Vengrija grįžta į normalų gyvenimą, o kremlius išgyvena tikrą geopolitinę katastrofą. Balandžio 14-osios vakarą „Apostrof TV“ eteryje karo analitikas Evgenas Dykyj analizavo Viktoro Orbano pralaimėjimo pasekmes ir aiškino, kodėl rusijos politiniai strategai ir GRU desanto pajėgos negalėjo išgelbėti situacijos Budapešte. Taip pat kalbėjo apie Ukrainos karinio-pramoninio komplekso plėtrą: kada Ukrainos raketos ir balistika įstengs užtraukti dangų virš maskvos, kodėl putinas paniškai stiprina oro gynybą aplink Valdajų.
– Džiaugiuosi galėdama pristatyti karo analitiką ir publicistą Evgeną Dykyj. Pone Evgenai, labą vakarą jums. Mes senai nesimatėme eteryje. Ačiū, kad radote galimybę prisijungti.
– Labą vakarą. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Pone Evgenai, išties šio pusvalandžio pokalbiui susidėsčiau daug temų, bet šiandien skaičiau jūsų puikų tekstą NV portale, kur rašote apie rinkimus Vengrijoje. Betgi taip vadinamieji Z tinklaraštininkai isterijas kelia faktiškai dėl to, jog kremlius prarado Vengriją. Na ką ir bepasakysi, netgi pinigai nepadėjo.
– Pasirinkote tinkamą žodį eteriui. Taip yra todėl, kad problema… Yra vienintelė bėda dėl tų tekstų, kad neįmanoma jų pilnai pacituoti, nes ten ištisai necenzūrinė leksika. Bet būtent tai ir yra esmė. Taigi.
– Kokia tai netektis, pone Evgenai. ką tas praradimas reiškia rusijai, nes būtent niekas nesuveikė. Nei politiniai technologai, nei rusijos agentai, kurie ten sėdėjo, daugelį metų dirbo ir puikiai jautėsi. Nei beprotiškos pinigų sumos. Na, absoliučiai niekas. Vengrai paprasčiausiai (garbė ir šlovė jiems) šaukė: „rusai, eikit namo!“ Ir tai buvo pagrindinis jų šūkis. Mes suprantame, kaip tai istoriška, kodėl tas šūkis. Bet tai, kad jis dabar buvo iškeltas ant vėliavų, na, tai rimta.
– Na, tiesą sakant, tai tik sugrįžimas į normalias vėžes. Būtent iš to, ką Orbanui kažkokiu stebuklingu būdu pavyko pasiekti. Būtent iš to, kas visą tą laiką, kaip sakoma, man netilpo į galvą, nes Vengrija kaip tik tradiciškai, istoriškai nebuvo prorusiška šalis. Pagal rusų terminologiją, tai vengrai visada buvo aršūs rusofobai. Beje taip buvo ir carinės rusijos, taip pat ir sovietų sąjungos atžvilgiu.
Na, Vengrija niekada nepamiršo 1956 metų ir kraujyje paskandinto antikomunistinio Budapešto sukilimo. Tiesą sakant man paradoksalu būtent tai, kad Orbanui pavyko paversti Vengriją ne tik rusijos sąjungininke, bet praktiškai jos satelitu, vieninteliu būtent visoje Europos Sąjungoje ir visoje NATO. Tačiau tai, kas vyksta dabar, – pagaliau grįžtama į normalias vėžes. Taigi.
Ir labai džiugina, kad vengrai iš tikrųjų aiškiai supranta, kad jie ne tik atmeta korumpuotą V. Orbano režimą. Labai gerai, kad jie aiškiai supranta, jog paskui Orbaną turi sekti ir rusija. Viskas, kas susiję su kremliumi, turėtų sekti Orbaną. Va, tai puiku.
O dėl pačių rusų reakcijos, tai ten viskas gerai. Faktas ne tik tas, kad kremlius pralaimėjo Vengriją apskritai. Tai faktas. Na, o kremlius pralaimėjo Vengriją.
