Gegužės 25-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie didžiulę rusijos ataką prieš Kyjivą, smūgius „Orešnik“u, kodėl tai buvo pralaimėtinas kremliaus sprendimas, ir apie poslinkius fronte.
– Sveiki, mielieji. Pirmadienis, gegužės 25-oji. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Kviečiame balsuoti radio.nv.ua svetainėje.
Šiandien klausiame: Sąjungininkai sako, kad Ukraina dabar yra stipriausioje pozicijoje, ko nėra buvę daugelį metų. Ir ką jie turi omenyje? Kas už to slypi? Ką apie tai manote? Pirmas variantas – kad mes galime laimėti karą prieš išsekdami. Antras variantas, kad, na, tais žodžiais, jie sako, jog negali priversti mūsų pasiduoti. Na, ir trečias variantas – tokia versija, kad mes nesitikėtume, jog pagalbos daugės. Balsuokite radio.nv.ua svetainėje. Apie 10 val. apibendrinsime balsavimo rezultatus.
Na, o dabar pakalbėsime apie vakarykštės masinės rusijos atakos prieš Kyjivą ir Kyjivo sritį rezultatus, apie karo veiksmų eigą, apie situaciją kare. Turime ryšį su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Šlovė didvyriams! Labą rytą. Jums leidus gal galiu balsuoti kaip klausytojas?
– Vokaliniu režimu.
– Taip, taip. Klausykit, vienareikšmiškai už pirmą variantą. Vienareikšmiškai už pirmą. Mes tikrai galime laimėti šį sekinantį karą. Išties mes tai galėjome visą šį laiką, bet dabar tai pagaliau tapo akivaizdu ir daugeliui mūsų partnerių. Vakarai pagaliau pradeda pripažinti faktą, kuris man asmeniškai buvo akivaizdus visą šį laiką. Aš bandžiau tai perteikti ir mūsų transliacijose.
Na, išties norėtųsi, žinot, atsistoti tokia poza, kaip kokia šeimininkė, įsirėmusi rankas į šonus ir pareikšti: „Aš gi tau sakiau“.
Taigi, taip, dabar, mūsų, mūsų Vakarų partneriai pradeda pripažinti faktą, kad iš tikrųjų net ne visi buvome pasirengę pripažinti, kad galėjome laimėti visą šį laiką, net ir sunkiausiais laikais. Ir dabar tampa akivaizdu, kad galime laimėti. Ne tik išgyventi, ne tik kažkaip pasiekti karo pabaigą, bet ir laimėti. Visiškai be reikalo imame pamiršti šį žodį.
Ir išties, tai, kas vyksta, apie ką rašo mūsų partneriai, kad esame stipriausioje pozicijoje nuo 2023-ųjų – iš tikrųjų paskutinį kartą buvome stipresnėje pozicijoje 2023-ųjų pavasarį. Tačiau po to, kai mūsų puolimas 2023-iaisias, deja, žlugo ir mums labai brangiai kainavo, nuo to laiko tik dabar esame geresnėje pozicijoje. Visi 2024-ieji, visi 2025-ieji buvo nepalyginamai blogesni. Dabar esame gana stiprioje pozicijoje, ir tai, kas įvyko naktį iš šeštadienio į sekmadienį, taip pat tiesiogiai su tuo susiję.
Tas smūgis Kyjivui, būtent, tik bejėgiško įniršio demonstravimas. rusai supranta, kad persilaužimas fronte įvyko, jis netgi nevyksta, kaip sakiau ankstesnėse laidose, bet jis jau įvyko. Tai, jei reikia, mes išsamiai paaiškinsime vėliau, kad, atsiprašau, niekam lūpos neatvėptų. Tai nereiškia, kad tai taip paprastai nutiko ir nereiškia, kad ateityje nebus dar labai daug nemalonių, sunkių dalykų. Tačiau persilaužimas įvyko. Dabar laikas jau dirba mums. Dabar kiekviena diena stiprina mūsų, o ne jų pozicijas. Ir svarbiausia, jie visiškai nežino, ką su tuo daryti.
Taigi jie išsėmė visą savo kūrybiškumą. Jie išsėmė visas idėjas, kurias turėjo. Taigi, tas smūgis Kyjivui yra tiesiausias pripažinimas, kad jie yra visiškoje nevilty, jie nežino, ką dar su mumis padaryti. Taigi, gerai, atitinkamai, kai jiems kelnės pilnos, jie jau griebiasi visko. Konkrečiai jie griebėsi „orešnik“o. Na , išties, verčiau gertų gudobelių tinktūros, o ne mojuotų tuo savo „orešnik“u. Nes gi pasekmės visiškai priešingos.
