Spalio 16-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie tai, ką gali reikšti Trumpo pareiškimas apie Ukrainos puolimą, kada Ukraina galėtų gauti raketas „Tomahawk“, kodėl priešas dabar yra aktyvus fronte, taip pat apie tai, kokia yra pagrindinė Ukrainos problema fronte, ir kaip ją spręsti.
– Ketvirtadienis, spalio 16-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ laidą. Esu Pavlo Novikov. […]
Laidą, žinoma, pradėsime nuo karo situacijos analizės, bet pirmiausia kelios [maksvos] pelkėse nutikusios istorijos. Taigi, Volgogrado srityje atakuota Balašovskajos elektros pastotė. Gaisras siaučia galingoje elektros pastotėje. Toliau, vadinasi, Saratovas, Engelsas. Pranešama apie sprogimus Saratove. Samaros, Saratovo ir Penzos oro uostai uždaryti pagal planą „Kavior“. Na, atitinkamai, yra net vaizdo įrašas iš Saratovo. Atakuota naftos perdirbimo gamykla. Ką gi, sekime tas žinias. Tokias žinias priimame su malonumu. Ir bandome susisiekti su pokalbio svečiu Evgen Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai… Pone Evgenai, ar mane dabar girdite?… Dar ryšio su svečiu neužmezgėme.
Na, tada, pažiūrėkime, ką šįryt įžvelgiame mūšio lauke.
Pirma, gana įdomų pareiškimą padarė JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris penktadienį pokalbio su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu metu planuoja aptarti Ukrainos ketinimus pradėti puolimą fronte. Pacituosiu: „Mes kalbėsimės, jie nori pereiti į puolimą. Aš priimsiu sprendimą dėl to, bet jie nori pereiti į puolimą“. Be to, jis kalbėjo apie galimą raketų „Tomahawk“ perdavimą ar pardavimą Ukrainai. Vėlgi, galutinis sprendimas dar nepriimtas, bet Vakarų žiniasklaida jau pranešė, kad Pentagonas parengė planą dėl šių raketų perdavimo Ukrainai, taigi tam atvejui, jei Amerikos prezidentas nuspręstų perduoti tas raketas.
Kas dar? Vakar Ramštaine įvyko dar vienas, 31-asis posėdis. Pirmininkavo Didžioji Britanija. Dabar suprantame, kad Jungtinė Karalystė ir Vokietija vadovauja tai ukrainiečių paramos kontaktinei grupei. Na, štai kas buvo pasakyta. O Didžiosios Britanijos gynybos ministerija praneša, kad vien paskutiniais šių metų mėnesiais, dėka britų įmonių gamybos paspartinimo ir išlaikant darbo vietas abiejose šalyse, į Ukrainą buvo pristatyta daugiau nei 85 000 karinių dronų. Kas toliau, pasak Didžiosios Britanijos gynybos ministro? Londonas šiais metais patieks Ukrainai daugiau nei 100 000 dronų. Nyderlandai paskelbs apie dar vieną 90 mln. eurų vertės paramos paketą bepiločiams orlaiviams Ukrainai. Lietuva skiria 30 mln. eurų ginklų pirkimo Ukrainai iniciatyvai. Toks Lietuvos gynybos ministerijos pareiškimas. Na, ir toliau. Taigi Pentagono vadovas, JAV karo sekretorius pirmą kartą pasakė įžanginę kalbą Ukrainos gynybos kontaktinės grupės posėdyje. Pacituosiu dalį jo kalbos. „Nuo rugpjūčio NATO sąjungininkės skyrė daugiau nei 2 mlrd. dolerių Ukrainai pagalbai saugumo srityje per NATO iniciatyvą „Purl“. Sąjungininkai dažnai sako, kad Ukrainos saugumas yra Europos saugumo sinonimas. Taigi dabar atėjo laikas visoms sąjungininkėms nuo žodžių pereiti prie darbų. Visoms be išimties“.
Ir atrodo, kad mums pavyko užmegzti ryšį. Mielieji, su mumis rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj. Pone Evgenai, sveiki eteryje, Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šovė! Labą rytą!
