Skaitytojams atveriamegegužės 2 d. „Novynarnia” portale paskelbto pokalbio su LKKSS (LKKSS VAS) garbės nariu antrąją dalį.
Pirmąją pokalbio lietuviškos versijos dalį skaitykime čia —>
„Nulems ne tai, kiek mums bus sunku. O tai, koks bus santykis“
– Kiek mums jau žadamos patiekti oro gynybos sistemos ir joms skirtos raketos padės sumažinti raketų atakų žalą?
– Pasakykime taip: jei kas nors tikisi, kad šio karo metu turėsime oro gynybos sistemą, kuri suteiks mums tokį patį 99% efektyvumo rodiklį, koks buvo per neseniai Irano ataką prieš Izraelį, tai aš, deja, turiu nuvilti: taip tikrai nebus. Jei numušime bent tris ketvirtadalius visko, kas atskris, tai jau bus labai neblogai.
Bet tikiuosi, kad turėsime pakankamai oro gynybos, kad jie negalėtų visiškai sunaikinti mūsų pramonės, pakenkti užnugario logistikai ir pan.
Šia prasme pagrindinė raškos problema yra ta, kad ji yra labai didelė šalis. Ir uždengti tuos didžiulius plotus priešlėktuvine gynyba tiesiog neįmanoma – tiek oro gynybos tiesiog nėra. Kaip buvo dainuojama rusų roko dainoje: „8200 tuštumos varstų“. Ir ten į tą tuštumą skrenda, skrenda…
Mums su tuo šiek tiek geriau, bet mes irgi nesame maža šalis. Deja, „kupolu“ visos Ukrainos uždengti neįmanoma. Tai vis tiek bus taškinė atskirų miestų ir atskirų pramonės objektų gynyba. Bet tų miestų ir objektų kiekis gali gerokai padaugėti.
Ir vėlgi kalbant apie karą neišsiversi be aritmetikos. Bus sunku ir mums, ir jiems. Tačiau yra vienas svarbus dalykas.
Kadangi užaugau Podolėje, tame kontekste pamenu seną žydų anekdotą: Abramas vidury nakties skundžiasi Sarai, kad jam bloga. „Visiems bloga, miegok!“ Ryte Sara pabunda, o vyras miręs. Sara verkia: „Abramai, kodėl nepasakei, kad tau blogiau nei visiems kitiems?“
Taigi iš tikrųjų kyla klausimas, kam bus blogiau. Tai yra, bus sunku abiem pusėms. O čia, beje,
Jokiu būdu nereikėtų galvoti, kad nuo tam tikro momento bus lengviau. Taip neatsitiks.
Šiuo požiūriu verta pasimokyti iš Antrojo pasaulinio karo. Kai visą laiką darėsi vis sunkiau, sunkiau ir sunkiau, o paskui kažkuriuo momentu viena pusių tiesiog kaip lavina pabiro žemyn.
Taigi, nebus laipsniško palengvėjimo, o bus tik blogiau, blogiau, blogiau – iki to momento, kai viena iš pusių pati sugrius.
Ir toje situacijoje aišku, kad jie ir toliau mums rengs košmarus ir tame tik tobulės. Todėl privalome:
a) gerinti savo gynybą;
b) taip pat tobulinti savo priemones rengiant košmarus jiems.
Ir lemiama bus ne tai, kiek mums bus sunku. O tai, koks bus santykis.
„Tokio atstumo, per kurį nesugebėtume smogti, visoje rusijoje jau nebėra“
– Kiek realu apskritai, kad mes ne tik neatsiliksime nuo jų, bet ir aplenksime?
– Na, kol kas tai realu. Tai liudija net pirmieji mūsų pasiekimai: minusuotas rusijos federacijos Juodosios jūros laivynas ir minusuotas ketvirtadalis jų naftos perdirbimo pramonės, beje tik per pastaruosius mėnesius. Tomis sąlygomis, kai nebuvo amerikiečių pagalbos! Išskirtinai savais, „naminiais“ metodais.
