rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyi lapkričio 17-osios rytą „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie Ukrainos tolimojo nuotolio dronų atakas prieš objektus rusijos teritorijoje, apie apšaudymo Ukrainos ginklais specifiką ir pirmąją sunkią žiemą, kuri laukia paprastų rusų, kur krypsta Ukrainos raketų panaudojimo strategija ir kas tą panaudojimą riboja net ir tiksliai smūgiuojant, ką sąlygoja norinčiųjų kariauti sumažėjimas, apie reikšmingą situacijos fronte ir to, kas vyksta Pokrovsko kryptyje, susikomplikavimą, apie fizinį karių deficitą ir spragą gynyboje, taip pat apie šalies valdžios politinius sprendimus, lėmusius tą situaciją.
– Sveiki visi. Šiandien pirmadienis, lapkričio 17-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Kiekvieną transliaciją pradedame aptardami situaciją kare, analizuodami. Štai naujausios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinės duomenys. Okupantų nuostoliai vakar: minus1 160 personalo, minus 2 tankai, minus 3 šarvuotos kovos mašinos, minus 17 artilerijos sistemų, minus 2 oro gynybos sistemos ir dar keletas kitų įvairių minusų. Galite apie juos paskaityti.
Prie mūsų jungiasi svečias pokalbiui. Kalbamės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Pradėkime nuo tokios trumpos Ukrainos giluminių smūgių analizės. Visų pirma, labai įdomu, kad kai kuriuos objektus, na, karts nuo karto tenka peržiūrėti, taip galima apibūdinti. Vadinasi Uljanovsko srityje atakuota 500 kilovoltų elektros pastotė. Anksčiau ji buvo atakuota spalio 18 d. ir tada ten kažkas taip pat buvo sunaikinta. O, dabar po mėnesio ten vėl atskrido kažkas nežinomo, bet labai naudingo.
Dar apie veiklą pastotėse. Oriole smogta, ir kilo gaisras šiluminėje elektrinėje. Laikinai užimtame Donecke, net jų gauleiterisPušilinas rašė, kad, vadinasi, ukrainiečiai pabandė atakuoti ir Donecko nepriklausomos liaudies respublikos infrastruktūros pusė milijono abonentų liko be elektros. Žiniose jau girdėjome, kad visas Doneckas buvo išjungtas. Dalis Makijivkos ir dalis Horlivkos pelenuose. Pagal šio ryto duomenis dalis Donecko jau kažkur sujungta. Bet man atrodo, kad tai tokia rudens dalis, rudens bruožas šiam karui. Ką jūs apie tai manote?
– Taip, tai bus tik ketvirta labai sunki žiema mums ir pirmoji sunki žiema rusams. Pirmą kartą šiame kare parodome, kad iš tikrųjų bet kokį žaidimą galime žaisti dviese.
Na, tam tikru mastu, žinote, mūsų civilizacija mus nuvylė. Techniškai galėjome tai padaryti seniai, bet atidėliojome. Netgi ilgą laiką ir patys to nesvarstėme.
Taigi, mes vis tiek svarstėme smūgius rusijai iš pradžių bendrame kontekste, na, išimtinai kariniams objektams, o paskui – karinės pramonės objektams. Tada perėjome prie jų naftos ir dujų pramonės, nes viskas remiasi ja: na jei visai nėra naftos, reik manyt, nėra ir šiuolaikinės rusijos.
Taigi, ir pradėjome tą pramonę daužyti. Juolab kad ji vis tik yra visiškai tiesiogiai susijusi su pačiu karu, nes tai yra ir kuras kariuomenei, ir tiesioginės biudžeto pajamos, kurioms finansuojamas visas šis karas. Tačiau iki paskutinio momento nesmogėme civilinės infrastruktūros objektams. Bet galiausiai, kaip jie sako, smogėm. Galų gale, kai tapo aišku, kad rusai ypatingą dėmesį skirs mūsų civilių gyventojų baudimui ir šią ketvirtą žiemą.
Štai koks jų pagrindinis strateginis uždavinys šią žiemą – palaužti mūsų užnugarį ir visiškai išsprogdinti mūsų energetinę sistemą. Tai yra, jiems tokia yra aiškiai nurodyta karinė užduotis. Tarkim, kad užgrobtų Pokrovską, santykinai kalbant, lygiai taip pat, kaip jie iškėlė karinę užduotį – padaryti mums žiemą kuo šaltesnę ir tamsesnę.
