rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj lapkričio 25-osios rytą „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie masinę kombinuotą rusijos ataką prieš Ukrainą, ypač Kyjivą, apie sprogimus rusijos federacijoje, objekto Gelendžike sunaikinimą, apie Taganroge atakuotą lėktuvą A-60, ar verta aušinti burną dėl Tramputino „taikos plano“.
– Sveiki visi. Šiandien antradienis, lapkričio 25-oji. Dar vienas neramus rytas po tokios pat neramios nakties. Nepaisant to, dirbame. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Na, štai nauja suvestinė, tik trumpai pacituosiu kelis skaičius iš jos. Minus 1120 okupantų personalo, minus 2 tankai, minus 4 šarvuotos kovos mašinos, minus 18 artilerijos sistemų, minus 2 priešlėktuvinės gynybos sistemos. Tai įdomu.
Na, nerami naktis buvo ne tik mums, bet ir rusijai. rusijos agresijos ministerija pranešė apie berods 246 numuštus dronus. Jau yra šiek tiek informacijos apie tai, kuo jie buvo numušti. Tačiau labai įdomu, kad rusijos oro gynybos sistemos raketa pataikė į gyvenamąjį namą Gelendžike.Tai Krasnodaro krašte. Na, taip kartais veikia jų oro gynyba.
Prie mūsų jungiasi svečias pokalbiui. Kalbamės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Pradėsiu nuo Roberto Brovdy, dar žinomo kaip Madjaras, citatos. Šiandien 7:30 jis parašė: „Produktyviausia giluminių smūgių į pelkes lapkričio naktis. Kirminas siautėja, tad būkime budrūs“. Na, išties šiandienos atakoje prieš Kyjivą rusai panaudojo, na, iš esmės, visas turimas sistemas – ir „kalibrus“, ir „iskanderius“ ir „kinžalus“. Jie masiškai panaudojo dronus masalus „gerberas“.
Vienas iš stebėtojų „blogerių“ šįryt rašė, kad, sprendžiant iš to, kas buvo numušta, bent jau pietiniame regione, iš nuolaužų aišku, kad ten buvo, na, beveik vien „gerberos“, tačiau jų buvo labai, labai daug. Galbūt matote kokių nors atakos šiąnakt ypatumų?
– Na, matot, ji vis dar tęsiasi. Šios nakties ataka dar tebevyksta ir šį rytą. Štai dabar labai aiškiai girdžiu už lango, kaip dirba mūsų gynėjai. O kai buvo skaitomos jūsų žinios gan gerai girdėjosi, kaip jie dirba. Kaip tik ten dūzgė kažkokia „gerbera“.
Taigi, nedelsdami pasielkime atsakingai. Priminkime mūsų klausytojams, kad dabar yra paskelbtas pavojus, ir jei mes nesame slėptuvėse, na, pavyzdžiui, aš, tai yra mūsų asmeninė atsakomybė.Taigi, mes buvome įspėti. Sakykim taip, kas nori, turi galimybę pasislėpti, o kas taip nesielgiame, suprantame, kad rizikuojame. Taigi, galime tęsti.
Kalbant apie esmę, iš principo, komentuoti ataką, kuri dar net nepasibaigė, na, dar ankstoka. Pamatysime, kai žinosime visą sudėtį, ir kas skrido, ir kiek pavyko, kiek nepavyko numušti. Na, deja, pamatysime, kur buvo pataikyta, nes puikiai suprantame, jog iš tiesų negalima numušti [ar nukreipti] visų [priešo bepiločių].
Taigi. Dėl „gerberų“ galiu tik tiek pasakyti, kad tai tikrai stipriausias dalykas, kurį rusai dabar turi pasidarę.Tai būtent kombinuotų atakų praktika, kai dronai naudojami ne tik kaip smūgiavimo priemonė, bet galbūt net pirmiausia, – būtent kaip oro gynybos perkrovimo priemonė. O svarbiausia išties yra tai, kad pagrindinį vaidmenį smūgiuojant vykdo dviejų tipų raketos: sparnuotosios ir balistinės.
Na, štai ko išties mes iš jų mokomės, nes tai iš tiesų yra tikrai veiksminga taktika. Tai veiksminga strategija. Būtent perkrauti priešo oro gynybą ir, na, aiškiai paskirstyti, kas (didelė tikimybė) turėtų smogti savo taikiniui, o kas pirmiausia turėtų sukurti [antpuolio] foną.