Vengrija, kaip teisingai suformulavo Ursula von der Leyen, vengrų tauta nusprendė grįžti į Europą. Ir tai tiesiog logiška, tai natūralu. Tai kitas klausimas. Mano požiūriu, Ursulos von der Leyen požiūriu, kremlius pralaimėjo Vengrijos žmonėms ir tai, kad visos jų technologijos nesuveikė, ir, beje, kokios tai technologijos. Atkreipkite dėmesį, kokie jie nekūrybingi. Tai viskas, ką jie sugebėjo. O ten iš tikrųjų buvo ištisas politinių technologų desantas.
– Kalbama, jog tarp jų buvo ir ukrainiečių, pone Evgenai, taip, atsiprašau, kad įsiterpiau. Kalbama, kad mūsų buvusieji ten taip pat buvo pastebėti. Tiesa?
– Taip, taip. Ten buvo visas GRU bendradarbių desantas, būtent tų su antpečiais. Taigi, o ką jie realiai galėjo pasiūlyti Orbanui? O jie tesugebėjo jam pasiūlyti gąsdinti vengrus Ukraina. Taigi. Na, tai ir viskas, ką jie įstengė padaryti.
Tad kaip manote, kokie buvo pergalės šansai režimui, kuris neturi ką pasiūlyti savo žmonėms po 16 metų šalies valdymo? Tiktai, kad arba aš, arba Zelenskis. Ir ten, taip, ir ten Orbanas visą savo kampaniją pastatė ant to, kad arba jis, arba Zelenskis.
O, kas tomis dienomis, na, tomis paskutinėmis savaitėmis, lankėmė Budapešte, mes, ukrainiečiai, buvome tiesiog šokiruoti, nes ten niekada nematėme tiek daug mūsų prezidento portretų. Net ir 2019 metų rinkimų piko metu niekada neturėjome tiek Zelenskio portretų, kiek Budapešte 2026-ųjų kovo–balandžio mėnesiais.
Taigi, visos rusijos technologijos susivedė į tai, kad išgąsdinti vengrus Ukraina. Ir, kaip bebūtų keista, vengrai išsigando. Na, visiškai normalus, sveikas kvailumas laimėjo. Tai natūralu.
Tačiau įdomu tai, kad rusų požiūriu, jie ne tik pralaimėjo Vengriją, taip parodydami, kad iš tikrųjų jie nesupranta jokių kitų tautų, išskyrus rusus. Taip, kaip jie anksčiau parodė, kad visiškai nesupranta ir niekada nesuprato ukrainiečių, ir iš tikrųjų žlugo, nes visiškai neteisingai numatė mūsų veiksmus. Jie elgėsi lygiai taip pat dabar, taip, kaip ir anksčiau, kai apsikvailino Moldovoje. Na, tiesą sakant, ten jiems vos nepavyko. Na, betgi kai balsuoja visa okupuota Padniestrė, aišku, kodėl beveik pavyko. Bet jie vis tiek nesusitvarkė. Vis tik Moldovos žmonės padarė normalų, visiškai sveiką europietišką pasirinkimą. O dabar Vengrija.
Na, viskas absoliučiai logiška. Jie nesupranta kitų tautų. Jie neprognozuoja normalių žmonių psichologijos. Taigi jie visur iškabinėja savo rusiškas kalkes. Tai taip jie veikia.
– Klausykit, bet Sakartvele tai savo laiku suveikė?
– Sakartvele šiek tiek kitaip. Sakartvele jie gąsdino ne Ukraina, o Ukrainos likimu. Tai yra, Sakartvelo žmonės buvo gąsdinami tuo, jog jei jie išrinks demokratinius provakarietiškus žmones, tai faktiškai rusija iškart pradės rūstauti. Jie faktiškai gąsdino savimi. Jie išgąsdino iš tikrųjų juos išgąsdino. Jie išgąsdino mažytį Sakartvelą, kuris jau pralaimėjo rusams du karus. Jie išsigando trečiojo. Būtent tai ir suveikė. Bet iš tikrųjų Sakartvelą jie išgąsdino rusijos invazija. Taip, apskritai, taip, nors ir buvo šiek tiek pridengtą, bet visi suprato. Taigi. Betgi čia nesigavo.
