Liepos 25-osios rytą „Radio NV“ eteryje Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidaro“ bataliono kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius, kalbėjo apie Sočio priemiesčių, netoli putino rezidencijos, apšaudymą ir didelio masto rusijos apšaudymą, apie pragmatišką, sistemingą darbą rusijos deindustrializacijos ir demilitarizacijos srityje, apie plano „Kavior“ įvykdymo reikšmę ir aviacijos kolapsu nepatenkintų rusų inkštimą, apie „Starlink“ sistemos problemas ir kaip jos sutrikimas paveikė frontą, kaip Ukraina ateityje galėtų išvengti kažko panašaus, apie Mychailo Fiodorovo pareiškimą dėl visų dronmušių, kurie bus sukurti Ukrainoje iki metų pabaigos, nupirkimo, apie ažiotažą dėl tokių bepiločių orlaivių ir kodėl jis nepagrįstas.
– Sveikinimai jums, žmonės, ir šlovė Ukrainai. Speciali transliacija vyksta per NV radiją. Studijoje jums dirba Tetiana Ivanska. Penktadienio rytas. […] Šiandien, žinoma, aptarsime ir antskrydžius virš rusijos, ir situaciją fronte. Ir būtent pasidomėsime, ką paveikė tos 2 valandos be „Starlink“. […] Apie visa tai pakalbėsime.
Na, norėčiau pradėti nuo tokio nesusipratimo. rusai rašo: „Atskrenda kažkas nesuprantamo.“ O man atrodo, kad tai visiškai suprantama. Galima tai vadinti kerštu, galima tai vadinti karma, galima tai vadinti teisingumu.
Naktį dronai atakavo chemijos įmonę „Nevinamistsky Azot“ Stavropolio teritorijoje. Vadinamasis to miesto meras paskelbė apie daugiau nei 20 atskridimų. Pranešama, kad nukentėjo Tambovo parako gamykla Katovske. Jos teritorijoje gražiai dega. Be to, Rostovo srityje vėl nuaidėjo sprogimai. Ir vėl planas „Kavior“ Sočio, Vladikaukazo, Grozno, Magaso, Mineralinyje Vody, Nalčiko, Stavropolio ir Tambovo aerouostuose.
Teroristų federacijos geografija vis labiau plečiasi. Manau, kad taip išmoksime geriau. nei anksčiau mokėmės iš vadovėlių.
Su mumis Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidaro“ bataliono kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Pone Evgenai, pradėjau nuo naujausių apšaudymų, nuo naujų gaisrų. Ir norėčiau paminėti dar vieną atvejį. Vakar tiesiog nepilotuojamas orlaivis atakavo naftos bazę už 2 km nuo tos vietos, iš kur putinas gegužę skambino Trumpui. Apie tai rašo „Telegram“ kanalas „Krymskij veter“.
Priminsiu, kad vakar pažadino žinia, jog gynybos pajėgų nepilotuojami skraidantys įrenginiai nuskrido į Sočį ir atakavo Adlerio rajoną bei „Sirijaus“ federalinę teritoriją. Būtent iš ten putinas skambino Trumpui. Drono smūgio vieta Adleryje yra už 29 km nuo putino Bočarov Ručej rezidencijos.
Kaip rašoma atviruose šaltiniuose, putinas pastaruoju metu net nerizikuoja artintis prie vietų, į kurias galėtų atskristi. Ir vis dėlto matome, kad jei putinas nevyksta ten, kur atskrenda bepiločiai orlaiviai, tai bepiločiai orlaiviai skrenda ten, iš kur putinas skambina ir iš kur pajuda.
Pone Evgenai, ar galime teigti, kad mūsų gerųjų nepilotuojamų orlaivių skrydžių geografija išties išsiplėtė ir matome vis daugiau pataikymų? Ir ar galime teigti, kad priskrendame arčiau, na, būtų neteisinga sakyti prisėliname, bet priskrendame vis arčiau ir arčiau putino?