Tiesą sakant, jie turi daug silpnų vietų. Ir tas pats Budanovas su savo komanda labai kruopščiai dirba prie tų silpnų vietų. O mums padeda tai, kad rusija yra didelė, todėl jai labai sunku apsisaugoti nuo oro atakų. O taip pat tai, kad jų didelė pramonės koncentracija. Nedaug išsibarsčiusių objektų, o labai dideli objektai, kurių kiekvieno sumaitojimas (ar bent apnaikinimas) tuojau pat pasijunta visoje pramonės šakoje.
Ir tai, beje, galioja ne tik jų kuro kompleksams, bet ir gynybinei gamybai. Jų labai stiprios įmonės, kurių daugelis yra unikalios ir „vienetinės“. Tataigi, „išmetus“ iš rikiuotės vieną tokią gamyklą faktiškai „išjungiama“ tam tikros rūšies ginkluotė.
– Bet jie juk turi didžiulius resursus, ir jie, skirtingai nei mes, nedvejodami į karinę pramonę ir karą investuos viską.
– Be abejonės – jie atims iš mokyklų ir ligoninių, paliks žmones be pensijų, bet į frontą bus viskas tiekiama.
– Tokiu atveju kas jiems trukdo pastatyti kokią slaptą gamyklą mums nepasiekiamu atstumu?
– Betgi tokio atstumo nėra. Jau turime dronų, kurių veikimo spindulys siekia tris tūkstančius kilometrų. Tai jau Sibiras. O gamyklos kur nors Kamčiatkoje niekas nestatys – bent jau dėl to, kad nei iš ten produkcijos neišveši nei žaliavų ten nenuveši.
– Bet jie jau į karą atveža karius iš Chabarovsko krašto. Nors, regis, žmonių čia jiems irgi netrūksta…
– O, karių – be problemų, taip. Nes žmonių jiems netrūksta, o jau paruoštų karinių dalinių – dar ir kaip trūksta. Tai, beje, reikia suprasti – kad dėl personalo problemų turime ne tik mes, bet ir jie.
Taip, jų mobilizacinis rezervas didesnis nei mūsų, bet su paruoštais padaliniais – sudėtinga. Neatsitiktinai jie dažniausiai rimtai puola tik viename fronto sektoriuje. Ne todėl, kad jie nenorėtų visur pulti, o todėl, kad visiems resursų neužtenka.
Todėl jie veža karius net iš Tolimųjų Rytų. Beje, 1941 metais vokiečius prie Maskvos sustabdė Tolimųjų Rytų divizijos, iš tos pačios Chabarovsko srities. Būtent tada jas skubiai nuo Japonijos sienos permetė prie Maskvos.
– O tuos 2 tūkstančių „taikdarių“, kuriuos jie išvedė iš Karabacho, taip pat permes kariauti į Ukrainą?
– Žinoma. Čia jiems nei vienas „čmobikas“ nėra perteklinis (o tas „taikos palaikymo kontingentas“ – labai abejotino kovinio pajėgumo). Bet išvedė jie juos dėl visiškai kitų priežasčių – nes Azerbaidžanas prieš jų tolesnį buvimą ten. Azerbaidžanas laimėjo karą dėl Karabacho, ir rusams ten nebėra ką veikti.
Jie, galima sakyti, atšaukė paramą Armėnijai, nes Armėnija nusprendė tapti demokratine šalimi. Ir paaiškėjo, kad visi kiti anksčiau pateikti argumentai – pavyzdžiui, apie „stačiatikybės apsaugą nuo musulmonų“ – visiškai panaikinami, kai tik šalis užsinori tapti demokratine. Viskas, Armėnija dabar yra rusijos priešė.