Bet pažymėčiau, jog įdomiausia tai, kad rusijos socialiniuose tinkluose skirtingai interpretuojama, ką jie prarado. Mes manome, kad jie pralaimėjo Vengrijos žmonėms. Platesne prasme jie pralaimėjo Europai. O jie maną (aš cituoju pažodžiui, na, tik žodis „prarado“ originale šiurkštesnis, bet kadangi mes eteryje…), jie laiką, kad Vengriją jie prarado mums.
Ir ten yra daug tekstų apie tai, kaip mes dabar juos išmušinėjame visame pasaulyje, kad mes jau išstūmėme juos arabų šalyse. Čia omenyje turima ta saugumo istorija, kad būtent į mus Persijos įlankos šalys kreipėsi pagalbos dėl antiiranietiškų dronų. Taigi, mes išstūmėme juos iš arabų šalių, mes išmušėme juos iš Vengrijos. Empiriškai cituoju tekstą, kuris man paliko didžiausią įspūdį. Belieka jiems tik prarasti Ameriką su Trumpu. Mums, ukrainiečiams.
Tiesą sakant, mane tokia evoliucija tiesiog stebina. O, ar prisimenate prieš ketverius metus „Juokingi chocholai“, „Šalis 404“, „Žlugusi valstybė“, o dabar mes kažkoks baisus geopolitinis monstras, tiesiog pakeičiąs šalis vieną po kitos. Be to atimąs tas šalis iš prakeiktų rusų, kuriems kažkodėl tos šalys netikėtai priklausė. Pasirodo? Tai apskritai labai įdomus suvokimas, labai diagnostiškas dėl to, kas jų galvelėse vyksta.
– Iš esmės, pone Evgenai, pažiūrėkite, kaip pasisuko likimo spiralė. putinas daro viską, kas įmanoma, kad uždengtų Valdajų visomis įmanomomis oro gynybos sistemomis, nes rusai bijo Ukrainos dronų. Na, tiesą sakant, beliko žingsnis. Man labai norisi, kad raketos ar dronai skristų į sostinę, skristų į maksvą. Prezidentas Zelenskis demonstruoja (vakar sveikindamas Ukrainos ginklų gamintojus) faktiškai Ukrainos produkciją, kuri jau pasiekia tokį nuotolį, jog nebereikia amerikietiškų ATACMS. Mes tikrai galime smogti maksvai patys. Ar tai įvyks artimiausiu metu? O ką apie save galvoja putinas? Svarbu pačiam išsigelbėti. O ar maskviečius taip pat kas nors apsaugos?
– Na, šis klausimas skirtas ne man, o vyriausiajam vadui, nes tik jis gali priimti tokius sprendimus. Betgi aš pasiruošęs įvertinti, ar įstengtume tai padaryti. Na, beveik. Beveik.
Jeigu tiksliau, mūsų dronai jau skraido į maksvą ir jau ima gana reguliariai ten skraidyti. Kol kas Pamaskvė apdorojama sistemingai ir metodiškai, nes mes nesivaikome viešųjų ryšių.
Na, kai mums tiesiog reikėjo įrodyti, kad iš principo galime skristi į maksvą, tiesiog tai pademonstruoti. Na, tada tolimojo nuotolio „Bober“ išskrido į maksvą, į Moscow City, ir tai buvo seniai.
Dabar mūsų tikslai daug pragmatiškesni. Dabar mums nereikia tik parodyti, kad kažkas atskrenda. Mes patys metodiškai ir sistemingai nusistatome tikslus. Ir logiškiau pradėti ne nuo maksvos centro, o nuo maksvos srities. Tada pirmiausia eina tolimesnė maksvos sritis, paskui artimesnė maksvos sritis. Daužomos gamyklos Pamaskvėje. Dabar mums tai daug svarbiau nei realios demonstracijos maskvos gatvėse. Sunaikinti tas gamyklas, sunaikinti tuos aplink sostinę sutelktus oro gynybos žiedus. Ir kai galiausiai jie susilpnės, būtent tada skristi į maksvą. Ne tada, kai galima ten tiesiog prasiveržti, bet kai oro gynyba aplink maksvą jau bus tokia silpna, kad tai virs tokia darbo rutina kaip dabar Kryme.
