2026-01-13 LRT „Aktualusis pokalbis“
Specialioje laidoje iš Seimo – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas Linas Ladiga ir ukrainietis, tuomet septyniolikmetis, 1991 m. sausį atvažiavęs ginti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Evgenas Dykyj
Ved. Agnė Skamarakaitė
Pokalbiai su Sausio 13-osios įvykių liudininkais ir amžininkais. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas Linas Ladiga. Laba diena.
L.Ladiga. Laba diena.
Ir taip pat ukrainietis, tuomet septyniolikmetis, 1991-ųjų sausį atvažiavęs ginti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Evgenas Dykyjus. Ir susikalbėti mums padės vertėja Marta Žadeikaitė.
Tai pirma pradėkim, pone Ladiga, nuo jūsų. Kaip jūs tapote Aukščiausiosios Tarybos gynėju?
L.L. Nesitikėjau tokio klausimo… Kaip ir neatrodė, jog reikės ją ginti, bet jau [sausio] 8 dieną pasidarė aišku, kad reikės. Ir pasakysiu visai buitiškai ir paprastai. Man tada buvo 30 metų. Buvau inžinierius „pašto dėžutėje“ (tokia buvo sąvoka tais laikais), bet dalyvavom tiek Sąjūdžio renginiuose, tiek kituose.
Savo istorijos priešistorę, kad tėvai tremtiniai, senelis – Nepriklausomybės kovų dalyvis, generolas, ir visa kitą jau savo laiku žinojau. Ir tuo metu gyvenau senelio dukros, vienos iš jauniausių Ladigaičių namuose. Ir, taip sakysim, kartu su visais kitais panašaus amžiaus (ir pusbroliu, ir pusseserės vyru) mes nusprendėm labai pragmatiškai: mums bus ramiau, jeigu mes iškart išsirinksim postus, kur mums ginti, negu teta vis tiek paskirs.
Ir ką išsirinkot?
L.L. Tai tiesiog, kai krito Spaudos rūmai, buvo aišku, kad reikia važiuoti į Parlamentą. Ir papuolėm į Trečiuosius rūmus, į pirmą dešimtuką.
O pirmasis dešimtukas, tai kurie pirmi atėjo? Kas yra pirmasis dešimtukas?
L.L. Ne, Trečiųjų rūmų ten buvo tokia specifinė [situacija], kaip vėliau paaiškėjo. Tiesiog [jau tų metų sausio pabaigoje] juokavom, kad Sąjūdžio ūkvedys, jau dabar miręs, buvo jam atvežta 200 kastuvų, tiek pat turėjo žalių raiščių, ir jis surinko lygiai 200 vyrų ir pasakė: „Viskas, apsauga sukomplektuota“. Ir visus rašė pagal Sąjūdžio žaliaraiščių tvarką į dešimtukus. Tai aš buvau pirmajame dešimtuke ir netgi didžioji dalis mano giminės. Kaip po metų dėdė Lenkijos karininkas, Nepriklausomybės kovų dalyvio, generolo sūnus pasakė: „na ir keistai pasielgėte, visiškai neprotingai – visa giminė vienoj vietoj ir netgi viename padaliny“. Bet taip prasidėjo…
Pone Dykijau, jūs tuo metu, aš jau čia anonsavau, buvote septyniolikos metų. Ukrainoje išgirdot, kaip suprantu, apie Sausio 13-osios įvykius ir nusprendėt atvykti. Ir ne vienas atvykot. Turėjot ir draugų studentų, kurie [kartu] atvyko. Kaip tas apsisprendimas vyko? Kodėl nusprendėt, kad reikia būti čia, Lietuvoje, prie Parlamento?
E. Dykyj. Labas rytas. Sprendimo priėmimo procesas buvo pakankamai stichiškas, kadangi stichiškai vystėsi ir visi įvykiai. Sausio 14-ąją, po to, kai 13-ąją [Vilniuje] žuvo Laisvės gynėjai, gindami televizijos bokštą, Kyjivo centre susirinko dešimčių tūkstančių žmonių mitingas. Tai buvo solidarumo su Lietuva mitingas. Ten buvo renkami pinigai, medikamentai, kad būtų išsiųsti į Lietuvą.
Ir to mitingo metu mūsų grupė… Mes jau buvome aktyvūs Ukrainos studentų sąjungos nariai ir mūsų studentų sąjunga buvo dalimi Ukrainos sąjūdžio už nepriklausomybę. Ir mitingo metu mūsų grupė susirinko toje aikštėje šiek tiek nuošaliau ir mes kalbėjome, kad rinkti pinigus, žinoma, reikia, rinkti vaistus – taip pat, tačiau mes – jauni vaikinai, mums buvo nuo 18-os iki 20-ies metų, ir mes galime padaryti ką nors rimtesnio, nei tik rinkti pinigus. Mes turime ten vykti patys ir būti prie barikadų kartu su mūsų Lietuvos bendraamžiais.
