Spalio 16-osios vakarą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj Ilgame interviu „Telegraf“ui aštriai kritikavo liaudies deputato Bužanskio pareiškimus apie galimą karo veiksmų nutraukimą lapkričio pabaigoje, paaiškino, kodėl Trumpas netaps Ukrainos taikdariu, ir kalbėjo apie tikrąsias fronto problemas. Pagrindinė iš jų yra katastrofiškas personalo trūkumas.
E. Dykyj tiesiai sako, jog Ukraina yra ant karinės katastrofos slenksčio, ragina laikytis informacijos higienos ir paaiškina, kodėl mobilizacija yra Ukrainos valstybės išlikimo klausimas.
– Brangieji, sveikinu Jus „YouTube“ „Telegram Fua“ kanale. Esu Derina Gluščenko. Šiandien kalbėsime kas aktualiausio, svarbiausio vyksta Ukrainoje ir pasaulyje. Pakalbėsime apie įdomiausias naujienas. Šiandien mūsų svečias Evgen Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir Nacionalinio Antarktidos centro direktorius.
Pone Evgenai, sveiki. Ačiū, kad radote laiko ir galimybių su mumis pabendrauti.
– Labą vakarą. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Pradėsiu nuo to, ką pasakė parlamentaras Bužanskij. Būtent jis sako, kad karo veiksmai gali baigtis iki lapkričio pabaigos. Parlamentaras trumpame interviu „Telegraf“ui paaiškino savo nuomonę apie karinių veiksmų nutraukimą tokiu būdu. Pacituosiu. „Po to, kai Trumpas sutaikė Artimuosius Rytus, jo autoritetas pakilo į nepasiekiamas aukštumas. Galbūt tai padės ir mums“. Taigi, pone Evgenai, ar manote, kad Trumpas taps taikdariu ir rusijos kare prieš Ukrainą ir ar karo veiksmai tikrai galėtų liautis per dvi savaites, o gal bent jau iki lapkričio pabaigos, kaip sako Bužanskij?
– O, ponia Derina, aš nelabai suprantu, argi jis jų nesustabdė? Na, tai kaip jis tada juos stabdė šių metų sausio 20-ąją? Pamiršote?
– Jūs tikriausiai esate Trumpo…
– Taip, tiesos nepastebėjome, bet 47-asis JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo laiku paskelbė, kad nutrauks šį karą sausio 20-ąją, savo inauguracijos dieną. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad kalendoriuje, ačiū Dievui, spalio 15-oji., tiesą sakant, nesuprantu, kodėl mes išvis gaištame laiką diskutuodami šiuo klausimu.
Na, nes iš mūsų Aukščiausiosios Rados eina kažkokie kliedesiai, beje jau ne kartą, priminsiu, kad kalbame apie žmogų, kuris išvis prieš šį didįjį karą labai pasižymėjo daugybe antiukrainietiškų pareiškimų ir įstatymų projektų, ir veiksmų. Na, vėliau jis labai smarkiai persidažė, bet taip pat ir pasikeitė tiek, kad, žinote, kaip šaukė vėlgi rusas Stanislavskis, aš tuo netikiu. Taigi, neseniai buvęs nevėkšla persidažė į tariamai kažką tokio sąlyginai patriotiško, nors ir su visais pataisymais. Taigi taip. Tik neaišku, kodėl jis vis dar nesėdi, o vaikšto su mandatu.
Tai pasakyta remiantis kitu didžiu autoritetu, sustabdžiusiu mūsų karą šių metų sausio 20-ąją ir labai norėjusiu už tai gauti Nobelio taikos premiją. Taigi savo valdymo metu jis nežengė nė vieno žingsnio, kad padėtų Ukrainai.
Beje, tai labai svarbus momentas, kurį dėl kažkokių priežasčių aptariame ir mes, tiesą sakant, gyvename kažkokiame baltame triukšme. Mes (turiu omenyje, ne tuos, kurie yra fronte, – jie gyvena realiame pasaulyje, bet čia, šioje užnugario informacinėje erdvėje) gyvename baltajame triukšme. Nuolat aptarinėjame kažkieno pareiškimus. Bužanskio pareiškimus, Trumpo pareiškimus. Vienas pasakė, keturi pakartojo, 45 komentavo, ir tuo pačiu metu nebuvo nė vieno veiksmo. Mes žodžiais aptariame žodžius.