Mes iš jų tai jau perimame, ir tai nėra blogai. Bet kuriame kare per visą žmonijos istoriją, jei priešas išrado ką nors veiksmingo, protinga to neignoruoti, o greitai pritaikyti ir patobulinti. Na, o trečiojo komponento – balistinių raketų – mums kol kas trūksta.
Labai tikiuosi, kad fraze „kol kas“ apibūdinamas laikotarpis vis trumpėja ir jau 2026-aisiais man nebereikės daryti šios išlygos, kad mūsų kombinuotos atakos kol kas ne visai kombinuotos, nes dronais ir rusijos oro gynybą prisodriname, ir vis dėlto tai vis dar pagrindinė smūgiavimo priemonė.
Jau pasirodė savos sparnuotosios raketos, bet dar ne toks kiekis kaip rusų. Taigi. Na, balistikos dar vis laukiame. Tuoj turėtų atsirasti. Bet šiaip, pačią strategiją, tą taktiką mes iš jų perėmėme. Ir pasirodo, kad jų oro gynyba taip pat labai gerai persikrauna [,,užspringsta‘‘].
Pasirodo, jie realiai niekad ir nebuvo uždengę visos didžiulės rusijos teritorijos, visų tų išsibarsčiusių objektų. Jau ne kartą minėjome, kad ten, kaip dainavo jų dainininkas, 8200 varstų dykrų, kas klasikiniuose senuose karuose su kavalerija ar tankais visada buvo jų pranašumas.Tačiau kai reikia uždengti dangų, priešingai, būtent tai tampa labai silpna vieta.
Tačiau taip pat minėjome, kad jų oro gynybos priemonių pirmiausia buvo pakankamai pridengti fronto linijai, puolimo tvarka, kaip jie sako, veikiančiai kariuomenei. Na, pakako pridengti sostinę baltaakmenę maksvą ir pakako ne tiek uždengti kiek šiaip taip pridengti. Čia svarbu, koks yra veiksmažodžio priešdėlis. Taigi, šiaip taip pridengti [laikinai okupuotą Ukrainai priklausantį] Krymo pusiasalį, ypač ,,sakralinį‘‘ tiltą.
Taigi dabar galime pakoreguoti tai, ką pasakėme. Jiems iki šiol to pakako, bet dabar tai jau gerokai išsekę. Tai, kad mūsų dronai dabar taip aktyviai ir sistemingai veikia pamaksvėje, nėra atsitiktinumas. Tai ne dėl to, kad jie staiga būtų nusprendę susilpninti savo sostinės gynybą, nusprendę, kad yra svarbesnių objektų. Visai ne. Lygiai tą patį jie daro ir mums.
Tai yra, mums jau pavyko tiek perkrauti (prisodrinti) jų oro gynybą, kad ji fiziškai neįstengia susidoroti. Jiems taip pat nepakanka ir mobiliųjų grupių, ir raketų zenitiniams kompleksams. Jiems realiai tų zenitinių raketų kompleksų jau pradėjo trūkti. Ir tai yra reikšminga.
Esmė ta, kad jei artilerijos sviedinius jiems labai ilgai tiekė Šiaurės Korėja ir mažino jų trūkumą net dvejus metus, tai zenitiniai raketų kompleksai – daug jautresnis klausimas. Korėjos zenitiniai raketų kompleksai –ne tai, kuo rusai galėtų pasikliauti. Na, kaip bebūtų, tai neveikia. Na, ir tada…
Atkreipkite dėmesį, jog ši žiema dar tik artėja, tiksliau, dar net nesibaigė ruduo. Taigi, taip, mūsų laukia itin sunki žiema. Ji išties bus itin sunki, bet tai bus pirmoji simetriška žiema [ir rusijai]. O tada pamatysime, kaip bus su tuo nesunaikinamumu, kurį mes tobuliname jau ketvirtus metus.
