Kariuomenė suteikia privilegiją. Nebūti blaškomam naujienų.

Pavlo Kazarin
Kariuomenė man suteikė privilegiją. Nebūti blaškomam naujienų.
Ikikarinė žurnalisto profesija reikalavo priešingai. Reikėjo sekti įvykius, suformuluoti savo požiūrį ir garsiai reikštis. O karas keičia prioritetus. Tu turi ribotą emocinių išteklių kiekį ir stengiesi nešvaistyti jų dalykams, kurių negali paveikti.
Pamenu, kaip 2023-ųjų žiemą kolegos iš televizijos pagal seną įprotį paprašė manęs pakalbėti į eterį. „Kalbamės su Pavlo Kazarinu, kuris šiuo metu yra prie Bachmuto. Pavlo, kas vyksta Donecko fronte?“ Puikus klausimas legionui karo ekspertų, ir visiška aklavietė kariui. Nes geriausiu atveju gali papasakoti apie savo pozicijas ir daugių daugiausia – apie greta esančius.
Kariuomenė susiaurina žvilgsnį. Esi tu, tavo padalinys, jūsų poreikiai ir jūsų užduotys. Visa kita vyksta aukščiau ir toliau – ir tau nepakanka įgaliojimų bei kompetencijos susidaryti apie tai savo nuomonę. Štai kodėl į pagalbą ateina „kariški akidangčiai“ – tu juos užsidedi, kad neblaškytų „baltas triukšmas“, kurio visada apstu.
Nepilotuojamų skraidančių aparatų kuopos gyvenimas susideda iš labai apčiuopiamų dalykų. Drono sąranka. Automobilių remontas. Logistika. Kovinė veikla. Tu gali įtakoti labai ribotą įvykių sąrašą. Jei nuspręsi eikvoti laiką ir nervus kažkam antraeiliam, rizikuoji nesuspėti nuveikti ką nors svarbaus. Galimybė dėvėti maskuojamąją liemenę – civilių privilegija. Kol kiti kasa kapo duobes, mes – kasame blindažus.
Tačiau, sprendžiant iš „YouTube“, komentatoriaus kompetencijos trūkumas nelaikomas nuodėme. Karas pagimdė prognozių poreikį – ir dabar jį užpildo atsitiktiniai žmonės. Susidaro įspūdis, kad dabar pagrindinis kriterijus yra neatsisakymas, pasirengimas nevėluoti ir užpildyti eterio laiką žodžiais. Mūsų žiniasklaidos kompetentingumo erdvė perduota išsipirkimui kviestiniams redaktoriams ir jų mediniams kareivėliams. Kai kurie žmonės garsūs tuo, kad jie yra garsuoliai.
Antraštinių masalų vaikymasis gimdo apokaliptines antraštes. Antraštės sukelia žmonių frustraciją. Frustracijos paveikti žmonės savo baimes velka į socialinius tinklus – kad ten išlietų savo netikrumą. Socialiniai tinklai virsta nuostabiu šaltiniu psichologijos disertacijai – ir visiškai netinkama terpe laisvalaikiui. Nebent esi įpratęs atsipalaiduoti dalyvaudamas svetimuose psichoterapijos seansuose.
Dažnai mėgstame savo karą lyginti su abiem pasauliniais karais, bet tuomet tektų pripažinti: mūsų pirmtakams akivaizdžiai buvo lengviau. Jų prieiga prie informacijos buvo ribojama cenzūruojamos spaudos, už paniką keliančių gandų skleidimą buvo baudžiama įkalinimu. Nuo tų laikų internetas žiniasklaidos terpę pavertė vėjų slėniu, o pagrindiniais jo gyventojais tapo tie, kurie bet kokia kaina bando pasiekti mūsų emocijas. Todėl gyvename isterijų eroje. Bet jei aplinkui vyksta „skrudintų faktų“ festivalis, vienintelė išeitis – laikytis dietos.