– Na, su paskutiniu teiginiu ne visai sutikčiau. kremlius arčiau putino. Taip. kremlius arčiausia putino. Bet, tiesą sakant, mes jau seniai neskridome į Maskvą. Kita vertus, neskridome, greičiausiai ne todėl, kad negalime. Na, bent jau čia mes dabar labai gerai įvaldėme Maskvos sritį.
Mes tiesiog užsiėmę. Na, dabar nejuokauju. Esmė ta, kad, jums leidus, norėčiau šiek tiek pakoreguoti jūsų žodžius apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, kai kalbėjote apie karmą, apie teisingumą, apie atpildą. Žinote, deja, mes dar net nemąstėme apie karmą, teisingumą ir atpildą. Mes sprendžiame labai pragmatišką, absoliučiai praktišką problemą.
Na, išties tas Bočarov Ručej „neįsipašo į jokius rėmus“. Supratimo neturiu, kas ten buvo. Taip, tikrai įdomu, kodėl Bočarov Ručej, nes, išskyrus Putino vasarnamį, ten daugiau lyg ir nieko įdomaus nėra. Taigi, galbūt, pro putino vasarnamio langus matoma deganti naftos bazė galbūt tik a la „laba diena“. Galbūt, betgi pripažįstu, kad galbūt tiesiog neturiu visos informacijos, kas dar ten galėtų būti.
Betgi kalbant apie viską, viską, viską, ką išvardijote, išskyrus Bočarov Ručej, tai visa tai absoliučiai aiškiai ir neabejotinai yra vienos iš mūsų veiklų dalis. Tai veikla neutralizuojant rusijos gynybos pramonę. Na, tiksliau sakant, vadinti tai gynyba nėra visiškai korektiška. Tai karinė pramonė. Ir agresoriaus šalyje ji atlieka ne gynybinę, o agresijos užtikrinimo funkciją. Taigi, mes vykdome absoliučiai sisteminę rusijos deindustrializacijos ir, sakyčiau, demilitarizacijos programą. Būtent tą sisteminę programą mes ir stebime.
Įmonės, kurias šiandien paminėjote, ir tos įmonės, kurios buvo minimos ankstesnėmis dienomis, ypač Brižnyje, Maskvos srityje, jos visos yra rusijos karinio-pramoninio komplekso įmonės. Ir neleiskime, kad mus suklaidintų tas nekaltas „Nevinnomysko Azotas“. Na, pas juos ten rusijoje jokių „nekalto [prasidėjimo] apsiaustų“ nėra. Jie visi ten kalti. Ir ypač „Nevinnomysskyj Azot“, nors iš esmės tai mineralinių trąšų gamybos gamykla, bet dabar ji gamina toli gražu ne tik mineralines trąšas, ji gamina visiškai kitus azoto junginius, būtent, sprogmenis. „Nevinnomysko Azot“ yra viena pagrindinių sprogmenų gamintojų. Ir visiškai neatsitiktinai ji buvo atakuota tuo pačiu metu kaip ir „Tambovskij Porochovoj“. Tai dvi gamyklos, dalyvaujančios artilerijos šaudmenų gamybos grandinėje.
Tokie mes esame. Reikalas tas, kad mums vis dar toli iki kažkokios karmos, iki visiško teisingumo, iki atpildo. Mes kol kas nuosekliai sekame jų gamybos grandines ir iš jų išmušame silpniausias ir, svarbiausia, mažiausiai besidubliuojančias grandis. Tai yra, išmušame tas unikaliausias įmones, be kurių visa kita tampa nereikšminga.
Deja, šiuo atžvilgiu su „šachedų“ gamyba kol kas nieko negalime padaryti. iš visko sprendžiant, na, dėl vienos labai nemalonios priežasties, kad rusijoje atliekamas tik galutinis jų surinkimas. Viskas atkeliauja iš Kinijos, o rusijoje tepriveržiamos tik [kelios] veržlės. Todėl aptikti vietas, kur jie paprasčiausiai priveržia paskutinę veržlę ir užklijuoja etiketę, na, tai nedėkingas darbas.