Strateginės „tuškės“ numušimas: optimistiškos žinios apie „tiuninguotą“ S-200
– Grįžtant prie temos apie mūsų „stebuklingus super ginklus“ ir pasiekimus ginkluotės srityje: kuo numušė strateginį Tu-22M3? Ar tai tikrai buvo S-200 raketa, kaip sklando gandai, ar kažkas naujesnio? Rusai, beje, vėl įtikinėjo, kad būtent jų oro gynyba persistengė su „draugiška ugnimi“, nes „ch*olai negalį taip toli nušauti“.
– Tuo maskoliai mane tiesiog stebina – jie taip nesugeba pripažinti, kad mums kas nors sekasi karinėje srityje, jog yra linkę nuolat savo nuostolius nurašyti dėl savo pačių kreivarankystės. Jiems lengviau nuolat pareiškinėti, kad jų pačių oro gynyba jau 845-ąjį kartą numušė savo lėktuvą, beje kaskart vis brangesnį, kad tik nepripažintų, jog mes sugebame ką nors jų numušti. Manau, kad kai sunaikinsime kremlių raketa, jie taip pat paskelbs, kad paleidimo metu per klaidą nukrito jų pačių „Iskander“, kad tik nepripažintų, jog tai mūsų „Grom“.
Kalbant apie „tuškę“, taip, lėktuvą numušė tai kaip tik S-200. Tiesa, modifikuota. Kaip konkrečiai, dabar negaliu pasakyti, bet apie tai mielai papasakosiu po karo. O dabar galiu pasakyti, kad karo pradžioje tos raketos jau buvo nurašytos ir laukė tik utilizavimo.
Tiesą sakant, tos raketos nebuvo utilizuotos tik dėl to, kad tai per brangus malonumas – ir tiesiog nespėta tam skirti lėšų. Galima sakyti, pasisekė.
O vėliau jas pradėjo „gaivinti“. Ir tai buvo atskira speciali operacija. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai padarė Vyriausioji žvalgybos valdyba, Budanovo komanda. Būtent jie sugalvojo, kaip iš to septintajame dešimtmetyje sukurto metalo laužo padaryti raketą, kuri šiuolaikiniame mūšio lauke daro labai rimtus dalykus.
– O tokių raketų dar turime daug?
– Šimtus. Beje, štai jums ir optimistinė naujiena.
„Paskutinę akimirką įvyko tikra išdavystė“
– Ir galiausiai pereikime prie kito įvykio, apie kurį buvo kalbama ir kurio laukta beveik tiek pat, kiek ir pagalbos paketo iš JAV – mobilizacijos įstatymo priėmimo. Kadangi jūs su Dmytro Lykhovij buvote vieni pirmųjų iškėlusių šį klausimą , o tu esi vienas pagrindinių mobilizacijos proceso pagerinimo „lobistų“, pakomentuok, prašom, kas galiausiai tikosi tam įstatymui ir ar jis padės papildyti mūsų pavargusios ir išsekusios kariaunos gretas?
– Komentuoju: kalnas pagimdė pelę. Ir pirmiausia: to įstatymo mobilizacijos įstatymu nepavadinčiau. Nes jei vadinti daiktus savo vardais, tai yra „įstatymas dėl tam tikro karinės įskaitos reguliavimo“. Ir šia prasme – iš tiesų, visi ten pasiūlyti žingsniai yra naudingi. Bet jie yra visiškai mažučiai, tokie maži žingsneliai. Na, tai nedaug ką bendro turi su mobilizacija.
Ir tuo metu nutiko… Labai nemėgstu garsinti išdavysčių. Man net nepatinka tas žodis. Tačiau paskutinę akimirką įvyko tikra išdavystė.
Tas įstatymo projektas nuo pat pradžių, kai Ministrų kabinetas jį pateikė Radai, buvo netobulas ir silpnas mobilizacijos skatinimo požiūriu. Vėliau jis buvo dar labiau išromytas, betaisant buvo išvalyti net visi tie keli normalūs dalykai.