Net rusijos Z kariniai korespondentai ir tie pripažįsta, kad kam daužyti „orešnik“ais, kurių vienas kainuoja dešimtis milijonų dolerių, ir tokių šalyje jie vos teturį kelis vienetus. Taigi, užuot tuo superbrangiu unikaliu „orešnik“u daužę garažų kooperatyvą Belaja Cerkovėje, jie geriau jo visai nepaleistų, o tiesiog visiems rimtu veidu pasakotų, jog tokį turį ir jeigu ką, tai… Na, tiesą sakant, jie visiškai apsikvailino.
Na ir smūgis Kyjivui. Kad ir koks nemalonus jis mums buvo, kad ir kokia sunki mums buvo ta naktis, pažiūrėkime į rezultatą. O rezultatas išties juokingas. Toks rezultatas visiškai neturi jokios įtakos karo eigai.
Taigi, ką jie pasiekė? Ir atkreipkite dėmesį, kokia tyli buvo ta naktis. Taigi atkreipkite dėmesį. Beje ne tik į Kijivą, bet ir į visą Ukrainą paleista tiek „šachedų“, kad nebūtų galima sakyti, jog jie visai neatakavo.
Taigi, jie porą savaičių kaupė visas per tą laiką pagamintas raketas, turiu omeny, ką jų gamyklos pagamino. Jie kaupė dronus, kaupė raketas supergalingam smūgiui į sostinę. Taigi, tai, ką jie padarė, buvo jų maksimumas.
Taigi jie pademonstravo, kad tai viskas, ką jie įstengia. Sąžiningai, – tai toks šnipštas. Na, tas smūgis, žiūrint iš karo perspektyvos, mums visiškai nepakenkė. Jis apgadino miesto infrastruktūrą. Jis pakenkė, na, keliems šimtams, o gal ir tūkstančiams ukrainiečių; du, deja, žuvo. Štai kas iš tikrųjų skaudu. Bet šio karo mastu tai tiesiog niekis.
Taigi, karo persilaužimo tai, iš principo, neįtakoja, beje, jokiu lygmeniu. Tai neįtakoja situacijos fronte. Tai neįtakoja mūsų karinės pramonės. Tai, kad jie vėl sudaužė gamyklą, kuri jau ilgą laiką nieko nebegamino…
Na, gerai. Sąžiningai, tai net nebejuokinga. Labai skaudu, kad nukentėjo aplink tą gamyklą buvę žmonės. Žinoma, tikrai skaudu. Bet tai yra karas.
Taigi, vertinant pagal šio karo mastą, rezultatas… na, žinot, mano langas vakar buvo išdaužtas. Na, sakyčiau, vertinant pagal nacionalinės ekonomikos mastą, to galingo išpuolio rezultatas yra maždaug toks pat, kaip, vertinant pagal mano buto mastą – vienas išdaužtas langas, nieko daugiau, suprantat? Tik tiek. Ir svarbiausia, kad visa tai didžioji imperija labai kruopščiai paruošė kaip atpildo smūgį. Asmeniškai vladimirasvladimirovičius tą atpildo smūgį anonsavo.
– Pašventino.
– Taip. Ir tas pašventintas, kaip teisingai sakote, atpildo smūgis asmeniškai suvereno įsakytas. Ir ką? Ir viskas. Realiai tiesiog šnipštas. Yra toks rusiškas posakis: „Kalnas pagimdė pelę“. Kaip tik apie tai. Kalnas atsivedė pelę. Geriau jau būtų to nedarę. Sakyčiau, kad po to, kai jie, atleiskit, apsigėdino su paradu, kai buvo priversti prašyti Trumpo, paskambinti Zelenskiui ir prašyti leidimo paradui. Taigi po to jau kitas tokio pat masto, atleiskit, tas jų prašovimas. Va jau tiek trimituota apie atpildo smūgį ir viso labo išdaužti keli langai kijeviečiams, apgriauta pora daugiabučių ir „orešnik“ais sunaikinti seni surūdiję garažai. Na, gerai, imperija tiesiog pripažino savo bejėgiškumą.
