Nuo 2022-ųjų ir vėliau kovojantys Ukrainos kovotojai labai pavargo, tačiau kariuomenėje nėra kam jų pakeisti.
- JAV Kongresas atblokavo pagalbą: kada tai pasijaus priešakinėse linijose?
- Ar ilgam užteks Amerikos pagalbos ir kaip Ukrainai „neiššvaistyti“ jos suteikiamų galimybių?
- Kas tame pakete yra dar vertingesnio už tolimojo nuotolio ATACMS?
- Ar Ukrainos pajėgos sugebės pradėti puolimą jau šiais metais?
- Kaip JAV pagalba gali būti Ukrainai ne naudinga, o žalinga?
- Situacija fronte: pozicijų praradimai, Časiv Jaro puolimas, tolesnio priešo veržimosi perspektyvos.
- Kodėl Budanovas kalba apie „sunkius laikus“ gegužės–birželio mėnesiais, ar tikrai rusijos smūgiai tapo tikslesni ir ką Ukraina gali tam priešpastatyti?
- Ar pavyks Ukrainai ginklavimosi varžybose aplenkti rusijos federaciją?
- Mobilizacijos įstatymo priėmimas, „tikra išdavystė“ kaip ir sprendimas nebeišduoti pasų užsienyje: ar valdžia neteks reitingų, o Ukraina – piliečių?
- Kas ir kaip „nurašė“ visus karo metu į užsienį neišvykusius ukrainiečius?
- Ir kada pagaliau visiems ukrainiečiams bus šiek tiek lengviau?
Apie visa tai balandžio 29 d. „Novynarnia“ laikinoji vyriausioji redaktorė Lesya Šovkun kalbėjosi su kariniu-politiniu analitiku, antiteroristinės operacijos veteranu, buvusiu „Aidar“ bataliono kovotoju 2014–2015 metais Evgen Dykyj.
„Mums vėl suteikė šansą laimėti. Klausimas, kaip tuo šansu pasinaudosime“
– Balandžio 24 d. pagaliau įvyko labai ilgai lauktas įvykis – JAV Senatas galutinai atblokavo pagalbos Ukrainai paketą, prezidentas Džo Baidenas jį pasirašė ir galiausiai link mūsų pajudėjo ginklai, kurių taip trūko daugiau nei pusę metų. Kaip jie paveiks frontą, kai atsidurs ten, kur jų laukiama labiausiai, ir ar jau ne per vėlu, kad tie ginklai ką nors reikšmingiau pakeistų?
– Manau, kad mūšio lauke tai pasijus po savaitės ar dviejų.
O dėl to, ar ne per vėlu… Sakykim taip: aš visiškai buvau nusiteikęs scenarijui, kuriame ta pagalba visai nebūtų atblokuota. Bet vis tik įvyko stebuklas. Ir nors jau labai vėlai, bet dar ne per vėlai.
Verta pripažinti, kad Donaldas Trumpas paveikė rusijos ir Ukrainos karo eigą turbūt labiau nei bet kuris kitas rusijos sąjungininkas. Iranas, Šiaurės Korėja – niekas šiame kare Rusijos Federacijos labui nesugebėjo padaryti tiek daug, kiek D. Trumpas.
Visi tikėjosi, kad tapęs prezidentu jis blokuos pagalbą mums. Ir jam pavyko tai padaryti visais metais anksčiau. Tai buvo tokia dovana putinui, apie kurią kremlius net nesvajojo. Ir ši dovana mums atsiėjo labai brangiai.
Pavadinkime dalykus tikrais vardais: Donaldas Trumpas asmeniškai atsakingas už ne vieno tūkstančio mūsų gynėjų žūtį, kurie būtų galėję išgyventi, jei jis nebūtų užblokavęs amunicijos tiekimo mums. Bet yra taip, kaip yra.
Kodėl sakau, kad dar ne vėlu? Nes mūsų gynybos pajėgos atlaikė. Kadangi frontas nepralaužtas, ir orkai nesiveržia net į Charkivą, jau nekalbant apie, pavyzdžiui, Kyjivą, vadinasi, pagalba vis tik „savo laiku“.
