Buvęs „Aidaro“ bataliono būrio vadas Evgen Dykyj birželio 10 d. „Espresso“ TV eteryje teigė, kad po sausio 20-osios rusijos karinė grėsmė NATO tapo reali abejojant JAV (įskaitant Trumpą) ryžtu ginti savo sąjungininkus. Jis taip pat įvertino masinį dronų išpuolį prieš Kyjivą kaip bandymą terorizuoti civilius gyventojus, o ne atakuoti karinius taikinius. Pasak jo, rusijos federacija sąmoningai nukreipia dronus į gyvenamuosius rajonus, apsunkindama oro gynybos darbą. Sumuose ir Charkive. Jo nuomone, priešo tikslas yra ne puolimas, o užnugario terorizavimas artilerija ir FPV dronais, pasinaudojant nedideliu atstumu. Dėl Dnipropetrovsko srities E. Dykyj manąs, kad formaliai kirsdami regiono sieną. rusai bando pasiekti tik psichologinį efektą.
– Norėčiau į pokalbį pakviesti mūsų svečią. Tai Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidar“ bataliono būrio vadas, Nacionalinio Antarktidos mokslinio centro vadovas.
Pone Evgenai, sveikinu jus. Šlovė Ukrainai. Ir džiaugiuosi matydamas jus „Espresso“ televizijos kanalo eteryje.
– Šlovė didvyriams. Ir džiaugiuosi jus matydamas. Jau senokai nekalbėjome.
– Pone Evgenai, laukia daugybė klausimų, daug temų. Vis tik pradėkime nuo mūsų apklausos, kadangi savo žiūrovų to klausiame. Ar jūs manote, kad rusijos federacija kelia realią karinę grėsmę NATO?
– Nuo šių metų sausio 20-osios aš tai labai rimtai vertinu. Iki tol tos grėsmės nebuvo. Kol buvo garantija, kad už bet kurią NATO šalį, tapusia bet kokios išorės agresijos auka, nedelsdama stos pagrindinė NATO narė – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Galvojau, kad ta grėsmę, na, nebent hibridinė. Hibridines operacijas prieš atskiras NATO šalis, ir ne prieš vieną NATO šalį, o prieš daugelį raška vykdo jau seniai. Tačiau tai buvo ta riba, kurios jie niekada nebūtų peržengę prie ankstesnių JAV administracijų, nes jie puikiai žino, kokie būtų rusijos kariuomenės šansai konfrontacijoje prieš Amerikos kariuomenę.
Kažkada, priminsiu, Sirijoje buvo atliktas panašus nedidelis eksperimentas, angliškai vadinamas „Case Study“. Taip, taip. Kai kažkada ten kremliaus bokštai, jei pamenate, kažko tarpusavyje nepasidalijo ir oficialiais diplomatiniais kanalais amerikiečiams pasakė, kad „mūsiškių ten nėra“. O ten buvo apie porą šimtų. „Aha, jūsiškių ten nėra“ – pasakė amerikiečiai. Na, tų realiai per mažiau nei valandą ir neliko. Tai yra, daugiau nei 200 nukautų rusų, ir nė vieno žuvusio amerikiečio. Toks kol kas vienintelio Amerikos ir rusijos kariuomenių mūšio XXI amžiuje rezultatas.
Taigi, kol Jungtinės Valstijos buvo NATO garantu, rusija nebūtų peržengusi tos ribos. Tačiau po šių metų sausio 20-osios pasaulis pasikeitė. Ir, tiesą sakant, dabar nematau ne tik kad garantijų, net užtikrintumo, kad rusijai užpuolus, pavyzdžiui, Baltijos šalis ar Lenkiją, Trumpas duotų įsakymą kariauti prieš rusiją.
Aš greičiau priešingai, dabar nelabai suprantu, kaip NATO gali funkcionuoti, kai Trumpas pareiškia, kad nori fiziškai aneksuoti Grenlandiją arba prijungti Kanadą – vienos NATO šalies dalį ir ištisą kitą NATO šalį.
Todėl dabartinėmis sąlygomis rusai nebūtų savimi, jei jau nerengtų išpuolio prieš kokią nors NATO šalį, kuri jiems išrodo silpnesne grandimi. Ir aš labai bijau, kad kol mes čia eteryje kalbamės, rusijos štabuose ties tuo jau dirbama.