Va dabar, dabar man atrodo, jog bet kuriam net nešališkam stebėtojui aišku, kuria linkme šis karas dabar eina. Jis juda link mūsų pergalės. Ir čia svarbiausia, kad nesuveiktų jų vienintelis statymas šioje situacijoje, jog mes, civiliai, tiesiog išsigąsime tokių naktų, kaip naktį į sekmadienį. Kad mes gi tiesiog nuspręsime, jog daug tokių naktų neatlaikysime ir pradėsime reikalauti derėtis bet kokiomis sąlygomis.
Na, manau, kad tai juokinga. Labai viliuosi, kad ne tik mano burbulas, o iš tikrųjų atspindi, sakykim vidutinę nuotaiką. Man atrodo, nes, pavyzdžiui, tas Glovo kurjeris, kurio nuotrauka apskriejo visą internetą… Ar matėte, pone Pavlo? Manyčiau…
– Taip, Lukjanivkoje.
–Taip. Taip. Taigi. Tas Glovo kurjeris, jis juk tikrai ne iš mano burbulo. Mes esame 100 procentų nepažįstami, 100 proc. skaitome skirtingus dalykus, žiūrime skirtingus dalykus ir taip toliau. Bet šiuo atveju mes esame visiškai ant tos pačios bangos, sakyčiau, ant tos pačios sprogstamosios bangos, iš tikrųjų tokios, kuri galėtų lengvai sunaikinti tą imperiją.
Čia turime suprasti, kad tas smūgis buvo signalas. Tai buvo signalas, kad imperija yra bejėgė. Tai buvo viskas. Ką jie įstengė, tą jie parodė. Žinoma, atidus klausytojas gali paklausti: „O kaip dėl branduolinių ginklų?“ Na, tai vienintelis dalykas, kuris liko nuošalyje, bet, kiek galime spręsti iš Kinijos perspektyvos, branduoliniai ginklai taip ir liks paraštėse. Taigi. O va dėl viso kito, išskyrus branduolinius ginklus, na, jie parodė daugiausia, ką jie įstengia.
Fronte, jie dar parodys vasaros puolimą, taip vadinamą, kuris taps paskutine didele mėsmale jų kariuomenės likučiams. Būtent taip tai ir skamba. Taip, ta mėsmalė taip pat bus labai sunki mūsų gynėjams. Taigi, nes jiems teks vaikytis bangą po bangos. rusams griežtai įsakyta pademonstruoti teisingą dinamiką. O jų dinamika dabar absoliučiai priešinga.
Betgi čia galiu pacituoti tokį mūsų priešą, šiek tiek protaujantį, kaip Girkinas. Taigi jis, kaip ir dera žmogui turinčiam košės galvoje, jis rusijoje kali. Jie turi gana aiškiai apibrėžtą vietą žmonėms, kurie mąsto. Taigi, net jei jie yra rusijos patriotai, net jei jie yra rusijos imperialistai, kaip Girkinas, taip yra, bet jis sėdi ten, kur laikomi žmonės galvojantys savo galva, ir kartkartėmis iš ten parašinėja.
Taigi taip jis neseniai pasisakė apie jų mobilizacijos perspektyvas. Pasisakė labai aiškiai, kad ukrainiečių pranašumas dronų atžvilgiu fronte šiuo metu yra toks, kad mobilizacija rusams tapo beprasmė, kad kiek mėsos jie dabar besurinktų, tai tik padidins nuostolius ir visiškai nepagerins realių rezultatų.
Va, jei Girkinas tai pripažįsta, jog varyti jų kareivius į skerdynes tiesiog beprasmiška, kad jie vis tiek nepraeis naikinimo zonos (killzone). Na, pasakykime kitaip, esu visiškai tikras, kad kremlius to neklausys ir kaip tik siųs į skerdynes, ir siųs visą vasarą. Tačiau rezultatas bus toks, kokį rašo Girkinas. Tai yra, kad ir kiek mėsos bangų jie besiųstų, situacijos fronte jie jau neperlauš. Bet tam tikru momentu, nuostolių kiekis, kurį jie patys dabar išprovokuoja, na, visiškai logiška, kad tam tikru momentu tai sukels fronto griūtį jų kryptimi.
Taip, mums reikia dar kiek pagyventi ir pakariauti. Tai ne rytojaus ar porytdienos perspektyva, ne dvi ar trys Arestovičiaus savaitės. Tačiau ši perspektyva jau gana aiškiai ir, svarbiausia, nepermaldaujamai ryškėja. Ir svarbiausia, jie (rusai) akivaizdžiai dar neturi idėjų, kaip to išvengti. Ir apskritai, iš principo, ką su mumis, su šiuo karu daryti? Jie neturi jokių idėjų. Ir tai puiku.