– Na, stebėsime nesunaikinamumą, bet yra įdomi detalė, kurią pastebėjo Konstantinas Mašovecas iš Informacinio pasipriešinimo grupės, mėgstu jį cituoti. Ir šįvakar, sprendžiant iš visko, taip pat ir iš paskelbto vaizdo įrašo apie Krasnodaro kraštą, jis parašė: „rusijos oro gynyba kovinėje veikloje pradėjo naudoti naujas valdomas zenitines raketas. Taigi, padažnėjo rusijos zenitinių valdomų raketų pataikymų į jų pačių daugiabučius. Taip nutinka, kai užstringa zenitinės raketos nusitaikymo galvutė.“ Ta istorija išties užfiksuota vaizdo įraše, kaip paleidžiama kažkokia zenitinė raketa ir po to ta raketa smogia į gyvenamąjį namą Gelendžike. Ar tai tik projektavimo – gamybos defektas, kaip jūs tai vertinate?
– Na, esmė ta, kad jiems baigėsi senos atsargos, kaip ir smogiamosios priemonės. Ne kartą kalbėjome, kad dabar jas šaudo tiesiog ,,iš konvejerio‘‘ [iš karto, atsargų kaupti nėra kada]. Kai tik jų pagamina, kai tiesiog tik šiek tiek surenka, iš karto paleidžia į taikinius. Panašu, kad su zenitinėmis raketomis yra lygiai tas pat.
O jau seniai žinomas, toks linksmas mums, tačiau liūdnas orkams, dėsnis, kad kuo senesnis sovietinis produktas, tuo didesnė tikimybė, kad jis suveiks. O tai, ką jie dabar daro, ypač skubėdami, na, tai jau yra importą pakeičiant tuo, kam jokių „analogų nėra“.
– Gerai. O dėl A-60. Taigi, jau yra Ivano Kyryčevskio apžvalga. Jis yra portalo „Militarnyj“ apžvalgininkas, daug rašo apie aviaciją. Jis pateikia keletą unikalių detalių apie sovietinį projektą lėktuvų, kurių serijinė gamyba nebuvo pradėta. Juos pagamino tik du. Jis vadinasi A-60 ir turėtų veikti kaip skraidantis lazeris, kurio spindulio galia 2 kW. Dabar jau galima pamatyti, kaip buvo pataikyta į tą lėktuvą Berijevo aerodrome, Berijevo vardo moksliniame techniniame komplekse. Kitais duomenimis, kas dar įdomiau, užfiksuotas gaisras kažkokiame angare.
Taigi, tas lėktuvas stovėjo po atviru dangumi, bet užfiksuotas gaisras kažkokiame angare. O būtent ta Berijevo vardo gamykla dalyvauja valstybiniame projekte Tu-95 modernizuojant į Tu-95MS.
Man atrodo, kad šis taikinys, nors tik 150 km nuo fronto linijos nutolęs, na, kaip tik įdomus dalykas. Ką jūs dėl to įžvelgiate?
– Na, čia jiems nepasisekė. Reikalas tas, kad jie tikrai turi unikalią gamyklą, vos už 150 km nuo fronto linijos, kurios nedubliuoja kitos rusijos įmonės. Tik Berijevo gamykla Taganroge – vienintelė gamykla, aptarnaujanti ir jų strateginę aviaciją. Tiksliau, ji jos neaptarnauja, aptarnauja kiti, atleiskit, modernizavimo darbus gali vykdyti tik ši gamykla. Bet tai taip pat vienintelė gamykla raškoje, galinti modernizuoti ir netgi tiesiog aptarnauti skraidančius radarus. Taigi A-50, kurių, beje, dėka mūsų gynėjų pastangų vietoj šešių liko tik trys. Ir tai išties yra kartu jų ausys ir akys, visa jų aviacijos jutiklių sistema.
Na, todėl Berijevo gamykla yra išties labai pažeidžiamas objektas, kuris jiems yra kritiškai svarbus. Sąžiningai, man šiek tiek gaila to senovinio lėktuvo su nuo iš pat pradžios neveikusiu lazeriu, nes tai grynai muziejaus eksponatas. Jis mums jokios grėsmės nekėlė. Akivaizdu, kad jis nukentėjo vien todėl, jog buvo toje gamykloje.
