rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj lapkričio 28-osios rytą „Radio NV“ eteryje kalbėjo, kad reikšmingai situacija komplikuojasi netoli Huliajpolės, apie Ukrainos teritorijoje pirmą kartą pasirodžiusius Korėjos pėstininkus, kaip turėtų atrodyti tikrieji sąjungininkai, apie tai, kaip reljefo ypatumai veikia situaciją fronto linijoje, apie kritiškai svarbų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms klausimą ir absurdišką mobilizacijos Ukrainoje situaciją, apie katastrofiškai pavėluotas kariuomenės reformas, apie bepiločių orlaivių smūgius Kadyrovo objektams Grozne, kokių tikslų tomis atakomis buvo siekiama, taip pat apie diktatoriaus putino tezes dar vienoje jo kalboje bei jo demencijos požymius.
– Sveikinu jus, žmonės ir šlovė Ukrainai! Speciali „Radio NV“ transliacija tęsiasi. Esu Tetiana Ivanska. […] Na, žinoma, pirmiausia pakalbėkime apie situaciją fronte, apie tai, kas ten vyksta, apie mūsų smūgius, apie tai, kas kalbama apie situaciją fronte.
Ir svarbiausia, manyčiau, ką galvoja Jungtinės Valstijos. Vakar vakare matėme, kaip kremliaus pelėsis atsirado Kirgizijoje, berods bandė pasisakyti apie kažkokią draugystę su Kirgizija, apie bendradarbiavimo svarbą, visa tai, visas jo pasirodymas spaudai buvo skirtas karui prieš Ukrainą.
Ir manyčiau, kad apie žinutes Donaldui Trumpui taip pat pakalbėsime. Na, pradėsime nuo svarbiausio, nuo to, kas dabar išlaiko Ukrainą stiprią ir nepriklausomą. Kalbėsime apie frontą ir apie mūsų Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, dėl kurių turime galimybę čia kalbėti.
Kalbamės su Evgenu Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Pone Evgenai. Naujienose buvo paminėta Huliajpolė. Norėčiau pradėti nuo šios krypties, nes Ukrainos gynybos pajėgų daliniai turėjo pasitraukti iš kelių gyvenviečių šioje Huliajpolės kryptyje, nes, kaip žinome, ten, po rusų užėjimo ar rusų artėjimo, viskas sugriauta ir viskas jau naikinama. Nieko neliko, jokių namų, tik krateriai. Ir kaip sakė pietinių gynybos pajėgų atstovas Vladyslavas Vološin, padėtis šioje kryptyje dabar yra gana sudėtinga. Vien per pastarąją parą ten buvo užfiksuoti 22 koviniai susirėmimai. Kokia ten padėtis dabar? Kiek toli praveržė rusai?
O jei kalbama apie Huliajpolės kryptį, tai ar kalta žiniasklaida, ar ta sudėtinga situacija persimetė iš Pokrovsko į Huliajpolės kryptį, ar viskas vyksta vienu metu?
– Tai vyksta vienu metu. Tačiau ryšys išties kaip tik tiesioginis ir betarpiškas. Vėliau ta Zaporižios kryptis mūsų šalyje pradėjo silpnėti. Įvardinkime tai tiesiogiai. Tai jau nebe Huliajpolės kryptis. Nes pati Huliajpolė išties virsta mūšio lauku. Ji jau tampa fronto linija, o už jos stovi pati Zaporižia. Priminsiu, kad orkai dabar yra už 2 km nuo Huliajpolės. O dar, – ne tik patys orkai, bet korėjiečių dalinių kovinės rikiuotės dabar užfiksuotos toje pačioje kryptyje.
Taigi, kitaip nei praėjusį kartą, kai korėjiečiai buvo naudojami teritorijoje, kuri bent jau laikoma teisėta rusų teritorija, tai yra Kursko srityje, dabar pirmą kartą Korėjos daliniai, o ne atskiri patarėjai, ne techniniai specialistai, bet pėstininkų daliniai pirmą kartą naudojami okupuotoje tarptautiniu mastu pripažintoje Ukrainos teritorijoje.
