Ar Europa ruošiasi karui ir ar putinas apskritai ketina ją pulti? 

Gruodžio 27 d. „Novynarnia“ portale paskalbto karinio ir politinio analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir portalo laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesios Šovkun pokalbio II-oji dalis.

 

Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia—>

 

putinas neabejotinai patrauks į karą prieš ES. Vienintelis klausimas – kas bus pirmoji auka

 

– Praeitame pokalbyje  pažadėjome kitą kartą aptarti ar Europoje bus karas ir ar europiečiai tam ruošiasi? Apie tai, kad rusija planuoja pulti Baltijos šalis, pastaruoju metu kalbama vis dažniau ir, svarbiausia, gana rimtai. Pavyzdžiui, Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kirilas Budanovas neseniai perspėjo , kad toks išpuolis galėtų įvykti jau 2027 metais. Tad ką manote: kiek Europa tam pasiruošusi? Ir ar kremlius tikrai turi tokių ketinimų?

– Pradėkime nuo galo. Ar orkai tikrai planuoja pulti Europą? Čia galėčiau visą atsakymą suvesti į viena: putinas pastarosiomis dienomis tiek kartų pakartojo, kad jie tikrai neplanuoją to daryti, jog, žinant visą ankstesnę analizę, tai jau galima laikyti prisipažinimu:

„Taip, planuojame. Taip, jau ruošiamės.“

Lygiai taip pat jis kalbėjo apie Ukrainą prieš invaziją. Dabar jis tikina Europą, kad tikrai jos nepuls. Tačiau tuo pačiu metu porina, kad jei Europa padarytų ką nors, ką jis prilygina išpuoliui prieš rusiją, agresija būtų įmanoma. Pavyzdžiui, jei Europoje būtų konfiskuoti rusijos aktyvai. Kitą kartą jis daug dėmesio skyrė Kaliningradui: atseit, jei kas nors ten trukdys prekių ir krovinių judėjimui, tai galėtų būti palaikyta agresijos aktu ir tektų „reaguoti“.

Vadinasi tiesioginė užuomina į Suvalkų koridorių .

Taigi, jie akivaizdžiai ruošiasi, dėl to negali būti jokių abejonių. Vienintelis klausimas, kas bus pirmoji auka: Lietuva ar Estija . Arba abi vienu metu.

Bet dar įdomiau, kada tai įvyktų. Daug bendrauju su Baltijos šalių žmonėmis, ir kad rusija tikrai puls supranta ne tik jų kariškiai, kuriems tai akivaizdu, bet ir visuomenė. Taip pat tai gerai supranta Šiaurės Europos šalys – Suomija, Švedija… Beje, viena iš putino sąlygų galėtų būti šių valstybių įstojimo į NATO, kuris kaip tik jo veiksmų dėka, išsiplėtė, „atšaukimas“.Na, neseniai šia tema diskutavome su Lietuvos kariškiais – kada būtent rusija pultų. Ir lietuviai mano, kad to reikėtų tikėtis jau 2026-ųjų pavasarį.

Laikausi tos pačios pozicijos, kurią išsako ir generolas Budanovas: greičiausiai tai įvyktų 2027-ųjų pavasarį. Paaiškinsiu, kodėl.

Dabar visi kovai parengti rusų ištekliai įklimpę Ukrainoje. Ką jis ten mestų? Na, jei čia būrų „užšaldymas“ – tada taip. Tokiu atveju per kelis mėnesius jie galėtų pergrupuoti didžiulį skaičių karių iš mūsų okupuotų teritorijų į Baltarusiją ir Leningrado sritį ir smogti iš ten. kremlius labai suinteresuotas nepaleisti savo „specialiosios karinės operacijos“ dalyvių į namus, o nedelsiant duoti jiems naują „darbą“. Nes galima tik įsivaizduoti, kaip tas maždaug milijonas karo nusikaltėlių vienu metu grįžtų į skurdžią, alkaną šalį… putinas tą riziką puikiai supranta.