Taip, jei būtume ją gavę prieš septynis mėnesius, daug kas galėjo būti kitaip. Tačiau vienaip ar kitaip, po to, kai Trumpas padarė tariamai neįmanomą, dar labiau neįmanomą padarė mūsų gynėjai.
Manau, niekas iš analitikų nesitikėjo, kad be JAV pagalbos galėsime išgyventi ilgiau nei pusę metų. ir mes tai padarėme.
Visą šį laiką mūsų gynėjai laikėsi iš ankstesnių atsargų, to, ką tiekia europiečiai. O europiečiai pristato desperatiškai. Jie ieško mums tiesiogine prasme visko, ką turi. Bėda ta, kad turi ne per daugiausiai. Ir gamybos procesas vis dar labai lėtas. Pavyzdžiui: metinė Prancūzijos kariuomenės norma buvo 7 tūkstančiai sviedinių per metus. O mums per dieną reikia 10 tūkstančių… Apie ką čia bekalbėti?
Tačiau visas tas chaotiškas, nesistemingas Europos tiekimas, taip pat mūsų pačių gamyba suvaidino labai reikšmingą vaidmenį, kad atsilaikėme be amerikiečių pagalbos.
Dabar, kai pagaliau ateina pagalba, svarbiausia, kad ir tiems, kurie ją teiks, ir tiems, kurie pas mus ją skirstys, pakaktų nuovokos nesitikėti, kad šių metų spalį Valstijos vėl ramiai dėl visko balsuos (naujų JAV biudžetinių metų pradžioje, kai Kongresas balsuoja dėl kitų fiskalinių metų išlaidų).
Dabar turime daryti prielaidą, kad tai paskutiniai metai ir paskutinė dalis.
Jei rezultatas bus kitoks, būsime laimingi. Tačiau reikia vadovautis blogiausiu scenarijumi.
Atitinkamai, ši dalis turėtų būti pratęsta ne iki šių metų pabaigos, o metams. Kad iki spalio viskas jau būtų pristatyta ir gulėtų sandėliuose.
Tačiau jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti sustabdyta alternatyvų paieška ir veikla pagal Čekijos Respublikos prezidento Petro Pavelo iniciatyvą. Labai tikiuosi, kad Amerikos pagalbos atblokavimas „neatvėsins“ europiečių perkant mums sviedinius „čekų iniciatyva“. Tai būtų labai blogas scenarijus. Būtinai turime gauti kuo daugiau sviedinių ir protingai juos laikyti – didesnę jų dalį ne Ukrainoje, kad jie būtų saugomi priešui nepasiekiamoje teritorijoje.
Ir, žinoma, jokiomis aplinkybėmis neturėtume atidėti savo gynybos pramonės plėtros – ir praėjusį kartą kalbėjome apie tai, kad šioje srityje atsirado netikėtų povandeninių kliūčių.
Amerikos pagalba šia prasme neturėtų mūsų „atvėsinti“– priešingai. Tiesą sakant, šiuo paketu Jungtinės Valstijos mums suteikia dar vienerius metus. O toliau kyla klausimas, kaip išnaudosime tuos metus – „neiššvaistysime“, džiaugdamiesi, kad pagalba atėjo ir dabar „viskas bus gerai“. Ar atvirkščiai, pasinaudosime ta galimybe ir per tą laiką kol išnaudosime pagalbą, rasime alternatyvų. Kad po metų per daug nesijaudintume, nubalsuos JAV ar nenubalsuos.
Paprasčiau kalbant, mums vėl suteiktas šansas laimėti. Ir nuo mūsų priklauso, kaip tą šansą išnaudosime.
Deja, mūsų šalis turi ne tik unikalią, bet ir labai didelę šansų prašvaistymo patirtį. Labai noriu tikėti, kad šį kartą taip nenutiks.
