Vokietijos kancleriui pareiškus, kad panaikinami nuotolio apribojimai Ukrainai teikiamiems ginklams, norėtųsi tikėti, kad Ukraina turės daugiau galimybių smogti kritinėms rusijos gynybos gamybos grandinių grandims.
Evgenas Dykyj
karinis analitikas, ATO veteranas
Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pareiškė, kad Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos panaikino nuotolio apribojimus Ukrainai tiekiamiems ginklams. kremlius šį sprendimą pavadino „pavojingu“, nes šis žingsnis atseit „prieštaraująs rusijos siekiams politiškai sureguliuoti karą“.
Tačiau kyla klausimas: ar mes fiziškai turime kuo realizuoti tokį malonų leidimą? Taigi, jei mums paprasčiausiai leido naudoti tolimojo nuotolio raketas, tai šis leidimas išties tinka tik labai mažam skaitliui „Shadow“ ir „Scalp“ raketų. Taip, mes jų turime, bet, pirma, jų mums nedavė tiek, kiek reikėtų. Antra, mes jas aktyviai naudojame, todėl akivaizdu, kad jų daug likti negalėjo. Tai yra, turint omenyje tik „Storm Shadow“ ir „Scalp“ likučius ir jų galimą panaudojimą, tai nelabai kokia istorija.
Bet jei Friedricho Merzo kalba reiškia ne tik leidimą, bet ir faktiškai anonsuoja „Taurus“ raketų perdavimą mums, tada tai labai naudinga. Juk toks leidimas išnaudoti jų penkių šimtų kilometrų veikimo nuotolį yra savotiška „laba diena“ Vyriausiosios raketų ir artilerijos valdybos arsenalams, „laba diena“ būtent priešo strateginiams vadovavimo punktams.
Iš tiesų rusijos teritorijoje mus labai domina trys pagrindinių objektų grupes.
Pirma – tai būtent strateginio, o ne taktinio lygio kariniai sandėliai (dėl jų tolimojo nuotolio ginklais, deja, neapsirūpinsi už jokius pinigus). Bet vien dėl to, kad mes savo pajėgomis, panaudoję savo bepiločius orlaivius, „nušlavėme“ keturis Vyriausiosios raketų ir artilerijos valdybos arsenalus, beveik perpus sumažinome priešo artilerijos ugnies intensyvumą fronte. Tai yra, tokių objektų naikinimas tikrai duoda efektą. Ir tai reiškia, kad tą kryptį reikia plėtoti ir tęsti.
Antra – smūgiai rusijos „kraujotakos sistemai“ – naftos perdirbimo pramonei. Dėl kažkokių priežasčių mūsuose apie tai mažai rašoma, bet, pavyzdžiui, rusijos Rostovo srityje ir dalyje rusų okupuotų Ukrainos sričių benzino jau tegalima įsigyti pagal talonus ir ilgose eilėse. Be to, keista, kad tie talonai buvo įvesti lygiai po dviejų savaičių kai mes atakavome Rostovo naftos perdirbimo gamyklą.
Beje, tai parodo tikruosius rusijos prioritetus, kai ji pirmiausia taupo civilių gyventojų sąskaita, o net paskutinis likęs litras degalų atitenka rusijos kariuomenei. Bet mes tikrai turime padaryti viską, kad tas litras tikrai taptų paskutiniu.
Galiausiai, trečioji kategorija objektų, kuriuos norime atakuoti (ir kaip tik praėjusią savaitę šioje kryptyje parodėme rimtą pažangą) – tai kritiškai svarbios rusijos gynybos pramonės įmonės. Nesakyčiau, kad dabar matau labai kompetentingą tokių įmonių išmušinėjimo strategiją. Bet aš tą strategiją pavadinčiau guolių strategija.
Ką turiu omenyje? Reikalas tas, kad Antrojo pasaulinio karo metais panašią dilemą jau sprendė sąjungininkės – Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija. Tada jos sprendė, kokius taikinius Vokietijoje turėtų bombarduoti jų tolimojo nuotolio lėktuvai.
Ir teko padaryti sunkų pasirinkimą. Juk kiekvienas tolimojo nuotolio aviacijos skrydis kainavo dešimtis numuštų bombonešių, o vokiečių oro gynyba veikė gerai. Atitinkamai, reikėjo pasirinkti kas svarbiausia ir vertingiausia.
Pavyzdžiui, bombonešius buvo galima nukreipti į „Messerschmitt“ gamyklas. Tačiau jie nusprendė, kad to nereikia. Vietoj to, jie išskaičiavo, kad visų orlaivių, visų tankų ir visų ratinių transporto priemonių guolius gamino tik dvi Vokietijos gamyklos. Ir būtent į tas dvi gamyklas sąjungininkai surengė du išpuolius. Todėl Vokietijoje visos technikos gamyba sumažėjo trečdaliu.
Dabar išskaičiuojame ir tokias „gamyklas“, kurios negamina galutinės produkcijos, bet kurių veikla įtakoja visos rusijos federacijos galimybes. Būtent todėl mes ne tiek daug kalbame apie Jelabugą. Ne todėl, kad negalime smogti (kartais ir ten šis tas iš mūsų nuskrenda). Reikalas tas, kad Jelabugoje vyksta jau galutinis surinkimas, jį galima lengvai perkelti. O mes ieškome tokių gamyklų, kurios gamina išties unikalius komponentus, nuo kurių priklauso visa tiekimo grandinė.
Pavyzdys? Neseniai buvo apšaudyta gamykla, gaminanti maitinimo elementus visoms rusijos sparnuotosioms raketoms ir visoms valdomoms aviacijos bomboms. Tai buvo viena tokia gamykla rusijos federacijoje. Ir būtent joje buvo gaminami tie komponentai, o ne tik surenkami. Mes tą gamybą sumažinome iki nulio.
Tiesą sakant, norėtųsi tikėti, kad dabar turėsime daugiau galimybių smogti kritinėms rusijos gynybos gamybos grandinių grandims.
Pagal unian.ua parengė LL, redagavo V. K.
Vidmants
Taupiai smogti į kertines rusijos karo pramonės vietas: nėr guolių – ratai nesisuka 🙂