Tačiau jį priimti visgi buvo verta, nes tas projektas vis tiek turėjo vieną kritiškai svarbią taisyklę – dėl 36 mėnesių maksimalaus tarnybos laiko.
Paskutinę akimirką būtent ta norma iš jo buvo išmesta. Tai tikra išdavystė.
Suprantu, kad žmonės, kurie tai padarė, nekėlė sau tikslo išduoti valstybę ir sunaikinti Ukrainos valstybingumą – priešingai. Kaip dažnai nutinka istorijoje, tie žmonės norėjo „pačio geriausio“. Deja, žmonijos istorija žino daugybę katastrofų, sukeltų žmonių, „norėjusių geriausio“. Ir mes dabar stovime ant vienos tokios katastrofos slenksčio.
– Už šį įstatymą balsavę deputatai aiškina, kad išbraukti iš jo nuostatą dėl demobilizacijos paprašė kariuomenės vadovybė.
– Taip, ir aš suprantu, kaip tai atsitiko. Situacija labai paprasta: valdžia kategoriškai nenori imtis drastiškų priemonių dėl mobilizacijos. O jei tokių žingsnių nesiimama, tai fronte vaikinių ir merginų tiesiog nėra kam pakeisti.
Atitinkamai, statant armiją prieš faktą, jog pamainos kariams nebus, armijai belieka tik viena: tokiu atveju ji priversta nepaleisti jau kariaujančių. Nes jei jie bus paleisti, o vietoj jų niekas neateis, fronto neliks. Okupuos priešas.
Todėl karinės vadovybės logika gana aiški. Nors, tiesą pasakius, būdamas jų vietoje tokios nuodėmės „ant savo dūšios“ neprisiimčiau. Jie galėjo pasakyti valdžiai, kad taip nieko nebus – darykit ką nors dėl mobilizacijos. Bet, deja, mūsų karinė vadovybė labai myli savo pareigybes. Todėl jiems buvo liepta pataisyti įstatymą – jie ir padarė. O galiausiai „išsikuopti“ teks mums visiems.
Nes pažvelkime į situaciją kariaujančio kario akimis. Bent jau nuo 2023-ųjų gruodžio jam buvo kalbama, kad tuoj-tuoj bus priimta „demobilizacijos taisyklė“. Aišku, kad tai nebus rytoj ar poryt, bet tarnybos laikas iš principo nustos būti begalinis, kaip yra dabar.
Ir paskutinę akimirką šie kariai tiesiog atvirai „paliekami“. Praktiškai neslepiant, kad tai daroma dėl vienos paprastos priežasties: dėl mobilizacijos nesudaryti diskomforto tai gyventojų daliai, kuri nekariauja.
Ar įsivaizduojate, kaip tai suvokia mūsų gynėjai? Tiesą sakant, mes, visa Ukrainos užnugario visuomenė, šiems žmonėms nulinėje zonoje pasakėme, kad juos nurašėme. „Perkėlėme į išlaidas“.
Mes savo gynėjams tiesiai pareiškėme, kad, kaip sakoma, atleiskit, bet mums labai nepatogu mobilizuoti jums pamainą. Mes nenorime problemų dėl ukrainiečių balsų, dėl to krenta mūsų reitingai. Mes nieko negalime padaryti su „ koviniais huculais “ visokiuose Kosmačiuose. Mes bijome minių sužvėrėjusių moterų, mušančių karinius komisarus.
Taigi vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, tai palikti jus ten visam laikui. Kariaukite šį karą iki galo – tiesą sakant, iki jūsų galo, kol nenusibaigsite, brangūs mūsų gynėjai ir gynėjos.