– Na, gali būti. Juolab kad po karo su Ukraina, manau, rusai bus pasiruošę šiuolaikiniam karui. Turiu omenyje FPV dronų karus, tai yra tas priemones, kurių Europos šalys gali būti ne visiškai įvaldę ir nesugebėtų panaudoti, nes asmeniškai…
– Taip delikačiai formuluojate. Na, šiandien pasaulyje tik dvi kariuomenės turi realios XXI amžiaus karo patirties. Tai mes ir orkai. Viskas. Visos kitos šia prasme labai nuo mūsų atsilikę, bando sekti, kas čia vyksta, bando kažkaip vytis, kažkaip panaudoti tą mūsų krauju ir prakaitu įgytą patirtį. Bet jos atsilieka metais.
– Na, matome, kaip rusai didina savo pajėgumus, kaip jie atakuoja Ukrainą, kiekvieną naktį, beveik kiekvieną naktį. Tiksliau, kiekvieną naktį dronais. Ir šimtai dronų skrieja į Ukrainą ir į civilius miestus. Naktį į antradienį, birželio 10-ąją, per masinę ataką rusijos bepiločiai skrido į Kyjivą grupėmis iš įvairių pusių, todėl juos sunaikinti buvo daug sunkiau.
Apie tai „Vieningų naujienų“ telemaratono eteryje kalbėjo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oro pajėgų atstovas spaudai Jurij Ignat. Paklausykime, ką jis pasakė:
„Didele daugybe oro atakos ginklų – ir balistinės raketos, ir sparnuotosios raketos, ir dronai – iš visų pusių, faktiškai iš šiaurės, pietų, rytų, vakarų puolė Kyjivą, taip sakant, apsupo jį ir atakavo iš skirtingų pusių, o tai, žinoma, apsunkina oro gynybos darbą, nes naudojamos visos įmanomos priemonės.“
Pone Evgenai, kuo šiandieninis didžiulis išpuolis prieš Kyjivą, ir ne tik prieš Kyjivą, bet ir prieš Odesą, skyrėsi nuo ankstesnių? Kaip rusai keičia savo taktiką? Kaip tai atrodo iš tikrųjų? Ir kaip jie bando padidinti savo pajėgumus naudodami dronus, na, pigiausią dalyką, kurį galima pagaminti?
–Pradėsiu šiek tiek papildydamas tai, ką sakė ponas Ignat. Taip sakant, iš asmeninės patirties tą naktį. Tada toli gražu ne vienas praskrido… Taip, taip nutiko, kad šį kartą vienas iš pagrindinių maršrutų, kuriais jie, tiesą sakant, traukė, ėjo per mūsų rajoną. Aš jais pasinaudojau, kaip galima būtų jais pasinaudoti. Pamenate tą animacinį filmuką kaip Petia Piatočkinas drambliukus skaičiavo, kad užmigtų. Aš užmigau ties 31-uoju, skridusiu tiesiai virš mūsų namo.
Taip, tik problema buvo ne tik tai, jog jie iš tikrųjų skrido grupėmis ir vienas po kito, bet ir tai, kad jie skrido labai arti gyvenamųjų pastatų. Ir aš realiai savo akimis mačiau, kaip mobilios grupės buvo priverstos laikinai nutraukti ugnį, kai jie skrido per arti gyvenamųjų pastatų, ir gaudyti kokius nors langus, kad juos būtų galima numušti, kad jie vis tik, krisdami, neįsirėžtų į daugiaaukštį pastatą. Tai išties labai apsunkina darbą. Aš, atvirai kalbant, buvau sužavėtas mūsų zenitininkų darbu, kaip tiksliai jie pagaudavo tokias akimirkas, kada saugiausia numušti „Šachedą“.
Deja, saugiausia vis tiek nelygu tam, kas iš tiesų saugu. Tad, deja, vis tiek šiąnakt turime ir vieną žuvusią moterį ir sužeistųjų.
