Gruodžio 29-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie Trumpo pareiškimą dėl Ukrainos smūgių, apie situaciją fronte, ypač Pokrovske ir Myrnograde, ir kodėl putinas nežino, kas ten vyksta, taip pat apie Budanovo pareiškimą dėl vasario mėnesio galimybių lango ir kaip tokie „galutiniai terminai“ kenkia Ukrainos visuomenei.
– Sveikinu jus, žmonės ir šlovė Ukrainai. Speciali „Radio NV“ transliacija tęsiasi. Esu Tetiana Ivanska.. Pirmadienis. Pradedame informacinę savaitę. Atrodytų, kad naujienų norėtųsi daugiau. Žinoma, suprantame, kad kiekviena savaitė, kaip sako mūsų prezidentas ir ką taip pat pakartoja JAV prezidentas Trumpas, kad kiekviena savaitė yra nepaprastai svarbi ir gali būti istorinė bei lemiama, betgi suprantame, kad šiandien mažai kas pasikeitė. Atėjo žiema, iškrito sniegas, sniegu užversti miestai, kaip sakė Viktoras Novynik. Keliai nevalyti, keliuose kamščiai. O Trumpas ir toliau kalba putino žodžiais. Taigi toks dabar paveikslas.
Betgi vis tiek analizuosime, ką vakar sakė Trumpas, kaip baigėsi tas susitikimas ir, svarbiausia, ko nori putinas, kiek jis nori padaryti Ukrainą klestinčia ir kiek teisingai jį suprato Trumpas. Nes, sprendžiant iš Trumpo žodžių, pastarasis neištarė frazės: „putinas galbūt iš tikrųjų nori padaryti Ukrainą klėstančią, bet teroristinės federacijos sudėtyje ir kad Ukraina apskritai daugiau kaip tokia neegzistuotų“. Na, bent jau gerai pavalgėme ir tai jau gerai.
Jau užmezgėme ryšį su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Pone Evgenai. Pradėsiu nuo Trumpo, nuo jo pristatymo spaudai Floridoje, nes ten taip pat didžioji politika, ir mes ją įtakojame, ypač su ryškiais gaisais teroristų federacijos teritorijoje. Taigi Floridoje Donaldas Trumpas netikėtai prisiminė Ukrainos tolimojo nuotolio smūgius rusijai. Jis tvirtina, kad Ukraina taip pat įvykdė rimtą ataką. Buvo sprogimų ir vienur ir kitur įvairiose rusijos vietose. Ir berods, anot Trumpo, raketos atskrido ne iš Kongo, ne iš Jungtinių Valstijų, o tikriausiai iš Ukrainos. Taip paslaptingai ir koketiškai išsireiškė JAV prezidentas. Ar galima sakyti, kad visos tos degančios naftos perdirbimo gamyklos įtakoja didžiąją politiką?
– Degančios naftos perdirbimo gamyklos labai įtakoja didžiąją politiką Na, pleškančios naftos perdirbimo gamyklos tai išties pačios tos kozirinės kortos, kurias demonstruojame atsakydami į 47-ojo JAV prezidento nuolatinius bandymus mums priminti, kad mes neturį kortų savo rankose. Ir labai sunku nematyti tų kortų, kai jas mes specialiai išmetame.
Kitas dalykas yra tai, kad tos degančios naftos perdirbimo gamyklos turėtų duoti daug daugiau nei kelias replikas iš vladimiro putino sąjungininko Donaldo Trumpo lūpų. Jos turėtų ir galėtų duoti kažką visiškai kitko. Tose derybose jos galėtų apibrėžti rusijai visiškai kitokią poziciją. Dar daugiau, iš esmės jos galėtų sudaryti visiškai kitokią situaciją šiame kare. Bet tai vis tiek užtruks. Tam jas vis tiek reikia išplėsti, tam jas reikia padidinti.
Šiandien kaip tik ta giluminių smūgių kompanija yra pats pozityviausias dalykas, apskritai mums nutikęs šiais jau besibaigiančias metais. Nemanyčiau, kad per likusias dvi metų dienas dar įvyktų kažkas visiškai netikėto ir teigiamo mums. Na, tiesą sakant, aš netikiu tokiais Naujųjų Metų stebuklais, tad jau galime apibendrinti besibaigiančius metus. Taigi, vienintelis tikrai teigiamas dalykas mums visiems šiais metais buvo kaip tik tai, kad mums išties pavyko sukurti pakankamai masinę tolimojo nuotolio dronų gamybą, ir tais tolimojo nuotolio dronais iš tikrųjų pradėti daryti įtaką jau visos rusijos ekonomikos mastu ir jau visos rusijos logistikos mastu.