Na, galų gale mūsų kantrybė trūko. Galiausiai nusprendėme, kad kol galime pakęsti situaciją, kai visa tauta jaučia, jog mus norima sunaikinti. Visa tauta turėtų jausti, kad prieš mus vyksta agresyvus karas, o rusijos žmonės visiškai nejaučia karo. Juk šią žiemą jie tai pajus pirmą kartą, o vidutinis statistinis rusas pagaliau pajus bent kai kurias savo vyriausybės, savo diktatoriaus veiksmų pasekmes. Tai veiksmai, kuriuos jis arba palaiko arba bent jau visiškai ramiai pakenčia.
Taigi, rusai mažiausiai jau ketvirti metai iš eilės leidžia savo carui vykdyti agresyvų genocidinį karą prieš kaimynus, kaip jie maną, brolius. Lai jie pagaliau pajunta, kad tai tiesiogiai susiję ir su jų gyvenimu, jų kasdienybe, kad ta prasme tik rusijos visuomenė pasirodo besanti absoliučiai medinė.
Paprasto ruso gyvenime tokio karo praktiškai nėra. Šis karas egzistuoja tik gyvenime tų šeimų, kur kažkas pasirašė „specialiosios karinės operacijos“ sutartį, o visiems kitiems jis iki šio rudens neegzistavo, ir dabar jis apsireikš. Dabar jie išsiaiškins tą labai paprastą, absoliučiai primityvų priežasties ir pasekmės ryšį, kurio vis dar nėra jų galvose.
Štai tu myli savo carą, tavo caras mėgsta vykdyti genocidą, ir dėl to tu neturi nė lašelio benzino. Tu myli savo carą, tavo caras užpuola kaimynines šalis, ir dėl to tu neturi šviesos. Tu myli savo carą arba bent jau jį pakenti ir manai, kad jis gali padaryti bet ką. Bet dabar kaip tik dėl to sprogo tau šilumą plukdantys vamzdžiai, ir tau labai šalta.
Šį rudenį ir šią žiemą rusų tarpe skleisime tokias pagrindines idėjas, kad kiekvienas yra atsakingas už tai, ką daro jų šalis. Na, pamatysime, ką tie procesai jų galvose pradės. Pamatysime, kaip jų galvelėse įsitvirtins. Na, išties, pamatysime, ir koks juose yra to nenugalimumo rezervas.
Na, mūsų laukia labai sunki žiema. Tai turi būti aiškiai suprantama ir, beje, visi turėtų jai kuo geriau pasiruošti, kas kaip išmano. Bet tai bus mūsų ketvirtoji sunki žiema. Be to, mes neturime kito pasirinkimo. Mes puikiai žinome, kad mūsų laukia arba tokia žiema, arba visiškai kitokio masto šaltis ir tamsa daugelį okupacijos metų.
Tačiau rusai viso to neturi. rusai dar tik įžengia į tą etapą: „Kam mums to reikia?“ Išties, jie vis dar yra toje fazėje. Todėl norime, kad jie pagaliau pasiektų esmę šį rudenį ir žiemą. Na ir pamatysime, kaip tai paveiks jų caro populiarumą, galimą jų mobilizaciją ateityje ir taip toliau.
– Išties, kalbant apie terminą, kuris man vakar labai patiko – „Švenčiausiasis angliavandenilis“. Taip, tai reiškia rusijos gyvenimo ir rusijos ekonomikos pagrindą.
Pagal vakar dienos situaciją statistika yra tokia. Na, būtent vakar Novokuibyševo naftos perdirbimo gamykla atakuota ketvirtą kartą. Prieš dvi dienas Riazanės naftos perdirbimo gamykla atakuota ketvirtą kartą. Betgi lapkričio 14-ąją jau septintą kartą smogta Saratovo naftos perdirbimo gamyklai. Ir vakar dienos statistikoje jau yra 24 skirtingi tiesiogiai su dujomis ir nafta susiję objektai.
Taigi, kaip suprantu, dabar, pagal statistiką nuo rugpjūčio pradžios iki lapkričio vidurio, atakuoti 24 objektai, kai kurie iš jų – du kartus, o vienas net septynis kartus. Na, tai taip pat rodo tam tikrą ukrainietišką nuoseklumą.
Be to, vakar pasirodė įdomi informacija, kad ant „Flamingo“ raketos buvo užklijuotas specialus lipdukas: „Už Čekijos geradarių surinktus pinigus“. Jie labai greitai buvo surinkti ir perduoti, o tai reiškia, kad raketą nupirkta ir perduota Ukrainos gynybos pajėgoms.
