Ukrainos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Airijoje, Ukrainos vyriausiojo vado (2021–2024) Valerijaus Zalužno kalba saugumo konferencijoje Londone Karališkajame tarptautinių reikalų institute „Chatham House“, 2025 m. kovo 6 d.
Labai svarbu būti čia, šioje patalpoje ir diskutuoti apie mus. Atkreipiu jūsų dėmesį – mūsų ateitis bendra. Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad laikai, kai būtent jūs galėjote tik stebėti viską, kas vyksta Ukrainoje, galbūt nerimauti dėl mūsų, jau pasibaigė.
Kažkas iš jūsų galbūt visa tai numatė, kažkas atėjusius pokyčius suprato jau šiandien – tai jau nebesvarbu. Svarbiausia, kad čia ir dabar turime suvokti, ką mums visiems daryti toliau.
Taigi, pradėkime nuo bene svarbiausio būtino aptarti dalyko – pasaulio tvarkos sampratos. Paprasčiau – jėgų išsidėstymo pasaulio politikoje. Dabar nėra laiko ir būtinybės kalbėti apie tai, kaip ir kiek kartų keitėsi ta pasaulio tvarka. Grįžkime tik prie 1945-ųjų Jaltos konferencijos, kurioje trijų valstybių nugalėtojų lyderiai sprendė pokario pasaulio ateitį.
Naujos pasaulio tvarkos formavimas buvo baigtas 1945 metų rugpjūčio 2 dieną Potsdame, kur galutinai buvo nuspręsta dėl ateities (bent jau daugiau nei keturiems dešimtmečiams). Tada prasidėjo karas, į istoriją įėjęs kaip „šaltasis karas“. Ta era baigėsi 1991-aisiais, žlugus SSRS ir pasibaigus dvipolei konfrontacijai.
Pasaulis dar kurį laiką ir toliau gyveno pagal tą senąją pasaulio tvarką, vis dar vadovavosi Jaltos ir Potsdamo tarptautinių santykių sistemos pagrindais. Net ir vienpoliame pasaulyje JAV per jėgą sugebėjo išlaikyti taiką ir stabilumą pasaulyje. Kai kur jėgą pakeitė pinigai, bet pasaulis gyveno stabilioje sistemoje. Ir tai vyko netgi pasaulyje daugėjant valstybių, kurios lyg ir pačios rinkosi savo tolimesnį likimą.
Viskas pasikeitė 2007 metų vasario 10 dieną, kai Rusijos prezidentas Putinas, likus metams iki savo antrosios prezidento kadencijos pabaigos, pasisakė Miuncheno saugumo konferencijoje. Tą kalbą galima laikyti lūžio tašku esamos pasaulio tvarkos sistemos peržiūroje. „Niekas nesijaučia saugus, niekas negali pasislėpti už tarptautinės teisės kaip akmeninės sienos“, – sakė jis.
Tikriausiai Vakarai padarė didžiulę klaidą nepaisydami Putino perspėjimų ir niekaip neprisitaikydami prie ateinančios eros, dėl kurios mes šiandien čia ir susirinkom.
2008 metais Putinas pradėjo karą Gruzijoje, 2014 metais – Ukrainoje. O jau 2022 metais visomis įmanomomis priemonėmis [vėl, ir labai stipriai] puolė Ukrainą. Dar prieš 18 metų Putinas sakė, o tiksliau įspėjo, kad vienpolis modelis, kuris faktiškai skirtas išskirtinai tarnauti JAV ir išrinktųjų valstybių rato interesams, nėra perspektyvus. Tada jis kalbėjo, kad Kinija, Indija ir kitos besivystančios šalys transformacijos išdavoje taps bene svarbiausiomis pasaulio ekonomikomis.
Galimas daiktas šiandien galime pamatyti, kaip būtent Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys bando nustatyti globalinę darbotvarkę. O ką Ukraina? Ukraina atkakliai kovojo ir sugebėjo ne tik duoti tinkamą atkirtį priešui, bet ir įrodyti bei apginti savo kaip subjekto teisę formuojant pasaulio tvarką.