Norėčiau, kad bent tie, kurie už tai balsavo, turėtų drąsos atvykti į frontą ir pasakyti tai tiesiai ten esantiems vaikinams ir merginoms. Nes kol kas girdėti tik kažkoks veblenimas, kad „bus atskiras įstatymas“, kad „gal per kokius aštuonis mėnesius sukursime ir pristatysime projektą“… Atleiskit, bet čia būtų geriau patylėti nei kalbėti.
Faktas yra tas, kad frontas jau griūva ne tik dėl to, kad mūsų gynėjai mūšyje yra išmušti iš savo pozicijų, bet ir todėl, kad daug kur žmonės iš savo pozicijų tiesiog bėga. O po tokių pakeitimų įstatyme, manyčiau, ta tendencija sustiprės.
– Bet kai sausį, atsakydami į vieno iš žiūrovų klausimą, kalbėjome apie SDA (savavališkas dalinio apleidimas) problemą, tu pasakei, kad ji nėra tokia ryški, kad pastebimai paveiktų vienetų kovinį pajėgumą. O dabar pats pripažįsti, kad dėl šito „frontas byra“…
– Na, po to jau neseniai buvo paviešintas skaičius. Jį paviešinau ne aš, todėl dabar galime diskutuoti: oficialiai dėl SDA ieškoma 100 tūkstančių kovotojų.
– Bet tai didžiulis skaičius, ar ne?
– Tiesą sakant, ne toks didelis. Jis apima visus – ne tik kariaujančius, bet ir tuos, kurie, pavyzdžiui, sėdi karinių dalinių pastovios dislokacijos punktuose. Ir atsižvelgiant į tai, kad kariuomenėje yra 1 milijonas 100 tūkstančių žmonių, tai nėra net 10%. Taigi, visgi dar ne katastrofa.
Be to, prie SDA priskiriami ir žmonės, kurie, tarkime, kažkada „nutrūko“ ir išvažiavo, nes, pavyzdžiui, turėjo kažkokių problemų namuose, o su vadovybe nepavyko susitarti dėl atostogų. Nemaža dalis tų žmonių vėliau grįžta į tarnybą. O su papildymu turime tokią bėdą, kad dažniausiai, jei žmogus tiesiog sugrįžta, klausimas „užgniaužiamas“ ir jo eiga sustabdoma, nepaisant to, kad formaliai asmuo jau įvykdė kriminalinį nusikaltimą. Taigi, aš vis tik SDA netapatinčiau su dezertyravimu.
Tačiau daugelis, žinoma, negrįžta. Yra daug tokių, kurie „nenuvažiuoja“ iki fronto –pabėga pakeliui. Negana to, žinau atvejų, kai pabėgo po mokymų Vakaruose. Jie ten tiesiog „dingo“ ir į Ukrainą nebegrįžo…
– Vadinasi, tas įstatymas „dėl įskaitos patobulinimo“ praktinei mobilizacijai jokių teigiamų pokyčių neatneš, o išprovokuos pablogėjimą?
– Na, įskaita irgi reikalinga. Mobilizacijai to nepakanka, bet yra būtinas jos komponentas. Be įskaitos mes tiesiog nežinosime, ką mobilizuoti. Todėl viskas, kas pagerina įskaitą, bet kuriuo atveju yra pliusas. Tačiau jis yra mažulytis ir visiškai neišsprendžia pagrindinės problemos.