Retkarčiais taip pat skrenda ir raketos. Štai kaip tik šiomis dienomis į Novorosijską. Kur ji nuskrido?
– Na, tiesą sakant, aš nuolat skundžiuosi, kad šiame kare mažoka mūsų strategijos. Tačiau būtent tai, apie ką dabar kalbate, išties yra strateginis elementas to, ką mes apskritai darome. Tie mūsų smūgiai į „Švenčiausiąjį angliavandenilį“ tai pati strategiškiausia veikla iš visų, ką šiuo metu vystome.
Dar vienas momentas – dabar ypač svarbu pereiti nuo dronų atakų prie kombinuotų dronų ir raketų smūgių.
Esmė ta, kad gerai, pradėkime nuo gero. Būtent tie smūgiai naftos ir dujų sektoriui labiausiai tuolaik paveikia ir rusų ekonomikai, nes jų biudžetas praranda beprotiškas įplaukas. Jiems išties nebepakanka pinigų.
Ir nepamirškime, kad dabar jų kariuomenėje kariauja samdiniai. Jie kariauja už pinigus. „rusų pasaulio“ idealistai pasibaigė 2022-aisiais. Taip, buvo tam tikras jų kiekis, bet jie jau seniai išmušti iš rikiuotės. Taigi. O dabar jie kovoja išimtinai tik už pinigus, o pinigai baigiasi. Ir tada atsiranda labai paprastas ryšys: nėra pinigų, nėra noro kovoti. Išnyksta eilės prie karinių komisariatų, dingsta papildymas, o be nuolatinio papildymo jie nesugeba kovoti, nes nuostoliai yra tiesiog beprotiški.
Nuostoliai yra tokie, jog reikalingas nuolatinis srautas tų pačių vienkartinių kareivų, kurie, na, tiesiog greitai praeina tą kelią nuo karinio komisariato iki „krovinio 200“, na, stačiai per vieną – tris mėnesius. Ir dabar tam srautui gresia pavojus, nes nebėra už ką pirkti tos „mėsos“.
Taigi, tai „mėsai“ nėra ir kuo važiuoti. Na, tiksliau „mėsai“ vis dar pakanka, bet civilių gyventojų sąskaita. Tai yra, podraug matome ir eiles degalinėse ir degalines užveriamas. Ir taip pat matome, kad bent kai kurios degalinės nebūtų uždarytos, kad bent jau kažkas būtų įpilama, darosi visiškai siaubinga.
Jie panaikino visus reikalavimus degalų kokybei ir dabar, pavyzdžiui, daugelis kiniškų automobilių visiškai neužsiveda. Jų elektroninės sistemos tiesiog blokuoja automobilį, ir automobilis, galima sakyti, šaukia: „Šeimininke, ką tu į mane įpylei? Žinau, kad tai ne benzinas“. Taigi jis tiesiog nevažiuoja. Kiniškos elektronikos neapgausi. Ne, ji sąžininga. Ir ji sako: „Ne, stop, stop, stop, šeimininke, tu buvai apgautas, tavo benzinas buvo praskiestas“. Taigi. O tų, kurie dar kažkaip važiuoja, varikliai ilgai netemps. Taigi, betgi mes dabar…
O dabar – apie šį bei tą blogiau. Tai, kas mus riboja. Mus riboja tai, kad iki šiol šią kampaniją vykdo beveik vien tik dronai, o dronus vis dar įtakoja apribojimai kovinių galvučių dydžiui. Mūsų dronai ten nuvyksta su 50 kilogramų kovine galvute, jei tai FP. Jei nuvyksta „Bobr“, tai su 20 kilogramų kovine galvute. Ir labai tiksliai pataikius į perdirbimo agregatą, tai suveikia. O kai pataikoma į saugyklą, na susprogsta, na keli rezervuarai dega.
Akivaizdu, kad tai labai apsunkina gamyklos darbą, tačiau darbo apsunkinimas ir visiškas gamyklos sunaikinamas, tai šiek tiek du skirtingi dalykai. Ir dabar mes nebe tik atskirų gamyklų, mes jau sugebėjome labai apsunkinti visos jų pramonės veiklą. Jos veiklą jau tiek apsunkinome, kad visą naftos perdirbimo pramonę apmažinome maždaug ketvirtadaliu. Bet to nepakanka.