Bet į mano klausimą, kuo jis galėtų kariauti Baltijos šalyse, jei beveik visos pajėgos kovoja Ukrainoje, Baltijos šalių žmonės turi savo argumentus. Reikalas tas, kad rusai dabar pradėjo šaukti rezervistus karinėse apygardose. Jie šaukiami į karinius mokymus, neva oro gynybai, kovai su mūsų dronais. Bet tam tokio skaičiaus žmonių tiesiog nereikia.

Tuo tarpu Leningrado karinėje apygardoje vyksta didžiulis jos organizacinės struktūros išsiplėtimas. Jei anksčiau galingiausia iš jų buvo Pietų apygarda su centru Rostove, nes ji vienu metu kontroliavo ir policijos operacijas Šiaurės Kaukaze, ir karą prieš Gruziją ir prieš mus. O dabar dėl kažkokių priežasčių jie ėmė atkūrinėti Leningrado apygardą. Kokia viso to prasmė?

Tuo tarpu Baltijoje hibridinis karas jau įsibėgėja, iš civilinių laivų į Europos karinę infrastruktūrą masiškai paleidinėjami žvalgybiniai dronai. Tai yra, vyksta tas organizacinis pasirengimas, vyksta žvalgybinis pasirengimas.

Ir tuo pat metu jie kaupia šarvuotą techniką. Kažkam galėtų pasirodyti, kad tai prieštarauja tam, ką sakiau anksčiau – jog jiems baigiasi šarvuota technika. Tačiau jokio prieštaravimo nėra. Tam kaupimui jie iš senų sovietinių sandėlių išveža paskutinę techniką, kurią dar galima reanimuoti. Ir kažkur iki 2026-ųjų vidurio jie išgramdys viską, ką dar galima kažkaip atgaivinti.

Jau dabar, kad būtų surinkta viena važiuojanti mašina, reikia išardyti keturias. „Specialiosios karinės operacijos“ pradžioje vienos mašinos pakakdavo dviem, tai yra, viena mašina būdavo „kanibalizuojama“, o dvi važiuodavo į frontą.

Lygiagrečiai dirba gamyklos, kurios kad ir labai lėtai bet vis tik gamina naujus T-90 [tankus]. Tačiau į frontą jie vis tik neišvažiuoja. Dabar išvis rusiškos šarvuotos technikos pasirodymas fronte yra įvykis. Kodėl jie ją tada kaupia?

Ir štai atsakymas iš Baltijos šalių. Lietuviai taip sako: atseit Ukrainoje frontas tapo toks, kad abiejų pusių šarvuočiai tiesiog neišgyvena, nes danguje vienu metu skraido milijonai dronų. O europiečiai to neturi. Jie dar nepasiekė tos fazės, kad kiekviename garaže būtų surenkami FPV dronai, kaip pas mus.

Ir tai išties prie klausimo apie pasirengimą. Kai visa ta šarvuota technika, kurią rusai sukaupė, patrauks į Europą, kuri tiesiog nėra pasirengusi atremti didžiulių tankų kolonų, kokie bus jos šansai?

 

Europa ruošiasi, bet per lėtai. rusija užpuls anksčiau

 

– Bet jeigu bent jau Baltijos šalys ir Šiaurės Europa aiškiai suvokia pavojų ir netgi supranta šiuolaikinės karybos specifiką, tai turėtų ruoštis?

– Sakykim taip: Europa realiai ruošiasi atremti agresiją. Tačiau esmė ta, kad tas pasiruošimas vyksta tam tikru tempu. Europiečiams, kurie 30 metų miegojo šiltoje vonioje, tas tempas yra tiesiog beprotiškas. Dabar jie jaučiasi kaip kažkokie kvapo pritrūkę sprinteriai.

Tačiau orkams toks tempas visiškai netinka. Nes, jei viskas vyks pagal planą, Europa iki 2030-ųjų bus visiškai pasirengusi atremti rusijos agresiją.

Procesai prasidėjo, tačiau šiuo metu jie yra finansavimo, sutarčių sudarymo ir gamyklų „užsukimo“ etape, o ne realios technikos ir realiai apmokytos kariuomenės etape.

O maždaug sąlyginiais 2028-aisiais bus distancijos vidurys, tai yra jie bus „pusiau pasiruošę“.