– Beje, kai kurie labai optimistiškai nusiteikę ekspertai jau daro prielaidą, kad lygiagrečiai atėjusios Amerikos ir Čekijos pagalbos leis ne tik toliau atsilaikyti, bet ir šiemet beveik laimėti…
– O tokios galimybės nebėra. Bet kuriuo atveju šis karas jau užsitęsė.
Mes nesugebėsime laimėti šiais metais. Bet jei teisingai pasinaudosime suteikta galimybe, galėsime pakreipti karo eigą savo naudai . Kad tolimesnė jo raida – nesvarbu, ar bus metai, dveji, treji ar daugiau – eitų būtent mūsų pergalės link.
Ir ne taip, kaip pastaraisiais mėnesiais, kai tai buvo judėjimas – laimei, dėl fantastiško mūsų vaikinų ir merginų herojiškumo, gana lėtas – bet vis tiek tai buvo judėjimas mūsų pralaimėjimo link.
– Kas šiame pakete yra vertingiausia Ukrainai?
– Visų pirma, koviniai komplektai. Žinoma, tos pačios tolimojo nuotolio raketos ATACMS yra labai svarbi pagalba, kuri gerokai pakeis tvarkaraštį.
Anksčiau sugebėjome išspausti maksimumą iš tos versijos, kuri smūgiavo daugiausiai 165 kilometrus – visų pirma šiomis raketomis pernai iš tikrųjų pavyko išspręsti vieną iš pagrindinių problemų mūšio lauke. Tai rusiškų sraigtasparnių, „sukučių“, kurie suvaidino ne mažiausią vaidmenį sustabdant mūsų (kontr)puolimą, problema. „ATACAMS“ atakavo keturis rašistų aerodromus, ir tos problemos neliko.
O 300 kilometrų nulekiančios raketos iš tikrųjų padvigubina tą teritoriją, kurioje maskoliai negalės ramiai jaustis. Ir kurioje jie negalės nuolat bazuoti savo įrangos. O tai jau labai rimta.
Prisiminkite, kai savo metu pasirodė HIMARS su 70 kilometrų raketų versija, jie tapo savotišku „žaidimo keitikliu“ – pakeitė žaidimo taisykles. Nes, jei anksčiau galejome smogti 20-30 kilometrų atstumu, tai staiga pradėjome pliekti 70 kilometrų, ir pabiro visa kacapų logistika.
Taip, galiausiai jie suderino naują, kur saugi zona prasideda nuo 70+, bet tam jiems prireikė mažiausiai kelių mėnesių. O dabar saugi zona prasideda nuo 300+. Pamatysime, kiek užtruks, kol jie prisitaikys prie naujų taisyklių.
Tačiau su visa mūsiškių meile „stebuklingiems ginklams“, net 300 kilometrų „ATAKAMS“ turi vieną reikšmingą trūkumą: jų negali būti daug. Pirma, jie yra labai brangūs, o antra, iš principo, jų gaminama gana mažai.
Todėl, mano nuomone, daug didesnį vaidmenį atlieka daug paprastesni dalykai: artilerijos sviediniai . Nes karas su artilerija ir karas be artilerijos – tai du skirtingi karai. Tuos kelis mėnesius, kol mūsų gynybos pajėgos atsilaikė beveik be artilerijos, daugelis pabūklų buvo tiesiog perkelti į užnugarį – kad nereikėtų rizikuoti veltui. Nes tiesiog nebuvo kuo šaudyti.
Dabar sviediniai atvyks, o tai gali labai paveikti karo eigą. FPV dronai vėl užims tą nišą, kuriai jie idealiai tinka: tikslioms priemonėms su artimo veikimo įspūdžiu. Dėl to, kad 10 kilometrų ir toliau, normaliai apdoros artilerija.
Taip pat labai tikiuosi, kad Baideno administracijai pakaks proto „atgrūsti“ mums visas savo kasetines bombas. Valstijos vis tiek jas nurašė, nes prisijungė prie kasetinių šaudmenų uždraudimo konvencijos. Tai yra, jie patys šių sviedinių nebenaudoja. Ir, beje, jų sandėliuose – 3 milijonai! Šiam paketui puikiai tinka.
