Remiantis LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės nario, rusijos-Ukrainos karo veterano Evgeno Dykyj gruodžio 4 d. įrašu jo fb sienoje.
„Mes norime gyventi. Mūsų kaimynai nori matyti mus mirusius. Tai nepalieka daug vietos kompromisams.“
GoldaMeir
Na, mano katytės ir zuikučiai, viskas jau visiems aišku, ar vis tiek reikia paaiškinti dar geriau?
Nebus „kompromisinės taikos“ – nei „vertos“, nei „teisingos“, nei nevertos ir neteisingos. Jokios.
Ir tai, kaip ir visas šis karas, visai ne mūsų pasirinktas.
Pastaraisiais mėnesiais visų mūsų Vakarų partnerių ir didelės dalies mūsų pavargusios visuomenės galvos buvo pramuštos žalinga ir pavojinga greitos ir pasiekiamos taikos iliuzija kai kuriomis net šiek tiek priimtinomis sąlygomis.
Dėl tos iliuzijos puilui pasiūlytos tokios puikios sąlygos, kad net šlykštu apie tai rašyti. Tačiau tai turėjo kažkokį netikėtą poveikį Vakarų partneriams ir kažkodėl man akivaizdų nuo pat pradžių.
Jis… Nepatikėsite, mano katytės ir zuikučiai… staiga panorėjo daug daugiau! Dar niekada taip nebuvo ir staiga vėl!
Paskutiniai puilo pareiškimai ir interviu yra tokie nedviprasmiški, kad reikėtų ypač „įtempti“ vaizduotę, norint juos interpretuoti kitaip nei vienareikšmiškai apsisprendžiant kovoti iki visiškos ir galutinės pergalės.
Ir jis nelaiko pergale Donbaso administracinėse sienose ir net „keturių konstitucinių regionų“.
Naujausiuose pu pareiškimuose aiškiai apibūdinami jo minimalūs reikalavimai:
– į paketą turėtų būti įtraukta visa „Novorosija“, puilo vėl vartoja šį kurį laiką pamirštą terminą (priminsiu, kad be Donbaso, Chersono ir Zaporižios sričių, tai taip pat bent jau Charkivo, Dnipropetrovsko, Mykolajivo ir Odesos sritys, yra neatitikimų dėl Kropyvnyckio srities);
– tas teritorinis turtas kartu su Krymu turėtų būti teisiškai pripažintas rusišku, o ne „pakabintas“ okupuotų teritorijų statuse.
– viskas, kas nebus rusijos dalis, turi būti „denacifikuota“, „neutralizuota“, nuginkluota ir kiek įmanoma paruošta tolesnei lengvai okupacijai, kai raška šiek tiek apsilopys po šio karo, arba greitam perėjimui į raškos kontrolę formaliai nekariniu būdu (Baltarusijos ir Gruzijos pavyzdžiu).
Taip, tokiomis sąlygomis pu tikrai pasirengęs nedelsiant užbaigti karą, net ir šiandien. Ir kodėl gi nebaigti, jei gavai viską, ko norėjai, arba jų naujakalbe „pasiekei visus specialiosios karinės operacijos tikslus“?
Priminsiu, kad „specialiosios karinės operacijos“ tikslą jis apibrėžė kaip „galutinį Ukrainos klausimo išsprendimą“, būtent ta prasme, kokia Hitleris sprendė žydų klausimą.
Jokios kitos sąlygos pu netinka.
Todėl mes neturime pasirinkimo, su kuriais tarpiniais variantais sutinkame ar nesutinkame.
Yra tik dvi galimybės – arba priimti VISUS tuos reikalavimus ir leisti mus „galutinai išspręsti“, arba toliau kovoti. Kovoti iki pergalės.
Mes turime pasirinkti tarp šių dviejų variantų, o jokio kito nėra ir nebus.
Vietos iliuzijoms puilo nepalieka: šis karas baigsis tik Pergalės paradu.
Tiems Kreščiatike ar mūsiškiams Sevastopolyje dabar tai nėra akivaizdu.
Ką besakytų mūsų baikštūs partneriai (kurie iš pradžių gyveno tikėdami raškos „nenugalimumu“, o kai tas tikėjimas neatlaikė susidūrimo su faktais, priešingai, pradėjo panikuoti dėl jos pralaimėjimo ir žlugimo), iš tikrųjų mūsų karo nugalėtojas dar nėra galutinai nurodytas.