Naujienų neišvengsi, bet nėra prasmės leisti joms mus valdyti. Mūsų ateitį lemia šimtai veiksnių, ir nė vienas iš jų, atskirai pažvelgus, mums nežada katastrofos. Naujienos mums pasakoja ne apie normą, o apie jos pažeidimą. Štai kodėl naujienose niekada neperskaitysite apie saugiai į paskirties vietą nuskridusius lėktuvus. Išskyrus tą vienintelį, kuris susidūrė su iššūkiu.
Kiekvienam viešam išsisukinėtojui tenka tūkstantis, kurie tyliai užsivelka maskuojamąją uniformą. Kiekvienam nusivylėliui – dešimtys tūkstančių, kurie aukoja. Kiekvienam korupcijos skandalui – jau trečius metus karo sąlygomis dirbanti biurokratinė mašina.
Be JAV dar yra ir Europa. Be to, ką gauname iš partnerių – tai, ką patys pasigaminame ir nusiperkame. Rusų stūmimosi tempai yra bauginantys, juos perskaičiavus kvadratiniais kilometrais, bet vertinant juos laiko prasme, netgi visiškas Donecko srities užgobimas Rusijos Federacijai gali užtrukti ne vienerius metus.
„Išdavystę“ pastebime tik todėl, kad ji reljefiškai išsiskiria bendros normos fone. Be to, mūsų emocijas medžioja ne tik tie, kurie pelnosi iš antraštinių masalų, bet ir mūsų priešas.
Tauta paremta solidarumu. Abipusiu pasitikėjimu ir sinergija. Todėl Rusija daro viską, kad mus atomizuotų. Menkina pasiekimus. Perdeda problemas. Ji iš visų jėgų stengiasi išplauti socialinius klijus, kurie žmones daro tauta, o teritoriją – valstybe. Ir todėl socialiniuose tinkluose vis dažniau susidursime su nepasitikėjimą ir apatiją sėjančiais dalykais. Ir nėra jokios priežasties palengvinti priešui jo užduoties.
Štai kodėl aš labai vertinu privilegiją, kurią man suteikė ginkluotosios pajėgos. Turiu labai konkrečių užduočių, kurios suryja mano laisvalaikį. Galiu sau leisti nesiblaškyti dėl naujienų.
Vengiu antraščių-masalų. Nesprendžiu apie šalį pagal socialinius tinklus. Bet koks skaičius turi reikšmę tik kitų fone. Jei kas nors man parduoda emociją – aš linkęs jos nepirkti.
Nežinau, kokia bus JAV ateitis su Trumpu. Nenumanau, ar Kinija puls Taivaną. Neturiu jokio supratimo apie rinkimus Vokietijoje ir Rumunijoje. Girdėjau apie šiuos įvykius, bet jie ne mano kontroliuojamoje zonoje. Jie nustoja tave blaškyti tą pačią akimirką, kai nustoji dėl jų blaškytis.
Šia prasme esame panašūs į Šerloką Holmsą. Kuriam Vatsonas ilgai aiškino, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o Holmsas pažadėjo kuo greičiau pamiršti visą šią nereikalingą informaciją. Kad neblaškytų.
Tas lietus ilgam. Emociniai ištekliai riboti. Jei man lieka laiko socialiniams tinklams, tai reiškia, kad man nebelieka laiko užduotims.
Būkime kaip Šerlokas Holmsas.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo V.K.
Vytautas Račkauskas
Geras straipsnis. Išvada: susikaupti tikslui pasiekti ir neeikvoti savęs aplinkinėms neigiamai išbalansuojančioms emocijoms. Čia kaip žygiuose į kalnus: maršrutas, ištekliai, pasiektas tikslas, galimos emocijos tik teigiamos žavintis pirmapradės gamtos vaizdais… o kalnuose keliauti teko ne kartą, todėl straipsnio autorių jaučiu „šeštuoju pojučiu”… teisingai kalba „rūpužiokas”…
Vidmants
Kario akidangčiai: matyti, ne tai, ką rodo, o tai, ką būtinai r e i k i a. Nesiblaškant.