– Tai nuostabu. Na, yra dar viena rizika. Jei esame tokie optimistiški dėl to, ką visa tai reiškia, lūžis fronto linijoje jau įvyko. Strategiškai Ukraina yra stipriausioje pozicijoje nuo 2023-ųjų. Na, atleiskit, kad ir kas benutiktų, kaip tai buvo 2023-iasiais ir kaip apie tai rašė mano kolega ir draugas Pavlo Kazarinas, kad pergalė netrukus ateis, taigi į teritorinį komplektavimo centrą eiti nebereikia, galima toliau ginčytis, galima toliau išsisukinėti. Tai dar vienas, santykinai kalbant, kraštutinumas, kuriam, kaip suprantu, norėtume užkirsti kelią, nes fronte žmonės reikalingi. Žmonės reikalingi užnugario daliniuose, žmonės reikalingi palaikyme, valdyme, derinime ten, virėjais, vairuotojais, visame kame. Ir ta dalis taip pat neturėtų atsipalaiduoti. Man atrodo, kad šį aspektą taip pat verta paminėti.
– Labai gerai, kad atkreipėte dėmesį į šį aspektą. Bet aš taip pat tikrai nenoriu, žinot, štai kai tik mes visa tai aptarinėjame, nuolat esame priversti visą laiką balansuoti tarp Scilės ir Charibdės. Viena vertus, būtina paaiškinti žmonėms, kad mūsų situacija, na, ne tik nėra beviltiška, bet kad situacija iš tikrųjų yra potencialiai pergalinga mums. Tai yra, ji ne tik nėra beviltiška, ji yra teigiama mums, viena vertus, bet, kita vertus, kad neduok Dieve, tai nevirstų išpūstomis lūpytėmis ir va tokia reakcija, kad ji jau ir taip gera, ta situacija.
Ji tapo tokia teigiama mums dabar beprotiškomis didžiomis pastangomis mūsų gynėjų. Ir tų gynėjų tikrai, na katastrofiškai trūksta. Taigi. Ir dar daugiau, pavasarį jau kalbėjome apie tai, kada nutiko tas unikalus galimybių langas, kai orkams žlugo Starlink‘as. Ir tada juos buvo galima labai rimtai fronte pastumti, o nieko nebuvo. Tada pasinaudojome tuo galimybių langu, na, gal 10, 20 proc. to, ką jis galėjo mums duoti, vien dėl to, kad nepakako rezervų.
Ir ta pati situacija su didele tikimybe gali pasikartoti, kai iš tikrųjų ateis momentas, apie kurį kalbu, kai tuose mėsos šturmuose pagaliau nukraujuos jų kariuomenės likučiai ir atsiras galimybė ne tik pasukti įvykių eigą taip, kad laikas lėtai dirbtų mums, bet ir atsiradus momentui, pagaliau juos sutriuškinti, Ir nebus kam sudaužyti. Ir tai yra labai reali perspektyva. Todėl visa teigiama dinamika, apie kurią dabar kalbame, apima tai, kad tuo tarpu turėtume turėti pozityvią žmonių surinkimo dinamiką.
Aš specialiai nesakau žodžio „mobilizacija“, nes čia ir mobilizacija, ir rekrutingas – visi metodai. Tačiau mums reikia pozityvios dinamikos papildant savo kariuomenę. Mums reikia surinkti dar vieną mūsų kariuomenės bangą. Tą bangą, kuri užbaigs šį karą. Tą pačią bangą, kuri neleis mums nepasinaudoti šia galimybe, kuri dabar yra dėl mūsų dabartinių gynėjų, kurie pavargsta, pastangų, ir dėl šios absoliučios kūrybinės mūsų priešų krizės, palaipsniui, kaip sakoma, žvaigždės yra mūsų pusėje. Bet mums reikia turėti pakankamai žmonių, kad ja pasinaudotume, kad būtų pakankamai, jog priešą pribaigtume.
Ir šia prasme, kaip nebūtų paradoksalu, bet faktas, kad mobilizacija iki šiol vyko labai prastai, gali būti mūsų naudai, nes dėl to, kitaip nei mūsų priešai, mes sukaupėme didžiulį mobilizacinį rezervą. Taigi. Bet dabar jį reikia naudoti. Dabar atėjo jo laikas. Ir be šio veiksnio visa kita mums nepadės.
