rusija atmetė paliaubas, nes maksva nesiruošia derėtis dėl taikos. Apie 20 proc. Pokrovsko tebėra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrolėje. Ukrainiečiai ginasi Myrnohrade. Apie tai gruodžio 16-osios vakare „Freedom“ televizijos kanale kalbėjo buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgenas Dykyi.
– Šiandien kalbamės su buvusio bataliono „Aidar“ būrio vadu Evgenu Dykyj. Sveiki Evgenai. Labą vakarą.
–Labą vakarą. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Norėtume būtinai apžvelgti fronto kryptis. Betgi rūpi ir susijusi istorija. Štai Ukraina ir Jungtinės Valstijos sutarė, kad būtų gerai, kad per šv. Kalėdas tvyrotų paliaubos. Bet rusija šiandien Peskovo lūpomis tą idėją atmetė. Kodėl? Cituoju: „Norime sustabdyti šį karą, pasiekti savo tikslus, užtikrinti savo interesus, garantuoti taiką Europoje ateičiai. Nenorime, kad paliaubos leistų Ukrainai atsikvėpti ir pasiruošti tęsti karą.“ Prašom, žodis jums.
– Na, absoliučiai nieko naujo. Reikalas tas, kad rusija (žinot, ją galima kaltinti daug kuo, bet jų nuoseklumo nepaneigsi) turi visiškai aiškų tikslą nuo pat plataus masto karo pradžios. Visiškas Ukrainos valstybės likvidavimas ir visiškas ukrainiečių kaip tautos genocidas. Va taip. Ir jie neatsisakė šio tikslo nė vienai dienai, nė vienai valandai.
Ir atitinkamai bet kokius pasiūlymus jie vertina atsižvelgdami į tai, ar tai prisideda prie jų galutinio tikslo, ar jam trukdo. Ir todėl jie mano, kad net trumpalaikis ugnies nutraukimas neprisidės prie, kaip jie sako, „galutinio Ukrainos klausimo išsprendimo“. Jie laiko, kad toks atokvėpis, sakykim, leistų mums sukaupti jėgų ir geriau pasiruošti tolesniam pasipriešinimui.
Na, tai jau kitas klausimas, ar jie neturėtų paklausti ne savo politikų, o savo lauko vadų. Ar jų išsekusiai kariuomenei nereikėtų tokio pat atokvėpio? Taigi. Bet iš kremliaus aukštumų atrodo, kad jų kariuomenė yra nenugalima ir legendinė, ir kaip asfalto volas šliaužia pirmyn, todėl atitinkamai atokvėpio tereikia tik Ukrainos pusei, o ne abiem. Na, taip įsivaizduodami jie ir veikia.
Taigi, tai aiškiai rodo, kad artimiausioje ateityje jie apskritai neieškos jokių derybų būdų. Paliaubos, ugnies nutraukimas – visada geras pirmas žingsnis link to, kad būtų susėdama ir susitarta dėl kažkokio visapusiško sprendimo, tai yra, kad nuo paliaubų būtų pereita prie karo nutraukimo. O kadangi jie perspektyvoje nemato karo pabaigos, kol nepasieks mūsų vakarinių sienų, tai, jei jie nenorį nutraukti karo, kam dar kokios pauzės?
Jie savotiškai yra labai logiški ir nuoseklūs. Tiesiog ši logika ir nuoseklumas aiškiai sako, kad jie neieško jokios taikos, neieško jokio kompromiso ir tikrai nesiruošia su niekuo derėtis.
–Evgenai, na, įdomiausia tai, kad jie yra visiškai absoliučiai logiški siųsdami savo ordas faktiškai į skerdyklą. Kitaip net nepasakysi. Na, pakalbėkime apie situaciją įvairiose fronto kryptyse. Taigi, Pokrovsko gynyba, ji tęsiasi, nepaisant to, kad rusiškieji okupantai aktyviai šturmuoja vakarinį šio miesto pakraštį ir didina spaudimą pietrytiniams Myrnohrado rajonams, kaip praneša septintasis desanto ir puolimo pajėgų greitojo reagavimo korpusas. Grobikai bando pasistūmėti Hryšina kaimo kryptimi. Ukrainos gynėjai nutraukinėja tuos bandymus, smogdami į tikėtiną priešo veržimosi maršrutą. Jūsų žiniomis, kas iš tikrųjų dabar vyksta tiek Pokrovske, tiek visoje Pokrovsko-Myrnohrado aglomeracijoje?