Būtent dėl Ukrainos, kuri 2023 metais atseit praleido galimybę pati išspręsti karo klausimą, iš esmės dėl mūsų partnerių nuogąstavimų, Rusija buvo priversta atvirai kurti vadinamąją Ašį – Blogio ašį. Jūs visi puikiai žinote, kas priklauso tai Ašiai. Ir būtent tada, dar 2024-aisiais, kai tos šalys sudarė strateginius susitarimus, reikėjo susimąstyti, ar tai nėra būtent dabartinės pasaulio santvarkos peržiūros politikos tąsa.
Žinoma, vienai Ukrainai, nors ir su partnerių pagalba, sunku kovoti su Blogio ašimi, bet ji kovoja. Karas Ukrainoje dar labiau tapo globalesnis. Jo rezultatus buvo galima nuspėti. Jie aktualūs ir šiandien. Juk ir JAV, ir Kinija, ir Rusija, ir Europa pasirodė nepasirengusios tokio intensyvumo karui.
Žmogiškieji ir ekonominiai nuostoliai Ukrainoje, išteklių eikvojimas karui, migracija, sankcijų politika, pigių energijos šaltinių ir realizavimo rinkų trūkumas bei kitos problemos tapo milžiniška ekonomine našta visų kare dalyvaujančių šalių ekonomikoms, stabdančia jų vystymąsi ir sukeliančia jau globalinių krizių riziką.
Juk karas Ukrainoje praktiškai išnaudojo daugumos šalių, ypač Rusijos, JAV ir Europos, ekonominius bei pramoninius „tvirtumo rezervus“. Jiems tikrai nepakanka išteklių karo veiksmų tęsimui, o ginklų gamybos plėtra pasirodė besanti pernelyg didelė, jei būtų susitarta nutraukti karo veiksmus.
Taigi, galima teigti, kad šiandien yra formalių priežasčių peržiūrėti pasaulio tvarką. Tokios peržiūros atskaitos tašku, žinoma, būtų galima laikyti būsimą karo Ukrainoje pabaigą ir naują pasaulio tvarką formuoti būtent pagal jo rezultatus. Juk išties ir pati senoji pasaulio tvarka jau beveik visiškai sugriauta. Pavyzdžiui, šiandien akivaizdu, kad Baltieji rūmai suabejojo Vakarų pasaulio vienybe. Be to, Europos saugumo ir gynybos užtikrinimą Vašingtonas jau bando užkrauti vien Europai, be JAV.
Tokie veiksmai tikėtina, leidžia spėti, kad NATO gali nustoti egzistuoti. Virtinė JAV derybų su Rusija, kurios vadovui išduotas arešto orderis, patvirtina faktą, kad Baltieji rūmai žengia vis daugiau žingsnių Kremliaus režimo link, puikiai suprasdami, kad tokiu atveju Europa gali tapti nauju Rusijos taikiniu. Neabejotinas veiksnys yra, pavyzdžiui, JAV kibernetinių pajėgų vadovybės sprendimas nutraukti bet kokius prieš Rusiją nukreiptus veiksmus.
Akivaizdu, kad Vašingtonas, nepripažindamas Rusijos agresijos, taip pat kelia naują iššūkį ne tik Ukrainai, bet ir Europai. Taigi, to pakanka suprasti, kad pasaulio tvarką sugriauti bando ne tik Rusija ir Blogio ašis, bet ir JAV, tiesą sakant, galutinai ją ardo.
Noriu dar kartą atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad senosios pasaulio tvarkos naikinimas vyksta ir spartaus technologijų raidos fone. Galima drąsiai teigti, kad būtent Rusijos ir Ukrainos karas tapo katalizatoriumi tobulėti, visų pirma, karinėms technologijoms, kurios greičiausiai taps ateities globalinio saugumo pagrindu. Nes būtent Rusijos ir Ukrainos karo mūšių laukuose įvykę pokyčiai, sukėlė globalią operacijų meno, be kita ko ir NATO doktrinų krizę. Klasikinės didelio masto operacijos su neįtikėtinu išteklių suvartojimu ne tik prarado savo aktualumą, bet netgi tapo savižudiškomis. Tačiau apie tai žino tik Ukraina ir Blogio ašis.
