją“.
Nuo to laiko niekas namo nesugrįžo, išskyrus tuos cinko karstuose. Jų „vatinės“ žmonos dabar važinėja po rusiją su lipdukais „Grąžinkite vyrą“ , o policija jas „riša“.
Tokioje situacijoje nauja masinė mobilizacija rusijoje galėtų turėti visiškai nenuspėjamų pasekmių.
Be to, jie jau dabar susiduria su sunkiu konfliktu tarp žmonių rinkimo į „specialiąją karinę operaciją“ ir darbdavių. Juk jiems vienu metu reikia, ir kad kariuomenė kovotų, ir kad karinė pramonė dirbtų.
Todėl, žinoma, rusijoje jie „raitysis“ [driežu geguže versis.– Red.] iš paskutiniųjų, vilkins, bet, manau, galiausiai niekur nedings. Kai jiems teks rinktis – arba skelbti priverstinę mobilizaciją, arba faktiškai pripažinti pralaimėjimą šiame kare – jie imsis mobilizacijos. O kokias pasekmes tai sukels – pamatysime. Nerizikuoju daryti prognozių.
Toliau – jų ekonominė, kuro ir energetikos padėtis. Šiuo atveju rusijai tai yra absoliučiai sinonimai.
Juk visa šios tariamai supervalstybės, iš tikrųjų „nesupervalstybės“, ekonomika remiasi vien tik naftos pramone. Deja, Dievas jiems davė naftos ir dujų. Jie tai pardavinėja, visas rusijos biudžetas tuo remiasi, be to, dėl to važiuoja kariuomenė.
Taigi, iš visko, ką dabar darome [priešindamiesi rusijos federacijai], strategiškiausia yra „giluminių smūgių“ kampanija.
Nes šiaip, bandau subtiliai tai pasakyti, man kyla labai didelių klausimų dėl mūsų strategijos šiame kare.
Labai apsidžiaugčiau, jei kas nors iš mūsų vyriausybės prisijungtų prie komentatorių ir pasakytų: „Ne, po šimts, tas jūsų sofos ekspertas nieko nesupranta, jis prie vyriausiosios vadovybės neprileidžiamas, bet iš tikrųjų mūsų gili strategija, negalime jums visko papasakoti, bet bent jau pagrindiniai elementai yra tokie.“
Betgi, kiek suprantu, taip pat ir bebendraudamas su kai kuriais iš tikrųjų vyriausioje vadovybėje besilankančiais žmonėmis, mūsų pagrindinė strategija dabar išrodo taip: „o tiesiog laikykimės, o tiesiog turime atsilaikyti“.
Tiktai čia ne strategija – tai daugiausia taktika, ir tik trumpalaikė.
Noriu parašyti apie tai tinklaraštyje, bet ranka nekyla, nes tam reikia laiko. Bet jau seniai sugalvojęs esu pavadinimą tam pranešimui. „Dramblys situacijų kambaryje“.
Nes tai tas „dramblys kambaryje“, apie kurį stengiamasi nutylėti. O jis ten yra, jis didelis, visi aplink jį vaikšto, bet kažkodėl nėra priimta apie jį kalbėti.
Taigi, kokia išvis mūsų strategija, kad laimėtume šį karą? Strategija „tiesiog atsilaikyti“, o tada arba raška pabirs, arba dar kažkas nutiks, atskris burtininkas mėlynu sraigtasparniu [į dainelę iš sov. multfilmo aliuzija.–Red.], arba juoda gulbė, arba duos mums „Tomahawk“-us – na, tai neveikia.
Paskutinė didelė, stora „juodoji gulbė“ skrido 2023-aisiais šniokštaujant „Prigožino sukilimo“ ir „Vagnerių maršo“ sparnams. Deja, „gulbė“ buvo numušta.
Taigi, išties strategija „tiesiog laikykimės, o paskui kažkas nutiks“ nėra strategija. Tai pralaimėjimas.
Turi būti priešo sunaikinimo ir pergalės strategija. Todėl dar kartą noriu pabrėžti, kad iš visko, ką darome, vienintelis strategiškai išmintingas sprendimas dabartės yra „giluminiai smūgiai“ į rusijos teritoriją.
Tai yra supratimas, kad kai kovoji kaip Dovydas prieš Galijotą, tai išties nebus taip, kaip Šventajame Rašte: įdėsi akmenį į svaidyklę, ją įsuksi, paleisi – „pokšt“ ir viskas.
O veikia tai, ką kinai vadina „tūkstančio įpjovimų strategija“: reikia tam galiūnui įrėžti tūkstantį mažų įpjovų, ir jis nukraujuos.
O rusijos kraujas – tai nafta. Apčiuopėme silpnąją priešo vietą, smogiame jam į tą vietą, tad kiekybė jau virsta kokybe.
Atskira istorija, kad dėl to praradome pusę metų, nes mūsų brangūs sąjungininkai kažkodėl labai prašė to nedaryti. Pauzė buvo grynai politinė. Tačiau neseniai mes pagaliau arba tą bloką pašalinome, arba tiesiog jį „užkdusinom“. Po ilgos pertraukos atsinaujino „giluminių smūgių“ kampaniją prieš naftos pramonę. Ir per tris mėnesius apgriovėme rusijos naftos perdirbimą maždaug 20–25 proc.
Dar pusmetis tokio darbo – ir viskas, raška liktų be naftos perdirbimo, be užsienio valiutos įplaukų į biudžetą. Tos tolimojo nuotolio „sankcijos“ pasirodo besančios daug veiksmingesnės nei visų Vakarų sankcijos.
O lygiagrečiai, be to, kad biudžetas žlunga, rusams dar ir fiziškai nebus kuo važinėti. Be to, pastaruoju metu sistemingiau ėmėm veikti jų geležinkeliuose.
Jie, kaip matome, taip pat ėmėsi labai galingai atakuoti mūsų geležinkelius. Ir tai, sakyčiau, yra ne mažiau svarbus iššūkis šį rudenį ir žiemą, nei atakos prieš energetikos sektorių. Nors yra vienas niuansas: mūsų geležinkelio bėgių tinklas yra daug kartų tankesnis. Taigi, atitinkamai, ir mūsų nuostoliai dėl to bus mažesni.
Pagal novynarnia.com parengė LL, redagavo VK.