– Taigi, pradėkime nuo Donaldo Trumpo pareiškimo. Jis sakė, kad kalbėsis su prezidentu Zelenskiu apie karą ir kad ukrainiečiai norį pereiti į puolimą. Tada nuskambėjo frazė: „Man dar teks priimti sprendimą dėl to, na bet štai jie nori pulti, ir jūs tai žinote, ir mes turime priimti sprendimą“. Tai JAV prezidento frazė, kad Ukraina planuoja kažkokį aktyvų puolimą. Nepaisant to, kad mes esame eteryje, ir daugelis kitų ekspertų sako, kad dabar Ukraina daugiau gynyboje ir mums akivaizdžiai trūksta personalo. Ką turėtume perskaityti ir ką manote apie tuos Amerikos lyderio pareiškimus?
– Na, visų pirma, berods mes ne kartą kalbėjome, kad iš principo komentuoti Donaldo Trumpo pareiškimus yra labai nedėkinga užduotis. Tas 47-asis JAV prezidentas sugeba pakeisti savo retoriką 47 kartus per dieną. Taip pat jis gyvena visiškai atskirame savo pasaulyje, kuriame jau sustabdė aštuonis karus, jei neklystu, jei nepasimečiau beskaičiuodamas. Gal jau, gal ir daugiau, išties nežinau, bet tikrai girdėjau, kad kol kas aštuonis. Taigi. jis sustabdė aštuonis karus.
Šiame pasaulyje iki šiol nutinka daug dalykų, apie kuriuos niekas nežino, išskyrus 47-ąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Ir man atrodo, kad naujasis Ukrainos puolimas – kažkas iš to, kas egzistuoja tik Donaldo Trumpo galvoje, o ne mūsų vyriausiojo vado, ne mūsų Generalinio štabo galvose, o juo labiau, sakykim, realiame mūšio lauke. Nebent vis dėlto ieškotume racionalaus komponento jo teiginiuose, nors, atvirai kalbant, nėra jokio pagrindo manyti, kad ten yra racionalus komponentas. Na, Donaldas Trumpas jau pasakė daug dalykų, kurie, tiesiog, sakykim iš tos serijos…
Na, gerai, šiek tiek supaprastinkime situaciją. Įsivaizduokite, kad viską, ką anksčiau pasakė Donaldas Trumpas, būtų pasakęs kitas žmogus, ne turtingiausios pasaulio šalies, turinčios didžiausią branduolinį arsenalą, prezidentas. Jei tai būtų pasakęs paprastas žmogus, jis jau seniai būtų laikomas tiesiog psichiniu ligoniu, neadekvačiu žmogumi, neatsakingu už tai, ką kalba. Na, nėra įprasta kažką panašaus sakyti apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą, todėl net jei kuris nors iš jo pareiškimų yra ir visiškai neadekvatus, mes ir toliau dėl to gaištame laiką.
Taigi mes, du adekvatūs žmonės, ir toliau eikvojame daug eterio laiko diskutuodami apie tokį pareiškimą. Taigi, išties čia nebūtinai yra koks nors racionalus komponentas, bent jau kažkaip susietas su realiu pasauliu. Bet jei vis dėlto dėl kokių nors priežasčių manome, kad čia būtinai gali būti racionalus komponentas, tai galbūt puolimas reiškia, kad mūsų smūgiai rusijai bus sustiprinti iš esmės.
Galbūt kaip puolimą jis turi omeny tos tolimųjų smūgių kampanijos sustiprinimą, nes tai vienintelis, sakykime, puolimas, vienintelis aktyvus veiksmas, ką mes darome dabar. Na, atsižvelgiant į tai, kad mes jo prašome „Tomahawk“ raketų, tai yra tik elemento tai tolimų smūgių kampanijai, galbūt jis tai suinterpretavo taip, jog mūsų noras sustiprinti smūgius rusijai lygus norui pulti. Na, man atrodo, kad mes jau išeikvojome per daug laiko dar vieniems žodžiams žmogaus, kuris sako bet ką ir bet kada.
– Gerai, tada pereikime prie Pete’o Hegseth‘o pareiškimų. Tai karo ministras, kaip jis dabar vadinamas, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi, vakar vykusiame Ramštaino grupės susitikime jis išsakė frazę: „JAV kartu su sąjungininkais imsis reikiamų veiksmų, kad rusijai būtų taikomos dar didesnės agresijos išlaidos. JAV karo departamentas yra pasirengęs tokiam veiksmui, kokį gali padaryti tik Jungtinės Amerikos Valstijos“. Tiesą sakant, kaip tai gali padaryti tik Jungtinės Amerikos Valstijos?