Tad kodėl orkams to laukti? Jiems būtų visiškai logiška užpulti, kol tas pasiruošimas dar tik pradinėje stadijoje.

Ir galiausiai, paskutinis argumentas – vidaus politinis. maskoliai, švelniai tariant, dabar nėra labai patenkinti savo gyvenimu. Kaip parodė net minėtas putino šou, jiems viso to jau gana. Ir įsivaizduokime, kad „užšaldymas“ čia taip ir neįvyks, nes mes nesutinkame su visomis jų sąlygomis, o mažiau putino nedomina.

O Įtampa rusijoje auga, ekonomika galutinai artėja prie nuosmukio. Ir tai beje, būtent 2026-ųjų, netgi ne 2027-ųjų perspektyva.

rusija grimzta į tamsą, nes mes išmušinėjame šilumines elektrines… Tad ką daryti?

Labai paprasta: tokioje situacijoje tokiai diktatūrai ir asmeniškai putinui absoliučiai logiškas pasirinkimas – statymų padidinimas ir eskalavimas. Tai yra, arba nedidelis, bet pergalingas karas – kaip ir turėjo būti, bet nesusiklostė Ukrainoje, betgi Baltijos šalyse tikrai (jo nuomone) susiklostytų.

Arba atvirkščiai: tedega viskas didele ugnimi – jei jau karas, tai pasaulinis karas! Taigi, arba pasieksime Lamanšo sąsiaurį ir dėl to įvyks visuotinė viso, kas gyva mobilizacija, visoje rusijoje bus įvesta karo padėtis ir panašiai – na, arba jau bus visiška pabaiga…

Bet manau, kad jie nuoširdžiai tiki, jog tokioje situacijoje pasiektų sąlyginį Lamanšo sąsiaurį. Sąlyginį – kadangi Prancūzija turi branduolinį ginklą, jiems gali tekti „apsiriboti“ Prancūzijos ir Vokietijos siena.

Taigi, puolimas planuojamas. Dabar apie tai, kaip tam ruošiasi Europa.

Atsakymas: įvairiai. Juk Europa – tai daugybė skirtingų šalių su labai skirtinga istorija ir labai skirtinga psichologija, o tose šalyse – labai skirtingi gyventojų sluoksniai.

Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad jei tarp kariškių absoliučiai visi supranta šios grėsmės realumą, o tarp politikų – dauguma, tai visuomenėse situacija kitokia. Iškelkime už skliaustų Lenkiją, Baltijos šalis ir Skandinavijos šalis, kur šiuo klausimu yra visuomenės sutarimas, atlaisvinantis rankas ir jų politikams.

Tačiau kuo toliau į Europos Sąjungos vakarus (Didžioji Britanija taip pat atskiras klausimas), tuo mažiau to sąmoningumo plačiuosiuose sluoksniuose. Štai kodėl, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas nuolat susiduria su šia problema. Jis pats puikiai supranta šią grėsmę ir yra pasirengęs labai aktyviai imtis veiksmų, o jo rinkėjai to kategoriškai nesupranta. Ir čia prieiname prie esminės atstovaujamosios demokratijos problemos: labai sunku primesti politikams darbotvarkę, kuri nepatinka jų rinkėjams.

Tai tam tikra prasme panaši situacija į tai, kaip mūsų šalyje vyksta mobilizacija. Politikai gali suprasti, ką reikia daryti, bet kartu jie supranta, kad tokiu atveju už juos nebebus balsuojama. Ir netgi sąmoningas politikas, o ne populistas, jis turi įgyvendinti savo programą, o tam jam reikia rinkėjų palaikymo. Taigi ir tenka kažkaip tarp to balansuoti.

Tuo tarpu pasipriešinimas pasiruošimui karui jau įgauna viešas formas. Pavyzdžiui, Vokietijoje jaunimas traukia į mitingus ir tiesiai šviesiai pareiškia, kad „verčiau gyvensime valdant putinui, nei eisime į karą“.

Kitaip tariant, ta publika laiko galimu, kad galėtų ateiti putinas ir juos okupuoti. Bet jie realiai nesupranta, kas tai yra.

