Iš pirmo žvilgsnio misija neįmanoma, bet mes jau padarėme tiek neįmanomų dalykų, kad turbūt ir tai įveiksime.
Tačiau vienintelis būdas tai įveikti — nuolat stebėti kiekvieną mūsų vis dar ne visai ukrainietiškos valdžios žingsnį. Kai ji elgiasi teisingai (lieka puolamame Kyjive, skatina viską, kas skandina rusiją, prašo ginklų visame pasaulyje, siunčia suktas „taikos iniciatyvas“ ir pan. — laimei, sąrašas jau gana ilgas ir pamažu auga) – džiugu, kad yra už ką nuoširdžiai palaikyti ir pagirti. Bet kai dar sovietinėje vaikystėje įštampuota vata vėl ima viršų smegenyse – reikėtų nesidrovėti ir kaskart sušerti per rankas ir dar kartą griežtai priminti ukrainiečiams paprastus ir akivaizdžius, bet mažiarusiams nesuprantamus dalykus.
Nevzorovo pilietybės atvejis yra bjaurus pats savaime ir kaip tik iki šiol neįveikiamo mūsų lyderių mažiarusiškumo apraiška.
Mano nuomone, atvejis ypač ryškus kaip tik dėl to, kad pats Nevzorovas toli gražu nėra pati bjauriausia oficialiojo Kijevo pamaloninta figūra iš už porebriko[i]. Bent jau į gėrio pusę jis perėjo ne 2022-ųjų vasario 24-ąją, o bent jau nuo 2014-ųjų, jei ne anksčiau (kažkaip ilgai iki tol buvau jį paleidęs iš akių). Ir kritikuoja jis ne tik asmeniškai puilą, bet ir visus jų įtvirtinimus, pradedant stačiatikybe ir baigiant pergale. Vyrukas iš tikrųjų sistemingai peržiūrėjo savo buvusią pasaulėžiūrą, ir atrodo kaip gana retas puikaus persiorientavimo, jei tai iš vis įmanoma, pavyzdys.
Bet pirmiausia, nuo kada tik buvimas ne-line dėl rebriko buvo pakankama priežastimi gauti pilietybę? Pilietybė – tai ne politinis prieglobstis (kuris gali ir turi būti suteiktas bet kokio diktatoriško režimo priešininkams, yra priklausymo demokratiniam pasauliui ženklas), ir net ne leidimas nuolat gyventi (kurį gauti iš tikrųjų nėra taip paprasta ir kuriam būtina turėti pagrindą, rimtesnį nei „aš ne mėšlas“).
Pilietybė, tai sprendžiamojo balso teisė mūsų šalies likimo klausimais. Nei daugiau, nei mažiau. Ir va dabar krūva žmonių, kurių visas nuopelnas Ukrainai ir visas ryšys su Ukraina yra jų nemeilė Kremliui, kaip atlygį už šią nemeilę gauna teisę spręsti mano šalies likimą. Come on, mes tikrai pasirašėme tai ir delegavome savo valdžiai teisę dalytis mūsų suverenitetu mūsų šalyje (taip, tuo pačiu suverenitetu, už kurį dabar kovojame) su kuo nors, kuris kažkur už porebriko negerai atsiliepė apie jų ordos chaną? Kokios rolės?
Tai ką mes iš ties turime, ne demokratiją, o monarchiją, kur monarchas kam nori išduoda pavaldinybę? O mes atitinkamai nesame piliečiai, nes su pilietybe taip nesielgiama, o lyg pagal parebriką „pavaldiniai“? Sprendžiant iš „piliečio Nevzorovo“ istorijos jau taip vyksta…
Na, o antrasis šio ryškaus atvejo elementas – mūsų lyderių dar kartą pademonstruota vidutinės auksinės žuvelės lygio atmintis.
Taip, pastaruoju metu Nevzorovas yra Kremliaus priešas ir, skirtingai nei daugelis „gerųjų kiauliašunių“, atrodo ne tik Kremliaus, bet ir imperijos priešas. Bet anksčiau tas pats Nevzorovas buvo karo nusikaltimo – sovietų intervencijos prieš Lietuvos Respubliką 1991 metais – bendrininkas. Ir kaip šiandien mūsų nekenčiami Kiseliovas ir Solovjovas, anuomet megapopuliarus Sankt Peterburgo žurnalistas šlovino užpuolikų veiksmus, sukūrė visą serialą apie OMON‘o „herojus“ iškalbingu pavadinimu „Mūsiškiai“, viešai ragino žiauriausiai numalšinti „lietuvišką fašizmą“.
Nesu girdėjęs, kad jis būtų viešai atgailavęs dėl to meto poelgių ir prašęs Lietuvos žmonių atleidimo. Ir Lietuvos Respublika jo vis dar neišbraukė iš ieškomų karo nusikaltėlių sąrašų — tikriausiai todėl, kad neturi pagrindo.