Bet viską, kas tikrai susiję su rusijos gamyba, mes dabar, galima sakyti, atsijojame ir atsargiai, nuosekliai ,,išjungiame‘‘ tas gamybos grandines. O tai, kas, sakykim, yra specialūs efektai, kuriuos patiria rusijos gyventojai, yra tiesiog jų bonusai, na, mūsų požiūriu, tai tik tokie artefaktai pakeliui.
Jei atvirai, kartais net kyla tokių blogų minčių, kad galbūt reikėtų šiek tiek dėmesio skirti būtent poveikio populiacijai didinimui. Vis dar nesuprantame, kodėl šios mintys nėra geros. Na, todėl, kad visuotinai laikoma, jog mes kariaujame absoliučiai pagal taisykles, kad kariaujame būtent prieš rusijos kariuomenę ir jų karinę mašiną, tą karinę pramonę. Visa tai todėl, kad dar nekliudėme nė vieno nekonvencinio taikinio, kokius atakuoti padoriems baltiesiems žmonėms būtų negerai. Taigi. Bet, tiesą sakant, atsižvelgiant į priešą, su kuriuo kovojame, kartais pagaunu save begalvojant, kad esame pernelyg džentelmeniški, jog prieš tokį priešą toks džentelmeniškumas yra nepagrįstas.
Ir dabar matome, kokį galingą poveikį rusijos socialiniuose tinkluose daro tas reguliarių antskrydžių iššaukiamas [planas] „Kavior“. O mes juk neatakavome jokio jų civilinio aerodromo. Juose tiesiog sustabdomi skrydžiai, kai netoliese praskrenda mūsų dronai. O tuo tarpu priminsiu, kad jų invazija į Ukrainą prasidėjo smūgiais Boryspilio oro uostui, tuo metu visiškai civiliam ir veikiančiam oro uostui. Taigi, viena pirmųjų raketų vasario 24-osios naktį atskriejo į civilinį Boryspilio oro uostą. Ir nieko, štai jiems „galima“.
Aš tik dėl to, kad, manyčiau, jog ką tik pamatėme tą įdomų reiškinį. Dėl kažkokių priežasčių skrydžių sustabdymas rusijoje sukėlė didelį ažiotažą. Sprendžiant iš to, kad jie vis dar skraido, kas mus tikrai stebina, gal ne tiek stebina, kiek reikalauja, kad suprastume. Taip pasakyčiau.
Pas juos dabar daug didesnis rezonansas dėl to, kad uždaromi jų aerouostai, nei dėl to, kiek parvežama cinko karstų, o tiksliau juodų plastikinių maišų su jų žuvusiais kareiviais. Visiškai kitokia reakcija. Berods čia susidūrėme su beprotišku, mums absoliučiu socialiniu nusivylimu rusijoje. Tų, kurie žūsta „specialiojoje karinėje operacijoje“, jų namuose niekam negaila. Tiesiog nurašytas šlamštas. Jie išėjo kariauti už pinigus, na ir telaimina juos Dievas. O tie, kurie skraido ir įstringa aerouostuose ir negali išskristi, isteriškai reiškiasi socialiniuose tinkluose. O tai jau kitas sluoksnis. Tai ta rusija, kuri įpratusi gerai gyventi ir kažkodėl šokiruota, kad ketvirtaisiais karo metais jų gyvenimo lygis šiek tiek sutrikęs.
Taigi, manyčiau, kad vertėtų atsižvelgti į šį psichologinį veiksnį ir, galbūt, konkrečiai suplanuoti kai kurias operacijas taip, kad tai iš tikrųjų taptų, kaip jūs sakote, kerštu ir karma, ir teisingumu, tai yra, skirti kai kurias operacijas tam, kad vidutinis rusas, būtent vidutinis rusas, esantis šiek tiek aukštesnio lygio, nei tie į „specialiąją karinę operaciją“ verbuojami valkatos, kad šis rusas iš tikrųjų pajustų, jog jo namuose vyksta karas, kurį sukėlė jo paties šalis, ir kad kuo toliau, tuo dėl šio karo bus didesnis diskomfortas.
