Šiandien – birželio 23-ioji. Prieš 84 metus, 1941-aisiais, tą pačią dieną pavergtoji Lietuva sukilo. Sukilo prieš okupaciją, prieš represijas, prieš išdavystę tautai ir valstybei. Tai buvo spontaniškas ir kartu labai aiškus signalas – mes nenorime būti pavergti, nenorime būti tyli auka. Lietuvių tauta atsistojo, apsisprendė ir ėmėsi veikti.
Tarp tų, kurie ėmėsi veikti, buvo ir mano senelis, arba – dzūkiškai – dziedulis, Petras Čiras (senuose dokumentuose – Čyras). Jis buvo paprastas ūkininkas, Lietuvos kariuomenės atsargos grandinis, taip pat priklausė pogrindinei organizacijai „Geležinis Vilkas“. Kaip ir daugelis kitų jo likimo brolių Nedzingės apylinkėse, jis ne iš knygų, o iš asmeninės patirties žinojo, ką reiškia sovietinė okupacija, trėmimai, prievarta, baimė. Jis ne filosofavo, o veikė – kartu su kitais sukilėliais iš Dzūkijos jis 1941-aisiais stovėjo ginklu prieš bolševikus. Prieš tuos, kuriuos vadinu „raudonosiomis utėlėmis“.
Mano šeimos atmintis apie šį laiką – gyva. Ir šiandien, prisimenant šį istorinį sukilimą, jaučiu tiek pasididžiavimą, tiek apmaudą. Pasididžiavimą dėl senelio drąsos, dėl to, kad ir jis, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos vyrų, stojo į kovą už savo žemę. Apmaudą – kad šis istorinis įvykis valstybės lygmeniu vis dar nėra deramai įvertintas ar paminėtas. Prisimenant birželio 23-ąją, valstybinio dėmesio – vos lašas.
Kodėl? Gal todėl, kad šalyje vis dar daug įtakos turi tie, kurių šaknys – ne Lietuvos laisvėje, o sovietinėje sistemoje? Gal todėl, kad ne viena įtakinga pavardė šiandienos politikoje slepia šeimos ryšius su buvusiomis okupacinėmis struktūromis? Nereikia to slėpti – reikia drąsiai žvelgti į tiesą.
Štai, pavyzdžiui, 1941 m. birželio 14 d., vos savaitė iki sukilimo, Alytuje vyko gyventojų trėmimai, kuriuose dalyvavo enkavedistai. Tarp jų – ir Mykolas Zingeris, Lietuvos Seimo nario Emanuelio Zingerio tėvas. Jis – viena iš figūrų, prisidėjusių prie mūsų tautos tragedijos. Arba kitas pavyzdys – buvusios Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen šeimos istorija. Jos senelis Ivanas Čmilis įžengė į Lietuvą su sovietiniu tanku, o tėvas – buvęs KGBistas. Tai ne išsigalvojimai, tai viešai prieinama informacija.
Ir visgi, šiandien šie žmonės – Lietuvos elitas. Ar tai reiškia, kad istorinė atmintis mums nebereikalinga? Kad svarbiau patogumas nei tiesa?
Aš manau priešingai. Ir žinau, kad nesu vienas. Daug kas gal jau ir pavargo, daug kas jau nuleido rankas – bet mes, tie, kurie žinome, ką reiškia laisvė ir kas dėl jos kovojo, negalime pamiršti. Mes šventėme ir švęsime birželio 23-iąją. Nes, kaip skamba Tautinėje giesmėje – „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Mano stiprybė – tai mano dziedulis. Jo valia, jo drąsa, jo pasirinkimas būti laisvės pusėje.
Tačiau istorija yra linkusi kartotis. Neišmoktos pamokos grįžta – tik su kitais vardais, kitais veidais. Ir šiandien Lietuvoje vėl matome apraiškas ideologijų, kurios menkina tautiškumą, tradiciją, atmintį. Vėl girdime šūkius apie „progresą“, kuris dažnai reiškia tiesiog atsisakymą nuo savo šaknų. Vėl matome cenzūros formas, tylinčią žiniasklaidą, prisitaikėliškumą.
Todėl kyla klausimas: jeigu vėl prireiktų stoti į kovą – ar dar atsirastų tokių, kaip mano dziedulis? Ar turėsime ryžto vėl išsivalyti nuo tų, kurie nekenčia mūsų tautos stuburo?
Tikiu, kad turėsime. Bet tam reikia pradėti nuo tiesos. Nuo istorijos. Nuo savo šeimos atminties.
Arturas Čiras
LKKSS VAS narys
P.S. Paradoksas, bet 4 iš 5 atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos prezidentų buvo okupantų kolaborantai – komunistai.
Gedimino nuomonė
Artūrai, ačiū už veiklą kario dziedulio dvasia. Jis, būdamas anapus, didžiuojasi savo anūku. Manau, kad labai teisingai aprašei dabartinę padėtį Lietuvoje. Apie tai buvęs tremtinys poetas, rašytojas Lietuvos politinis ir visuomeninis veikėjas Vytautas Aleksandras Cinauskas dar 1995 metais savo poezijos knygelėje „Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj..” jau skambino pavojaus varpais:
_ Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj, anapus… Supras iš mano žvilgsnio nebylaus, kad Lietuva laisva- laisva netapus. Arba: „valdovo nebijau- bijau jo vergo, pripratinto prie atkišto dubens, kuris pajutęs, kad jo ponas serga, kitam valdovui uodegą vizgens”. Ir dar: Ir vieno dar bijau- išeisime, uždarę paskui save apkaustytas duris,- nesuprasti, nebylūs, nepadarę to, ko už mus jau nieks nepadarys”. Posmai man primena ir mūsų Sąjungos daug nepadarytų darbų. Kažkada siūliau veikti, kad mūsų organizacijos atstovai (atsargos ar dimisijos kariai) būtų įtraukti į KA struktūrai priklausančiose karių siuntimo kelti kvalifikaciją ir rotacijos komisijose. Palaikymo nesulaukiau. Nuo 2002 m. mėginu paveikti Valdybas, kad Sąjunga griežtai reikalautų atstatyti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliui valstybės apdovanojimo lygmenį, o tuo pačių, kad būtų panaikinta valstybei užtraukta, mano nuomone, jos, jos kariuomenės priešų padaryta gėda (tas pats medalis turi 2 lygmenis), kad tuo valstybės Prezidentams būtyų panaikintas Lietuvos Konstitucijos 82-o straipsnio pažeidėjų vardas. Valdybos galėtų pareikalauti iš KA ministrės (juk turi ner tris viceministrus) netempti gumos su Rusijos kariuomenės išvedimo ženklo įteikimu. LKKSS valdybų du paskutiniai renginiai parodė, kad galima apseiti ir be Vilniaus karininkų ramovės. Tai gal nereikia bijoti, kad neteksim „atkišto dubens”?
Vytautas Račkauskas
Ačiū Arturai už puikų straipsnį apie istorinę atmintį, prisimenant savo senelio veiklą. Galėtų ir kiti LKKSS nariai kažką panašaus parašyti, bent liktų istorijai „tie pasakojimai”.