Tai nedidelis nukrypimas nuo temos. Dabar aptarsime frontą, bet tai prie klausimo kaip iš tikrųjų atrodo sąjungininkai. Deja, taip nutiko, kad putinas turi sąjungininkų, pasiryžusių tiesiog imti ir pasiųsti karius, kurie kompensuotų tai, kad net rusijos kariuomenėje, matyt, jau yra rimtų problemų, kaip papildyti karius. Na, jie turėjo problemų su atsargų papildymu. Draugas Kim Čen Unas vėl paremia petimi. Galime tai palyginti su tuo, kaip elgiasi mūsų sąjungininkai. Na, gerai, mažiau apie tai. Grįžkime prie reikalų fronte.
Taigi, Zaporižios kryptis pradėjo labai rimtai „skęsti“ iškart po to, kai mums pavyko bent iš dalies stabilizuoti situaciją Pokrovske. Na, nereikia būti puikiu strategu, kad suprastum šį ryšį. Mes neturime rezervų užnugaryje. Mes neturime ką paimti iš užnugario skylėms fronte užkimšti. Kai kažkur fronte atsiranda skylė, kai kurie kovai parengti vienetai paimami iš kitos fronto vietos ir skubiai pradedamas ruošti rinktinis mišinys. Tai yra, ten, kur jau gaisras, kur situacija jau katastrofiška, pradedama permetinėti dalinius iš tų vietų, kur santykinai ramu. Ir su tuo mišiniu kažkaip bandoma situaciją stabilizuoti.
Orkai, deja, nėra kvaili. Jie puikiai žino mūsų pagrindinę silpnąją vietą. Beje, jei apskritai, tai bene vienintelė mūsų labai silpna vieta. Tai personalo trūkumo problema. Jie tai puikiai žino. Ir todėl, kai jie pamatė, kad Pokrovske visai neblogai sekėsi pulti, o vėliau tapo daug sunkiau stumtis į priekį, na, jie elementariai moka sudėti 2 ir 2. Jie supranta, kad vadinasi mes iš kažkur paėmėme pastiprinimą, kuris juos sustabdė. Ir nesustabdydami savo kariuomenės prie Pokrovsko, kur ir toliau kala į tuos naujai atvykusius pastiprinimus, tik ne taip sėkmingai, tuo tarpu visiems kitiems liepia skubiai ištirti, iš kur mes paėmėme tuos dalinius ir tuos žmones, kur atitinkamai gynyba praretėjo.
Ir kai tik jie pradeda čiupinėti, na, jie elgiasi pagal tą liaudies patarlę „kur trumpa, ten trūksta“. Taigi, jei kur nors jiems pasidaro sunku, jie pradeda ieškoti, kur suplonėjo mūsų gynyba.
Taigi jie suprato, kad, matyt, mes Donbasą blokavome daliniais, kurie anksčiau buvo dislokuoti Zaporižios kryptyje. Jie pamatė, kad toje Zaporižios kryptyje, sakykim, liko mažiau žmonių ir dalinių, ir davė komandą „fas“, metėsi pirmyn ir pradėjo permetinėti ten savo pastiprinimus, pavyzdžiui, neišvesdami jų iš Pokrovsko. Jie turi tam tikrų atsargų okupuotose teritorijose. Na, ir prasidėjo.
Plius, plius, žinoma, reljefo sąlygos dabartiniame kare, kuriame praktiškai nėra tokios fronto linijos, kaip, pavyzdžiui, 2023-aisiais, kai mes atsimušėme į Surovikino liniją, kuri, pamenate, kokia buvo? Tokios trys ilgiausios tranšėjos, sujungtos viena su kita.
Taigi 2025-aisiais nieko net panašaus nėra. O fronto linija yra apie 40 kilometrų pločio, taip vadinama, kaip ją pavadino Vakarų žiniasklaida. Man nelabai patinka šis terminas, bet niekas dar nepasiūlė geresnio. Tai vadinamoji „neutralizavimo zona“ (killzone“).
Taigi, tai nėra pilkoji zona ta prasme, kad niekas jos nekontroliuoja. O čia yra visiškai priešingai. Tai sritis, kurią kontroliuoja abiejų pusių dronai tuo pat metu ir kurioje visiems – ir mums, ir orkams – labai sunku išlikti. Tada frontas atrodo kaip 40 kilometrų pločio zona, kur viskas, viskas, kaip matot, iškart sunaikinama.