Mes kol kas, dar kartą pabrėžiu, kol kas dar niekad anksčiau to nedarėme. Kol kas poveikis gyventojams išskirtinai šalutinis. O naikiname mes konkrečiai tik pramonę. Bet galbūt vertėtų pagalvoti apie tokius, sakykim, psichologinius aspektus.
– Taigi. O tai stovi vargšelis aerouoste ir klausia: „Kas nutiko?“ O nutiko tai, kad patsai jau ketvirtus metus užmerki akis prieš karą ir kalbi apie tai, kokie ukrainiečiai neteisūs ir kaip jie neteisingai gyvena, o pats jau kiek laiko gyveni priespaudoje? Beveik 30 metų putino diktatūroje, o nieko kito negali padaryti, kaip tik išeiti į pelkes pasišviesdamas žibintuvėliu.
– Prieš 11 metų taip laimingas džiaugeisi, kad tau davė Krymą.
– Taip, taip. O pats į Veneciją negali nuskristi…
Bet, pone Evgenai, noriu atkreipti dėmesį ir dar į kai ką. Dar vakar naktį tapo žinoma, kad 2 valandas neveikė „Starlink“. Neveikė visame Ukrainos fronte. Buvo rašoma, jog neveikė jis ir visame pasaulyje.
Per 2 valandas veikimas buvo atstatytas. Muskas atsiprašė. Bet, na, rodos tokia įprasta istorija, kad kartkartėmis kažkas sugenda, kartkartėmis kažką užatakuoja programišiai, bet, nepaisant to, „Starlinko“ labai reikėjo fronte būtent tas 2 valandas.
Paaiškinkite mums, koks galėjo būti poveikis ir ką tokiu atveju turėjo daryti kariškiai? Ir ar tikrai reikia ieškoti kitų ryšio būdų?
– Na, tai, kas įvyko šiuo atveju, nėra nukreipta prieš mus. Su „Starlinku“ jau esame turėję labai sudėtingų istorijų, kai Elonas Muskas pradžioje jį mums mielai suteikė, ir kai kurie ukrainiečiai jau taip paskubėjo išreikšti savo dėkingumą, kad net gatvės buvo pavadintos jo vardu. Ačiū Dievui, bent jau ne didžiuosiuose miestuose. Taigi.
O tada jis pradėjo spręsti, kad tokiu atveju jam geriau matyti, kur leisti mums kažkokias operacijas, o kur ne. Ir kai jis visiškai sąmoningai sutrikdė vieną iš pirmųjų mūsų karinio jūrų laivyno dronų operacijų, nes ėmė ir išjungė „Starlink“ Krymo prieigose. Na, mes pamename visas tas istorijas. Vėliau buvo šantažas dėl „Starlinko“.
Taigi iš tikrųjų tai, kad mums reikia ieškoti alternatyvos „Starlinkui“ žinoma jau seniai. Tai ne naujiena. Kitas dalykas, kad ne visada taip yra, kad vos tik išsakai problemą, ir iš karto ją išsprendi. Rasti alternatyvą įsisenėjusiam dalykui nepaprastai sunku. Tokiai paruoštai alternatyvai, kad paprasčiausiai ėmei, na, santykinai kalbant, nusipirkai kitą abonementą ir tiesiog moki kam nors kitam, o ne Elonui. Dabar, deja, pasaulyje nėra paslaugos, kuri visiškai pakeistų „Starlink“. Čia Elonas iš tikro yra pirmas ir dabar monopolistas, bet apie alternatyvą galvoti būtina. Nors su tuo šis incidentas visiškai nesusijęs. Toks incidentas galėjo nutikti bet kuriam operatoriui.