„Kol mes „nurašinėjome“ savo gynėjus, mus visus čia, Ukrainoje, kažkas taip pat jau „nurašė“…
– Kalbant apie įskaitą, kaip pakomentuotum situaciją, susidariusią dėl dokumentų tvarkymo užsienyje sustabdžius pasų išdavimą? Viena vertus, suprantama, kad turi būti registruojami ir tie šaukiamojo amžiaus vyrai, kurie šiuo metu yra užsienyje. Bet, pavyzdžiui, „įkliuvo“ ką tik 18 metų sulaukę jaunuoliai, kurie dabar negali gauti paso. Jeigu dėl jo atvyks į Ukrainą, atgal nebus išleisti, nors iki 25 metų taip pat nebus mobilizuojami, o, pavyzdžiui, užsienyje tie vaikinai jau įstojo į Vakarų universitetus ir nori bent jau baigti studijas? Tai viena iš masinio konsulinių įstaigų „šturmo“ priežasčių pirmosiomis dienomis po to Užsienio reikalų ministerijos potvarkio pasirodymo …
– Tai, atsiprašau dėl posakio, yra „gėda“. Nežinau, kiek yra ten yra tokių vaikinų, kuriems sukanka 18 metų. Bet aš mačiau tas eiles. Taip jau sutapo, kad ką tik grįžau iš užsienio komandiruotės ir tų „šturmų“ dienomis buvau Europoje.
Taigi, tose eilėse stovėjo ne 18-mečiai „vaikai“, o sveiki, absoliučiai šaukiamojo amžiaus dėdės, kurie visi iš paskutiniųjų veržėsi suspėti įforminti dokumentus, kol neįsigaliojo įstatymas. Mat iki jo priėmimo tingėjo pajudinti užpakalius, o dabar staiga susizgribo.
Ir labai džiaugiuosi, kad Užsienio reikalų ministerija puikiai sureagavo ir užvėrė jiems tą „skylę“ tarp įstatymo priėmimo iki jo įsigaliojimo.
– Bet tai vis tiek nesuteiks papildomų mobilizacinių resursų – abejotina, ar tie vyrai grįš į Ukrainą ir eis kariauti, jei tokio noro, švelniai tariant, iki šiol neturėjo.
– Taip, deja, nesuteiks. Aišku, kad jie čia nevažiuos. Tačiau tai savotiškas žingsnis teisingumo link. Kodėl čia likę vyrai, turi būti įrašyti į įskaitą, o tie, kurie yra ten, „ypatingi“? Atleiskit, bet jei vieni ir kiti yra Ukrainos piliečiai, turi tas pačias teises, turi teisę balsuoti, tai ir jų pareigos turėtų būti tokios pat.
Kitaip tai, kaip Orwello: „Visi gyvuliai lygūs, bet yra gyvulių, lygesnių už kitus“. Kodėl tie ukrainiečiai, kuriems pavyko atsidurti užsienyje, yra „lygesni“ už tuos, kurie nespėjo ar nesiruošė?
– Tačiau daugelis pastebi, kad dabar tiesiog nenori likti Ukrainos piliečiais ir ieškos būdų, kaip tai padaryti. O vaikai „nesukakę 18 metų“, kurie yra registruoti šiuo metu okupuotose ar net laisvose teritorijose, bet tose, kurias rusijos federacija „prirašė“ sau pagal konstituciją (Donecko, Luhansko, Zaporižės ir Chersono sritys), tiesiog įformins rusijos pasus…
– Taip kalbantys žmonės tiesiog neįsivaizduoja, ką reiškia gyventi su rusišku pasu Europos šalyse. Be to tie, kurie panorės paimti rusijos federacijos pasą automatiškai neteks teisės ten pasilikti. Juk jie visi yra kitose valstybėse būtent kaip Ukrainos piliečiai. Kažkas išvyko be vizos, kažkas turi specialų statusą kaip nuo karo išvykęs ukrainietis. rusijos paso gavimas visa tai panaikina.
Betgi sutinku su tuo, kad dauguma tų vyrų dabar bandys „natūralizuotis“ savo buvimo vietoje, kad negrįžtų į Ukrainą. Tačiau būkime atviri: daugelis jų ir taip tuo užsiėmė, nes neplanavo grįžti.
Nežinau, ar yra rusiškam frazeologizmui „скатєртью дорожка“ (keliauk sau sveikas, niekas nelaiko) tikslus ukrainietiškas atitikmuo. Bet norėčiau pasakyti būtent taip.
Taip, mes prarasime dalį savo oficialių piliečių. Ir ačiū Dievui!