Žinoma, prisimenu istoriją apie Izraelio smūgius Iranui, Irano branduoliniams objektams, o paskui amerikiečių bombonešių dalyvavimą ten. Nors tokios istorijos perkėlimą į Ukrainos realijas laikau neįtikėtina fikcija.
Nepaisant to, jau diskutuojama, kad tai visiška fantastika. Na, taip, o apie pačias „Tomahawk“ raketas jie pradeda pasakoti, kad jų būtų galima perduoti arba 20, arba iki 50 vienetų, arba, atitinkamai, kur ieškoti paleidimo įrenginių, nors jau pasirodė kelios, net kelios skirtingos antžeminių paleidimo įrenginių versijos. Tai istorija pusmečiui ar metams.
Todėl jei taip ir nutiktų, ar tai būtų galima ir kažkaip greičiau įsisavinti? Kokios jūsų prielaidos?
– Na, aš atsižvelgiu į tai, kad „Tomahawk“ pagal pirminį sumanymą nebuvo leidžiamos iš antžeminių paleidimo įrenginių. O antžeminiai paleidimo įrenginiai – tai visiškai naujas sprendimas. Jis dar neturėjo kovinių bandymų, bet faktiškai yra bandymų stadijoje. Betgi ne, betgi yra antžeminiai „Tomahawk“ raketų paleidimo įrenginiai.
Atsižvelgiant į visus tuos sunkumus, na, tikrai nieko nebus, net jei įsivaizduotume, kad šiandien kažkas nutiko ir buvo priimtas sprendimas perduoti mums raketas. Nors, tiesą sakant, šia prasme vis dar esu skeptikas. Aš duodu ne daugiau kaip 5 proc., kad jos vis tiek bus mums perduotos. Na, atsižvelgiant į tai, kad aš čia nesu įsitikinęs, sakykim, pagal analogiją su tuo, kad savo laiku mums nedavė „Leopard“ų, savo laiku nedavė „Abrams“ų, o paskui nedavė visų tų F-16, o paskui jų davė. Na, visa tai buvo ankstesnės administracijos laikais.
Naujoji administracija dar nežengė nė vieno realaus žingsnio, kuris būtų žalingas rusijai, kas būtų tikrai pavojinga vladimirui putinui. Dabartinė administracija tokio žingsnio nežengė, o „Tomahawk“ų perdavimas neabejotinai būtų žingsnis, kuris rimtai pakenktų rusijai ir putinui. Štai kodėl, atvirai kalbant, aš vis dar labai abejoju. Manau, kad visa tai ir liks pokalbių lygmenyje, maždaug „o jei putinas ten dar kažką, tai galbūt perduosime „Tomahawk“us“. Ir tai tęsis amžinai.
Betgi, jei staiga išsipildytų tie mano duodami 5 proc., kad jie tai mums perduos, tai vis tiek nebūtų taip, kad šiandien priėmus sprendimą, po savaitės tos raketos jau skristų link kremliaus. Tai dar užtruktų, nors ir ne metus. Tai yra, grubiai tariant, po sprendimo priėmimo kovinio panaudojimo momentas, sakyčiau, ateitų po dviejų-trijų mėnesių. Maždaug tiek.
–Gerai. O dabar apie situaciją kryptyse. Pastarosiomis dienomis stebime stačiai žymų padidėjimą sunaikintų ar pamuštų rusijos šarvuotų kovos mašinų ir tankų. Na, turiu omenyje tai, ką pateikia mūsų Generalinis štabas. Na, atitinkamai jie tapo aktyvesni. Betgi vėl, rusai bando tokias masines atakas su pajėgomis iki kuopos ar net bataliono dydžio. Juos ten, žinoma, degina, bet kažkas pasikeitė. Ar jie skuba iki šalčiams ateinant? Kaip jūs tai matote?
– Man atrodo, kad žodis „skubėjimas“ čia yra esminis. Bet ne tik iki šalčių. Jie šiek tiek paskubėjo, pervertino mūsų rudenį. Jie nusprendė, kad orai, kokiais paprasti, pigūs FPV dronai neskrenda, jau prasidėjo. Būtent mūsų gynyba daugiausia ir remiasi paprastais pigiais FPV dronais.
Beje, jūs pasakėte įdomių dalykų apie tai, kiek dešimčių, šimtų tūkstančių dronų mums perduoda sąjungininkai. Ir tai išties labai svarbu.
Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną mūsų gynybos ministro Šmyhalio pagarsintą skaičių, kad turime planą 2026-aisiais metais gaminti savo dronus – 2 milijonus vienetų. Tam pinigų pakanka. O gamybos pajėgumai leidžia pagaminti 2 mln.