Taigi, kažkaip nepamirštant 47-ojo JAV prezidento žodžių, kai jie per dieną gali pasikeisti lygiai 47 kartus, reikėtų vadovautis vykdomaisiais dekretais, tai yra tuo, kas iš tikrųjų yra veiksmas, ir yra vykdomas. Taigi iki šiol nė vienas vykdomasis dekretas, nė vienas realus jo veiksmas nebuvo palankus Ukrainai. Visi jo realūs veiksmai, ne bla-bla-bla, bet tai, ką jis darė arba buvo tiesiogiai mūsų nenaudai ir pagalba kremliui (ir tokių dalykų buvo daug. Dabar galėtume užimti visą eterio laiką tik sąrašui), arba geriausiu atveju tai nepakenkė kremliui.
Taigi, atleiskit, po viso to sakyti, kad tas žmogus sustabdys karą per artimiausias dvi savaites, na, man tikrai nuoširdžiai apmaudu, kad mes, du lyg ir protingi žmonės, aptarinėjame tokias nesąmones. Ir kviečiu tuos, kurie mus stebi, kažkaip laikytis informacinės erdvės higienos. Nustokime transliuoti ir aptarinėti visokias sapaliones. Žiūrėkime į realius dalykus, tikrus įvykius, o ne aptarinėkime kai kurių žmonių bla bla bla ir kitų nerealių ir nepraktiškų žmonių komentarus į tai, kitus bla bla bla. Šis karas yra absoliučiai realus. Jis – fizinė duotybė. Ir užuot aptarę tą fizinį diapazoną, mes aptarinėjame bla bla bla.
– O, dėl Bužanskio aišku. Čia gerai. Kol kas padėkime tašką. Dar norėčiau pakalbėti apie pareiškimą parlamentaro Fedienko, kuris sako, kad norint kovoti su išsisukinėtojais nuo karo tarnybos, būtina blokuoti sąskaitas ir sustabdyti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, o ne tempti juos jėga į tuos pačius teritorinius komplektavimo centrus.
Ką manote apie tokius pareiškimus? Ar jūs jį palaikote, ar jis bus veiksmingas ir efektyvus?
– Na, aš palaikau pirmąją dalį. Blokuokite paskyras, atimkite teises. Bet tai ne vietoj to, kad jis galėtų neateiti į teritorinį komplektavimo centrą. Bet išties, jei rimtai, aš vis dar palaikau tas priemones, tačiau jos taip pat nėra iki galo apgalvotos.
Na, mes esame ant karinės katastrofos slenksčio. Būtina daiktus vadinti tikraisiais vardais. Ir mes esame ant karinės katastrofos slenksčio tik dėl vienos priežasties. Pas mus viskas gerai, išskyrus personalo skaičių. Užuot, mes turime katastrofišką personalo trūkumą.
Kadangi aš nuolat bendrauju su vaikinais, merginomis tad jau seniai nustojau klausytis, pavyzdžiui, skundų dėl dronų trūkumo. Tačiau yra skundų dėl konkrečių atskirų modelių. Apskritai karas suvalgys viską, niekada nebus per daug.
Bet pagrindinis dalykas, kurį dabar girdžiu, yra ne dronų trūkumas, ne artilerijos sviedinių ar amunicijos trūkumas. Tiesiog girdžiu, kad nėra pakankamai žmonių, kurie naudotų visa tai, kas šiuo metu yra prieinama.
Mūsų fronto linija šiuo metu kažkokiu stebuklu laikosi. Na, išties tai stebuklas, ne kerai. Jį kuria kaip tik absoliučiai konkretūs vaikinai ir merginos, kurie dabar yra ten, kurie… Na, dabar visi, kas yra nulinėje zonoje, jie visi realiai yra didvyriai, nes jėgų pusiausvyra, na, yra tokia, kad net nesinori to pagarsinti eteryje. Ir tai yra mūsų pagrindinė problema. Su visu kitu mums viskas geriau nei rusams. Tik su personalu mums blogiau. Tik personalo mes turime mažiau nei rusai ir net keliais kartais.