Ar visi naujos pasaulio tvarkos norintys žaidėjai yra tam pasirengę, ar jiems reikės dar kito karo, kad tai suprastų – kol kas nežinoma. Neabejotinai žinoma, kad ne tik kariniame, bet ir visuose kituose sektoriuose įvyko technologinis proveržis, dėl ko reikės pertvarkyti pirmaujančių šalių ekonomikas. Atitinkamai pasikeitė ir naudingųjų iškasenų gavybos poreikis, ir prioritetai. Ar šis paskutinis teiginys neprimena kažko pažįstamo iš istorijos? Laikas parodys.
Bet vis tiek Ukraina. Šioje sudėtingoje situacijoje Ukraina būtent dėl savo sugebėjimo priešintis per plataus masto karą iš tikrųjų tapo tarptautinės politikos subjektu. Su Ukraina reikia skaitytis. Tai jau aišku visoms, net ir labai galingoms valstybėms. Ukraina neprarado savarankiškumo. Nepaisant to, priešų strategijos pasikeitė ir draugai grasina, Ukraina kovoja net tada, kai tai atrodo neįmanoma ir gana efektyviai įveikia priešą.
Patinka kam tai dabar ar ne, Ukraina de facto gina ne tik NATO rytinę sieną, bet ir rytinę Europos sieną, kuri, beje, galėtų tapti susirėmimo linija. Pastarojo meto įvykių ir būsimų JAV ketinimų dėl saugumo Europoje fone, taip pat NATO nepasirengimo konfrontuoti su Rusija, bent jau be JAV, fone Ukrainos pozicijos Europai darosi vis patrauklesnės. Žinoma, Ukraina dar neturi [valdyto anksčiau] savo branduolinio ginklo, todėl už laisvę moka savo krauju, tačiau būtent jos Ginkluotosios pajėgos rodo, kad, ko gero, artimiausiu metu (5-10 metus) nauja Europos saugumo architektūra neįmanomabe Ukrainos.
Galima išvardinti dar daug faktorių, patvirtinančių, kad nepriklausomos Ukrainos egzistavimas šiandien yra bene svarbiausias Europos saugumo veiksnys. Žinoma, taip pat yra daug Europos vidinių veiksnių saugančių Europos vidaus saugumą. Bet dabar aš kalbu apie Ukrainą.
Apie Ukrainą turėtume kalbėti būtent taip:
- Visų pirma, kariavimas. Juk be aiškios susidūrimo linijos fiksacijos neįmanoma apeliuoti į tolesnius veiksmus. Tam, žinoma, būtina parama – tikriausiai labiau europietiška.
- Siekdama tvarios, teisingos taikos, Ukraina turi gauti realias saugumo garantijas.
- Ukraina turėtų tikėtis teisingo ir visapusiško šalies atstatymo, taip pat ir šalies agresorės sąskaita.
- Po karo Ukraina turi būti visiškai apsaugota nuo Rusijos propagandos ir ekonominio sabotažo.
Žinoma, nesigilinant į smulkmenas, tokioje situacijoje Ukraina turi išlaikyti savo subjektyvumą santykiuose su globaliais žaidėjais. Tikėtina, kad tam reikia:
- Ir toliau atkakliai reikalauti paisyti savo saugumo interesų ir teritorinio vientisumo. Vengti „smulkiųjų pinigų“ vaidmens bet kokiose tarptautinėse derybose.
- Ieškoti balanso tarp JAV, ES ir Kinijos interesų, neleidžiant pakirsti suvereniteto.
- Stiprinti tarptautinį pasitikėjimą Ukraina visose tarptautinėse platformose ir kitose pasaulio šalyse, kas yra politinio ir finansinio palaikymo pagrindas.
Galiausiai, prieš pradedant diskusiją, norėčiau prisiminti nuostabų Kanados rašytoją – Karlą Šrioderį. Jis, ačiū Dievui, gyvas ir sveikas, ir dabar imasi tirti ateitį. Kartą jis parašė: „Prognozavimas yra skirtas ne tik ateities numatymui, bet ir netikėtumų sumažinimui“.
Pagal „Ukrainska Pravda“ parengė LL, redagavo V.K.
Vidmantas
Geras Vado išankstinis nurodymas.