– Jūs visiškai teisingai juos sujungiate. Dabar neįmanoma atskirti kovų Myrnohrade nuo kovų Pokrovske. Tai labai susiję dalykai. Ir Myrnohradas laikosi labai neblogai. Tačiau būtent Myrnohradui pagrindinė grėsmė dabar pakibusi būtent iš šono, na, iš jau didžiąja dalimi rusų užimto Pokrovsko.
Jie vis tiek negali užspausti Pokrovsko iki galo. Apie 20 proc. miesto vis dar tebėra kontroliuojama Ukrainos. Ir čia klausimas ne dėl procentų, klausimas yra tas, kad jei kol bent dalis miesto yra mūsų kontroliuojama, jie negali tuo miestu pasinaudoti kaip savotišku užnugariu puldami Myrnohradą dar iš kitos pusės.
Tai yra, kol laikosi bent dalelė Pokrovsko, tai pastarasis tarsi dengia Myrnohradą iš šiaurės, tai yra, neleidžia daryti būtent to, ką rusai labiausiai mėgsta. Iš dalies apsuptiems grasinti visiška apsiaustimi ir logistikos problemomis. Bet realiai iš Pokrovsko mūsų kontrolėje teliko tik pakraštys, maždaug 20 proc. miesto. Taigi.
Ir jei rusai, siaubingų nuostolių, kuriuos jie ten patiria (o nuostoliai ten yra tiesiog milžiniški), bet jei šių nuostolių kaina jie vis tiek išspaustų likusią Pokrovsko dalį, tada Myrnohradui kiltų labai reali grėsmė. Kol kas Myrnohradas labai neblogai atsimušinėja, bet jei Pokrovską galutinai išspaustų, tai aš neduočiau patarimų mūsų generolams, jie turi daugiau informacijos nei aš. Taigi. Bet per daug nesigilinant atrodytų, jog jei jie Pokrovską taip namas po namo ir išspaustų, tai gal būtų prasminga išeiti iš Myrnohrado, net neginant kiekvieno atskiro namo, o tiesiog nedelsiant persigrupuoti ir nedelsiant užimti kitą gynybos liniją jau už Myrnohrado ir Pokrovsko.
Betgi tam dar ne laikas, ir su tokiu tempu, kokiu rusai stumiasi, na, abejoju, ar jie užgrobs Pokrovską iki Naujųjų Metų. Nors tikriausiai jie gavo tokią politinę užduotį. Be abejo, Pokrovsko iš jų labai reikalaujama iki Naujųjų Metų. Betgi manyčiau, kad jie tą užduotį spręs vėl, kaip, jei neklystu, jie jau tris ar keturis kartus tariamai užėmė Kupjanską. Taigi jie tiesiog vėl paraportuos, kad „Pokrovskas mūsų“. Taigi. Na, o iš tikrųjų, nemanyčiau, kad jie susidorotų iki Naujųjų Metų.
– Evgenai, papasakokite, kas vyksta Huliajpolėje, Zaporižės srityje, ką galite pasakyti pagal šiandien jūsų turimą informaciją. Mes jau pagarsinome Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinės informaciją, kad ten ir pajėgų kiekis gana rimtas ir puolimo veiksmų daug, bet visgi, galbūt galėtumėt mums išsamiau atskleisti, kas ten vyksta.
– Žiūrėkit, pradėkime nuo gero. Taigi, Huliajpolė mūsų. Bet iškart ir blogi reikalai, nes mūšiai jau vyksta pačioje Huliajpolėje. Berods, jei neklystu, kai paskutinį kartą dalyvavau būtent jūsų eteryje, tada iki Huliajpolės buvo likę 2 kilometrai. Tada kalbėjome, jog priešas yra prie Huliajpolės. Deja, kovos vyksta jau pačiame mieste. Vyksta mūšiai dėl miesto. Ir tai, kad taip nutiko, atvirai kalbant, yra labai blogai.