Tokioje situacijoje daug kas priklauso nuo reljefo. Ir atitinkamai Charkivo ar Donecko srityse mes laikomės tarp pasodintų medžių, ten esančių reljefo elementų. O Zaporižios kryptyje tėra plika stepė. Ten galima slėptis tik už pastatų. Na, atitinkamai, kai tas pastatas tam tikram ruože jau visiškai KAB-ų sugriautas, tai ir fiziškai užsikabinti nėra už ko. Plikoje stepėje neapsikasi nuo dronų, kurie kaip tik to ir laukia.
Taigi tų dviejų faktorių derinys yra svarbiausias, kad mes tiesiog neturime žmonių, be to, yra ir nepalankus reljefas, kuriame sunku pasislėpti nuo dronų.
Štai kodėl frontas dabar ten traukiasi milžinišku greičiu. Neatskleisiu paslapties, kad civilius gyventojus jau evakavo iš kai kurių kaimų, kurie yra už 10 km nuo Zaporižios miesto, nuo regiono centro. Todėl perspektyva kovoti dėl mūsų Zaporižios nėra rytojaus perspektyva, bet ji jau gresia.
– Taigi. Na, tiesą sakant, kalbant apie samdinius iš KLDR, taip pat radau straipsnį apie tai, kad KLDR dabar privaloma mokytis rusų kalbos. Tai reiškia, kad rusija elgiasi taip pat, kaip visada, kai buvo imperija, o sovietų sąjunga – sovietinė imperija. Ji ima sąjungininkus ir tada tie sąjungininkai tampa lojalūs tai teroristinei federacijai.
Kalbant apie tai, ką mes imame iš vienos krypties ir metame į kitą kryptį, rusai tai supranta.
Čia tikriausiai vertėtų dar kartą iškelti kariuomenės reformų klausimą. Kiek toli esame pažengę šiuo klausimu? Suprantu, kad yra daugiau, ką norėčiau su jumis aptarti – ir kitas temas, ir kitus smūgius. Bet vis dėlto man atrodo, kad kariuomenės reformų klausimas jau prinoko, tai labai svarbus klausimas.
– Ne tai, kad prinoko, o jau ir pernoko. Jūs klausiate, ar mes darome pažangą vykdydami šias reformas? Ne. Orkai veržiasi į priekį, o mes vėl juos sustabdome surenkamais mišiniais. Vėlgi, tai yra „greitosiomis prigriebtų“ vienetų kratinys. Korpusų reforma, dėl kurios, tiesą sakant, aš taip pat turėjau daug vilčių, na, tiesą sakant, beveik neįvyko.
Taip, kai kurie daliniai, kurie buvo tiesiog elitiniai, labiausiai pasirengę kovai, todėl jie buvo sėkmingai išskirstyti į korpusus. Jei Trečioji [atskiroji šturmo brigada] jau kaip brigada buvo galingas vienetas, tai Trečiasis korpusas dabar galingas vienetas. Jei „Azov“ pulkas, koks jis buvo, na išties „super“, tai „Azovo“ korpusas dabar – tikrai „super“.
Bet ten, kur, sakykim, nebuvo Trečiosios, nebuvo „Azovo“, nebuvo Chartijos [13-oji Nacionalinės gvardijos kovinė brigada], bet buvo paprasti vidutiniai pėstininkų daliniai, tada daug buvo tikimasi iš pabandymo daugelį vidutinių pėstininkų dalinių suformuoti į korpusus. Betgi, sakykim taip, rezultato nėra. Taigi, jie dabar formaliai yra korpuso dalis, bet kaip jie kovėsi, taip ir dabar tebesikauna [niekas nepasikeitė].
Na, o tuo tarpu jau prieita iki to, kad vakar Vyriausiasis vadas, Prezidentas, tai yra civilis, kuris visai neturėtų orientuotis tokiuose, sakykim, techniniuose niuansuose, bet vakar Vyriausiasis vadas jau pareiškė, kad davė nurodymus pakeisti brigadų komplektavimo sistemą. Paaiškinsiu, apie ką kalbama. Ir tai niekada neturėjo pasiekti Vyriausiojo vado lygio. Tai turėjo būti nuspręsta daug žemiau. Na, bet pas mus tai sprendžiama taip.
Taigi, čia svarstoma ne apie vietas, čia apie patį vadovavimą kariuomenei. Tai grynai kariuomenės klausimas. Ir tuo tarpu Vyriausiasis vadas – karinė-politinė vadovybė. Ir jis pats, taip, jis žino, jam neturėtų rūpėti, kuo brigada skiriasi nuo, pavyzdžiui, korpuso. Taigi, gerai, aš ketinu šiek tiek tam skirti laiko. Betgi toks gyvenimas. Ir kodėl?