Nenoriu, kad tie žmonės balsuotų kaip lygūs su mumis, o juo labiau su mūsų gynėjais.
– Bet ta situacija su protestais, tiksliau, su juos išprovokavusiu sprendimu, atrodo nelogiška valdžios nenoro prarasti reitingus ir erzinti ukrainiečius mobilizacijos sustiprinimu kontekste. Sprendimas sustabdyti dokumentų išdavimą užsienyje sukėlė visuomenės pasipiktinimą ne tik ten, bet ir Ukrainoje — bent jau taip išrodo socialiniuose tinkluose. Ir todėl, atitinkamai, jis tikrai nepridėjo pliusų prie valdžios reitingų. Kadangi tai irgi nenaudinga mobilizacijai, tai kodėl jie žengė tokį „nepopuliarų“ žingsnį?
– Labai paprasta: jie tiesiog neatsižvelgė į tai, kad tai gali turėti rezonansą ir šioje sienos pusėje. O prarasti ukrainiečių balsų užsienyje jie nebijo. Nes žino, kad užsienyje tų ukrainiečių, kurie atvyksta į konsulinių įstaigų balsavimo apylinkes, procentas yra praktiškai menkas. Atitinkamai, valdžios institucijoms tai yra „atpjautas griežinėlis“ – pamanykit, kažkoks žiupsnelis balsų…
Betgi, beje, apie atpjautą griežinėlį. Per minėtą komandiruotę sužinojau vieną labai įdomų dalyką. Negaliu tvirtinti, kad taip mano visi šiuo metu užsienyje esantys ukrainiečiai – neduok Dieve, retai kada turime vienodą nuomonę net tarp dviejų ukrainiečių, o tokių yra 10 mln. Tačiau drįsčiau teigti, kad požiūris, apie kurį kalbėsiu, bent jau nėra unikalus.
Jo esmė: visi tie, kurie liko Ukrainoje karo metu, jau yra moraliai „suluošinti“, psichiškai išsibalansavę žmonės. Ir karą mes gal išgyvensime – bet mes čia dabar visi „luošiai“… Na, kaip tokiems atstatinėti šalį?
Ir va čia jie sugrįš. Su išsaugota psichika, apmokyti geriausių europietiškų praktikų. Pažodžiui pacituosiu savo buvusį bendrakursį, su kuriuo susikirto keliai per tą mano kelionę. Labai protingas žmogus, beje, mokslų daktaras.
Taigi, išeitų, kad ukrainiečiai ten, užsienyje, dabar – tai genofondas mūsų tautos išsaugojimui. Tai yra geriausios sėklos, kurios buvo atidėtos, kad būtų sėjamos atgal į tinkamą dirvą. Na taip, už to genofondo saugojimą teks susimokėti kažkiek procentų negrįšiančiųjų, betgi verta!
Taigi yra toks nurašymo gradientas. Ir kol mes „nurašinėjome“ savo karius fronte, užsienyje buvome „nurašyti“ lygiai taip pat.
Kariams sakome – kovokite, kol nusibaigsite, laikykite mums frontą, kad galėtume čia mėgautis gyvenimu.
O iš užsienio tautiečiai mums visiems sako: na, jūs ten, laikykite Ukrainą, kad vėliau turėtume kur grįžti ir apsėti ją elegantišku genofondu.
– O ką atsakėte bendrakursiui?
– Kadangi esame seniai pažįstami ir galime su juo pasikalbėti visiškai atvirai, tai „spaudai“ geriau to necituoti. Nors mums pavyko net nesusipykti, nes draugystė nuo tolimos jaunystės tokius dalykus vis tiek sušvelnina.
Tačiau buvo įdomu išgirsti tokią nuomonę. Šiame kare yra tiek daug dimensijų, kurias taip pat reikia turėti omenyje…
Vertė L. L. Redagavo Vidmantas Petras Kuprevičius.