„Leisti, kad būtų sudaryta tokia taika, yra tas pats, kas savo noru kapituliuoti prieš Putino režimą“ – LKKSS VAS garbės narys, Tarptautinio demokratijos instituto ekspertas Evgen Dykyj. Iš įrašų jo Facebook sienoje:
2022-03-29 19:27
Visi žino V. Čerčilio citatą, kaip besirinkusieji tarp gėdos ir karo, ir pasirinkę gėdą, gavo ir gėdą, ir karą. Panašu, kad Ukraina ruošiasi sumušti rekordą ir jau, net neturėdama pasirinkimo, o turėdama visavertį karą, be to, toli gražu nepralaimėtą karą, šalia šio karo nori savo noru pasirinkti ir gėdą. Taikos sąlygos, kurias šiandien paskelbė M. Podolyak, D. Arakhamia ir A. Chaly, yra de facto mūsų pasidavimo sąlygos, kurioms karinės padėties požiūriu nėra jokio pagrindo. Tai „hibridinė“ taika, suteiksianti Rusijai viską, ko jai reikia, išskyrus programą „maksimum“, tai yra visišką Ukrainos kontrolę. Už tai Rusijos Federacija gautų Krymo ir Donbaso okupacijos pripažinimą de facto ir garantijas, kad mes net nebandysime jų išlaisvinti, taip pat mūsų „neblokinį statusą“ (t. y. mūsų atsisakymą gauti apsaugą ateityje pagal Atlanto chartiją), o svarbiausia – Rusijos Federacijai būtų nustotos taikyti sankcijos. Savo ruožtu sankcijų panaikinimas reikštų, kad išliks ir net nebus nubaustas Putino režimas, kuris jau braška per siūles, o dėl karinio pralaimėjimo Ukrainoje ir sankcijų užsitęsimo greičiausiai ilgai nebetemptų. Gi likęs nenubaustas, jis grįš įvykdyti savo „prarastų imperijos žemių“ surinkimo programos. Išeitų, jog didelių civilių aukų ir šalies gynėjų didvyriškumo kaina grįžtume tik į 2022 m. vasario 23-osios situaciją – tik su tūkstančiais žuvusiųjų, milijonais pabėgėlių, sugriautais miestais ir perpus sumažėjusia ekonomika. O Rusijos Federacija „už bausmę“ dėl agresijos taip pat tiesiog grįžtų į vasario 23-ąją ir gautų galimybę ramiai išsinagrinėti klaidas ir pasiruošti naujai agresijai, kad įvykdytų savo programą „maksimum“ – „galutinai išspręstų Ukrainos klausimą“. Todėl ta „taika“, dėl kurios Stambule neva buvo sutarta, mums tuo pačiu ir moraliai gėdinga, ir kariniu požiūriu nepateisinama, o netolimoje ateityje ir savižudiška. Leisti, kad būtų sudaryta tokia taika, yra tas pats, kas savo noru kapituliuoti prieš Putino režimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Iš tiesų mes turime rinktis ne tarp gėdingos pseudo taikos ir karo, o tarp labai sunkaus, bet pergalingo karo šiandien ir dar sunkesnio ir greičiausia pralaimėto karo artimiausioje ateityje. Tikiuosi, kad šiame pasirinkime nesuklysime. Слава Україні (Šlovė Ukrainai). telegraf.com.ua2022-03-29 17:05
Net nepamenu, kada paskutinį kartą citavau ką nors iš rusų. vieną iš rusų. Bet čia aš negaliu susilaikyti – na, kodėl rusui ir man, kurie taip toli vienas nuo kito, kai kurie dalykai yra visiškai vienodai suprantami ir akivaizdūs kaip du kartus du yra keturi, o kai kuriems mūsų šalyje tai vis dar nepasiekiama kaip aukštoji matematika?Garis Kasparovas 2022-03-29 13:30
Putino planai užvaldyti visą Ukrainą žlunga. Šiandien Putinas turėtų spręsti objektyvesnius uždavinius, nes nėra pakankamai resursų paremti kampaniją visoje Ukrainoje. Tačiau kartu visiškai akivaizdu, kad 22 metus valdžioje esantis diktatorius vadovaujasi visai kita logika ir jam netinka posakis „sveikas protas“. Diktatoriaus užduotis yra tik viena – išlikti valdžioje. Jis supranta, kad karinis pralaimėjimas yra tiesus kelias į politinį ešafotą, o jam asmeniškai tai būtų gyvenimo pabaiga. Putinas jokiu būdu nėra pasirengęs pripažinti net dalinio pralaimėjimo Ukrainoje. Jam reikia pergalės, ir būtent iki gegužės 9-osios, todėl jis meta visus išteklius į karą. Kariai perkeliami iš Tolimųjų Rytų, iš karinių bazių Gruzijoje ir Armėnijoje, iš Tadžikistano. Todėl labai skeptiškai žiūriu į dabar vykstančias derybas. Ukraina tikriausiai būtų pasirengusi grįžti prie demarkacinių linijų vasario 24-ajai, žinoma, nepripažindama jokių aneksijų. Tačiau problema ta, kad tai netinka Putinui. Jis negali atsisakyti politinės pergalės tikslo, išreikšto, be kita ko, teritoriniais įsigijimais. Mūsų ir Putino kalbos paremtos visiškai skirtinga logika. Mums žmogaus gyvybė neįkainojama, kiekvienos civilio ar kario gyvybės praradimas yra tragedija. Putinui tai tik statistika. Todėl ir sakau, kad kol valdžioje bus Putinas, tol ramybės nebus. Jam paliaubos yra galimybė persigrupuoti. Ukrainą jis laiko kliūtimi savo agresyviems geopolitiniams planams, todėl jei šiuo konkrečiu momentu nepasiseks, jis bandys pasinaudoti kitomis galimybėmis. Atsižvelgdamas į visa tai, manau, kad vienintelė pagrįsta laisvojo pasaulio pozicija yra strategija, nukreipta į Putino režimo žlugimą. O kelias į Putino režimo žlugimą eina per Ukrainos pergalę šiame kare ir Ukrainos vėliavos iškėlimą Sevastopolyje.