O dabar, į jūsų klausimą, koks buvo skirtumas nuo ankstesnių išpuolių. Žinote, tik kiekybiškai. Kokybiškai, tą naktį, ačiū Dievui, (triskart nusispjovė) nieko naujo. Jie nieko naujo neišrado, nieko naujo neparodė. Jie dabar spaudžia mase. Lygiai taip pat, kaip fronte jie spaudžia ta savo pėstininkų mase, taip pat jie dabar bando mus, taip sakant, „užknisti“ ta dronų mase. Deja, jie tikrai…
Na, reikėtų juos pagirti, jiems pavyko labai smarkiai padidinti jų gamybą. Didelė laimė, kad to jiems nepavyksta su labiau karine technika, bet su dronais gavosi. Realiai jie juos štampuoja labai dideliais kiekiais.
Tiesą sakant, ką jie veikia, jei pamenate ankstesnį smūgį prieš šį šiandienį? Ankstesnis buvo į Dubną. Ir tai buvo, na, beveik vienintelis bandymas per labai ilgą laiką pataikyti į tikrus karinius taikinius. Jie bandė sunaikinti mūsų aerodromą ir galiausiai prigriebti mūsų aviaciją.
Tai jiems tikrai labai skausminga tema. Jiems tikrai labai skaudu, kad mes vis dar turime aviaciją, nes pagal invazijos planą visa mūsų aviacija turėjo būti sunaikinta invazijos pradžioje, lygiai 2022 m. vasario 24 d. ketvirtą valandą ryto. Bet susiklostė visiškai kitaip. Gavosi, kad tada jie aerodromuose nieko nepagavo, nes mūsų aviacija laiku pakilo ir persibazavo, ir pirmosiomis dienomis danguje pasitiko jų lėktuvus.
Iki šiol mūsų aviacija labai gerai dirba. Pagal jos skaičių, tai iš vis nuveikia fantastiškus dalykus. Juos tai siutina. Ankstesniu smūgiu jie bandė užklupti mūsų aviaciją Dubne. Rezultatas nulis. Tiesiog nulis. Ir viskas.
Jie nuo šiandienos, nuo šio vakaro vėl grįžo prie savo pagrindinės strategijos – nebandyti medžioti karinių taikinių, o tiesiog terorizuoti miestus. Kur ne taip svarbu kaip tiksliai dronas atskristų, o bet kokiu atveju, kur jis benukristų, netgi numuštas, žalos vis tik padarytų, o jeigu dar ir nuskristų, tai pridarytų didelės žalos.
Tokia dabar jų pagrindinė strategija. Užterorizuoti miestus, užterorizuoti būtent mus, Ukrainos užnugarį, kad pradėtume šaukti, jog prašome taikos bet kokiomis sąlygomis, sutinkant su bet kuo, kad tai baigtųsi.
Ir žinote, aš lyginu dalykus vienus su kitais. Mes lygiagrečiai vykdome giluminių smūgių kampaniją prieš rusiją. Beje, todėl, kad jie padidino savo „Šachedų“ gamybą, neturėtume nuvertinti mūsų pramonės. Mes taip pat padidinome, labai stipriai padidinome.
Ir kaip apskritai skiriasi strategijos. Jie terorizuoja miestus, o mes tiksliai smūgiuojame gynybos įmonėms. Ir žinote, man tai tiesiogiai sukelia tokias tiesiogines analogijas su Antruoju pasauliniu karu.
Būtent taip pat skyrėsi dvi tolimojo nuotolio smūgių strategijos. Na, išties, iš Vakarų sąjungininkų pusės tai buvo tolimojo nuotolio bombonešių reidai, o iš nacių pusės – Fau-1 raketų naudojimas. Ir ką naciai darė? Terorizavo Britaniją. Fau-1 raketos pirmiausia terorizavo Londoną. Tada dar buvo surengti masiniai antskrydžiai į atskirus miestus, tokius kaip, pavyzdžiui, Koventris, kuris buvo tiesiog visiškai sunaikintas. Tačiau taktika buvo būtent įbauginti gyventojus.
O tuo pačiu metu Vakarų sąjungininkai nuėjo visiškai kitokiu keliu. Aš jį vadinu „Guolių keliu“. Jie smūgiavo gynybos gamykloms ir pirmiausia toms, kurios gamino kažkokią unikalią produkciją, ant kurios laikėsi kažkokios gamybos grandinės.