Jeigu visa tai atitektų mums, užtektų ilgam. Nes mūsų artileristams geriausiu atveju per dieną reikia 10 tūkstančių sviedinių. Daugiau – jau neracionalu. Tai kacapai mėgsta paleisti po 60 000 sviedinių per dieną, tiesiog „apsėdami“ jais viską aplinkui. O mes dirbame ne į plotus, o į taškus, nes mūsų artilerija yra daug kartų tikslesnė nei jų. Visų pirma, dėl mūsų artileristų. Nes skirtumas, sakykim, tarp sovietinių ir amerikietiškų ginklų nėra toks fantastiškas. Tačiau skirtumas tarp mūsų ir jų artileristų tikrai labai didelis.
Taip pat skaitykite:
Evgen Dykyj: Kai bus užimtas kuris nors iš didžiausių Ukrainos miestų, valdžia prabus
„JAV pagalba Ukrainai gali atnešti ne tik naudą bet ir žalą“
– Jei darysime prielaidą, kad JAV mums perduos ir minėtą kasetinę amuniciją, ir viso kito bus pakankamai, ar tai leis Ukrainos gynybos pajėgoms iš pozicijų gynybos pereiti į puolimą?
– O kas pereis? Kas puls?
Sviedinių problema laikykim jau išspręsta, pamiršta. Bet kas su jais kovos? Mūsų fronte gyvosios jėgos santykis yra 1:7, 1:10. Ir tai nėra kažkokia abstrakcija.
Kol mes čia kalbamės kiekvienas mūsų vaikinas ar mergina nulinėje zonoje turi sustabdyti 7-10 rusų.
Ir šios problemos mums jau, atleiskit, joks Baidenas neišspręs.
Taip, buvo laikas, kai turėjome kam pulti, buvo pakankamai žmonių – bet tada nebuvo kuo. Vėliau buvo tas paskutinių 7-8 mėnesių laikotarpis, kai nebuvo nei kam nei kuo. Dabar jie mums davė kuo. Bet nebėra kam.
Todėl dar kartą pabrėšiu: JAV pagalba yra fantastiškas šansas Ukrainai, kuris gali būti ir naudingas, ir žalingas.
Nes yra pavojus, kad ginklų tiekimo atnaujinimas bus suvokiamas kaip „dabar mes turėsim pakankamai sviedinių, ATAKAMS ir kitų dalykų – ir todėl mobilizacijos nebereikia“.
Juk tokį naratyvą jau bandė prastumti kai kurie aukšti valdininkai, nenorintys prarasti savo reitingų.
Bet jei taip nutiks, fronto „griūtis“ ir toliau tęsis. Beje, jei anksčiau turėjome pasiteisinimą, kad „Trumpas neduoda sviedinių“, tai dabar jo nebeliks. Ir tie patys sąjungininkai visai kitaip pradės klausinėti: kaip yra, kad jums jau viskas duota, o jums ir toliau nesiseka? Ir tai bus išskirtinai mūsų vidinė problema.
Beje yra ir kita įvykių raidos versija. Kad šie amerikietiški ginklai, priešingai, bus paskata mobilizuotis. Nes anksčiau daug kas sakydavo, kad bijo mobilizuotis, nes ten nėra kuo kovoti, nėra sviedinių. Dabar visko bus. Pažiūrėsim, ar jie mobilizuosis.
Rusų puolimas Časiv Jare, smūgiai energetikai, pataikymų tikslumas: ką turėjo omenyje Budanovas?
– Kol mūsų kariai laukė pagalbos ir sėdėjo praktiškai be kovinių komplektų, rusai fronte pasinaudojo momentu ir smarkiai pasistūmė pirmyn. Beveik kasdien ateina žinios apie Avdijivkos kryptyje prarastas pozicijas ir ištisas gyvenvietes (Očeretynė, Pervomaiske ir kt.), o Bachmuto kryptyje grėsmė Časiv Jarui, kurį jie esą siekia užimti iki gegužės 9-osios.