Taip mes išmušinėjome, išmušinėjome, išmušinėjome oro gynybą Kryme ir dabar galime ten, na, tiesą sakant, mes dabar kontroliuojame dangų virš jo. Na, tas pats nutiks ir su maksva. Tai ne poros savaičių klausimas, bet tai šių 2026 metų klausimas. Tai klausimas po kelių mėnesių, turint omenyje dronus ir sparnuotąsias raketas.
Dėl balistikos kita kalba. Balistika bandymų stadijoje. Prie to optimistiškai pridėčiau, kad reali balistinių raketų salvė į maksvą kažkada vasarą jau bus įmanoma. Na, bet tikimybė, kad tai taps įmanoma per šiuos metus, jau yra labai didelė. Nebent nutiktų kažkas visiškai netikėto, kas tai pakeistų. Ir tai vargu bau, nes mūsuose gaminama skirtingą balistika. Ir net jei, neduok Dieve, orkams pavyktų kaip nors sutrikdyti vieną iš balistinių projektų, na, jis nėra vienintelis. Tai yra, bent vienas iš tų projektų, kurie šiuo metu įgyvendinami lygiagrečiai, na, leistų smogti maksvai balistika. Kad tai įvys per šiuos metus, galėčiau duoti didelę tikimybę. Daugiau nei 90 proc., o daugiau nei 50 proc., kad jau yra dabar. Taigi.
Ir čia įdomus momentas. Matyt, rusai supranta, kad jų oro gynyba balistikos neperims. Va dronų, jie vis tiek perima gana nemažą procentą ir tenka imti mase. Turime imti mase, be to, kai kuriais triukais palaipsniui didiname procentą, tačiau jų oro gynyba veikia. Tačiau dėl balistikos, sprendžiant iš to, kad jie dabar atšaukinėja gegužės 9-osios paradus, jie mano, kad jie tikrai neturi kuo perimti balistikos.
Ir dabar jie tiesiog priversti tai daryti prevenciškai, kad mūsų balistika nesmogtų į raudonąją aikštę jie tiesiog dabar keičia paradų planus. Na, nors jie jau garantuotai atšaukė oro dalį, nes nori užtikrinti savo oro gynybos gebėjimą veikti, kadangi jų oro gynyba negali atskirti savų nuo svetimų. Ir atitinkamai vienintelė jų galimybė yra užtikrinti, kad nė vienas iš jų tuo metu danguje neskraidytų. Taigi, jei kas skris, tai greičiausiai iš Ukrainos, vadinasi reikės numušti. Tai savaime taip pat labai atskleidžiantis, įdomus štrichas.
Na, galiausiai, Valdajus šiuo atžvilgiu yra labai orientacinis. Štai kodėl jie pradėjo stiprinti Valdajaus oro gynybą. Matyt, putinas ruošia sau atsarginį bunkerį, jei maksva taptų tikrai pavojinga.
Tokiu būdu sustiprinti oro gynybą aplink kremlių yra techniškai nerealu. Arba uždengi visą miestą, arba jo neuždengi. Ir, matyt, jie įvertino, kad neturi galimybės patikimai uždengti maksvą ilguoju laikotarpiu. Bet uždengti bent vieną vietą jie tikisi.
Tai yra, realiai putinas svarsto atsarginės rezidencijos variantą, kuri vienintelė bus pridengta normalia, patikima oro gynyba kai mes išrinkinėsime maksvą. Būtent tai, jog jis svarsto tokį variantą, man atrodo, kad tai kaip tik geras mūsų galimybių įvertinimas.
– Pone Evgenai, ar nevertėtų čia pridėti dar vienos istorijos apie varžtų priveržimą internetui, apie sistemingą signalų slopinimą, Telegram uždarymą. Na, kam taip toli ir eiti? Matėme, kaip Irane buvo išskaičiuotas Chomeinis ir kaip jis buvo pašalintas. Ir tai taip pat kaip man atrodo, negalėjo neišgąsdinti putino.