Esmė ta, kad mes turime bent minimalią mobilizaciją apskritai sutrikdytos mobilizacijos fone. O kur dingsta tie žmonės, kurie vis dar surenkami? Ir paaiškėja, kad iš naujų žmonių formuojamos visiškai naujos komandos. Užuot papildę tas brigadas, kurios jau turi patirties, tas brigadas, kurios ilgą laiką kaunasi, kurios yra pasirengusios kovai, paaiškėja, kad mes darome tokį absurdišką dalyką, ir mes tai darome keletą metų.
Mes nepapildome kovinių brigadų, ir logiškai išplaukia, kad iš to, jog jos yra kovinės brigados, jos patiria nuostolių. Mes jų nepapildome, kol jie iš tikrųjų nepraranda savo kovinių pajėgumų, kol ten belieka 10 proc. personalo. O tada mes išvedame tuos kovinių brigadų likučius į užnugarį rotacijai ir ilgalaikiam ten atstatymui. O vietoj jų siunčiame naują šviežią brigadą. Tai iš tų brigadų, kurių numeriai 150 – 200 ir t.t. Ir visa brigada susideda iš žmonių, kurie ką tik du mėnesius buvo apmokyti mokymo centre. Taigi jų seržantai, ir atitinkamai jaunesni leitenantai, vadai – visi yra tokie pat.
Na gerai, aš beveik nekalbėsiu apie brigadų vadus, bet beveik visas paprastas ir vidurinis lygmuo visai nekariavę. O tada atvyksta visiškai žalia brigada, suformuota iš naujokų ir juos puola rusijos daliniai, kovojantys kelerius metus, nes jie turi visiškai kitokią sistemą. Jie papildomi, kai tik koviniai daliniai patiria nuostolius.
Taigi atitinkamai yra jų paprastas pėstininkų padalinys. Jame yra kažkiek senių veteranų, išgyvenusių nuo 2022-ųjų, dauguma mobilizuotų 2023-aisias, o kai kurie yra švieži, kurie ką tik kažkur buvo užverbuoti ir dabar jie atvyko. Ir jie yra tame pačiame apkase su tais patyrusiais žmonėmis ir iškart perima jų patirtį. Ir tie jais rūpinasi.
O mūsų padaliniuose veteranai visiškai išsekinami, paskui išvedami iš fronto ir pakeičiami visiškai naujai rekrutuotais daliniais. Ir tada stebimės, kodėl tie naujokų daliniai negali atlaikyti pirmuosius metus kariaujančių dalinių smūgio.
Paaiškėjo, kad mūsų puikus postsovietinis generalitetas pats nesugebėjo pamatyti ir išspręsti šios problemos. Nors, pavyzdžiui, tokie žmonės kaip Žorinas, na, apskritai, tie kariškiai, kurie, kaip sakoma, turi bent šiokią tokią balso teisę, tačiau kariškiai apie tai šaukia jau keletą metų. Bet paaiškėjo, kad kol šie šauksmai nepasiekė šalies prezidento, generalitetas išspręsti šio klausimo pats negalėjo.
Tiek pridurtina, kad mums tikrai reikia daug ką pakeisti kariuomenės departamente. Ir bijau, kad aš metų metus apskritai vengiau diskutuoti šia tema. Stengiuosi būti, sakykime, kompetentingu ir ekspertu. Todėl laikiau, jog iš principo būtų neteisinga daugiausiai pėstininkų kuopai tevadovavusiam žmogeliui aptarinėtų sprendimus Generalinio štabo ir generolų lygiu.
Bet, žinote, galbūt situacija jau nebėra tokia. Galbūt vis tik turėtume laužyti tas taisykles, nes situacija išties kritinė. Ir bijau, kad mums taip reikia reformų kariuomenės valdyme, kad pagaliau turėtume pasakyti, jog tai kaip sename anekdote: „Na, ne lovas reikia perstumdyti, o vis tik žmones pakeisti“.