Bet pati gamykla mums realiai reikalinga. Ji mums kritiškai svarbi, nes rusai dabar labai atsargiai naudoja savo skraidančius radarus. Na, jie jau tris iš šešių prarado. Todėl jie labai atsargiai elgiasi su tuo, kas liko. Galbūt mums ir nepavyks jų sunaikinti. Nors, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Taip nutinka, nes kartais skirtingi vorai numezga skirtingus voratinklius. Na, bent jau jie tikrai juos realiai saugo, kaip savo akies vyzdį. Bet ir tie lėktuvai pamažu dėvisi.
Visi tie lėktuvai yra labai, labai seni, ne tik seni, jie yra labai senoviški. Ir kai tik kažkas pradeda juose strigti, vienintelė įmonė, kuri gali, na, o gal geriau sakyti būtuoju laiku, galėjo jiems pasitarnauti, tai Berijevo gamykla. Todėl, jei mes jos net šįkart dar nepribaigėme, tai reiškia, kad tikrai pribaigsime. Klausimas, kiek suprantu, mes dar nežinome, kokio masto ten pažeidimai. Kai kuriuose rusijos forumuose kažkas kalbėjo, kad gamyklos atseit nebėr, taip, bet liko įmonė. Jei taip, tai taip, tada rašome riebų tašką, bet jei dar ne, dar liko dalis gamyklos, na, už 150 km mes visiškai ramiai ją sudaužysim, kad būtų ,,teisingos‘‘ būklės.
– Gerai. O dėl Ukrainos balistikos, kurią jau minėjome šiandien. „Fire Point“ beje sąžiningai tiesiai šviesiai pripažįsta, kad nukopijavo rusišką S-400 raketą iš S-400 komplekso, bet labai ją modifikavo ir atitinkamai dabar ji veiks kaip ukrainietiška balistika.Taigi, FP7 jie pavadino iki 200 km lekiantį modelį, FP9 – iki 855 km. Iki šių metų pabaigos jie žada arba planuoja įgyti valstybinį kodifikavimą. Tai kaip tik ta pačia kryptimi. Tačiau įdomu tai, kad jie neslepia, jog paėmė S-400 konstrukciją, nieko baisaus.
– O kas čia blogo? O kas tame iš tikro blogo? Beje, ankstesnis jų produktas, kuris jau gaminamas serijiniu būdu, tai būtent labai greita ikigarsinė sparnuotoji raketa FP-5 „Flamingo“, na, ji irgi neatsirado iš niekur, ir tai visiškai teisinga. Na, dviračių išradinėti nereikia, jais reikia važiuoti. Štai „Flamingo“ jau baigta. Tai būtent jų produktas, gana originalus, bet jis nebuvo pagamintas „iš nieko“.
Jie vėlgi neslepia, kad, pirma, jie turėjo sovietinį reaktyvinį nepilotuojamą lėktuvą „Striž“, su visa technine dokumentacija, ir, tiesą sakant, netgi buvo bent vienas egzempliorius, tinkamas išardyti iki paskutinio varžtelio. Ir taip pat jie saugo vienos iš Kh raketų techninę dokumentaciją. Galiu klysti, bet, jei neklystu, berods Kh-101. Taigi, beveik tokios pat, kaip vienos sovietinės Kh raketos. Visiškai tokios pat.
Būtent pradėjus nuo tokio įdirbio, per dvejus metus tikrai galima pagaminti galingą sparnuotąją raketą. To nuo vyželių (pradžių pradžios) nepadarysi. O balistikos atžvilgiu visiškai toks pat pragmatiškas, praktiškas požiūris. Panaudoti kažką, kas iš tikrųjų skenda, ir tada, na, nežinau, ar tai dar patobulinti, ar tiesiog pritaikyti prie mūsų turimų komponentų. Nes tiek mūsų, tiek maskolių komponentų rinkos skirtingos. Jie gali remtis Kinijos rinka, bet iškyla didelių iššūkių dėl vakarietiškų komponentų. Mums – visiškai kitaip.
Taigi, faktiškai reikia modifikuoti raketą pagal tuos mums prieinamus komponentus, na, ir gaminant ją galima ir patobulinti. Štai ko jau aš nežinau, tai nežinau. Nesu raketų inžinierius. Bet visų pirma, tai susiję su jos modifikavimu pagal mūsų gamybos pajėgumus. Kitais žodžiais tariant, tai vadinama atvirkštine inžinerija.Tai vadinama lokalizacija. Vadinkite tai, kaip norite. Tačiau faktiškai gauname produktą, kuris savo savybėmis yra artimas tam, nuo ko buvo nukopijuotas. Na, greičiausiai, su tam tikrais pakeitimais.