Tai svarbiausias mūsų pasiekimas šiais metais. Ir labai svarbu nesustoti tame kelyje. Labai svarbu, kad dronų smūgiai taptų kombinuotais dronų-raketų smūgiais, labai svarbu didinti tų smūgių apimtis.
Na, ir dar pasakysiu tai, kas galbūt ne visiems patiks. Reikalas tas, kad man labai norėtųsi, jog kada nors mums trinktelėjus dar vienai naftos perdirbimo įmonei galiausiai visa rusija panirtų į tamsą. Taigi, o po to paskambintų putinas, pageidautina net ne Trumpui, o tiesiai Zelenskiui ir pasakytų: „Na, gerai, gerai, kokios ten jūsų sąlygos?“
Taigi, iš karto taip nebus. Tai galėtų suveikti visų kitų metų mastu. Taigi, jei to nesustabdysime, o priešingai – padidinsime ir išplėsime, tada mūsų Naujųjų Metų pokalbis 2026-ųjų pabaigoje jau galėtų būti visiškai kitokios nuotaikos ir visiškai kitokio tono nei dabar.
– Būtent to išties ir norisi, kad būtų kuo daugiau palaimintų ugnių. Kol kas, žinot, mes suprantam, kad Trumpas kalba putino žodžiais, bet man svarbiausia, kad jis paprasčiausiai konstatuoja, jog yra tokios šventos ugnys, nusileidžiančios ant naftos perdirbimo gamyklų ir šešėlinio laivyno tanklaivių. Tegul dega, tegul pleška.
Tiesą sakant, toje spaudos konferencijoje po Trumpo ir Zelenskio susitikimo išgirdome, kad putinas, žinoma, norįs taikos ir norįs klestinčios Ukrainos. Tačiau prieš pat Zelenskio susitikimą su putinu atsiprašau, matot, kaip čia pagal Froidą gaunasi… Aš tiesiog apie jo skambutį skaitau. Taigi, prieš Zelenskio susitikimą su Trumpu, putinas susitiko su kariškiais, užsitempė karinę uniformą ir susitiko su savo generolais. Beje, vieno iš generolų, raportavusio, jog jie užėmė Kupjanską, ten nebuvo, ir ataskaitoje Kupjanskas nebuvo paminėtas. Tačiau nepaisant to, jis vėl pradėjo tvirtinti, jog Huliajpolė užimta, Myrnohradas užimtas, Pokrovskas taip pat jų kontrolėje. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paneigia tuos pareiškimus apie šių miestų užėmimą.
Kaip dabar pakomentuotumėt, pirma, kodėl putinas vis dar meluoja? Ar jis nepasimokė iš istorijos su Kupjansku, kad galbūt jis turėtų arba nemeluoti, arba jis vis tiek gauna tik melagingą informaciją? Kokia ten padėtis dabar?
– Na, pradėkime nuo realios situacijos. Nė vienas iš jūsų išvardytų miestų rusų nebuvo užgrobtas. Ir nors jie yra labai arti to, kad užgrobtų Pokrovską ir Myrnohradą, na, tiesą sakant, jie arti to yra daugiau nei mėnesį. Ir tokioje galutinio neužgrobimo būsenoje jie dar ilgai gali likti.
O Huliajpolėje jiems dar visiškai toli iki užėmimo. Šiandien ten miestas padalintas lygiai per pusę. Pusė miesto yra mūsų, pusė – rusų, ir miesto rajonuose vyksta labai sunkūs mūšiai.
Netgi Pokrovsko jie niekaip ir neišspaudė. Šiaurinė miesto dalis yra mūsų gynėjų rankose. Priminsiu, kad Pokrovsko gynyba prasidėjo būtent prieš 17 mėnesių, tai yra daugiau nei prieš metus, ir jie jo dar vis neužėmė.
Na, dar nesumuštas rekordas Časiv Jaro, į kurį rusai įsiveržė išvis dar praėjusių metų pavasarį ir iki šiol nesugebėjo jo visiškai užimti. Taigi, šis rekordas vis dar nesumuštas, betgi vis stiprėja įspūdis, jog būtent Pokrovską ir Myrnohradą vertėtų įtraukti į sąrašą miestų, į kuriuos rusai įsiveržė, bet visiškai užimti niekaip neįstengia.
O štai, kaip ta rusiška raportavimo sistema, sakykim, iš tikrųjų veikia. Jie stato lygybės ženklą tarp „mieste pasirodė kažkoks rusas“ ir „miestas buvo užimtas“. Mes gi vadovaujamės visiškai kitokia logika. Laikome, kad miestą užėmė rusai, kai iš jo pasitraukė visa Ukrainos kariuomenė. Taigi. Tada taip, tai yra teritorija, kurią jie kontroliuoja.