Todėl ir sakau, jog tai nebuvo kokie nors tiksliniai, konkrečiai prieš Ukrainą nukreipti veiksmai. „Starlinkas“ realiai „užlūžo“ visame pasaulyje. Tai patvirtinta, tai patikrinta. Tai iš tikrųjų techninis sutrikimas, nuo kurio nėra apsaugota jokia tokia globali informacinė sistema.
Todėl išties turime kalbėti ne tik apie tai, kuo pakeisti „Starlinką“, bet ir apie tai, kad pirmiausia mums reikia turėti alternatyvą „Starlinkui“, ir, antra, tai turi būti dar ir dubliuojama. Iš principo tokie kritiškai svarbūs dalykai kaip ryšys fronte, tokie kritiškai svarbūs dalykai kaip visų mūsų robotinių sistemų nuotolinis valdymas. O mūsų šalyje ne tik tolimojo nuotolio dronai, skrendantys giliai į rusiją, yra valdomi per „Trolinką“, bet ne visi. Dauguma jų nėra valdomi ir per „Isralinką“.O, pavyzdžiui, robotinės platformos, naudojamos fronte, jos visos valdomos per „Starlinką“.
Taigi, tokio kritiškumo dalykai iš principo neturėtų būti susieti su viena valdymo sistema ir vienu operatoriumi. Čia reikėtų kokio dvigubo ar trigubo, o jei pavyktų, ir keturgubo dubliavimo.
Na, turiu pasakyti, kad prie to dabar dirbama ir panašu, kad greitai turėtume rasti dalinę alternatyvą „Starlinkui“ konkuruojančių tinklų, tokių kaip „OneWeb“, pavidalu, kurie, deja, vis dar prastesni už Elono tinklą ryšio aprėpties ir greičio atžvilgiu, bet bent jau kažkas bus.
Kai kalbame apie dvejų ar trejų metų perspektyvą, turime ieškoti tokių jau paruoštų sprendimų. O jei išgyvensime būtent šį karą, jo nepralaimėsime, ir toliau vis tiek galvosime, kaip mums išvengti kito karo, o vienintelis būdas išvengti kito karo – būti jam pasiruošus iš anksto. Žinant, jog nė viena ar kita nėra tie vieninteliai, garantuojantys saugumą, o garantuojantys, jog priešas nelįs, nes žino, jog esam taip pasiruošę, jog geriau nelįsti.
Na, tokiu atveju Ukraina vis dar yra pakankamai didelė, turtinga ir technologiškai išplėtota šalis, kad po kelerių metų kalbėtume apie savų palydovų grupuotę. Nekalbu apie tokią, kuri užtikrintų interneto ryšį beveik visiems žmonėms, juo labiau visame pasaulyje. Ne, tai nereiškia, kad mums reikia savo suverenaus „Starlinko“, tokio pat masto, kaip Elono. Tačiau Ukraina yra visiškai pajėgi sukurti savo palydovų grupuotę kariniams ir vyriausybiniams tikslams. Ir manyčiau, kad per kitus penkerius metus teks apie tai pagalvoti.
Na, o dabar, žinoma, reikia pasižvalgyti tarp tų, kurie jau siūlo savo alternatyvas.
– Kalbant apie mūsų pačių ginklus, apie tai, ką galime patys pasigaminti ar įsigyti. Taigi, vicepremjeras, skaitmeninės transformacijos ministras Mychailo Fiodorovas pareiškė, kad Ukraina yra pasirengusi iki šių metų pabaigos įsigyti visus dronmušius, kuriuos šalies gamintojai įstengtų pagaminti iki šių metų pabaigos. Vakar buvo pasirašytos valstybinės sutartys dėl trijų Ukrainos dronmušių modelių. Iš viso jau pasirašytos keturios sutartys, kurių suma viršija 3 milijardus grivinų.