– Taigi. Pakalbėkime dabar, beje, apie Žoriną, jis taip pat pakomentavo „Wall Street Journal“ straipsnį savo „Telegram“ kanale, kad Vokietija parengė savo slaptą 100 puslapių planą karo su rusija atveju. Ir man atrodo, kad, kaip jis pastebėjo, tai taikoma ne tik Europai, bet ir mums bei visam pasauliui. Jis rašė, kad galima prirašyti dar daugiau puslapių, tačiau yra problema, kad nesuprantant šiuolaikinio karo yra didelė tikimybė, kad bet koks planas, sakykim, nesuveiks.
Ir čia kyla klausimas, ar mes visa tai suprantame.
Na, mes visa tai suprantame ir ką esame pasirengę daryti? Nepaisant to, mes vis dar taikome savo sankcijas teroristų federacijai. rusija vakar pranešė apie pajėgių 136 dronų ataką. 29 iš jų atseit buvo numušti virš okupuoto Krymo. Kažkas ten, vėlgi, Engelse, kažkas ten Saratove. Ir mes toliau smogiame savo priešui.
Vakar taip pat pasirodė istorija, kad bepiločiai, nežinau mūsų, ar ne mūsų, bet geri atakos bepiločiai atakavo rusijos miestą Grozną Čečėnijoje. Skamba labai keistai, rusiškas Groznas, bet vis dėlto, kol Kadyrovas parsidavęs rusijai, tai yra rusijos miestas Groznas. Socialiniuose tinkluose buvo rašoma apie smūgį į rosgvardijos Šiaurės Achmato pulko dalinį. Buvo atitinkamų vaizdo įrašų. Ir tai, atkreipsiu dėmesį, yra 870 km nuo sąlyčio linijos. Kaip galite tai pakomentuoti? Tai ne pirmas kartas, kai skrendama į Čečėniją.
– Na, taip, nes, sakykime taip, mūsų ypač švelnus požiūris į juos. Kadangi tai Kadyrovo daliniai, aš jų konkrečiai nevadinsiu čečėnais, nes čečėnų daliniai kovoja mūsų pusėje. O tada Kadyrovo daliniai – tai žmonės, koks baisus paradoksas, tai palikuonys tautos, kuri šimtmečius patyrė rusijos imperijos genocidą ir naikinimą, bet kurie dabar yra ištikimi tos imperijos šunys.
Taigi, Kadyrovo padaliniai na sakykim, mus šiek tiek dirgina. Beje, kare jie nelabai išsiskyrė. Atvirai kalbant, jie niekada neparodė didelio didvyriškumo fronte. „Tiktoke“ didvyriškumo daug daugiau. Bet represijomis jie labai pasižymėjo, būtent baudžiamosiomis funkcijomis, represijomis prieš civilius gyventojus mūsų okupuotose žemėse. Todėl taip, dėl to mes juos labai „mylime“ ir todėl gaudysime juos ne tik savo teritorijose, bet ir visur, kur tik galėsime. Štai dar vienas pasveikinimas Kadyrovui. Visiškai logiškas.
Beje, mes atvėrėme vieną labai svarbų klausimą. Beje, klausiausi naujienų, kurios buvo prieš mūsų įsijungimą į eterį. Jūs turbūt taip pat. Vėlgi, dar viena naujiena apie belaisvių sušaudymą. Na, šį kartą tai ne kadyrovcai, tai paprasti rusai vaikinai. Na, bet kadyrovcai, beje, buvo pirmieji šiame kare, pradėję vykdyti belaisvių egzekucijas.
Bet aš turiu omenyje, kad dėl tam tikrų priežasčių visi taikos planai, kuriuos mums dabar bandoma primesti, na, beje ne taikos, atsiprašau už neteisingą formuluotę, tai nėra taikos planai, tai yra mūsų kapituliacijos sąlygos. Turiu omeny rusijos planą, perduotą mums per pastumdėlį Donaldą. Na, būtent taip ir atrodo. Planas parašytas rusijoje, tiesa? O Donaldas Trumpas būtent toks, kaip tame sename anekdote: „Ačiū, žinučių gavikli“. Jis toks pasiuntinukas, kuris tiesiog atbėgo ir įteikė mums raštelį, išverstą iš rusų kalbos į prastą anglų kalbą, tiesa?
Taigi, tas 28 punktų planas – gėdingos kapituliacijos planas, o vietoj to europiečiai bandė sukurti 24 punktų garbingos kapituliacijos planą. Tačiau abu yra kapituliacijos planai.