Pavyzdžiui, kai jie smogė vienai guolių gamyklai, jie trečdaliu sumažino visos Vokietijos karinės produkcijos išeigą, nes paaiškėjo, kad guoliai reikalingi ir lėktuvams, ir motociklams, ir sunkvežimiams ir tankams, o juos visus gamino viena gamykla, o tos gamyklos nebeliko, tik griuvėsiai, viskas griuvėsiai, gamyba žlugo.
Mes dabar einame tuo keliu ir, pavyzdžiui, mūsų smūgis gamyklai, visiems tiems „Šachedams“ gaminančiai vadinamąsias „Kometas“, tai yra, palydovinės navigacijos įrenginius, įgalinančius… Sakykim taip. Kuo tas įrenginys sudėtingesnis, kuo jame daugiau elementų, tuo jis atsparesnis mūsų elektroninės kovos priemonėms.
Ir kol kas jų „Kometos“ jau turi 16 subvienetų. Karo pradžioje jų tebuvo keturi. Jie tiesiog sugebėjo juos padaryti keturiskart sudėtingesnius. Atitinkamai „Šachedams“ lengviau kovoti su mūsų priedanga. O mes ėmėme ir tiesiogine prasme prieš kelias dienas sunaikinome gamyklą, kuri gamina tas „Kometas“.
Taip, tai pamatysime ne per vieną dieną, nes nuo „Kometos“ pagaminimo toje gamykloje iki jau pagaminto „Šachedo“ atskridimo čionai yra visas gamybos ciklas. Dabar atskrenda tie „Šachedai“, kurie buvo pagaminti, kai ta gamykla puikiausiai dirbo. Bet viskas. Daugiau tokių „Kometų“ jie neturės. Taigi, po kurio laiko jiems prasidės problemos su tų „Šachedų“ navigacija, Mūsų priedanga vėl atkurs efektyvumą, kokį turėjo, pavyzdžiui, prieš metus.
Taigi, mes einame tokiu keliu. Mes tiksliai apskaičiuojame pagrindines jų karinės gamybos grandis. Ir tas būtent pagrindines grandis, kurios nėra dubliuojamos, mes bandome pašalinti eilės tvarka, metodiškai, šaltakraujiškai.
O viskas, ką jie daro, tai tiesiog bando įbauginti civilius gyventojus, kad gautų norimą politinį rezultatą. Kad mes imtume ir pradėtume reikalauti iš savo vyriausybės: „Bėgte derėtis bet kokiomis sąlygomis, pasirašykite bet ką, nes mums visiškai nepavyksta išsimiegoti“.
Na, aš tik priminsiu, kuo tos dvi strategijos baigėsi Antrajame pasauliniame kare. Kas jį laimėjo? Naciai su savo Fau-1 ir masiniais antskrydžiais į Londoną ir Koventrį ar Vakarų sąjungininkai su jų „Guolių strategija“? Na, rodos, rezultatas yra gana akivaizdus ir, sakykime, mus įkvepiantis.
– Akivaizdu, jog rusai taip pat tikisi, jog perkėlus dalis į Kursko sritį, ta istorija apie išpuolio prieš Sumų ir Charkivo sritis grėsmę tokiu būdu psichologiškai veiks prieš ukrainiečius: „žiūrėkite, rusai puola ir jie ruošiasi dideliam puolimui“.
Buvęs Mariupolio mero patarėjas ir Okupacijos tyrimų centro vadovas Petro Andriuščenko teigia, kad per pastarąjį pusmetį didžiausias rusijos karinių pajėgų perkėlimas iš Mariupolio per Taganrogą vyksta būtent į Sumų sritį. Pacituosiu poną Andriuščenko:
„Stotyje „Nova‘ užfiksuota mažiausiai 10 savaeigių pabūklų, daugiau nei 40 sunkvežimių su gyvąja jėga, ir koviniais komplektais, vienas oro gynybos kompleksas. Juos ruošiamasi pakrauti į geležinkelio sąstatus. Mūsų žiniomis, jie perkeliami į Kursko sritį. Tiesą sakant, Sumų sritį.“
Be to, anot Andriuščenko, tam tikros Zaporižės srities kryptys yra persotinamos. rusija bando atnaujinti puolimo operacijas Huliajpolės rajone, tačiau sulaukia stiprių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų smūgių, dėl kurių praranda rezervus dar nespėjusi jų įtraukti į puolimo operacijas.