– Taip, manau, kad tokį variantą savo atžvilgiu jis laiko visiškai įmanomu. Taigi. O istorija su internetu tikrai įdomi. Man atrodo, jog putinas nesuvokia, kokį rezonansą iššaukia tai, jog jis iš rusų atima internetą. Reikalas tame, kad, remiantis statistika tik 5 proc. rusijos gyventojų nesinaudoja internetu. Vienaip ar kitaip juo naudojasi 95 proc.
Betgi ironiška, kad tarp tų internetu nesinaudojančių 5 proc. yra prezidentas putinas. Ir jis, kaip iš principo nesinaudojantis internetu žmogus, nuoširdžiai nesupranta, kas čia negerai, jei internetas būtų užblokuotas. Jis iš tikrųjų nesupranta, kokią reakciją tai iššaukia net tarp tų rusų, kurie politiškai su juo yra toje pačioje pusėje.
Ir mane iš tikrųjų nustebino, kad tarp tų karo korespondentų neseniai pasirodė nauja tokia žinutė: „Gaila, kad Prigožinas paskubėjo su puču. Jei jis dabar važiuotų į maksvą su šūkiu „aš grąžinsiu Telegram“, jis jau būtų kremliuje“. Taigi.
Betgi taip, aš visiškai įsivaizduoju žygį rudenį, kuriame dalyvautų ne vienas prigožinas. Aš visiškai įsivaizduoju ten kažkokį generolą, kuris kritiniu momentu staiga grąžintų savo karius į maksvą su šūkiu: „Aš grąžinsiu žmonėms internetą“.
– Klausykite, pone Evgenai, na, ne veltui kažkur apie tai kalbėjo tas kolaborantas Pavelas Gubarevas, Ukrainoje turėjęs būti nuteistas visiems įmanomiems terminams, duodamas rusui Jurijui Dudui interviu. Taigi, mes visi matėme, ką jis ten kalbėjo apie būtinybę tai sustabdyti, ir kad putinas tai sistema, pats putinas esąs nevaldomas ir taip toliau, jokių tikslų nepasiekta.
– Ne, gerai, Gubarevas toks. Gubarevas, kaip ir visi tie kolaborantai, tai yra įdomi, atskira istorija, kiek visi tie rusų pasaulio šalininkai, į čia tempę rusų pasaulį, iš tikrųjų labai prisidėję prie to, kad visa tai įvyktų, visa ši agresija, intervencija. Na ne, jie to nepradėjo, tai pradėjo vienas žmogus: vladimiras putinas nusprendė. Tačiau jie labai sunkiai dirbo, kad užtikrintų, jog jis laikytų, kad toks sprendimas yra jam saugus.
Taigi, įdomu, kad tie patys žmonės iš tikrųjų yra labai išlepinti mūsų Ukrainos demokratijos. Jie visi yra už rusijos imperiją ir kartu pripratę prie mūsų laisvių, kazokų laisvių ir panašiai. Ir kai jie atsiduria ne išsvajotoje, bet tikroje raškoje, jiems visiems iš tikrųjų pasireiškia toks kognityvinis disonansas. Jie kažkodėl įsivaizduoja, kad yra stačiatikybė, patvaldystė, tautybė, Puškinas, Figuškinas, trumpai tariant, pilnas visiškas rusiškumas, bet tuo pat metu ir tokios laisvės, prie kokių jie įprato Ukrainoje – laisva žiniasklaida, laisvas internetas, rinkimai. Jie nesupranta, kad tie dalykai nedera.
Taigi humoras šiuo atžvilgiu nėra orientacinis, tačiau visi vietinės kilmės maskoliai dabar taip pat stačiai isterikuoja, eina iš proto: „caras netikras!“
Vienas geriausių komentarų, kurį, apžvelgęs visą tą isteriją išreiškė vienas nepribaigtas rusijos liberalas, skamba taip: „Žmonės, kurie kovojo, kad rusija taptų Šiaurės Korėja, susivokė, kad jie kovojo už tai, kad rusija taptų Šiaurės Korėja”. Tai būtent geriausias, mano nuomone, [įvertinimas], įsiminkite. Taip. Paaiškėjo, kad jie nenori gyventi Šiaurės Korėjoje. Taigi. Ir tik dabar jie pradeda suprasti, kad arba su caru, imperija ir paskui kaip Šiaurės Korėjoje, arba be caro, be imperijos, be svetimų teritorijų, bet tada laisvė.