Taigi noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad visuose tuose aptariamuose planuose yra vienas labai svarbus elementas: atleidimas visų karo nusikaltėlių nuo bausmės. Kažkodėl visi tie planai daro prielaidą, kad niekas už nieką neatsakys.
Na, matome, ką šiuo metu reiškia tarptautinė teisė. Matome savo viltis dėl tarptautinio teisingumo. Ir atitinkamai, jei nenorime, kad pavyzdžiui tie patys kadyrovcai, karo nusikaltėliai, išvengtų teisingumo, tuomet turime paimti tą teisingumą į savo rankas. Ir šiuo atveju paaiškėja, kad kažkokie FP-1 ar „Flamingo“ – daug geresnis teisingumo įrankis, daug realesnis nei Hagos teismas.
Deja, ne mes, ne mes padarėme šį pasaulį tokiu. Iš pradžių tikėjomės Hagos teismo. Na, bet jei jo nėra, gerai, tada FP-1 jau jūsų lange. Taigi.
Ir labai gerai, kad mes ten imamės daug svarbesnių objektų, tokių kaip naftos perdirbimo gamyklos, lėktuvų gamyklos ir panašiai kaip Taganroge. Labai gerai, kad iki šiol nepamirštame bausti karo nusikaltėlių.
Tačiau tai, kas iki šiol įvyko rusijos mieste Grozne, yra tik mažas teisingumo prisilietimas. toks mažas mažytis kaip filme apie Džeimsą Bondą „Paguodos kvantas“. Na, tai teisingumo kvantas. Taip, vienas, mažas, bet jau geras, tiesa? Ir jūs išties teisingai pateikėte geografinį paaiškinimą.
Faktas yra tas, kad du miestai gali būti toje pačioje planetos vietoje ir žemėlapyje. Yra arba Ičkerijos miestas Džochar Gala, aš visiškai neklystu, arba rusijos miestas Groznas. Dabartiniame istorijos etape, deja, tai yra Groznas. Kai jis vėl taps Džochar Gala, vadinsime jį Ičkerijos miestu.
– Na, čia yra mūsų užduotis, kad kiti Ukrainos miestai netaptų rusijos miestais taip, kaip dabar jie nori. Beje, vakar kalbėjo kremliaus pelėsis. Ir čia mums liko 2 minutės, bet labai norėčiau, kad tai pakomentuotumėte. Jis sakė, kad Komsomolskas visiškai užimtas. Mūsų karo ekspertai ir net patys kariškiai bandė rasti tą Komsomolską žemėlapyje ir nesuprato, kas tai yra.
– Taip nėra, Komsomolsko jau seniai nebėra. Taip, tai Horišni Plavniai, Poltavos srityje, ačiū Dievui, ten tikrai ko jau ko, bet Poltavos srityje ar net netoli jos orkų nėra. Na, tai yra pavyzdys, kad vladimirui vladimirovičiui paišoma atskira realybė su savo geografija, istorija.
– Bet vis dėlto atkreipiau dėmesį į kai ką kitą. Kai jis kiekvieną kartą kalba apie rusijos karą prieš Ukrainą, jis žongliruoja skaičiais. Jis įvardija skaičius. Jis įvardija skirtingus miestus, skirtingas fronto kryptis. Tai yra, vienaip ar kitaip, jis seka karą, jis valdo jį asmeniškai, o tada staiga įvardina miestą, kuris neegzistuoja. Kas tai buvo? Ar tai kažkoks programos riktas?
– Manau, kad nepamirškite, kaip jis viešai kalbėjo tuo momentu, neturėdamas kažkokio ekrano priešais save ar panašiai. Matome, kaip informacija perduodama. Maža to, kad jam ne tik piešia atskirą realybę, bet ta atskira realybė dar užklojama ant to, kad jam jau 70 metų ir senatvinės dimensijos elementai vistik pasireiškia, ne taip galingai, kaip Bidenui, ir net ne taip, kaip Trumpui, bet vis dėlto, šis žmogėnas nėra nesenstantis.
– Pone Evgenai, labai ačiū.
Žinot, kalbant apie jo amžių, apie tai, koks jis yra dabar, aš tikrai noriu prisiminti Trumpo frazę, kad rusija yra popierinis tigras. Norėčiau pasakyti, kad popierinis, bet man atrodo, kad mūsų popierius yra daug stipresnis nei putino. Aš tikrai noriu tuo tikėti.
Labai ačiū, kad kalbėjote, tai rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.