Labai gerai, pone Pavlo, kad jūs tai pabrėžėte. Tai yra, viskas veikia tik tuo atveju, jei turime pakankamai gynėjų. Mums niekada nereikia pariteto su priešais. Mums pakanka daug mažesnio žmonių skaičiaus, bet atsiprašau, ne 10 kartų mažiau. Štai kodėl viskas taip.
Na, jei mes turėsime daugiau ar mažiau normalią mobilizaciją, na, bent minimalią nuolatinę aprėptį visiems, kurie iškrenta iš priekinės linijos, bent jau tam tikrų rezervų formavimą, visa kita visiškai mūsų naudai. Technologiškai mes jau esame pranašesni už priešą. Finansiškai tai dėka to, kad mus išlaiko Europos pagalvė, o jų [maksvos] angliavandenilis visiškai smunka. Ir ne pats smunka, o būtent nuo mūsų smūgių.
Trumpai tariant, mes įgijome pranašumą visais atžvilgiais, išskyrus vieną dalyką: mūsų ginkluotųjų pajėgų papildymą. Ir būtent šis aspektas gali tapti lemiamu. Va jei, neduok Dieve, jei mes jį prateriotume…
– O, taip. Na, ir išties, kas nutiko tą naktį. Laikinai okupuotame Kryme, vėl Sevastopolyje, Simferopolyje, okupuoto pusiasalio šiaurėje. Kažkas griaudėjo, pokšėjo, rūko, degė. Buvo užfiksuotas oro gynybos sistemų veikimas.
Bet tai įdomiau, ir tai būtent apie angliavandenilius. Plentas į Maskvą Jaroslavlio srityje vėl buvo užblokuotas prie išvažiavimo iš paties Jaroslavlio. Nes Jaroslavlio naftos perdirbimo gamykla yra būtent ta įmonė, kuri pastaruoju metu kelis kartus priėmė draugiškus Ukrainos dronų vizitus, jei galima taip išsireikšti. Ten kažkas buvo gegužės 19-ąją, o po to gegužės 22-ąją. Gegužės 19-ąją Jaroslavlio naftos siurblinė, 22-ąją Jaroslavlio naftos perdirbimo gamykla. Na, išties darbas naftos objektuose.
Kaip suprantu, Ukrainos gynybos pajėgos netgi praeitą naktį, ir tai yra labai, labai įdomus faktas, kai vyko masinis dronų ir raketų reidas prieš Ukrainą, kai kurie dronai skrido link rusijos. Tokie, žinote, mainai. Nepaisant to, kad jie kažkaip na, bent jau ten nepatyrė avarijos ore. Man atrodo, kad šie giluminiai smūgiai tęsis. Na, o patys rusijos karo korespondentai rašo, kad tai vyksta beveik nuolat.
Dabar visada skeptiškai žiūriu į tai, bet iš esmės karts nuo karto vyksta ugnies kontrolė tiek Mariupolio-Donecko greitkelyje, tiek ir išilgai sausumos koridoriaus į laikinai okupuotą Krymą, nes jie ten jau skraido vis dažniau. Vis daugiau teigiamų atsiliepimų ir išsigandusių rusų atsiliepimų apie tai, kad ypač naudojami švieži „Hornet“ dronai, kuriuos gamina Ericas Schmidtas, Taip? Ir atitinkamai, tai yra tas pats buvęs CEO Google, kuris investavo tik į dronų programas. Ir dabar jų dronai aktyviai dirba, na, būtent rusijos ir Ukrainos kare. Dabar diapazonas yra iki 150 km, tačiau tik gerai valdant per dažnius, kuriuos rusai nuolat naudoja radijo ryšiui. Taigi, įjungus radijo elektronines kovos priemones, bus užslopintas ir radijo ryšys. Na, bet ir Ukrainos „Chornet“. Ir man atrodo, kad ši dinamika taip pat gali suteikti mums šiek tiek naudos.