Turime tą rusijos pramonę visiškai sunaikinti. O kad ją visiškai sunaikintume mums reikėtų stačiai tūkstančių dronų kiekvieną dieną, kad jų pakaktų kiekvienai saugyklai, arba įveiksminti sunkesnę ginkluotę. Taigi griebtis to, kas nuneša didesnę kovinę galvutę. Taigi, „Neptun“ su 400 kilogramų kovinėmis galvutėmis ir „Flamingo“ su tona – tai, ką dabar turime skraidinti.
Na, pirmieji bandymai akivaizdžiai įvyko. Būtent smūgis Novorosijskui. Tai jau nebe dronai. Raketa jau nusileido Novorosijske. Ir iš karto matome visišką, tai svarbu, visiškai naftos terminalas uždarytas. Ir priminsiu, kad apie 20 % viso rusijos naftos ir naftos produktų eksporto eina per Novorosijską.
Štai kaip tik čia yra proga pacituoti vieną iš jų labai mėgstamų frazių: „o mes dar ir nepradėjome“. Na, išties, mes jau tikrai pradėjome, bet pradėjome nuo dronų komponento, o dabar atėjo laikas imtis to, ko jie iš tikrųjų mus išmokė – kombinuotų dronų ir raketų smūgių, kai dronai įvykdo oro gynybos perkrovos ir sunaikinimo funkciją, bet būtent raketos naikina pagrindinius objektus.
Na, mums vis dar trūksta trečiojo elemento –balistinių raketų. Bet nieko. Kaip dronų gamyba buvo sukurta „nuo nulio“, taip ir sparnuotųjų raketų gamyba buvo sukurta „nuo nulio“. Dabar ją plečiame. Dronų gamyba jau išaugo, tapo lygiavertė rusų pajėgumui. Na, lieka trečias elementas – nuosava balistika. Na, aš beveik įsitikinęs, kad ji pradės veikti 2026-aisiais.
– Gerai, na o dabar apžvelkime situaciją ant žemės. Pokrovsko-Myrnohrado aglomeracija. Šįryt perskaičiau dar vieną tokį ilgą Konstantino Mašoveco įrašą apie tai, kas ten vyksta, aptariant vakar dienos padėtį. Taigi, rusai dabar, kaip jis rašo, išties nori supančioti Ukrainos gynybos pajėgas gatvių mūšiais tiek Pokrovske, tiek Myrnohrade. Nes jei būtų galimybė daugmaž ramiai (o aš netikiu, kad galima ramiai, ir tai normalu) – atsitraukti, išeiti organizuotai, taip sakant, nes, kaip sako daugelis kariškių, ypatingos operacijos, išvedimo operacijos visada yra pačios sunkiausios operacijos. Jos yra sunkesnės nei puolimo, juo labiau sudėtingesnės gynybos. Taigi, rusija, todėl dabar pacituosiu, rusijos vadovybė negali nesuprasti, kad išvedus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalinius iš Myrnohrado į Pokrovsko krypties gynybos flangus, situacija pačiame Pokrovske, Rodinskio, Červonio, Lymano rajone galėtų pasikeisti. Bent jau Ukrainos ginkluotosios pajėgos tam turėtų reikšmingesnį šansą nei dabar. Išties, dabar mes nepatarinėsim, ar reikėtų ir kaip reikėtų išvesti ir išvis kada.
– Taip. Tai tikrai ne mūsų kompetencijos sritis. Būtent. Nesigilinkime į tai. Vietoje geriau matyti.
Betgi vienoje vietoje, deja, vis tiek Mašovecą pataisyčiau – kad rusai nesistengia primesti gatvių mūšių. Na, tai jiems pavyko. Ten, tiek Pokrovske, tiek Myrnohrade vyksta sunkios, užtruktinės gatvių kovos. Mūšiai tikrai labai sunkūs. Nepriklausomai nuo to, ar mes vis dar keliame sau tikslą išlaikyti miestą, ar tai jau ariergardiniai mūšiai. Tiesą sakant, negaliu to pasakyti dabar.
O ir jūs visiškai teisus, kad atsitraukimo operacijos, na, kai priešas, kaip sakoma, mina ant uodegos, visada yra sunkiausios. Pulti iš tikrųjų yra lengviau nei trauktis. Na, tai, sakykime, šiek tiek paradoksalu užnugariui, bet kiekvienas, kuris kariavo, tai puikiai žino, kad išeiti, ypač kai esi pusiau apsuptas, yra sunkiausia, kas tik galėtų būti. Pulti daug kartų lengviau.