Ar tai jau daug, pone Evgenai, ir akivaizdu, kad tai turėjo būti padaryta dar vakar, tiesa? Bet vis dėlto, kiek pajėgsime pagaminti iki metų pabaigos ir kiek galinga bus parama?
– Na, žinote, nesinorėtų, sakykim, tokią gerą naujieną kažkaip šiek tiek sumenkinti, bet vis tik imkimės. Taigi, visų pirma, niekas, ką dabar pasakysiu, neneigia dronmušių svarbos ir potencialaus naudingumo. Tai akivaizdu, jie tikrai gali tapti vienu iš esminių mūsų oro gynybos komponentų. Tačiau, visų pirma, turime suprasti, kad jie vis tik nėra sidabrinė kulka nuo vampyrų.
Mūsuose, žinote, mėgstama (turiu omeny užnugarį, kariuomenėje to nėra) labai mėgstama „užsikabinti“ už kokios nors vienos ginklų rūšies, apie kurią kalbama, ir tuoj pat ją kuo plačiau išgarsinti ir apie ją kalbėti, tarsi tas vienas ginklas visiškai išspręstų visas mūsų problemas.
Ir va dabar tai turime, vadinasi viskas – mes nenugalimi. Pamenate, ypač karo pradžioje, tą tiesiogine prasme neadekvatų turkų drono „Bayraktar“ ir amerikiečių prieštankinės raketos „Javelin“ galimybių pervertinimą. Pamenate, kai net vaikams buvo duodami džiavelinų ir bairaktarų vardai.
Na, tai tam tikra kovinė technika, kuri dengia tam tikras nišas, gana sodrias nišas. Na, tas pat ir su „žaliaisiais“ naikintuvais-dronmušiais. Dabar dėl jų užnugaryje kažkoks toks ažiotažas, tarsi būtų jau viskas, turime dronmušius ir nė vienas „šachedas“ nebepraskris, nė vienas „iskanderis“ nepraskris ir taip toliau.
Na, yra ne taip. Dronmušiai neabejotinai yra naudingas, būtinas dalykas ir jie gali tapti tikrai svarbia mūsų integruotos oro gynybos dalimi. Tačiau patys savaime jie neišspręs visko. Jie nepakeis priešlėktuvinių pabūklų, tuo labiau priešlėktuvinių raketų sistemų. Jie jas papildys ir užpildys tam tikras spragas.
Štai kaip tai reikėtų suprasti. Na, taip, štai kur tiesa ir esminis skirtumas, štai ką mes tikrai galime pasidaryti patys. Zenitinių raketų mes patys dar negaminame. Nors, beje, galime, bet jų dar negaminame, nors visos atitinkamos technologijos yra prieinamos. Vėlgi, jei kalbame apie zenitines raketas, ne „Patriot“ sistemoms, ne tam, kad… Čia turime iš karto suprasti, kad kalbėdami apie zenitinius dronus, iš principo nekalbame apie balistinių raketų numušimą ar net apie sparnuotųjų raketų numušimą. Zenitiniai dronai iš principo tam netinka. Tam yra kitos priemonės.
Kalbame apie tai, kaip padidinti tų priemonių prieš „šachedųs“ skaičių. „Šachedai“ ir jų imitacijos yra ta vienintelė kategorija, kuriai mes dabar „galandame“ būtent tuos zenitinius dronus. Na, o tada iškyla klausimas… Beje, kas man nepatiko toje labai gerbiamo vicepremjero kalboje, tai formuluotė, kad esame pasirengę nupirkti viską, kas bus pagaminta. Stop, stop, stop, stop. O gal vis tik išbandykime kiekvieną modelį realioje kovinėje situacijoje, o tada jau nupirksime. Nes vėlgi, tai yra viena diskusijų užnugaryje savybių. Kas tas dromušis – dronas numušikas? Na, tas pat, kaip sakyti, kad lėktuvas. Na, lėktuvas, atleiskit, būna vienmotoris sportinis lėktuvas, ir keleivinis laineris ir atakos lėktuvas – visi jie patenka į lėktuvų kategoriją.