Kaip jūs dabar, pone Evgenai, vertinate rusų puolimo, konkrečiai – didelio masto ir efektyvaus puolimo, Sumų ir Charkivo srityse perspektyvas?
– Žiūrint, ką laikyti efektyviu. Nematau, kad jie turėtų pakankamai pajėgų, pakankamai rezervų šturmuoti net Sumus, juo labiau Charkivą, bet bijau, kad jiems to dabar ir nereikia. Bijau, kad jie dabar nekelia tokios užduoties, ir manyčiau, kad jų užduotis kol kas yra daug pragmatiškesnė. Tai priartėti prie Sumų ir Charkivo tokiu atstumu, iš kurio šiuos miestus būtų galima užterorizuoti ne tik brangiomis raketomis ir KAB-ais, kuriuos rusijoje dar reikia pagaminti. Bet jeigu iki Sumų ir Charkivo pavyktų prieiti arčiau, kad būtų įmanoma pasiekti vamzdine artilerija ir dar FPV dronais?
Visa tai ir yra tikslas, kurį dabar laikyčiau racionaliu. Ir bijau, kad jie jau arti jo įgyvendinimo.
Galime paklausti Chersono gyventojų, kaip jie gyvena, kai juos nuo ano kranto „aplanko“ ir artilerija ir dronai. Manau, visi matė tuos kadrus, kaip maskolių dronas vaikosi paprastą miesto mikroautobusą.
Taigi manau, kad dabar jų tikslas tuo puolimu būtent išeiti į tokias pozicijas prie Sumų ir Charkivo, kad būtų galima pradėti tų dviejų miestų masinį terorizavimą jau FPV dronais ir vamzdine artilerija, priversti juos apie tai kalbėti. Ne. Pulti tuos miestus jie jėgų neturi, bet gali juos padaryti netinkamais civiliam gyvenimui.
Manyčiau, kad tai tik dar vienas tos pačios civilių terorizavimo taktikos lygmuo, apie kurį ką tik kalbėjome dronų gamybos kontekste.
– Reikalas tas, kad užsiminėte apie Sumų sritį. Aš ne tik geografiškai žinau tuos kaimus, kurie atseit pateko rusų kontrolėn arba ten veikia rusų diversinės-žvalgybinės grupės. Esu kilęs iš ten, Sumų rajono. Ir nuo tos Khotin‘ės, kuri nurodyta žemėlapyje, ir apie kuria dabar daug kalbama, kad jie neva Khotin‘ės pakraštyje, tiesia linija iki Sumų yra apie 22 km. Tai yra, iki Sumų miesto ribos.
Ir būtent tuose 22 km jie, regis, gali spręsti tuos FPV dronų klausimus. Kaip jūs teisingai sakote, jiems nebūtinai reikia įveikti tuos 22 km ir praradinėti ten techniką, praradinėti žmones, nes ten labai sudėtingas landšaftas, tad iš principo rusams ten vargu ar bus lengva.
Tačiau pačiame Sumų rajone paprastai žmonės supranta, kad visa tai virš jų skraidys ir bus numušinėjama. Ten žmonės akivaizdžiai bijo teroro, rusijos teroro, nes rusai tiesiogiai užims pozicijas, kad galėtų atakuoti Sumus.
Bet jūs sakote, kad rusai daugiau kam nepajėgūs. Ar tai reiškia, kad taip?
– Betgi ir tai taip pat nemažai. Tiesą sakant, dabar jie 22 km nuo Sumų pakraščio. Na, „Gradai“ jau gali pasiekti, vamzdinė artilerija ir juo labiau FPV dronai dar ne. Nes išties nėra taip, kad drono operatorius sėdėtų tiesiog „nulyje“, tiesiai po ugnimi, ir taip būtų pasiekiami tik Sumų pakraščiai. Na, ir kas jam iš to? Bet jei jie nušliaužtų dar 10 kilometrų, tada jie tikrai pradėtų nuskridinėti iki miesto centro. Jei jie nušliaužtų 15 kilometrų, tada jie galėtų terorizuoti visą miestą. Taigi manau, kad jie yra tikrai arti to tikslo. Ir, žinoma, mūsų gynėjų užduotis yra neleisti jiems to padaryti, nes vis tik visas pavargęs, galima sakyti, srities centras, na tai iš tikrųjų būtų tikra jų sėkmė, turint omenyje, kad, kaip sakau, jėgų šturmui jie neturi.