– Bet kažkas turi kariauti. Suprantame, kad jų yra daug kartų daugiau ir jie vis dar egzistuoja, nepaisant to, kad mes juos gana rimtai minusuojame. Generalinis štabas, karo studijų institutas, savo ataskaitoje rašo, kad rusijoje sumažėjo kontraktininkų surinkimas karui Ukrainoje. Tai yra, surinkimo į rusijos kariuomenę tempas sumažėjo 20 proc. Jie lygina su praėjusiais 2025 metais ir rašo, kad taip yra nepaisant, kad kai kuriuose regionuose stebimas tų vienkartinių išmokų augimas ir gana rimtas. Ir kodėl rusai jau taip nebeskuba stoti į rusijos kariuomenę? Ir kaip greitai rusijoje galėtų kilti kareivių krizė?
– Na, pradėkime nuo to, kad kareivių krizė jau atėjo. Ką iš vis laikyti krize? Na, jei norime, kad jie neturėtų naujokų, jie iš esmės neturi kuo papildyti kariuomenės. Na, iki to dar reikia padirbėti. Tačiau mobilizacijos tempas jau ne toks, koks juos tenkintų.
Faktiškai jie visų nuostolių pilnai nepadengia. Dar visai neseniai jie ne tik padengdavo nuostolius, bet net bandė iš dalies sėkmingai formuoti rezervus. Dabar apie rezervus nekalbama. Dabar tik bandoma kompensuoti nuostolius iš papildymo. Ir tas pasipildymas silpnėja. Tiesiog objektyviai žiūrint jiems jau pradeda trūkti net patrankų mėsos. O jau anksčiau pasikeitė tos „mėsos“ kokybė.
Esmė ta, kad nepaisant tokio didžiulio kiekybinio pranašumo fronte, kodėl jie taip prastai stūmėsi pirmyn netgi praėjusiais metais? Netgi tose vietose, kur jie tiesiog pralaužė mūsų pozicijas tais šturmais. O viskas, ką jie įstengė, tai lėtai metras po metro slinkti pirmyn. Netgi ten, kur jie turėjo 10 kartų, kai kur, žinau, turėjo net 15 kartų didesnį kiekybinį pranašumą. Ir prieš tai nieko nebuvo galima padaryti. Ir todėl mes praradinėjome pozicijas, todėl mes traukėmės.
Tačiau niekur nėra jokio prasiveržimo, jokios sėkmingos operacijos, kad jie būtų apsupę bent mažus mūsų dalinius. Taigi niekur. Tik lėtas, lėtas toks šliaužimas. Ir taip yra todėl, kad dabar karių tokia kokybė, jog nieko geresnio su jais nesuplanuosi. Gali ir toliau rinkti alimentininkus, alkoholikus, va tuos, kurie vis dar sutinka parduoti savo gyvybes. Bet jais nepakeisi profesionalių technikų, nepakeisi seržantų branduolio, ant kurio laikosi visi gynybos ministerijos daliniai. Jais nepakeisi jaunesniųjų karininkų. Taigi.
O tai kaip tik visi tie, kuriuos mes jiems gerokai išdaužėme per šį karą. Ir jie taip nepapildomi. Tai yra, jau 2025-aisias jų kariuomenės kokybė buvo jau ne kartais o dešimtimis kartų blogesnė nei tai, kas mus puolė 2022-aisias. Taigi. O dabar galiausiai prasideda problemos ir su…
– Tuo pačiu metu vis tik kažką jie ruošia? Mes gi suprantam, kad jie nesustos. Ar ne? Štai, oficialūs atstovai ten teigia, kad bandą tęsti sėkmę Sumų srityje ir vėl ten sustipriną savo šturmus. Netgi nekreipdami dėmesio, kad paskelbtos paliaubos, sąlygiškos Velykų paliaubos, jie vis tiek bandė kažkur pulti ir okupavo Mirne Zaporižės kryptyje, apie ką jau seniai kalbėjome. Taigi judėjimas akivaizdžiai vyksta. Aš jau tyliu apie tai, kas vyksta rytuose.