Na, pavyzdžiui, FP-5 „Flamingo“ gerokai skiriasi išvaizda tiek nuo „Striž“, tiek nuo Kh. Galima sakyti, kad hibridizacijos būdu gautas visiškai naujas produktas. Balistikoje matyt išties bus tiesiog S-400 klonas. Bet ar tai svarbu? Svarbiausia, kad tik jis skristų ir naikintų orkus. Na, mes čia tik šiek tiek, sakykim, pakeičiam akcentus. Reikalas tas, kad rusams S-400 pirmiausia yra analogų neturintis zenitinis kompleksas, kuris…
– Dėl kažkokių priežasčių jie buvo perprojektuoti antžeminiams smūgiams. S-300 jie perprojektavo antžeminiams smūgiams. Bet dabar…
– Būtent tai ir norėjau pasakyti, kad kažkada, beje, jie labai aktyviai naudojo S-300 būtent kaip tokį, sakykim ATAKAMS pakaitalą. Būtent smogti antžeminiams taikiniams. Vienu metu Mykolajive aš pats buvau papuolęs į kaip tik S-300 apšaudomą lauką.
Na, jos efektyvumas, beje, buvo labai vidutiniškas, kadangi iš esmės būdama zenitinė, į antžeminius objektus ji skrido ne itin tiksliai. Taip, ji atskrenda, ji sprogsta, bet maždaug kilometro tikslumu. Taigi tinka tam tikro ploto „košmarinimui“. O dabar ji keičiama, na, iš pat pamatų.
Apibendrintai tariant, skraidanti dalis naudojama tokia pat kaip ir priešlėktuvinės raketos, tačiau visa nutaikymo sistema ir kovinė galvutė iš pat pradžių gaminamos ne kaip zenitinės, o kaip smūgio į antžeminius taikinius. Taigi tiek pačia išvaizda, tiek, svarbiausia, valdymo sistema tai labiau panėši į raketą S-400, bet nutaikymo sistema artimesnė „Iskanderui“.
Taigi, taigi. Na, tiesiog tarsi manos iš dangaus nekantriai laukiame kovinių bandymų, nes mums kaip tik labai trūksta to komponento, kad turėtume pilną komplektą.
– Gerai. Na ir dar viena labai svarbi istorija. Net ir tokiuose pokalbiuose dabar negalime neskirti dėmesio įvairiems taikos planams. Vakar buvo daug pranešimų. Pasirodo, JAV armijos ministras vakar vakare susitiko su rusais Abu Dabyje.“
Taigi ir žinoma „The Times“ analizuoja, kas parašyta įvairiose tų taikos planų versijose, ir jiems užkliuvo punktas dėl Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mažinimo. Tai svarbu. Būtent Ukrainos ginkluotąsias pajėgas – iki 600 000 personalo. Vakar jau buvo skelbiami įvairūs kiti skaičiai. Sakykim nebe 600 000, o 800 000.
Jūsų nuomone, kam kabinėtis prie kiekio, Ir kas mums, sakykim, taikos metu sutrukdytų, jei parašytume 600 000, o dar 600 000 paslėptume policijoje?
– Na, ne. Manyčiau, kad aptarinėti konkrečius skaičius išvis neteisinga. Ir kai kalbama apie konkrečius skaičius, man atrodo, kad tai daroma arba nesusigaudant, arba sąmoningai siekiant išsisukti nuo klausimo esmės. Tai yra pati klausimo esmė. Atsiprašau, bet tokie apribojimai visada primetami tokioje situacijoje, kai agresyvų karą pradėjusi šalis jį pralaimi. Tada ją nugalėjusios valstybės ją suvaržo, kokią kariuomenę ji ateityje galėtų turėti, kad, taip sakant, daugiau nesikandžiotų.