– Pone Evgenai, dar viena informacija, kurią bando skleisti rusijos propagandistai, įskaitant kremliaus atstovą Dmitrijų Peskovą, yra ta, kad rusijos kariuomenė neva pradeda kurti buferinę zoną Dnipropetrovsko srityje. Kovos su dezinformacija centro vadovas Andrijus Kovalenko paneigė pranešimą apie rusijos kariuomenės puolimą į Dnipropetrovsko sritį. Pacituosiu poną Kovalenko:
„Visa rusų informacija, įskaitant Peskovo pareiškimus, apie jų puolimą Dnipropetrovsko srityje, neatitinka tikrovės.“ Priešas neatsisako bandymų patekti į Dnipropetrovsko srities teritoriją (tai jau DeepState informacija). Anot ten besiginančių Ukrainos dalinių karių, priešas šturmuoja kiekvieną dieną.
Sprendžiant iš žemėlapių, kuriuos matome, suprantu, kad rusai stumiasi gana lėtai. Ir tai nėra tokie pasistūmėjimai, kurie liudytų, kad Dnipropetrovsko sričiai grėstų tiesioginė grėsmė. Tai yra jų tikslas.
– Kiek suprantu… Kiek liko iki formalių srities ribų šiuo metu?
– Taip, jie, jie, jie, kaip suprantu, nori sukurti tą psichologinį efektą, kurio ribą mes jau pasiekėme.
– Būtent taip. Pirma, ką sakiau… Pirma, kiek ten dabar liko? Gal pasakysite pagal naujausią žemėlapį?
– Sąžiningai nelabai susigaudau tuose kilometruose. Sekundę…
– Turėtų būti trys-keturi. Ar kažkas panašaus?
– Taip.
– Tik primenu, kad prieš keturis mėnesius komentavau, kai iki tos pačios administracinės ribos buvo 7 km. Tai yra, slinkimo greitis ten yra mažesnis nei kilometras per mėnesį. Tai viena. O, antra, vėlgi, administracinis aspektas. Tai iš tikrųjų susiję su psichologija.
Dnipropetrovsko srities administracinė riba yra absoliučiai sąlyginė. Be to, savo laiku ta linija žemėlapyje buvo nubrėžta gana laisvai. Realiai atvirame lauke nėra absoliučiai jokio skirtumo tarp Dnipropetrovsko sričiai ir Donecko sričiai priklausančių laukų fragmentų. Na, ten tarp sričių nėra jokios ribos, ar kažko į tai panašaus. Nes net jei jie išeitų būtent iki oficialios Dnipropetrovsko srities ribos, jeigu formaliai rusų kareivio batas atsistotų Dnipropetrovsko srities žemėje, iš tikrųjų ten vietoje tai nieko nepakeistų. Tai tikrai labai sąlygiška. Beje, pažiūrėkite į žemėlapį, kaip ta linija eina. Tai yra, ji neatitinka nieko kraštovaizdyje, neatitinka ten patogios gynybos linijos ar kažko panašaus.
Bet psichologiškai jie gali tiesiog užimti 2 m² Dnipropetrovsko srities absoliučiai niekam nereikalinga kryptimi, bet pareikšti, kad štai faktas, kad jie dar vienoje srityje. Net ir žinodamas orkus, nenustebčiau, kad tame kvadratiniame metre lauko, būtent atviro lauko, tokio, kokį dabar matome ekrane, perarto sviedinių, kad jie tame kvadratiniame metre atseit surengtų referendumą. Būtent apie tai ir kalbame.
Tai yra, mes nekalbame apie kažkokią realią grėsmę Dnipropetrovsko sričiai ir Dnipro miestui. bet kalbame apie tai, kad jie aiškiai nori formaliai peržengti tą ribą bent vienai dienai, kad tik padidintų sričių, kuriuose jie atseit yra, skaičių.
– Ačiū, pone Evgenai, už pokalbį. Kalbėjomės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu Evgenu Dykyj.