– Beje, pradėkime nuo paliaubų. Pažiūrėjau statistiką, būtent atakų, aukų per tas vadinamąsias paliaubas. Taigi, jos visiškai niekinės. Tai visiškai nepanašu į pažeistas paliaubos, o veikiau į visiškai eilinę dieną fronte, niekuo neišsiskiriančią nuo bet kurios kitos dienos jokiais rodikliais. Aukų skaičius, faktinis kovinių susidūrimų skaičius, abipusiai puldinėjimai. Taigi, tos paliaubos egzistavo tik žiniasklaidoje. Neverta net kalbėti, jog fronte jos buvo pažeidinėjamos. Fronte jų tiesiog nebuvo. Fronte jų tiesiog nesijautė. Niekaip.
Tai buvo absoliučiai standartinė kovos diena. Taip bus ir su bet kokiomis paliaubomis, kurios nebus nuolatinės, nelabai ilgalaikės ir kurių abi pusės nepripažins kaip jau arba karo pabaigą, ar bent pirmuoju žingsniu link tos pabaigos. Niekas neketina laikytis jokių trumpalaikių paliaubų, nes tai absurdiška kariniu požiūriu. Na, bet baikim apie tas paliaubas.
Žinoma, jie savo planų neatsisakė. Jie turi didelės pavasario-vasaros puolimo kampanijos planą. Na, matom, kad išplėtoti pavasario puolimo jiems niekur nepavyko. Mes jį sužlugdėme. Mes jau atidėjome to puolimo pradžią mažiausiai dviem mėnesiams. Tai nereiškia, kad anksčiau ar vėliau jie jo nepradės. Na, aš tiesiog manau, kad turėtume kalbėti apie vasaros puolimą, o ne apie pavasario-vasaros. Jie pasistengs maksimaliai prigramdyti jam pajėgų nes šiai vasaros kampanijai jiems iškelta užduotis išspausti tą Donecko srities gabalą, kurį iki šiol kontroliuojame.
Na, tai gana didelė keturių didelių miestų aglomeracija. Tai Kostiantynivka, Kramatorskas, Slovjanskas ir Družkivka. Dėl šių keturių miestų šią vasarą ir vyks pagrindinės kapotynės. Tai nereiškia, kad nebus demonstratyvių atitraukimo veiksmų įvairiuose kituose fronto sektoriuose. Būtent tai dabar vyksta Sumų srityje. Akivaizdu, kad jie bandys įkąsti, kur tik galės.
Na, mes taip pat tikrai nepradėsime kontrpuolimo. Šiuo metu neturime tam išteklių ir neturime jėgų.
– Kalbama, jog atakų gali būti.
– O štai kontratakų ne tik bus. Dabar maksimaliai stengiamės jomis pasinaudoti, nes patirtis rodo, kad šiame naujame kare, kur yra išplatėjusi taip vadinama neutralizavimo zona (kill zone) arba tai, kas mūsų kariniuose dokumentuose oficialiai vadinama infiltracijos zona, naudingiau toje infiltracijos zonoje pulti, nei sėdėti aklinoje gynyboje. Tai pirmas kartas istorijoje. Visada besiginantieji prarasdavo mažiau. Dabar nebe. Dabar, jei atakuojantysis efektyviai puola, jis padaro priešui didesnių nuostolių nei tada, kai tiesiog sėdi gynyboje. Todėl maksimaliai stengsimės vykdyti tas kotratakas.
Ir būtent tomis kontratakomis mes sutrukdėme to puolimo pradžią, atidėjome ją mažiausiai dviem mėnesiams. Būtent jomis. Ir rusai, beje, patys tai pripažįsta. Taigi ir manyčiau, kad taip visą vasarą ir prakariausime. Kažkur bus aklina gynyba, pirmiausia tos Donecko aglomeracijos, o jos šonuose jie bandys kandžiotis, o mes taip pat pereidinėsime į kontratakas.
– Tai reiškia, kad turime elgtis teisingai, aukoti kaip įmanoma daugiau Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Pone Evgenai, labai ačiū, kad prisijungėte. Dėkojame už jūsų komentarus. Su mumis buvo karo analitikas ir publicistas Evgen Dykyj.