Betgi vėl, iš gerų dalykų, tai tikrai antrasis, sakyčiau, pagal puolimo galią puolimas po Pokrovsko–Myrnohrado krypties. Ten daug stipresnis puolimas nei net Lymano kryptyje, kurį rikiuočiau trečioje vietoje. Beje pastarosiomis dienomis priešas ten beveik nepasistūmėjo.
Taigi, kol Huliajpolės kryptyje rusai veržėsi tuščia, atvira stepe, jie ten stūmėsi gana greitai. Bet kai jie įsirėmė į būtent užstatytą teritoriją, jų stūmimasis labai sulėtėjo. Na, nenorėčiau pasirodyti, sakykim, pernelyg optimistišku, bet per pastarąsias porą dienų jie berods visiškai nepasistūmėjo. Taigi, galbūt būtų galima sakyti, kad mes juos ten sustabdėme. Bet puolimas dar toli gražu nesustojo, spaudimas tęsiasi, bet kol kas tą spaudimą pavyksta atlaikyti.
– Evgenai, o štai toks momentas. Ukrainos gynybos pajėgų operacija sunaikinusi rusijos povandeninį laivą Novorosijsko uoste buvo sudėtinga ir daugiapakopė. Beje, tai antrasis (primenu mūsų žiūrovams) rusijos povandeninis laivas, kurį Ukraina sunaikino. Apie tai „Jedyni Noviny“ televizijos maratono eteryje paskelbė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinio jūrų laivyno atstovas spaudai Dmytro Pletenčukas. Pasak jo, anksčiau rusija Juodojoje jūroje turėjo šešis povandeninius laivus, iš kurių keturi buvo sparnuotųjų raketų nešėjai. Dabar, pasak karinio jūrų laivyno, tik keli vienetai bėra tinkami kovai. Pletenčukas taip pat pažymėjo: „Ataka prieš povandeninį laivą „Varšavianka“ buvo ypač sudėtinga, nes bazė Novorosijske labai apsaugota“.
Primename, jog vakar Novorosijsko uoste Ukrainos saugumo tarnybos povandeniniai dronai „Sub Sea Baby“ pirmą kartą istorijoje pataikė į rusijos povandeninį laivą. Sprogęs povandeninis laivas patyrė kritinius pažeidimus ir faktiškai išvestas iš rikiuotės.
Na, įdomu tai, kad Ukrainos gynėjai va tokiomis operacijomis apskritai aktyviai prisideda prie Ukrainos derybinių pozicijų sustiprinimo tose vienaip ar kitaip beartėjančiose taikos derybose ir atitinkamai keičia, taip sakant, derybų komandų dėmesio kampą galimame susitikime prie taikos derybų stalo. Tai ne tik ataka prieš tą povandeninį laivą, bet ir gerųjų dronų antskrydžiai virš daugelio naftos perdirbimo gamyklų. Na, iš pastarųjų ta pati Afipskio naftos perdirbimo gamykla. Arba, pavyzdžiui, taip pat atakos prieš objektus Kaspijos jūroje, kurie yra gana toli nuo mūsų.
Kaip pakomentuotumėte šias operacijas?
– Tai prie to klausimo, kaip mėgsta kalbėti Donaldas Trumpas, ar mes turime kozirių? Tiesą sakant, daug dėmesio ir visiškai teisingai skiriame situacijai sausumoje, būtent fronto linijoje, bet būtent dėl to, kad dabar ten labai sunku, tai leidžia rusijos propagandai išspjauti tezę, kad Ukraina apskritai neturi kortų. Ir štai Trumpas tai transliuoja.