Mes puikia supratome, kad ten, Vilniuje, buvo sprendžiamas ne tik Lietuvos, tačiau ir Ukrainos likimas. Ir jei tuo metu Lietuva nebūtų atstovėjusi, sovietų valdžia būtų sustabdžiusi Lietuvos Sąjūdį, tada mes neturėtume jokių šansų. Todėl mes buvome sąmoningai apsisprendę, kad vykstame į Lietuvą ir vykstame ne tik padėti lietuviams, tačiau vykstame į tą vietą, kur tuo momentu buvo sprendžiamas ir Ukrainos likimas.
Ir jūs ne tik atvykot į Lietuvą ginti Aukščiausiosios Tarybos, bet jūs net tapot užsieniečių padalinio vadu, būdamas septyniolikos metų. Kaip tai nutiko?
E.D. Taip, čia išties gal įdomus momentas. Mes buvome atskiras padalinys, sudarytas iš užsieniečių. Savanorių turėjome ne tik iš Ukrainos. Ten buvo įvairių tautų atstovų, įvairių [sovietinio] tautų kalėjimo atstovų, norėjusių išsilaisvinti iš jo. Tačiau ukrainiečių buvo pakankamai daug ir mes atvykom organizuotai, kartu, todėl buvome vienas, vienintelis oficialus padalinys Lietuvos savanorių pajėgose.
Ir šiame fojė, kur dabar sėdime, [ten] mums už nugarų sausio 27-ąją mūsų padalinys perskaitė priesaiką, prisiekė Lietuvos Respublikai. Sėdėjome su Audriumi Butkevičiumi, kuris tuo metu buvo Krašto apsaugos departamento direktorius, ir jis vertė priesaikos tekstą iš lietuvių į rusų kalbą, o aš – iš rusų į ukrainiečių. Dėl to mes galėjome prisiekti ukrainiečių kalba po dviem vėliavomis – Lietuvos Respublikos vėliava, kuri tuo metu jau buvo valstybinė ir Ukrainos vėliava, kuri dar buvo oficialiai uždrausta, tačiau dabar yra mūsų valstybinė vėliava.
O kodėl būtent aš, septyniolikmetis, tapau vadu? Pagal sovietinius įstatymus mums grėsė labai rimti baudžiamieji straipsniai. Tai buvo galima traktuoti kaip ginkluotos grupuotės kūrimą ar valstybės išdavystę, už ką buvo galima bausti mirties bausme. Tačiau pagal sovietinius įstatymus, jei buvai nepilnametis, tave galėjo pasodinti dešimčiai metų, tačiau sušaudyti negalėjo. Mes supratome, kad galime būti persekiojami ir todėl slėpėmės už kaukių, tačiau vadas negalėjo slėptis, vadas turėjo viešai kalbėti padalinio vardu. Todėl turėjome priimti sunkų sprendimą ir neslėpti vado. Turėjau perduoti tiesą Ukrainai, apie tai, kas vyksta Lietuvoje, todėl turėjau susitaikyti su tuo, kad man gali duoti dešimt metų kalėjimo.
Bet, ačiū Dievui, nedavė. Kiek atsimenu istoriją, viskas baigėsi sėkmingai. Niekas iš jūsų nenukentėjo. Irgi neįtikėtina istorijos dalis.
Kokias emocijas atsimenat iš tų 1991-ųjų metų sausio įvykių, iš to Lietuvos Parlamento gynimo?
E.D. Žinote, tai fantastiškos emocijos. Jei jas išgyvenai, tai po to niekad nepamirši. Tai yra tai, kas keičia tave visam laikui. Pagrindinė emocija, kurią įsiminiau, tai supratimas, kad gal išgyvensime, gal mirsime, gal mus pasodins, tačiau mes viduje visam laikui liksime laisvais žmonėmis. Jau niekada nebūsime sovietiniais vergais, niekada nebūsime nelaisvėje. Tas suvokimas, kad kas beatsitiktų vėliau, net jei tu numirsi, tu mirsi jau laisvas žmogus, kuriam ne gėda už tai, kaip jis gyveno.
Pone Ladiga, tai tada ir prie tų emocijų pereikime ir iš jūsų pusės. Evgenas Dykyjus papasakojo apie savo emocijas. Ką jūs atsimenant, ką pats išgyvenot tomis dienomis?