Taigi, dabartinė situacija fronte atrodo vedanti į atseit neišvengiamą rusijos pergalę. Tačiau 2022-ųjų vasarą situacija išrodė ne geriau. Betgi 2022-ųjų rudenį jau mintyse mėgavomės kava Jaltos krantinėje, o tada mūsų priešams vaizdelis taip pat išrodė maždaug toks pat kaip dabar mums.
Šio karo švytuoklė ne kartą persikėlė iš vieno kraštutinio taško į kitą, ir dabar toli gražu nesustabdė savo kurso, kad bejėgiškai sustingtų viduryje.
Abi pusės yra išsekusios ir kovoja ties savo jėgų riba.
Pranašumą šiuo metu turi rusai, tačiau dėl to, kad pastaruosius trejus metus išnaudojo visus turimus išteklius ir galimybes ir pamažu artėja prie išsekimo. Betgi mes vis dar turime daug nepanaudotų mobilizacinių rezervų – žmogiškųjų, finansinių, pramoninių.
Taip, tų neišnaudotų rezervų ir išteklių panaudojimas reikalauja super pastangų – tokio pat masto kaip ir 2022-aisiais.
Ar mes galime pakartoti tokias super pastangas dabar? Gyvenimas parodys. Ir atsižvelgiant į ribotą pasirinkimą, aš vis dar tikiuosi, kad galime.
Jei pavyktų tai padaryti, tai Vladimiro vladimirovičiaus bekompromisiškumas ir besotiškumas, jo nenoras tenkintis didžiuliu grobiu, kurį jam „ant lėkštės“ siūlo išsigandę Vakarai (ir ukrainiečiai, pavargę ir išduoti savo „partnerių“), galėtų nuvesti jį į finalą, kurį kadaise aprašė „visas jų“ Aleksandras Sergejevičius pasakoje apie auksinę žuvelę.
Betgi suskilusi puilo gelda galėtų pasirodyti besanti daug didesnė, pavyzdžiui, kaip raškos griūtis po pralaimėto karo.
Ką jau ten pasakos, kažkas panašaus jau įvyko realioje istorijoje.
Seniai žinoma, kad puilo atseit žavisi Stalinu, tačiau kažkodėl jis uoliai mėgdžioja ne jį, o Hitlerį.
Kažkada 1942 m. vasarį, po Raudonosios armijos pralaimėjimo 1941-ųjų vasarą ir sustabdžius vokiečių puolimą prie Maskvos, „tovarišč“ Stalinas pasiūlė „genosse“ Hitleriui taikos sutartį, labai panašią į 1918 m. Bresto taikos sutartį. Hitleris būtų gavęs Baltijos šalis, Baltarusiją, Ukrainą, berods, kad Doną ir Kubanę…
Faktiškai, jam buvo pasiūlyta oficialiai pripažinti viską, ką tuo metu fiziškai kontroliavo Vermachtas. Ar tai nieko neprimena?
Hitleris atsisakė, nes norėjo užbaigti karą Urale – ir baigė jį, kaip žinoma, Berlyno bunkeryje.
putlerio istorija jau daug kuo panašėja į Hitlerio. Visiškai įmanoma, kad jo dabartinis atsisakymas sutikti su taika fantastiškai jam palankiomis sąlygomis kažkada bus prisimenamas taip pat, kaip ir lemtinga fiurerio klaida 1942-ųjų vasarį…
Žinoma, jei vis dar esame pajėgūs nepaprastai pasistengti.
Taigi, mano katytės ir zuikučiai, pakaks čiaumoti įvairius variantus – 28 punktų, 19 punktų, 24 punktų… Visa tai fantazijos, kurioms putleris aiškiai ir nedviprasmiškai parašė tašką. Laikas tai suprasti ir remtis realybe.
Karo realybe, kuri baigsis vienareikšme pergale.
Ir tai priklauso tik nuo mūsų.
Įsiutusiu auksiniu karosu putleriui galime tapti tik mes, niekas išskyrus mus. Beje, kaip ir anksčiau. Nieko naujo, tas pats karas, tas pats statymas [laimima suma] dėl gyvenimo arba mirties.
Šlovė Ukrainai.
Parengė LL, redagavo VK.