Na, o tai, jūs suprantat, kad 2 milijonai, tai daugiausia dėl FPV dronų, kuriuos gamina daugybė kompanijų, kuriuos, kaip man sakė vienas mano draugas iš Baltijos šalių, sako: klausyk, sako, pamenu, kaip atvažiavęs 2014-aisiais mačiau kiekviename garaže pilstomus Molotovo kokteilius. Atvykau dabar ir tuose pačiuose garažuose matu surenkamus FPV dronus.“ Taigi. Šiek tiek poetiškai perdėta, bet išties, na ne tiek jau ir perdėta.
Taigi, grįžkime prie fronto. rusai nusprendė, kad nuolatinės rudens liūtys jau prasidėjo, kai FPV dronai praktiškai neskraido. Ir būtent todėl stengiasi pulti ne mažomis grupėmis, ropoti kaip tarakonai, o stengiasi atsistoti ir rikiuote patraukti pirmyn, taip sakant, „zarodinu“. Galima taip pat pabandyti ir pravažiuoti.
Na, jie šiek tiek paskubėjo. Orai vis dar gana tinkami skraidymui. Ir būtent tai jie pajautė. Tai yra, jie įsivaizdavo, jog kalendorinį rudenį būtinai nėra sąlygų skraidyti. Ir ačiū Dievui, orai ir gamta vis dar mums palankūs. Ruduo vis dar pakankamai, sakykim, švelnus, lietūs nėra ilgalaikiai, ne čia pat, kaip sakoma. Štai kodėl mūsų dronų pilotai gana gerai susitvarkė.
– Gerai. Na, kalbama, kad rusai dabar ruošiasi kažkokiems masiniams šturmams Zaporižios kryptimi. Išties, laikinai okupuotose Zaporižios ir Chersono sričių teritorijose įrengti poligonai. Apie tai perskaičiau vakar. Ir kad jie ruošiasi šturmams kažkur Zaporižios kryptimi. Tai yra, atitinkamai, tai yra naujas suaktyvintas fronto linijos sektorius, nes Donecko srityje jiems sekasi nekaip.
Kaip vertinate tokius duomenis, kurie pateikiami su nuoroda į Ukrainos žvalgybą?
– Na, mes ką tik apie tai kalbėjome. Faktas yra tas, kad Donecko srity jiems nelabai sekasi. Tačiau jiems nelabai sekasi ne šiaip sau. Mes ne kartą kalbėjome, kad mums labai trūksta personalo. Mums fiziškai trūksta žmonių. Todėl, norėdami juos sustabdyti Donecko srityje, turėjome perkelti žmones iš kitų krypčių. Ir todėl jie ieško, iš kur mes karius atkėlėme. Ir matyt, na, štai ir aš prisidedu, nors neturiu jokios neviešos informacijos, matyt, karius permetėme iš Zaporižios.
Betgi, tiesą sakant, sprendžiant iš to, kaip jie dabar aiškiai čiupinėja Zaporižios kryptį ir tikrai vienareikšmiškai jau ruošiasi puolimui, greičiausiai jie arba nusprendė, arba tikrai žino, nes jų žvalgyba juk irgi dirba, tad žino, kad mes susilpninome Zaporižią, kad sustiprintume Donecko sritį. Ir dabar jie bandys tokiu atveju perkelti savo puolimo smaigalį iš Donbaso į Zaporižią.
Tai yra, išties toks procesas vyksta visą laiką. Jie puikiai žino, kad iš tikrųjų mūsų pagrindinė silpnybė, sakykim, taigi mūsų pagrindinė silpnybė yra būtent personalo trūkumas. Visais kitais atžvilgiais mes tikrai už juos pranašesni. Tačiau personalo požiūriu turi pranašumą ir net keliais kartais. Ir todėl jie nuolat ieško, kur galėtų maksimaliai išnaudoti ta vienintelį savo pranašumą.
Taigi, o mes, deja, elgiamės pagal tą liaudies patarlę „kur trumpa, ten trūksta“. Ir mes, deja, esame priversti elgtis pagal, atleiskit, „Triškino kaftano“ (durtinio) principą, kur norint prisiūti prie dešinės rankovės, reikia atkirpti nuo kairės.