L.L. Jeigu jau… sunku dabar po tiek laiko, tiek surinkus informacijos, grįžti į tą pirminę… Vis tik tai, kaip jau pasakojau 11-ą diena užsirašėm į gynėjus, ir iš karto mus atveda čia priesaikai.
Čia irgi? Šitoj fojė?
L.L. Taip, būtent 11-ą dieną. Ir tada tas visas toks pasakymas, kaip sakysim, atrodo viskas juda, juda… Po priesaikos buvo tam tikra ramybė. Nebereikia nieko svarstyti. Dabar yra vadai. Dabar esi karys. Aišku, iki pirmo momento, kai…
[Sausio] 11-osios vakarą ateina skulptorius Vladas Vildžiūnas kartu su smuikininku Paulium Juodišium, kadangi tiek vienų, tiek kitų artimieji kaip tik ten kartu, atneša pelenų [jei reikėtų berti užpuolikams į akis], papasakoja galbūt vieną kitą anekdotą pabendrauti su gynėjais. Kitą vakarą, tos pačio 12-osios vakarą. Čia [aikštėj] ant bibliotekos laiptų ir didelis koncertas buvo… Na, ir prasideda… Tiek, kiek matom per televizorių.
Kai užgeso ekranai, mūsų vadai tuometiniai toj vietoj [Trečiuose rūmuose] pareiškia, kad „viskas, žaidimai baigėsi ir galbūt reikėtų mums išsivaikščioti, su kastuvėliais [gi] nemojuosim“. Na, spontaniškai sukilom. Mes ne tam susirinkom, kad tik… O už langų stovi žmonės ir tie patys mūsų artimieji, kurių mes jau pas save neįsileidom. Mes gi tai gynėjai. O jie tai gina mus. Ir į ką tai panašu? Tai tiek, kad buvo komanda laukti ryto, ar laukti, kol ateis mūsų eilė. Ir su a.a. Vytautu Pociūnu, su kuriuo mes vienuose namuose gyvenom, pavardė Lietuvai žinoma, labai kareiviškai, kariškai, įkišę galvas į rūbinės lentynos daiktams tą pačią skiltį, ramiai, kariškai sulaukėm ryto.
O ryte žiūrim, kad žmonės neša armatūrą, mus ginkluoja kaip reikiant jau, taip sakant. Išėjom į tą rytinį spontanišką mitingą. Sugrįžom, jau buvo daug ramiau.
Įtampa šiek tiek nuslūgo?
L.L. Įtampa nebeveikė.
Ar, žodžiu, kūnų jau jūsų nebeveikė?
L.L. Taip. Bet tiktai tiek, kad nėra ko čia per daug, sakykim, girtis. Vis tiktai, kaip aš sakau dabar mūsų kariuomenės kūrėjams, na, deja, mes esam šiuo metu tokie jau gerokai aprūdiję šoviniai, kurių tuo metų neprireikė. Mūsų neiššovė. Norint, kad būtum labai nusipelnęs, turėtum būti jau panaudotas. Kaip sakoma, vitrinoje stovi [iššauto šovinio] gilzė, o nepanaudotas šovinys vis tik yra nepanaudotas.
Tai vis dėlto, kalbant apie kontekstą, pats perėjot apie nepanaudotus šovinius, jeigu šiandien reikėtų juos panaudoti, kiek mūsų valstybė yra pasirengusi, atspari ir taip toliau?
L.L. Manyčiau, kad yra nesulyginamas dalykas su anais laikais, kai viską reikėjo daryti spontaniškai. Pliusas galbūt buvo tiktai vienas, kad dar buvo gyvų rezistencijos dalyvių, kurie pasakojo apie tą patirtį, dalinosi ta patirtim, kurią jie pokario metais buvo įgiję ir savo krauju (nenaudoju tokio kito žodžio) visa tai patikrinę ir išbandę.
Ir puikia žinojom, jog nebus jokios kitos, išskyrus žodinę, pagalbos iš kažkur kitur.
Dabar, taip, visada būna tokia situacija, kad kam tu besiruoštum,, situacija yra kitokia. Ir reikia būti pasiruošus įvairiems netikėtumams. Priešininkas yra visiškai tas pats. Koks čia priešininkas – priešas, su kuriuo (va tas žodis) per amžius visada yra reikalų.
Ir su tuo priešu dabar kovoja Ukraina. Jau [artėja] ketvirtosios metinės.