Dronmušio sąvoka taip pat gana plati. Ir ne visi dronmušiai, kurie, pavyzdžiui, dabar naudojami fronte prieš „Orlan“ ir ZAO, daugelis jų, pavyzdžiui, „šachedams“ jau paprasčiausiai netinka, nes turi skirtingas taktines ir technines charakteristikas. „Orlan“ skrenda aukštai, tad reikia drono, kuris pakiltų į atitinkamą aukštį, bet „Orlan“ skrenda lėtai. Todėl, jei jau turime droną, kuris pakyla aukščiau, tai viskas, „Orlan“ bus patvarkytas. Dėl „šachedo“ dainelė visai kitokia. Naujausi „šachedų“ modeliai yra labai greiti. Naujausi „šachedų“ modeliai skrenda daugiau nei 300 km/val. greičiu. O rudenį laukiama, kad bus masiškai gaminami „šachedai“ su reaktyviniais varikliais, o šie jau skris 500 km/val. greičiu.
Todėl pirmiausia, prieš perkant dronmušius, reikėtų patikrinti, ką tiksliai kiekvienas iš tų modelių gali perimti, kokiu greičiu, kokiuose aukščių ešelonuose jie veikia, kaip jie veikia elektroninės kovos sąlygomis, nes kiekvienas, šiuo atveju, turės veikti mūsų pačių elektroninės kovos priemonių veikimo metu. Nes kai „šachedai“ skrenda, mes įjungiame priedangą, o tai išties yra viena galingiausių elektroninės kovos sistemų pasaulyje. Čia turėtume deramai save įvertinti. Elektroninės kovos priemonių kontekste esame tarp pasaulio lyderių. Taigi, atitinkamai, tai turėtų veikti sąlygomis, kai veikia mūsų pačių priedanga. Ir galiausiai, paskutinis niuansas, labai reikšmingas. Didelio masto dronmušių gamyba taip pat reikalauja apmokyti daugybę dronų operatorių tų dronmušių valdymui.
– Kas juos valdys ir kas juos paleidinės?
– Tiesą sakant, visi tie modeliai, bent paskutiniuose skrydžio etapuose vadovaujasi mašininiu matymu. Kiek suprantu, šiuo metu niekas net nesvarsto variantų be mašininio matymo, ir tai tiesa. Bet vis tik kalba sukasi apie skrydžio terminalines atkarpas. O iš esmės iki taikinį užfiksuojant, droną turi priskraidinti operatorius.
Jei kalbame jog bus naudojama daug dronmušių, tuomet turime pasirūpinti dideliu skaitlium jų operatorių apmokymu jau dabar. Ir galbūt tai turėtų tapti vienu iš to kompleksinio sprendimo, apie kurį jau kažkada anksčiau kalbėjome – apie civilių įtraukimą į oro gynybą užnugaryje. Bet mes apie tai kalbėjome mobiliųjų ugnies grupių kontekste. Grubiai tariant, kalbėjome apie žmones pikapuose su kulkosvaidžiais, kur visiškai įmanoma pritraukti civilius gyventojus, kad jie ten budėtų tarkim-sakykim, tris naktis per savaitę ir panašiai. Taigi, matyt, nepritraukdami tų civilių, neišspręsime dronmušių skaičiaus didinimo iššūkio.
Čia, beje, labai tikėčiausi iš 18-mečių – 24-mečių kartos. Būtent jie turi tinklo, tinklo žaidimų ir pan. įgūdžių, jie gali lengvai ir greitai tapti tokiais operatoriais.
–Pone Evgenai, pamatysim, kaip plėtosis ta situacija ir, tiesą sakant, kokie dronai bus perkami, ar jie praeis patikrinimą ir kas juos pilotuos.
O dabar dėkoju. Su mumis bendravo Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius.
Parengė LL, redagavo VK.