Betgi iš tikrųjų kozirių yra. Ir kai kurios iš tų kortų, sakyčiau, yra rimti koziriai arba, galima sakyti, džiokeriai. Taigi, rankovėje labai rimtos kortos, kaip tik tokios, kokių pati rusija neturi. Ir mes išties kartkartėmis parodome tą operaciją „Pavutinia“, kuri…
Tai yra, mes iš tikrųjų rašome karų istoriją pasauliniu mastu. Štai XXI amžiaus karo standartą dabar kuriame būtent mes. Visi karai iki šio gali būti laikomi XX amžiaus karais. Ir netgi pirmasis mūsų karo su rusija etapas 2014-aisias taip pat gali būti laikomas, tikriausiai, vienu paskutinių XX amžiaus karų.
Tad štai dabar mes nustatome XXI amžiaus karų standartą. Ir šis karas labai asimetriškas. Bet pirmiausia parodome, kad, pasirodo, neturint savo strateginės aviacijos per vieną dieną galima imti ir praktiškai nukenksminti visą priešo strateginę aviaciją. Taigi. Tada mes parodome, kad įmanoma, visai neturint karinio jūrų laivyno, perimti Juodosios jūros kontrolę ir išsiurbti iš jos tokį didelį klasikinį konvencinį rusijos laivyną. Pradžioje tai darėme su antvandeniniais dronais, dabar prisidėjo ir povandeniniai.
Taigi, kažkodėl per tas problemas sausumos fronte nepastebime, kad faktiškai laimime jūrų karą, be to mes jį laimime ne pirmus metus, ir, sakykim, išlaikom tą pranašumą. Dabar esame Juodosios jūros šeimininkai, o ne rusija. Nepaisant to, kad mes neturime laivyno, o jie jį turėjo. Taigi. Ir įskaitant tokius istorinius dalykus kaip rusijos povandeninio laivyno sunaikinimas.
Aš tikrai patikslinsiu duomenis, su visa pagarba Pletenčukui. Išties formaliai ten buvo šeši povandeninio laivyno vienetai, tačiau vienas iš jų – užgrobtas trofėjinis ukrainietiškas, kurį jie pagrobė 2014-aisiais. Jis buvo nenaudojamas. O dar vienas gana abejotinos būklės ir iš esmės nepritaikytas šaudyti raketoms. Taigi, kovinėje parengtyje ir galintys nešti „kalibrus“ buvo keturi povandeniniai laivai. Ir iš tų keturių mes jau du sunaikinome.
Pirmąjį sunaikinome irgi pirmą kartą pasaulio istorijoje panaudotu būdu. Mes tą laivą sunaikinome raketa iš oro. Na, tarkime, rusai galėtų pareikšti: „Gerai, jūs pagavote jį remontuojamą doke“. Atseit visi galėtų tai padaryti, nors kažkodėl taip pat niekas neįstengė. Taigi.
Na, bet sunaikinti povandeninį laivą gerai apsaugotame uždarame uoste povandeniniu dronu? Beje, mes vis dar neatskleidžiame detalių, kaip tiksliai tai padarėme, nes tai labai netrivialu. Taigi. Beje, man labai neaišku, kaip būtent mums tai pavyko padaryti. Ir gerai, jei rusai taip pat to dar nesupranta. Tokiu atveju, kaip jie kaip tik labai mėgsta (žinot tą jų mėgstamiausią posakį: „Jei reikės, pakartosim“), na, jei reikia, pakartokim dar kartą. Todėl vis dar neatskleidžiame detalių. Tai tikrai unikalu. Pirmą kartą pasaulio istorijoje povandeninį laivą iš esmės sunaikino povandeninis dronas. To dar nebuvo.
Tačiau tai, kad tai įvyko gerai apsaugotame uoste, kuris buvo laikomas neįveikiamu, yra puikus rodiklis, kokie realūs šeimininkai esame Juodojoje jūroje. Teisingas atsakymas – na šiek tiek daugiau nei visiškai.
– Evgenai, laibai dėkojame, kad dalyvavote eteryje. Būtinai dar matysimės ir girdėsimės. Iki!
Kalbinome buvusį bataliono „Aidar“ būrio vadą Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.