L.L. Ačiū jiems. Ir nežiūrint, kaip vakar Evgenas dar kartą pakartojo, jo šalis dabar laimi mums laiką, ne tik Lietuvai, laimi laiką visai Europai. Tai aš ir norėjau pasakyti.
Skirtumas yra tas, kad dabar nesam vienui vieni. Ir jeigu mūsų visuomenė daugiau supranta, kad neišvengiamai reikia ruoštis, vėl (kaip visada) yra sunkiai įvaldomi iššūkiai (galbūt dabar ir labai svarbu) įtikinti ir kitus europiečius, kad ne dėl mūsų reikia stengtis, bet dėl tos pačios Ukrainos, ir tiesiogiai jiems patiems reikėtų stengtis.
Baigėsi tos katino dienos (kaip Evgenas naudoja tokį išsireiškimą) karštoje vonioje [kurioje patogiai sėdėjo europiečiai] dabar yra daug, daug šaltų ledukų.
Pone Dykyjau, tai jau baigiantis išties mūsų pokalbiui. Atėjote su apdovanojimais. Esate Ukrainos karo veteranas. Užsiminiau, kad visai netrukus ketvirtosios Rusijos plataus masto karo Ukrainoje metinės. Kiek Ukraina yra pajėgi įveikti šitą priešą ir ar nesijaučia ji viena po tų keturių metų?
E.D. Čia ant krūtinės turiu Sausio 13-osios atminimo medalį, gautą Lietuvoje ir mūsų ukrainietišką ordiną „Už narsą“ – už 2014-uosius metus, kai būdamas jau nebe studentu, o universiteto dėstytoju, doktorantu turėjau Donbase eiti kovoti su okupantais. Ir šiuos du apdovanojimus laikau šalia visiškai organiškai, kad tai iš tiesų yra vienas karas. Tai, kas vyko Vilniuje 1991-aisias, Ukrainoje – 2014-aisiais, ir tai, kas vyksta Ukrainoje šiuos paskutinius ketverius baisius metus, pradedant nuo 2022-ųjų metų, tai yra visiškai susiję istoriniai įvykiai.
Mums su jumis atrodo, jog gyvename visiškai kitame pasaulyje, kur akivaizdu, jog mūsų valstybės yra nepriklausomos, ir kad gavome laisvę. Tačiau Rusija su tuo nesutinka iki šiol. Rusija vis dar nori gražinti laiką 35-eriais metais atgal kaip laiko mašinoje. Jie nori „nunulinti“ visa tai, ką pasiekėme 1991-aisiais. Jie nori sunaikinti visa tai, ką mes statėme ir kūrėme po 1991-ųjų.
Kremliuje jiems atrodo taip, lyg iš Gulago būtų pabėgę kaliniai, 35-erius metus pasivaikščiojo laisvėje, ir dabar juos reikia surinkti atgal.
Taigi kas vyksta dabar? Mes neleidžiame suvaryti mūsų atgal į barakus. Ir puikiai suprantame, jog jei Ukraina kris, Baltijos šalys bus kitos. Nereikėtų įsivaizduoti, kad Kremliui yra didelis skirtumas tarp Lietuvos ir Ukrainos. Jie siekia visus mus suvaryti atgal. Konvojus sugrįžo didelės baisios Putino armijos pavidalu.
Mes nesijaučiame vieniši šioje kovoje, nes jaučiame Lietuvos tautos ir kitų tautų paramą. Mums labiausiai padeda ne tie, kurie turi daugiausia pajėgų ar pinigų, o tos tautos, kurios paprasčiausiai gali lengvai įsijausti į mūsų situaciją, kurios puikiai žino, koks blogis yra Rusija. Iš jų jaučiame daugiausia paramos.
Vakar kalbėjau mitinge Katedros aikštėje, ir man susidarė didžiulis įspūdis, jog tai jau 163-ias mitingas, kuris kiekvieną pirmadienį vyksta Katedros aikštėje. Ten susirenka paprasti lietuviai ir renka pinigus mūsų kariuomenei. Neįsivaizduojate, kaip tai yra vertinga. Nes labai lengva kuriuo nors momentu, pajutus stiprią emociją, kam nors padėti, tačiau laikytis metų metus ir palaikyti draugus ilgą laiką yra daug vertingiau. Tai už šią pagalbą ir palaikymą labai dėkojame Lietuvos tautai.
Ačiū, Lietuva. Už jūsų ir mūsų laisvę!
Ačiū jums. Diakuju. Tai buvo ukrainietis, atvažiavęs 1991-ųjų metų sausį ginti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Evgenas Dykyjus ir taip pat Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas Linas Ladiga.