– Beje, šia prasme mane stebina mūsų informacinis laukas. Prieš kelis mėnesius žurnalistai prašinėjo pakomentuoti vos ne kiekvienos gatvės praradimą, o dabar atrodo, kad jie tiesiog prie to priprato! Ir mes net nereaguojame į dar vienos gyvenvietės praradimą…
Negaliu sakyti, kad frontas jau „sugriuvo“, bet išsilenkinėja labai grėsmingai ir greitai… O situacija visur ta pati: atsitraukiama pirmiausiai būtent dėl žmonių trūkumo. Paprasčiausiai nėra kam laikyti pozicijų, todėl jas užima orkai, kuriems žmonių pakanka.
– Tai, beje, oficialiai pasakė ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Jungtinių pajėgų vadas Jurijus Sodolas. Kalbėdamas Aukščiausiojoje Radoje prieš priimant „mobilizacijos“ įstatymą, jis pripažino, kad skyriuose fronto linijoje lieka po du žmones vietoj 10-ies. Ir jei pagal taktinius standartus skyrius turi ginti 100 metrų fronto, tai du kariai atitinkamai gali laikyti daugiausiai 20…
– Na, manau, žinau, ką kalbu. Informaciją turiu tiesiai iš ten. Ir išties tai, kad su tokiomis pajėgomis frontas dar „nepabiro“, yra tiesiog nepakartojamas mūsų vaikinų ir merginų herojiškumas. Tai, ką jie ten daro, netelpa į jokias teorijas.
Karinės teorijos požiūriu mes jau seniai turėjome neišlaikyti šitos fronto linijos.
O galiausiai tai nėra taip svarbu, ar jie siejasi būtent prie gegužės 9-osios. Svarbiausia, kad Časiv Jaro jiems kritiškai būtinas – ar iki gegužės 9 d., ar ir po to. Časiv Jaras – tai raktas į didžiulę aglomeraciją: Kramatorską, Kostiantynivką, Družkivką, Slavianską. Ir visai šiai aglomeracijai iškyla ne tik grėsmė, bet iš tikrųjų ir garantuotai okupacija, jei neteksime Časiv Jaro.
Štai kodėl jie taip į jį įsikabino, ir dėl jo labai nuožmiai kausis. Bet ten jiems ir aršiai priešinamasi. Nors miesto pakraščiuose jau vyksta kovos užstatytoje teritorijoje, bet toliau prasistumti jiems nesiseka.
– Ar amerikietiški koviniai komplektai (amunicija) nors kiek paveiks situaciją ten?
– Paveiks. Vienareikšmiškai. Tačiau tai taip pat negali būti laikoma panacėja.
Tai, kad „karo dievas“ (artilerija) grįžta, yra nuostabu. Bet, deja, sviediniai vis tiek nepakeičia žmonių. Jie labai padeda žmonėms, bet negali jų pakeisti.
– Dabar rusai gana dažnai ėmė smogti juntamus ir, deja, taiklius smūgius mūsų pozicijoms, energetikos ir infrastruktūros objektams ir pan. Jie sunaikino du įrenginius, pliekia „Iskanderiais“ ir kitomis raketomis visur, kur tik gali, dažnai pataiko…
– O tai dar ką nors stebina? Jei prieš pustrečių metų jie įsiveržė pas mus visiškai neapmokyti ir tikrai iškvėšę, iškreiptai įsivaizduodami šalies, į kurią veržėsi, tikrovę, tai nereiškia, kad jie tokie ir lieka. Jie taip pat mokosi kaip ir mes.
Viso šio karo metu abi pusės tobulina savo įgūdžius ir pajėgumus. Ir jų pramonė, kitaip nei mūsų, yra mobilizuota ir pašėlusiu tempu dirba frontui.
– Tikiuosi, kad niekas nebestebina. Bet tai tikrai kelia stresą. O štai Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kyrylo Budanovas perspėjo, kad „gegužės-birželio mėnesiais mūsų laukia sunkūs laikai“. Ką jis galėtų turėti omeny?