Atsiprašau, bet mūsų atveju abiejų sąlygų nėra. Pirma, mes nepradėjome šio karo; mes ginamės, o antra, atleiskit, bet mes jo dar nepralaimėjome. Taip, dabar esame itin sunkioje situacijoje; galima net sakyti, sprendžiant iš pastarųjų mėnesių dinamikos, kad pralaimime. Tačiau per šį karą ne kartą matėme, kaip ta dinamika gali pasikeisti tarsi siūbuojanti švytuoklė – ir į kairę, ir į dešinę.
Atleiskit, mes karo ir nepradėjome, ir jo nepralaimėjome. Todėl abi sąlygos, kurioms esant nugalėtojai uždeda apribojimus pralaimėjusios šalies kariuomenei, nėra įvykdytos. Tad visiškai nėra prasmės kalbėti apie konkrečius skaičius. Pats tokio apribojimo faktas išvis yra absoliučiai nepriimtinas. Na, bet tinka, nebent tik rusams, kurie šį planą ir rašė.
Beje, nustokime tai vadinti Trumpo planu. Puikiai žinome, kad net dokumento originalas buvo parašytas rusų kalba, o toliau „Google“ išverstas ir šiek tiek paredaguotas. Tai jau parodyta. Na, atsiprašau. Taigi, tai yra putino planas, kurį, kaip tame sename anekdote peidžerdžanas [čia – pasiuntinukas] jį perdavė. Taip, tad, atleiskit, vadinkit melą tikruoju vardu. Štai jo pakalikas, 47-asis Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas, dabar jis yra pastumdėlis ir teikia vladimiro vladimirovičiaus angliškai prirašytus popierius. Štai kaip. Tad vadinti tai Trumpo planu yra tas pat, kaip vadinti kažkieno telegramą lapkričio planu. Tai pirmas momentas.
O kokia būtent yra viena iš pagrindinių šio putino plano pozicijų? Tie apribojimai dėl kariuomenės dydžio, dėl ginklų rūšių ir panašiai. Be to, tai žemina, ir visiškai nepagrįsta. Bet iš principo to vadinamojo taikos plano esmė išties yra kapituliacijos sąlygos. Tai nevadintina taikos planu. Tai kapituliacijos sąlygos.
Taigi, išvertus į kasdienę kalbą, tai skamba maždaug taip: prievartautojas sutinka laikinai nutraukti aktyvius seksualinius veiksmus. Betgi taip besielgdamas jis visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės už viską, ką padarė, ne tik nuo baudžiamos atsakomybės, bet ir moraliai, ir grįžta į visuomenę kaip gerbiamas žmogus. Tuo tarpu aukai griežtai draudžiama turėti dujų balionėlį, netgi nagų lako, nagų dildės ar bet kokio kito daikto, kuriuo ateity būtų galima pasipriešinti prievartautojui, jei šis malonėtų sugrįžti. Ji netgi įsipareigoja apsikirpti nagus, kad netyčia neapdraskytų.
Štai kaip putino ultimatumas išverčiamas į kasdienę kalbą. Ir, tiesą sakant, man šiek tiek juokinga, kaip apie tai rimtai diskutuojama pasaulinės aukščiausiosios diplomatijos lygmeniu ir žiniasklaidoje. Na, toks [opusas] tikrai nebus pasirašytas. Tokio dalyko pasirašyti negalima, nes mes dar šio karo nepralaimėjome.
Taigi, tiesą sakant, kam iš vis skirti tam tiek daug dėmesio, ypač analizuojant jį punktas po punkto? Visa tai iš vis nepriimtina. Iš 28 punktų priimtinas tik vienas – tas, kuris susijęs su belaisvių mainais. Viskas; kiti 27 yra visiškai nepriimtini, ir nėra prasmės jų net aptarinėti.
–Labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos. Labai ačiū už jūsų paaiškinimus. Priminsiu, kad su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas ir buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Na ir tokia įdomi, žinot, mažytė Kostiantyno Mašoveco šiąnakt parašyta pastaba.
„Antroji pasaulyje“ armija (būtinai kabutėse), remiama „trečiosios pasaulyje“ armijos (kuri taip pat kabutėse), bando įrodyti Pirmajai pasaulio armijai, kad 22-oji pasaulio armija privalo kapituliuoti, bet pastaroji atsisako kapituliuoti ir toliau talžo „antrąją pasaulyje“ armiją.
Tuo, mielieji, ir baigiame.
Parengė LL, redagavo VK.