Jiems atrodo, kad, pamanyk, ateis putinas ir paskirs jiems kokį nors gauleiterį. „Mūsų seneliai gyveno okupacijos sąlygomis – išgyvensime ir mes.“ Bet neduok Dieve kariauti, nes senelį kare užmušė.

Jie mano, jog jų realiame gyvenime niekas nepasikeis, nes tai kažkokios didžiosios politikos lygmuo. O „paprasti žmonės“ gyvens taip, kaip gyveno iki šiol, nesvarbu, ar bus savų valdžia, ar „kacapų“…

– Bet kodėl turėtume stebėtis, jei net Ukrainoje dauguma vis dar tuo tiki, nepaisant viso mums rusų sukelto siaubo.

– Taip ir yra, tuo rusai nuo mūsų nesiskiria. Mūsų, t. y. Ukrainos visuomenės, 2014-ieji neišgydė, nei Krymo aneksija, nei karas Donbase mūsų nieko neišmokė, jau nekalbant apie pasimokymą iš Gruzijos klaidų dar anksčiau. Mes vis tiek tikėjome „šašlykais“. Tai dabar, besibaigiant ketvirtiems didžiausio karo nuo Antrojo pasaulinio karo metams, esame tokie protingi, ir tai ne visi. O jiems šis karas dar net neprasidėjo.

 

„Manyčiau, kad NATO be Jungtinių Valstijų neegzistuoja“

 

Gerai, kad Europoje yra tokių politikų kaip Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas ar Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, stumiantys nepopuliarius sprendimus dėl didžiulių gynybos biudžetų. Na ir dar minėtasis Macronas. Šita trijulė dabar vadovauja Europos perginklavimui.

Taip pat įdomu, kad pirmą kartą ES atsirado Europos gynybos komisaras. Ir juo tapo lietuvis – tai yra, žmogus, kuris tikrai supranta, kas yra rusijos okupacija ir kam reikia ruoštis. Tai taip pat nėra atsitiktinumas. Kaip ir tai, kad Ukrainos gynybos pramonė buvo įtraukta į sąrašą tų, iš ko gali įsigyti ginklų ir technikos tiek Ukraina, tiek kitos Europos šalys.

Taigi supratimas yra. Problema ta, kad pati gynybos pramonė labai lėtai vystosi. Naujų gamybos linijų statybai reikia ne tik piniginių lėšų, bet ir laiko. O dar reikia surasti joms ir specialistus – tai ir mums didžiulė problema.

Taigi, be supratimo, dar reikia ir laiko. Ir dabar mes faktiškai laimime jiems tą laiką – sulaikydami rusiją. Todėl būtent Ukrainoje sprendžiamas visos Europos, vadinasi ir viso pasaulio, likimas. O tai suprasti Europai labai padėjo į valdžią Jungtinėse Valstijose atėjęs Donaldas Trumpas, kuris aiškiai pasakė, kad nebeverta pasikliauti Amerikos „skėčiu“ – tik savo jėgomis.

– Paskutinis klausimas – o kaip dėl NATO? Kiek Aljansas supranta ir, svarbiausia, geba pasipriešinti rusijai, jei net nerizikuoja numušti dronų?

– O čia viskas labai paprasta: NATO be Jungtinių Valstijų, galima manyti, jog neegzistuoja. Jo vietoje galėtų susiformuoti naujas blokas – arba grynai Europos šalių pagrindu, arba Europos ir Britų Tautų Sandraugos pagrindu.

– Vadinasi, jau galime nebesistengti įstoti į NATO?

– Iš tiesų, taip. Kitas reikalas, kad viešai mums nederėtų to atsisakyti. Beje Aljansas vis dar turi vieną šansą: 2026–ųjų lapkritį vyks JAV Kongrese vidurio kadencijos rinkimai. Ir jei dėl jų išdavoje Jungtinės Valstijos vis tik grįžtų į normalias vėžes, tuomet laidoti NATO būtų per anksti. Tad palaukime.

 

Pagal novynarnia.com parengė LL, redagavo VK.