„Savanoris“ 2006 m. sausio 12 d. Nr. 1 (361) 1, 3 psl.

 

Buvo taip

 

Su krašto apsaugos ministro patarėju ats. plk. Jonu GEČU kalbasi „Savanorio“ redaktorius ats. kpt. Vytautas VOVERIS

 

– Štai, tamsta pulkininke, jau pusantro dešimtmečio praėjo nuo tų mūsų tautai ir valstybei lemtingų įvykių. Kitą savaitę Savanorių pajėgos minės įkūrimo 15-ąsias metines. Pabandykime sugrįžti į 1991-uosius…

– Lietuvos valstybės savastis prasidėjo ne 1990-aisiais, o žymiai anksčiau. Partizaninis karas, vėliau rezistencija, ten šaknys, ten brendo tai, ką pavyko įgyvendinti 1990 m. kovo 11-ąją. Krašto apsaugos sistemos pradžia irgi ne Krašto apsaugos departamento įkūrimas. Buvo žmonės, turėję vidinių jėgų, noro ir ryžto. Tai reiškėsi įvairiomis formomis – žaliaraiščiai, Šaulių sąjunga, savanoriai, Krašto apsaugos departamentas. Ėjo žmonės iš Pasvalio, Šilalės, Pivašiūnų, iš visų Lietuvos kampelių be karinio išsilavinimo, dažnas net nieko nenutuokiantis apie karybą, tačiau kupini lietuviškos dvasios, idėjų. Jie buvo kitokie, tikri, pasiryžėliai.

– 1991 m. sausį Jūs tapote Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabo viršininku. Kaip tas štabas atsirado?

– Štabas susikūrė naktį iš sausio 8-osios į 9-ąją, kai paaiškėjo, jog KAD vadovybė dingo ir reikėjo kažką daryti. Susirinkome Audrius Butkevičius, Česlovas Jezerskas, Virginijus Česnulevičius, Alfonsas Bajoras, Antanas Burokas, Vincas Vyrukaitis, aš ir tarėmės. Pasiskirstėme pareigas, sukūrėme veiksmų planą

– Gal galėtumėte prisiminti vieną kitą štabo veiklos epizodą?

– Iš AT rūmus projektavusių architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių gavome visus planus. Sužinojome įdomų dalyką. Šalia rūmų po žeme yra vadinamasis kolektorius, požeminė galerija, einanti nuo Tauro kalno Pedagoginio instituto link, kuria gali ir mašina važiuoti. Ėmėme galvoti, kaip ta galerija pasinaudoti, ar galima į ją patekti iš AT rūmų. Ir Artūro Skučo vyrai ieškojo įėjimo, ir mes, bet iš pradžių neradome. Tik vėliau aptikome tokias patalpas maždaug trimis aukštais žemiau nei patys rūmai. Tai buvo KGB „kūrinys“, tačiau angos ir ten nebuvo. Ir tada du žmonės iš Kauno, buvę tremtiniai, Sibire dirbę kasyklose, išmanantys tą reikalą, ėmė kasti. Ir iškasė. Sąjūdininkas Algimantas Remeika sutvarkė tunelyje elektros įrangą, įrengė slapukus. Kritiniu atveju išėjimas iš AT buvo parengtas. Pirmasis išėjimas į paviršių prie buvusios „Talino“ parduotuvės, kitas – kur dabar Vilniaus kolegija, tada ten technikumas veikė… O iškastą žemę panaudojome įrengiant šaudyklą. Prisirinkom visokiausių ginklų, todėl reikėjo juos išbandyti. Šaudykla buvo tiesiai po posėdžių sale, dūmai, parako kvapas, matyt, prasiskverbė į salę ir viena itin jautri deputatė ėmė ir apalpo posėdžio metu, tad mums uždraudė šaudyti dienomis. Šaudėme naktimis.

– Bet ta žmonių minia rūmuose… Jausmas, kad mūsų čia per daug. Kaip štabas tvarkėsi?

– Tai buvo didžiausias rūpestis. Apie 1000 žmonių, vieni ateina, kiti išeina. Kaip suvaldyti, išskirstyti, maitinti…

– Užtat dar ir šiandien girdime visokius priekaištus tiek gynybos vadovybei, tiek patiems gynėjams, kad tvarkos trūko ir panašiai. Kalba, manau, tie, kurie rūmuose nebuvo.