Štai ir kodėl, matyt, mes juos sustabdėme Donecko srityje pajėgomis, kurios buvo paimtos iš kažkur, tikriausiai iš Zaporižios. Sakykime taip. Ir dabar jie bandys atitinkamai prasiveržti ten, iš kur mes paėmėme rezervus.
– Na, taip, tai grėsminga situacija. Na, šiaipjau mes kiekvieną kartą kalbame apie mobilizaciją, apie sustiprinimą. Dabar pateiksiu keletą citatų.
–Kalbame kiekvieną kartą ir niekas nesikeičia…
– Na taip, deja, yra. Vakar mačiau vieną iš interviu su kariškiu, kur karininkas tiesiog sako: „Klausykite, gerai, jei Ukraina nori tęsti pasipriešinimą, tai reikėtų kažkaip priimti sprendimus, kurie elektoratui nėra populiarūs. Galbūt taip ir neatėjusiems atnaujinti savo įskaitos duomenų galėtų būti nutrauktas aptarnavimas, pavyzdžiui, valstybiniuose bankuose“.
Nors yra ir teigiamų istorijų. „The Economist“ rašo apie trečiosios šturmo brigados, na, dabar trečiojo armijos korpuso „Azovo‘“ chartiją. Ir atitinkamai aprašo, kaip jie veikia, kad rekrūtavimas veikia normaliai dėl jų dalykinio požiūrio į padalinių formavimą ir veiklą. Kaip suprantu, su personalu jiems daugmaž normalu, nes pas juos norima patekti ir jie netgi gali rinktis, ką priimti, o ko ne.
Ar jūsų nuomone, šią patirtį galima išplėsti ir į daugiau padalinių?
– Na, didesniam vienetų skaičiui, taip, ją galima paskleisti plačiau. Betgi būkime realistai, milijonui žmonių tos patirties nepadauginsi. Ir visai armijai jos nepadauginsi.
Vis dėlto, kame trečiojo šturmo korpuso stiprybė? Yra chartijos ir visa kita. Jie yra ypatingi ir turi reputaciją. Čia jie yra geriausi iš geriausių. Atvirai kalbant, palyginti su kitais jie laimi. Ir todėl, taip, na mes neturime galimybės sukurti visos armijos, ir per trumpą laiką, tokios, kaip Trečiasis korpusas. Nors apskritai labai norėčiau matyti visą mūsų kariuomenę tokią, kaip Trečiasis korpusas. Ir nemanau, kad tai neįmanoma. Bet kai kalbame apie trumpą laiko perspektyvą, būkime realistai.
Vis dėlto, kai jų rekrūtavimo kampanija daugiausiai remiasi palyginimu su kitais – mes nesame tokie, mes esame geriausi iš geriausių, ateikite pas mus – atitinkamai, galima išrikiuoti daugybę tikrai išskirtinių nestandartinių padalinių, tačiau tuo pačiu metu jų fone turėtų išlikti standartiniai, įprasti padaliniai, kuriuos taip pat reikia patempti, kuriuos taip pat reikia padaryti daug geresnius nei dabar.
Betgi noriu pasakyti, kad dabar negalime pakeisti masinės mobilizacijos rekrūtavimu į elitinius dalinius. Kartu jie puikiai veikia. Rekrūtavimas į elitinius dalinius ir masinė mobilizacija, sakykim, paprastų pėstininkų. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Taigi, aš visiškai sutinku su jūsų cituotu kariškiu. Priešingai, jis vis dar siūlo labai švelnias priemones.
Betgi taip, mes turime problemų su tais, kurie po Rados kupolu. Žiūrinčiais į viską tik per rinkiminę perspektyvą. Ir tuo pačiu metu, dėl rinkiminės perspektyvos, atrodo, kad rinkimai būtinai bus. Tai reiškia, kad tie žmonės kažkodėl negali suprasti, kad jei pralaimėsime šį karą, rinkimų apskritai nebus. Štai kokie yra rinkiminiai dalykai, jie, žinoma, svarbūs politikams, bet jie turės prasmę tik tuo atveju, jei mes nepralaimėsime karo. Ir kad įvykdytume šią sąlygą, mums reikia mobilizacijos, kuri nėra populiari rinkimiškai, bet iš tikrųjų veikia. Na, negali jie to po kupolu suprasti.