– Kalbant apie situaciją fronte, jis greičiausiai įvertino, kad rusai mobilizavosi greičiau, nei mes prognozavome. O pirmosios naujo papildymo bangos, kurias asmeniškai prognozavau liepos-rugpjūčio mėnesiams, atrodo, ateis anksčiau – greičiausia, būtent tokiais terminais. Be to, Budanovas turi labai geros informacijos apie rusijos pramonę.
Manau, kad mūsų Vyriausiosios žvalgybos valdybos žmonės objektyviai vertina, kiek rusijos federacijoje išaugo tiek raketų, tiek ir tų pačių „šachedų“ gamybos tempai. Beje, jie aktyviai dirba prie „šachedų“ ne tik kiekybės požiūriu (o čia planuoja gaminti 10 000 per metus), bet ir gerina jų kokybę. Ir jie jau tiek patobulėjo, kad tuos jų dronus tikrai reikėtų vadinti ne „šachedais“, o „geraniais“.
Nes tas „Geran“, kuris dabar pas mus atskrenda jau labai skiriasi nuo bazinio Irano modelio, kurį Iranas tiekė maskoliams ir kurio surinkimui buvo įrengta linija Jelabuge.
Nesugebėję patys sukurti kažko panašaus, kacapai kaip pagrindą nugvelbė veikiantį Irano modelį. Tačiau jie visada tuo garsėjo. Paimkite jų mėgstamą herojų Levšą – jis pats negalėjo sugalvoti ir pagaminti mechaninės blusos. Bet kai tai jau padarė kažkas kitas, rusas Levša ją pakaustė.
Ir tai yra jų stiprybė. Su „šachedais“ vyksta ta pati istorija, kaip ir su blusos pakaustymu. Jiems tiko pagrindu gana primityvus Irano gaminys, bet pritaikė dar daugybę naujovių. Navigacijos sistemą jie jau gerokai patobulino, jau ne tai nei tada, kai tas „Geran“ atsirado.
Tiesa. dėl to gamyba jiems brangsta. Su kiekviena jų įdiegta naujove prarandamas vienas esminių „šachedo“ privalumų – pigumas. Sulig nauja karta dronas brangsta, bet atitinkamai tampa vis pavojingesnis. Dabar „Geran“ jau turi sistemą „Kometa“, kuri anksčiau buvo tik sparnuotosiose raketose. Jie praktiškai išmoko apsaugoti dronus nuo elektroninės kovos įrenginių – dabar jų taip lengvai iš kurso neišmuši. O dabar dirbama prie „Geran“ pavertimo baražuojančiu (patruliuojančiu) šaudmeniu: kad jis ne šiaip skristų pagal nurodytas koordinates, o „paklustų“ operatoriui…
Jei pavyks, tas ginklas taps labai tiksliu. Nes kol kas „šachedas“ nėra itin tikslus. O jei jis taps būtent valdomu, jis bus daug pavojingesnis. Ir tada jie gali pradėti jį naudoti ne tik smūgiams užnugariui, bet ir smūgiams fronte. Tai būtų labai nemalonu ir pavojinga.
Bet nieko nepadarysi – tai ginklavimosi varžybos. Ir jos vyksta iš dviejų pusių.
Mes dabar kažkodėl kalbame būtent apie tai, kuo jie mums kelia košmarus. Tačiau juk per tą laiką, kuris praėjo nuo ankstesnio mūsų susitikimo, Ukrainos bepiločiai orlaiviai ten jau išguldė beveik ketvirtadalį visos naftos perdirbimo pramonės.
Tai yra, tuo metu mes taip pat geriname savo tolimojo nuotolio dronų ir kokybę ir jų kiekį. Ir tai, ko gero, taps vienu iš elementų, galinčių perlaužti karo eigą – jei su tais tolimojo nuotolio dronais mes sukelsime jiems didesnį košmarą, nei jie mums.