– Maždaug sausio 15-ąją ar keliomis dienomis vėliau dalyvavau susitikime su Vilniaus universiteto profesūra. Jie tą patį sakė: blogai jūs ten darote, išvis nevykusiai. Aš jiems: gerbiamieji, prisiminkit 1795 metus. Pasipriešinimą prieš rusus kas organizavo? Universiteto profesorius Laurynas Stuoka-Gucevičius. Su juo – profesūra, studentai. O šiandien kur jūs, profesoriai? Lengva pasakyti: blogai, ateikit ir padarykit gerai. 1991 m. valstybingumą gynė gatvė, eiliniai, paprasti žmonės. Inteligentija stebėjo iš tolo: kaip čia bus.

– Norėtųsi daugiau sužinoti apie ginklus. Kiekvienas šautuvas, patekęs į AT ar savanorių rankas, juk ištisa istorija.

– Ne tik šautuvai. Buvo ir šis tas daugiau. Vienas profesorius iš Mokslų akademijos pagamino zariną, laikė jį stiklinėse kolbose. Kaip tas dujas „įpakuoti“? Savanoris Kazys Domeikis pagamino specialias metalines kapsules.

– Kas tas profesorius, pagaminęs cheminį ginklą?

– Na, pavardę nebūtina minėti, kuklus žmogus. Jis ne tik zariną pagamino, bet ir ašarines dujas. Ėmė ir padarė. Parsivežėm į AT ir patys išbandėm. Ašarojom, stiprios… Tada susitarėm su viena buitinės chemijos įmone Aukštuosiuose Paneriuose, gaminusia dezodorantus. Ji vieną gamybos liniją sustabdė, mes nuvežėm dujas ir jie tiek pridarė tų daikčiukų, kad užteko ir mums, ir pasieniečiams, ir policijai. Tas pats profesorius vėliau ėmėsi trotilo. Sodyboje, ant Neries kranto, jo buvo daug pagaminta, prireikus būtų pakakę.

– Kur dabar tas zarinas?

– O! Kai po kelių metų reikėjo jį sunaikinti, turėjome daug vargo.
Ne tik zarinas buvo mūsų rankose. Fizikos institutas pranešė, jog turi galingiausią lazerį Lietuvoje, gal tiktų AT gynybai? Išbandykim. Atvežė, gal sausio 20-oji buvo. Pabandėme ir rūmuose užgeso elektra, pastotė per silpna, todėl pajungėme dar vieną. Lazerio spindulys nematomas jeigu nesninga, nelyja, nėra rūko. Tąnakt kaip tik snigo ir žalią spindulį daug kas matė. Pasklido gandai, jog lazeriu bandyta nužudyti Landsbergį. Mes tylėjome.

– Grįžkime atgal. Sausio 17-ąją įkuriama SKAT. Prisiminkime šio įvykio genezę.

– Kaip Savanorių tarnyba įsikūrė, visi žinome, priimtas įstatymas, patvirtinti nuostatai. Prieš tai kelias naktis sėdėjome su Butkevičiumi ir svarstėme: koks pavadinimas tinkamiausias. Šiandien manau, kad gal padarėme klaidą – pavadinimas SKAT nelabai skambus, nelabai gražus, reikėjo kitokį parinkti, gal šauliai, gal nacionalinė gvardija…

– Pirmieji Savanorių tarnybos metai, kaip juos apibūdintumėte?