– O, pone Pavlo, čia jūs kalbate apie dvi skirtingas vienodai teigiamas mums dinamikas. O, pirmoji, apie kurią jau kalbėjome šimtą kartų, bet apie kurią ir toliau kalbėsime su dideliu malonumu, yra mūsų giluminiai smūgiai, nes tai būtent dabar yra mūsų pergalės strategijos pagrindas. Ir visi jau pripažįsta, kad būtent tai veikia. Tai susiję su pripažinimu, na, net ir Z karo korespondentų. Na, tai, beje, pripažįsta tas pats Girkinas. Tiesiog negaliu nepacituoti jo dar kartą. Bet čia, na, taip pat tiesmukai, kaip skamba muzika, kad nemalonu pripažinti smegenų buvimą priešo galvose. Deja, to paties negaliu pasakyti apie mūsų lyderius. Būtent apie tai ir buvo jo „postas“ apie mūsų giluminius smūgius. Taigi, netgi jis pripažino, kad tai yra išmintinga strategija ir ji veikia. Bet mes jau ne kartą apie tai kalbėjome ir toliau tai darysime.
Tačiau trasų aplink Krymą istorija yra visai kita istorija. Tai istorija apie tai, kas kurį laiką mums buvo didelė spraga. Mes užsiėmėme tolimaisiais smūgiais ir, žinoma, FPV dronais neutralizavimo zonai. Tačiau tarp neutralizavimo zonos ir tolimojo poveikio zonos liko ta pafrontės 50, 100, 150 ir iki 200 km pločio juosta. Ir būtent tuose 200 km yra betarpiškai sutelkta visa fronto logistika. Ir vis dėlto dėl kažkokių priežasčių mūsų įmonės ilgą laiką neužsiėmė vidutiniu nuotoliu.
Ir galiausiai, šiais metais, sakyčiau, turėsime antžeminių robotų kompleksų metus. Na, tai bus atskirai, na, dabar negalime visko sutalpinti.
Ir mes jau pragyvenome vidutinio nuotolio metus. Štai mes pagaliau užpildome tą spragą, kuri buvo. Ir ta zona iki 200 km, va ji taip pat tampa neutralizavimo zona rusų logistikai ir rusų vadavietėms. Ir tai yra vienas iš elementų šio karo persilaužimo momento, apie kurį kalbėjome. Tai yra vienas iš labai svarbių elementų, kad ši 200 km zona už neutralizavimo zonos nustoja būti ramios logistikos zona, nustoja būti priedanga ir faktiškai tampa tokia išplėsta neutralizavimo zona. Dar ne tokia, kur būtų galima vaikytis kiekvieną jų kareivį FPV dronu, bet tokia, kurioje, pavyzdžiui, traukiniai nebepravažiuoja, o visa jų rimta logistika juk susijusi su geležinkeliu.
Kitas žingsnis – nepraeis ir nepravažiuos visi sunkvežimiai. Ir tada ne 50 km, o 200 km teks kliunkinėti asilais ir pėsčiomis. Štai kas tiesiog vyksta dabar – tai dviejų šimtų kilometrų zonos įveiksminimas, kai mes jį užbaigsime, tai yra, kai pakankamai padidinsime smūgiuotę į vidurį, tai bus vienas iš elementų, na, faktiškai, na, rusijos kariuomenės kovinio pajėgumo pabaiga.
– Labai dėkui, kad paaiškinote. Ačiū, kad prisijungėte eteryje. Priminsiu, kad auditorija bendravo su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgen Dykyi. Taip pat kalbėjome ir apie tą turinį, tiksliau, apie rusijos smūgio Kyjivui pasekmes.
Dabar pacituosiu vieną iš savo senų draugų. Jis yra baigęs Kyjivo konservatoriją, nuo 2022-ųjų vasario 24-osios tarnauja Ukrainos gynybos pajėgose, dabar kovoja Bohuno brigadoje. Štai ką jis vakar parašė:
„Šiandien rusnia dviem raketomis sunaikino Nacionalinį Černobylio muziejų. Kai kuriems tai tik naujienos kanale, bet man beveik metai mano žmonos, mano dalykinio partnerio gyvenimo, beveik metai bemiegių naktų, nervų, ginčų, abejonių, redagavimo, nuolatinio darbo septynias dienas per savaitę. Tikrai stiprus darbas. O jų komanda buvo atsakinga už Černobylio muziejaus ekspoziciją. Beje, žinau jų darbus. ,,Iš pat pradžių mačiau Donecko srities kraštotyros muziejų Kramatorske. Dar prieš plataus masto karą buvau ten, ir jie jį atvėrė, manau, 2020-aisiais metais. Labai stipri komanda.“
Na, va vyras kare, jo ir jo žmonos vaikai. Na, tiesą sakant, iš esmės 40 proc. eksponatų sunaikino rusai.
Parengė LL, redagavo VK.