Tačiau klausimas ne tas, ar mes jau pamažu iš ten traukiamės, ar vis dar bandome išlaikyti miestą. Esmė ta, kad mūšių pobūdis yra būtent labai sunkūs gatvių mūšiai visame mieste.
Ir, sakykim taip, kad mums pavyko iš esmės ten rusus sulaikyti, tai net, jei, sakykim, jiems dabar ir atitektų Pokrovskąs ir Mirnogradas,(o greičiausiai jau atiteks), nors, sakykim, „Azovo“ korpuso sėkmė į šiaurę nuo miesto suteikia tam tikrą atsargią viltį, bet, tiesą sakant, šiaip, ten situacija labai bloga, bet, tiesą sakant, mane labiau neramina kas kita.
O mums pavyko ten labai rimtai sulaikyti rusus. Jie ten moka visiškai siaubingą kainą, kad nereikšmingai pasistūmėtų. Bet taip pat jie aiškiai apčiuopė: „iš kur mes ėmėme rezervų“. Ir kol visas dėmesys sutelktas į Pokrovską, Zaporižė silpsta.
Tuo tarpu Zaporižės kryptyje, tiesą sakant, mūsų atsitraukimas turi organizuotą pobūdį, tačiau tai yra vienintelis pliusas. Vienintelis privalumas yra tas, kad mes ten organizuotai traukiamės ir nebėgame.
Bet priešas puola ten, na, yra labai rimta. Jau nuo praėjusios savaitės pradėta evakuoti gyventojus 10 km nuo regioninio centro, faktiškai iš Zaporižės. Na, o dabar priekiniai rusų daliniai yra tik 2 km iki Huliajpolės. O Hulijapolė yra ne tik Nestoro Ivanovičiaus Machno gimtinė, bet ir logistikos centras. Na, tiesą sakant, savo esme jis yra gana panašus į Pokrovską. Tai yra, orkai 2 km nuo Hulijapolės.
Na, tai labai rimta ir labai gaila, ir tai apskritai demonstruoja tai, kas vyksta mūsų fronte. Ir tai, kas vyksta – mano jau kalbėta šimtus kartų. Betgi tai visiškai nenaudinga. O, esmė ta, kad mes fiziškai neturime pakankamai kovotojų, kad paeiliui uždenginėtume visas tas naujas skyles, kurios atsiranda.
Žinote, kai [laivo] šone yra viena skylė, koks nors didvyriškas jūreivis gali ją pridengti nugara. Bet jei laivas yra kaip kiaurasamtis, na, jis nuskęs. Štai mes esame kažkur per vidurį. Tai dar ne kiaurasamtis, kurio nebegalima išgelbėti. Bet tai jau ne tik viena atsitiktinai pradaužta skylė, o skylė skylėčiausia. Ir todėl mes nuolat, mes nuolat kovojame gaisro gesinimo režimu.
Dabar mes nuolat kovojame skylių kamšymo režimu. rusai tai puikiai supranta. Ir kiekvieną kartą, kai juos kur nors sustabdome, jie iškart pradeda ieškoti: kur mes susilpninome savo gynybą? Iš kur mes perkėlėme pajėgas, jei sąlygiškai, pavyzdžiui, Pokrovske, mes juos sustabdėme. Taip. Įdomu. O pažiūrėkime, ar jie nepaėmė kovotojų iš Kupiansko? Ne, ne iš Kupjansko. Na, tada pačiupinėkim Zaporižę.
Ir viskas, tai yra, jie supranta, kad mes kovojame tame, žinote, savotiškame kaftane (toks rytų tautų drabužis – red.), kai norėdami prisiūti dešinę rankovę, turim nupjauti nuo kairės. Ir žinodami mūsų baisią, silpną, sakykim, poziciją, kad fiziškai mums nepakanka žmonių, jog galėtume gintis visame fronte, jie tiesiog patikrina kiekvieną fronto sektorių paeiliui ir, kaip matote, tai duoda rezultatų.
Jų puolimo tempas dabar visiškai skiriasi nuo to, kas buvo prieš mėnesį ar net prieš du mėnesius. Taip. Jų stūmimosi pobūdis yra toks pat, kaip ir buvo. Jie šliaužia. Jie ropoja. Jų kariuomenė jau tiek degradavo, kad iš principo nebepajėgi atlikti jokių prasiveržimo operacijų. Jie gali tik šliaužti, ir šliaužti sumokėdami didžiulę kainą. Tačiau jie tiki, kad gali sau tai leisti. Ir už tokią didelę kainą, su didžiuliais nuostoliais, jie tikrai praeina, neprasiveržia, to jie nesugeba, bet praeina mūsų frontą ir praeina kuo toliau, tuo greičiau.