– Sudėtingi. Kažkodėl visi galvojo, kad jeigu savanoriai, tai viską turi daryti dykai. Bet jie irgi yra žmonės, ir pavalgyti reikia, ir šeimas išlaikyti. Pasakyčiau taip: savanorių kūrimosi istorija yra liūdna, didvyriška ir prasminga. Darėme viską, ką reikėjo daryti, ir kaip mokėjome.
Dar prieš SKAT įkūrimą, kai okupantai užgrobė mūsų televiziją, atsivežėme iš Jurbarko žmogų, turėjusį televizijos transliacijos įrangą. Ant stogo iškėlėme antenėlę, vėliau 30 metrų anteną ir pradėjome transliuoti savas laidas maždaug visam Vilniaus kraštui.
Kitas pavyzdys. Spaudos rūmai užgrobti, neaišku, kas bus su laikraščiais, mums reikia savos spaudos. Taip atsirado „Savanorio“ laikraštis. Aš, Rimvydas Delkus parašėme straipsnius, Algimantas Arnastauskas – eilėraštį ir išleidome numerį.
Kai buvo įvykdyta diversija vienoje elektros pastotėje Vilniuje, gavome įsakymą saugoti energetikos objektus. Per dvi dienas visoje šalyje perėmėme 33 objektus. Be ginklų, be uniformų, be pinigų. Tiesiog buvo pasakyta, kad reikia ir savanoriai ėjo.
Pats sudėtingiausias dalykas – rusų dalinių blokada. Praktiškai visi daliniai, blogiau ar geriau, bet buvo užblokuoti.

– Tačiau prieš tai dar buvo pučas…

– Pučui prasidėjus iškilo klausimas: kaip elgtis? Stiprinome AT apsaugą, statėme naujas barikadas ir… rengėmės pereiti į pogrindį, jeigu jie nugalėtų. Pogrindžiui reikalingi pinigai, kaip juos išsaugoti?
Ir štai tada KAD finansų skyriaus viršininkė Franciška Žinienė pasielgė taip, kad šiandien už tokį darbą ji liktų be galvos. Penkis milijonus rublių iš KAD sąskaitos ji pervedė į privačių firmų sąskaitas, o vieną milijoną paėmė iš banko grynais. Aš ir dabartinis majoras Ričardas Pocius apsiginklavome pistoletais, granatomis, pasiėmėme tą milijoną, sėdome į mašiną ir Vilniaus–Kauno greitkeliu išvažiavome į Pravieniškes. Ten gyveno patikimas dailininkas keramikas, jam ir atidavėme pinigus, o jis juos įdėjo į bidoną, nunešė į mišką ir užkasė. Nei jis mus pažinojo, nei mes jį, ir jokių parašų, jokių dokumentų. Šiandien tai sunkiai įsivaizduojama, kad taip galėtų būti. Pučas baigėsi, žmogus pinigus iškasė ir grąžino, grąžino ir firmos. Taip buvo.

– Jūs – savanoris kūrėjas. Ką manote apie šiandieninę savanorių kartą? Kokią pajėgų ateitį įsivaizduojate?

– Reikėtų grįžti prie termino „savanoris“. Ką jis reiškia? Termino definicija. Manau, kad ateityje šiuo klausimu dar teks diskutuoti, be ambicijų, ramiai, tačiau iš esmės.
Kai baigiau darbą Kopenhagoje ir grįžau į Lietuvą, man pasiūlė vadovauti Šaulių sąjungai. Kai kas manė, kad nesutiksiu, tačiau aš sutikau. Šauliai tuo metu daug kam asocijavosi su Bugailiškiu Prūdu iš vienos televizijos laidos. Nuo ko pradėti? Pinigų nėra, transporto nėra, 5 etatiniai darbuotojai. Nusprendžiau, kad pirmiausia reikia išvalyti, sutvarkyti sąjungos štabo patalpas. Juk čia kažkada dirbo Vladas Putvinskis, tai nejaugi jo dvasia neatgims? Žemaitijoje susirinkome pas Telšių rinktinės vadą Joną Žvirblį ir aš tada prie laužo rinktinių vadams pasakiau: „Šaulių sąjunga – jaunimo organizacija.“ Vadai vieningai nusikvatojo, o aš kalbėjau rimtai. Per dvejus metus sąjunga ir virto jaunimo organizacija. Šiandien daugelyje mokyklų tapti jaunuoju šauliuku jau yra prestižo reikalas. Tapti instruktoriumi, prisisegti ženklą.
Manau, kad ir savanorių ateitis – tapti vienminčių bendrija, kurioje jauni žmonės turėtų galimybę realizuoti save. Į savanorius turi eiti tie, kuriems karinė tarnyba, uniforma yra vyriškumo simbolis, dvasinis poreikis. Nei pinigais, nei tarptautinėmis misijomis žmonių nepritrauksime, jie patys turi norėti ir pajėgose jaustis savi, tarp bendraminčių. Patriotizmas, Tėvynės meilė yra darbas, pareigos suvokimas, o ne retorika.