Ir, atleiskit, mobilizacija – tai mūsų išlikimo klausimas. Ir šioje situacijoje, mano nuomone, vis tik būtina pažvelgti į problemos šaknis. Ir visų pirma, net nebūtina blokuoti teisių, nors tai tikrai nepakenktų, kaip ir atitinkamų paskyrų blokavimas. Tai būtų bent visa eile efektyviau už dabartines 25 000 grivinų baudas. Bet išties mums reikia kitko. Mums reikia dviejų esminių sprendimų.
Pirmasis – tai maksimalus tarnybos laikas net karo metu, nes juk tai yra vienas iš sunkiausių elementų, neleidžiantis žmonėms karo metu priimti vienintelio teisingo sprendimo – karo metu eiti į karą. Taigi, pagrindinis dalykas, kuris trukdo, yra tai, kad jūs išeinate visam laikui. Taigi jūs niekur nedingstate, jūs išeinate iki karo pabaigos, kuri yra nežinoma, kuri, deja, neateis po dviejų savaičių, nesvarbu, ką besakytų Trumpas ir Bužanskij. Deja, tai kažkada baigsis. Jei po metų, tai bus laimė. Na, toli gražu tai nėra užtikrinta. Tai gali būti po dvejų ar trejų metų. Mes kariaujame beveik ketverius metus.
Taigi, eiti į karą visam laikui – tai labai sunkus sprendimas, tiesą sakant, ir neteisingas. Taip neturi būti. Žmonės, kurie jau atidavė didelę savo gyvenimo ir sveikatos dalį už mus, turi teisę grįžti namo. Jie turi teisę grįžti čia į užnugarį ir gyventi normalų gyvenimą, kurį jie visą šį laiką mums užtikrino. Turėtų būti apibrėžtas maksimalus tarnybos laikas.
O antrasis – tai turėtų būti ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė už vengimą įsirašyti į karinę įskaitą. Šiandien žmogus susiduria su pasirinkimu: arba eiti tarnauti visam laikui, arba sumokėti 25 000 grivinų administracinę baudą. Na, išties tai labai sunkus pasirinkimas.
Man atrodo, kad būtų daug lengviau pasirinkti, jei tai skambėtų taip:
Žmogau, tu esi šios šalies pilietis, taigi naudojaisi visomis teisėmis, visomis galimybėmis, kurias suteikė ši šalis. Na, gal tau to neužteko. Na, atsiprašau, kokią šalį pasistatėme, tokia ir naudojomės, mes patys, ne kažkas kitas. Taigi. Betgi tu visu tuo pasinaudojai. Nuo paso su beviziu režimu ir taip toliau. Būtent išsilavinimu savo vaikams, nemokama medicina. Tu visu tuo pasinaudojai. Viskuo buvai nepatenkintas, betgi naudojaisi.
Va dabar turi atiduoti fiksuotą laikotarpį, pavyzdžiui, 5 savo gyvenimo metus, kad ši šalis išvis neišnyktų. Bet tu turi pasirinkimą. Tau vis tiek teks atiduoti tuos penkerius metus. Bet tu turi pasirinkimą. Arba tu atiduosi juos vilkėdamas maskuojamąją uniformą ir grįši didvyriu. Arba tu atbūsi lygiai tokius pačius 5 metus kaip nemokama darbo jėga zonoje. Taigi, ir grįši su teistumu. Tokį pasirinkimą būtų žymia lengviau padaryti, nei rinktis tarnybą visam laikui ar sumokėti 25 000 grivinų baudą. Taigi.
Na, išties, sakykim, kaip kažkokios tarpinės pusinės priemones, kurios vis tiek galėtų šiek tiek pagreitinti ir paskatinti tą pasirinkimą tiktų ir tai, ką jūs pacitavote. Aš vis dar džiaugiuosi, kad bent vienas iš liaudies deputatų siūlo, na, bent jau užblokuoti korteles. Nes susidaro įspūdis, kad po Rados kupolu surinkome žmones, kurie kažkodėl yra giliai įsitikinę, kad vienintelė jų problema yra artėjantys rinkimai. Jie negali suprasti, kad tie rinkimai gali tiesiog neįvykti, jei karą dabar pralaimėsime.
Parengė LL, redagavo VK.