– Taip, deja, tai užfiksuota. Tik prieš dieną Serhijus Biskryosna, parašė trumpą įrašą. Aš taip pat pacituosiu. Teko pasiimti savo įrangą iš tos zonos. Zona yra šiek tiek toliau į rytus nuo Huliajpolės. Taigi, jis rašo, kad iki fronto linijos jau yra 10-12 km, ir priešas jau pradeda naikinti visus objektus. Elektros jau seniai nėra. Judėti labai baisu. Jis ten rašo apie visokius FPV detektorius ar KABų detektorius, tačiau blogiausia – optiniais kabeliais valdomi dronai. Jų nesimato, bet jie yra, ir jie skrenda kone 20 km. Na, toliau objektuose yra net generatorius ir mobiliojo ryšio operatorių paliktas kuras. Tik imk, paleidinėk ir tarpuok, bet norinčių nėra.
Tai yra, ten tokia situacija, kad specifinė stebėjimo įranga ryčiau Huliajpolės jau šalinama.
Ir tai grąžina mus prie klausimo, kurį jau kelia Vokietijos politikai. Pavyzdžiui: „Kodėl daug 18–22 metų jaunuolių išvyksta iš Ukrainos, jei ten karas ir trūksta vyrų?“
–Tikrai taip. Tai yra raktas, kad galėtume pasiremti šio karo strategija ir pačiais kariniais-politiniais sprendimais. Nes, kad ir koks puikus karvedys bebūtum kažkur vietoje, fronte, bet jei neturi kam vadovauti, tai atleiskit, visas tavo genialumas tavęs visiškai neišgelbės. Napoleonas Bonapartas buvo bene iškiliausias savo amžiaus karvedys, tačiau kai jo kariuomenę nušienavo šiltinė, jis nieko negalėjo padaryti.
Na, mūsų kariuomenė buvo šienaujama ne šiltinės, mūsų kariuomenė buvo šienaujama klaidingos mobilizacijos politikos, tiksliau, antimobilizacijos. Tai suveikė ne blogiau nei šiltinė. Ir dabar esame kritiniame taške. Labai norėčiau, kad tai suvoktume.
Jūs žinote, kad visada esu prieš bet kokią paniką, nerimą ir taip toliau. Taigi ir dabar kalbame visiškai ramiai ir normaliai. Betgi tai nesvarbu, pasakykime taip. Taigi, turime aiškiai ir ramiai išsakyti objektyvų faktą.
Dabar esame sunkiausioje situacijoje nuo 2022-ųjų vasaros. 2022-ųjų pavasarį ir vasarą buvo dar blogiau. Tai tiesa. Ypač 2022-ųjų vasara buvo dar baisesnė nei dabar. Tačiau maždaug nuo 2022-ųjų rugpjūčio iki rugsėjo situacija visą laiką buvo daug geresnė. Taigi mes nuriedėjome į grėsmės lygį ir problemų lygį kaip būta praėjusių metų vasarą. Ir tam reikia radikalių pokyčių visoje mūsų karinėje politikoje. Tam reikia radikalių pokyčių kariuomenės valdyme, bet pirmiausia mobilizuojant ir aprūpinant kariuomenę.
Taigi, noriu, kad visi aiškiai suvoktume, kad jei tie radikalūs pokyčiai artimiausioje ateityje neįvyks, tai ši žiema iš tiesų gali tapti paskutine šio karo žiema. Bet ne todėl, kad putinas pagaliau sutiktų jį nutraukti, o dėl daug blogesnės priežasties.
– Na, teisingai. Tiesą sakant, tai patvirtina ir amerikiečių karo analitikas Maiklas Kofmanas dar viename paskelbtame savo esė. Na, jis pabrėžia tuščius kilometrus ir kad per juos, pro tas tuštumas praeina rusų kareiviai. Kartais net grupėmis po du, bet [sunkiasi] lašas po lašo. Visų nenužudysi. Tokia amžina išvada. Jei jūsų kareivio kažkur nėra, tada priešo kareivis tikrai ten ateis.
Labai ačiū už paaiškinimus, labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos.
Priminsiu, kad su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas ir buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.