Suprantu, kad mūsų šiandienos vadovams pasaulio ir Ukrainos istorija prasidėjo 2019-ųjų balandį, nes iki tol jie nevaidino jokio vaidmens toje istorijoje ir niekada nesidomėjo, kas iš kur atsirado, ypač iš kur ir kaip atsirado valstybė, kurioje juos išrinko valdyti istoriniais laikais.
Iš principo jiems trūksta tų gėrio ir blogio koordinačių, kurios nusistato gerai žinant pasaulio ir tautos istoriją ir kurios labai praverčia priimant sprendimus dėl dabarties ir ateities, nes šie sprendimai vienaip išrodo be istorinio konteksto, ir visiškai kitaip jį suvokiant. Šis visur pasireškiantis sisteminis sutrikimas yra daug svarbesnis nei istorija su Nevzorovo pasu.
Bet net ir tokiame bendrame fone reikėtų bent jau atsižvelgti į Lietuvos Respublikos vaidmenį čia ir dabar Ukrainos atžvilgiu, ir bent jau iš elementarios pagarbos nuoširdžiausiam ir nuosekliausiam mūsų sąjungininkui susilaikyti nuo lietuvius įžeidžiančių demaršų. Na, tai, kaip sakoma, „elementaru, Vatsonai!“
Bet ne. Jei savo esme esi mažiarusis, tai net tada, kai istorija su savo nesuprantamu humoro jausmu nukelia tave į kovos su moskovija priešakį, tavo sieloje Maskva ir Piteris vis tiek išlieka tau etalonu „sostinės sėkmės“, kultūros sostinės ir kt. O visokios ten Lietuvos, o tuo labiau šalys, kuriose kalbama nesuprantamomis anglų kalbomis, apskritai yra atsitiktiniai sąjungininkai, su kuriais tenka skaitytis, bet tik todėl, kad „kultūr-multur-sostinėje“ dabar sėdi blogas caras, bet iš tikrųjų viskas vakaruose yra svetima, o ten, šiaurės rytuose, savi artimieji, su kuriais dėl blogo caro įvyko nesusipratimas…
Ir tokia kolonijinė pasaulėžiūra išlenda visur, kur tik randa spragą. Visų pirma tai pasireiškia asistuojant „geriesiems kiauliašuniams“. Juk provincialiems mažiarusiams be autoritetų iš „stolicos“ labai sunku, todėl jie griebiasi už visko kaip šiaudo, kas yra iš už parebriko, bet lyg ir ne prieš mus…
Sąmoningai ar ne, bet tokiu būdu dėl visokių ponomarių-latinynų šalyje, kuri moka neįtikėtinai didelę kainą už seniai subrendusią ir perbrendusią dekolonizaciją, tvirtinamas priešingas „meilios, liberalios“ rusifikacijos diskursas.
Gėda už šalį, kurią net didžiausio pakilimo ir savęs patvirtinimo brangiausia kaina metu valdo sergantys nepilnavertiškumo kompleksu. Ir labai sunku laimėti su tokiu kompleksu.
Bet, kalbant apie pergalę, mes neturime kito pasirinkimo. Teks kaip sename anekdote „su visu šituo mėšlu orlaivyje pabandyti pakilti“.
O tam teks duoti per rankas kiekvieną kartą, kai tos savivaliaujančios rankelės darys ką nors nešvaraus ir bjauraus, pavyzdžiui, švaistysis mūsų pasais.
Rašykime, demonstruokime, lenkime nosytes prie kakučių, sveikinkime politinį pabėgėlį Nevzorovą, neleiskime piliečio Nevzorovo.
Ir anksčiau ar vėliau Ukraina vis tiek pakils.
P.S. Iškart aplenkiu komentarus apie „pudravimą“ – kai ankstesnis prezidentas lygiai taip pat nepagrįstai ir savavališkai švaistėsi pasais ir postais įvairiems Gruzijos ir Maskvos opozicionieriams, aš laikiausi lygiai tokios pačios pozicijos, kaip dabar, ir lygiai taip pat viešai. Kas netingi, gali peržvelgti to meto įrašus, FB viską atsimena. Kalbame juk ne apie simpatijas ir antipatijas, o apie pagrindus ir principus.
[i] Žodį „porebrik“ vartojo Rusijos kovotojai, 2014-aisiais užėmę Kramatorską, nurodydami, kur trauktis, miesto civiliams, kurie savo ruožtu stebėjo Vidaus reikalų ministerijos pastato užėmimą.
Žodis „porebrik“ Ukrainoje beveik nevartojamas, išskyrus Donecko sritį, nors ukrainiečių kalboje jis egzistuoja (žymi architektūrinį dekoratyvinį ornamentą, suformuotą iš įprastų arba lenktų plytų eilių, pastatytų kampu į sieną). Kai kuriuose Rusijos regionuose, pirmiausia Sankt Peterburge, žodis „porebrikas“ vartojamas kaip „bordiūras“ (ribojantis šaligatvį). Pagal uk.wikipedia.org
Pagal birželio 4 d. 19:34 Ukrainos savanorio, LKKSS VAS garbės nario Evgen Dykyj įrašą Facebook sienoje.