Ukraina gyvena laukimu, kad rusijai pritrūks pinigų. maskva gyvena laukimu, kad Ukrainai pritrūks kareivių. Kas atspės – tas ir laimės karą.
Pavlo Kazarin
žurnalistas, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų seržantas
2022-aisiais kremlius galėjo manyti, kad Ukraina invazijos neatlaikys. Mūsų šalis turėjo gerokai mažiau išteklių – ir mes turėjome pralaimėti ekonomikų varžybas. Tačiau tai neįvyko. Mes pragyvenome trejus su puse metų karo vos ne šiltnamio sąlygomis.
Mūsų ekonomiką ėmėsi tempti sąjungininkai. Vakarai mums duoda ne tik ginklus ir amuniciją. Dėl Europos milijardų Ukraina gali sau leisti socialines išlaidas, mokėti pensijas ir atlyginimus viešajam sektoriui. Iš esmės esame prijungti prie išorinės gyvybės palaikymo sistemos, todėl vienintelis dalykas, už kurį mokame savarankiškai, yra karinės išlaidos.
Mūsų šalyje nebuvo įvesta normavimo sistema. Depozitai nebuvo įšaldyti. Tarifai praktiškai nebuvo pakelti. Mes gyvename be karo mokesčių ir neribojame vartojimo. Asortimentas parduotuvėse nesiskiria nuo prieškarinio lygio, kaip ir restoranų užimtumas. Galiausiai – Ukrainos užnugaris vos jaučia karo ekonominį poveikį.
Dėl tos priežasties ekonomika tapo silpnąja vieta ne mums, o priešininkui. Stebime augantį rusijos federacijos biudžeto deficitą ir mažėjančius rezervus. Tikimės didesnio infliacijos lygio ir pinigų spausdinimo mašinos intensyvumo ateinančiaisiais. Daugelis įsitikinę, kad vos tik maskva pajus grėsmę sistemai ir režimui, ji užtrauks stabdą.
Koks mūsų planas, jei karas užsitęs dar dvejiems metams? Trejiems metams? Penkeriems metams?
Be to, maskva nepatyrė kareivių deficito nuo pat pirmosios karo dienos. rusija mobilizaciją pažaidė tik keturias savaites, o paskui perėjo prie patrankų mėsos pirkimo režimo. Ir dabar kremlius žvalgosi į Ukrainą, tikėdamasis, kad mums pritrūks kareivių anksčiau nei rusijos federacijai pritrūks pinigų.
Mobilizacija iš tiesų pasirodė besanti silpniausia mūsų šalies vieta. Vakarų pagalba Ukrainos vyriausybei įskiepijo iliuziją, kad nepopuliarūs sprendimai – kaip mobilizacijos normų sugriežtinimas – gali palaukti. Ketvirtus karo metus gyvename įrėminti inercijos scenarijuje, kuris sutelktas į mintį, kad karas tuoj–tuoj sustos, todėl paskutinį kilometrą galima įveikti vien valios pastangomis.
Per septynis šių metų mėnesius savavališkai tarnybos vietą paliko daugiau kareivių nei per ankstesnius trejus metus – 110 000 žmonių. Visiškai tikėtina, kad iki metų pabaigos šis skaičius išaugs iki 200 000. Daugiau nei pusė jų yra naujokai, kurie bijo kariuomenės labiau, nei ji to nusipelno. Likę – tie, kurie suspėjo perdegti per karo metus. Tie, kurie atėjo savanoriškai, kad laimėtų šaliai laiko parengti mobilizacijos rezervą, bet galiausiai taip ir nesulaukė pamainos. Visa bėda, kad mobilizacijos tema mūsų šalyje tapo tokia toksiška, kad vyriausybė mieliau linkusi šią problemą ignoruoti.
Šiais metais Volodymyras Zelenskis mums pasakė, kad demobilizacijos nebus. Kad visi tarnaus iki pergalės. Ir dabar bekyla tik vienas klausimas – kaip šalis planuoja prisitaikyti prie šio kurso?
Iš kur šalis gaus kareivių, jei karas užsitęs? Kiek ji mokės kareiviui, kuriam teko tarnauti užnugaryje? Kaip ji įtikins civilį neišmesti šaukimo į šiukšlių dėžę, jei tai jam teatsieis tik 17 000 grivinų?
Ką ji pasakys veteranams, kurie mato nesulyginamą skirtumą tarp buities kariuomenėje ir užnugaryje? Kaip ji įtikins juos, kad savavališkas pasišalinimas iš tarnybos vietos – tai ne išeitis, jei jie maną kad jau grąžino visas skolas tėvynei? Kokias lengvatas jiems pasiūlys, kad veterano statusas nebebūtų tik formalus?
Koks mūsų planas, jei karas užsitęs dar porai metų? Trejiems metams? Penkeriems metams? Kaip valdžia planuoja išlaikyti kariuomenėje tuos, kurie kariauja nuo pirmos dienos, ir kaip planuoja pritraukti tuos, kurie dar ne ten?
Jei per metus karštoji fazė sustotų, galbūt inercinis scenarijus leistų mums iki tol šiaip taip išgyventi. Bet kas, jeigu visi mūsų rusijos ekonomikos būklės vertinimai tėra saviapgaulė? Kas, jeigu, susidūręs su lėšų trūkumu, kremlius tiesiog nuspręstų įgyvendinti scenarijus, kurie mums šiandien atrodo neįmanomi? Juk jei maskva savo sprendimus būtų vertinusi racionaliomis kategorijomis – tai plataus masto invazija tiesiog nebūtų įvykusi.
Mes kariaujame tikėdamiesi, kad rusijos federacijos ekonomika žlugs. maskva kariauja tikėdamasi, kad mums pritrūks kareivių. Skirtumas tik tas, kad kremliui daug lengviau priimti nepopuliarius sprendimus, nes rusijos vyriausybė gali sau leisti nesiblaškyti dėl rinkimų. O Ukrainos – vyriausybė niekaip negali sau leisti nekreipti dėmesio į rinkimus.
Mūsų priešas suplanavo rytdieną. Beliko susivokti, ką suplanavom mes.
Pagal obozrevatel.com parengė LL, redagavo VK.