– Na, jie taip pat kalba apie kariuomenės problemas. Išties mano vyresnėlis, kuris kariauja, sako, kad taip, jie turį istorijų, kai kariškiai iš kažkurių kurių kitų dalinių savavališkai palieka tarnybos vietą kaip tik dėl tos galimybės, pavyzdžiui, pereiti pas vilkus. Na, taip pat visi suprantame, kad Da Vinči vilkų reputacija yra aukšta ir labai kokybiška.
Galbūt tuos dalykus galima kažkaip sutvarkyti, nes jau rašoma apie šimtą tūkstančių savavališkai pasišalinusių iš dalinių žmonių, o jų kiekis 2025-aisiais metais yra didesnis nei per visus trejus ankstesnius karo metus. To vėl kažkas negali sutvarkyti?
– Žiūrėkit, taip, na skaičius jau paskelbtas, todėl paslapties neatskleisime. Ir tas skaičius yra siaubingas. 250 000 žmonių dabar yra savavališkai pasišalinę iš tarnybos vietos. Ketvirtis milijono. Tiesą sakant, jei jie visi kartu grįžtų, tai iš esmės mums išspręstų mobilizacijos problemą maždaug pusmečiui. Jei tik ketvirtis milijono savavališkai pasišalinusių iš tarnybos vietos imtų ir sugrįžtų, pasinaudodami amnestija, kuri vis dar galioja.
Savavališkai pasišalinusiųjų iš tarnybos vietos mūsų šalyje daugiausia būna dviejų kategorijų ir pagal tai elgiasi labai skirtingai.
Būtent 2025-aisiais metais savavališkai pasišalinusiųjų skaičiaus augimą daugiausia lėmė naujai mobilizuoti. Taigi jie buvo įgrūsti į autobusą, du mėnesius praleido mokymo centre, o pakeliui į frontą ar iškart pasiekę frontą, tiesiog iškart pabėgo. Tai yra viena dalis. Ir todėl jie neieško vietos kur persikelti, jie tiesiog slapstosi.
O antroji dalis – tai savavališkai pasišalinusieji iš tarnybos vietos, kurie visiškai, na, kurių daugelis atkariavo daugiau nei vienerius metus, bet kuriems kažkas konkrečiai iki gyvo kaulo įkyrėjo jų dalinyje. Dažniausiai vadovybė.
Na, aš asmeniškai žinau atvejų, kai žmonės savavališkai pasišalino iš tarnybos vietos kai gavo absoliučiai idiotišką (atsiprašau, na, to tiesiog kitaip ir nepavadinsi) įsakymą. Na kažkoks toks tiek neprotingas įsakymas, faktiškai prilygstantis savižudybei. Ir taip, tokiu atveju kovotojai apsisukdavo ir išeidavo. Taigi tokie kovotojai ieško būdo, kaip per savavališką pasišalinimą pereiti į kokį nors normalų dalinį, kur jų gyvybė bus saugoma ir bus duodami adekvatūs įsakymai.
Ir tokiems atviri ir DaVinčio vilkai, ir trečiasis armijos korpusas. O kalbant apie „Azov“ą, taip, atrodo, kad ir į ten gana paprasta papulti. Dėl „Azov“o ir Nacionalinės gvardijos, atrodo, yra tam tikrų teisinių niuansų. Betgi iš principo, na, trečioji šturmo tikrai priima karius savavališkai pasišalinusius iš tarnybos vietos nuo blogų vadų.
Ir tai tikrai yra efektyviausias persivedimo mechanizmas šiandien, nes kitaip persivesti mūsuose beveik neįmanoma. Tai asmeniškai turi pasirašyti vos ne gynybos ministras, yra ilga patvirtinimų grandinė, todėl persikėlimas dėl savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos yra tikrai daug lengvesnis.
Betgi būkime sąžiningi, ne visi savavališkai pasišalinusieji – tai nuo blogų vadų pabėgę kovotojai. Būtent 2025-aisiais savavališkai pasišalinusiųjų piką būtent iššaukė naujai mobilizuotieji, kurie faktiškai nepasiekė fronto. Ir jie, deja, dar neieško, kur persikelti. Ir čia, ko gero, reikia stimuliuoti gana griežtai. Tai yra, ta savavališkai pasišalinusiųjų iš tarnybos vietos amnestija turi galioti ribotą laiką, kuriam pasibaigus tu arba grįžti į kariuomenę, arba amnestija jau nebegalioja ir atleisk, bet būsi pasodintas į belangę.
– Na, taip, ačiū, kad dalyvavote laidoje. Priminsiu, kad su mumis buvo Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius.
Parengė LL, redagavo VK.