O jie traktuoja visiškai kitaip. Jiems pakanka, kad ten įeitų bent vienas rusas. Ir jei dar ir kitam rusui netgi pavyko kažkur nusifotografuoti su vėliava, viskas, jie sau jau pažymi varnelę, žemėlapyje pažymi kryželiu, kad ta vietovė jau užimta, tą vietovę kontroliuoja rusijos ginkluotosios pajėgos. Ir, žinoma, jie iškart atneša tą gerą, džiugią žinią savo valdovui.
Bet dabar dėl klausimo, ar valdovas meluoja, ar valdovui meluojama. Nes man visada taip. Taigi, du viename. Na, visų pirma, labai lengva nustatyti, kada putinas meluoja. Kai tik jis atveria burną, jis meluoja. Tai nėra tas žmogus, iš kurio apskritai galima išgirsti tiesą. Bet man atrodo, kad apibūdindamas situaciją fronte, jis pats nemano, kad meluoja.
Priminsiu, kad kalbame apie pagyvenusį žmogų, kuris visai nemoka naudotis internetu. Tai gerai žinomas faktas. Dabar nejuokauju. vladimiras vladimirovičius iš principo nesinaudoja internetu,
– Nes tai demoniška…
–Taip, taip, taip. Taigi, informacija jam pateikiama dviem būdais. Arba atspausdinta ant popieriaus arba žodinių pristatymų metu iš to rato žmonių, kurie turi galimybę fizinio kontakto metu pateikti tuos žodinius pranešimus. Be to, jau seniai žinoma, kad vladimiras vladimirovičius nemėgsta nemalonių pranešimų. Ir nemalonūs pranešimai paprastai atsiliepia juos pateikiančių žmonių karjerai. Štai kodėl vladimiras vladimirovičius dabar gyvena absoliučiai atskirame savo pasaulyje, kur turi savo karo veiksmų žemėlapį.
Taigi, jis neturi galimybės, imti ir pats pažiūrėti, kaip kad mes kiekvieną dieną įjunkę, kaip į kokius narkotikus, kas pasikeitė DeepState žemėlapyje. Taigi. Jis tokios galimybės neturi. Jis neturi tokio DeepState. Ir todėl jo galvoje ir ant jo kabineto sienos yra karo veiksmų žemėlapis, švelniai tariant, labai besiskiriantis nuo to, kokį mato likęs pasaulis. Na, taip yra ir su daugeliu kitų rodiklių. Vėlgi, apie rusijos kariuomenės būklę jis žino tik iš savo generolų pranešimų.
Tiesą sakant, pateikti norimą kaip esamą – tai iš principo yra problema, kuri kyla visada ir visur. Ir ta problema išties yra taip pat ir pas mus. Bet pas mus ši problema nepalyginamai mažesnė nei įspūdžiai. Tiesiog dėl to, kad esame laisva valstybė su visiškai laisvais socialiniais tinklais. Ir pas mus kažkas, beje net ir pats valstybės vadovas, retkarčiais pats ima ir pažiūri.
Taigi, jei, sakykim, kažkokios ataskaitos pasirodytų pernelyg malonios, tas pats Aukščiausiasis vadas gali imti ir paklausti: „Stop, stop, stop, visa tai skamba labai šauniai, bet aš čia paskaičiau Sternenko, o jis sako, kad situacija yra visiškai kitokia“. Beje, dabar aš net nebandau piešti kažkokios abstrakčios situacijos. Neatsitiktinai paminėjau Deepstate ir Sternenko.
Taip pat yra nemažai, sakykim, panašių resursų, pagal kuriuos, visiškai rimtai kalbant, mūsų valstybės vadovai, aukščiausi pareigūnai periodiškai tikrina oficialias ataskaitas, kurias gauna per vadovavimo grandinę. O tai, sakykim, labai apriboja galimybę pagražinti situaciją.
Nors tokie bandymai vis dar reguliaria pasitaiko įvairiuose lygiuose, pradedant nuo atskirų karininkų, kuopų ir batalionų vadų. Ten nuolat kyla tokia pagunda, na, šiek tiek nepranešti viršininkams apie tai, kas bloga, ir šiek tiek pagražinti tai, kas gera. Bet mes turime balansą tai pagundai, nes yra krūva kitų informacijos šaltinių. O štai putinas išties viso to iš principo neturi. Jam tenka visiškai pasikliauti tik informacija, kuri jam ateina vertikale iš apačios į viršų, būtent iškraipyta kiekviename etape.
Todėl nenustebčiau, jei jo galvoje, jei jis jau rimtai planuoja, kaip pavasarį vėl eis į Kyjivą. Nemanyčiau, kad dabar tai būtų labai perdėta. Ir svarbiausia, kad remdamasis tokia informacija apie padėtį fronte ir apie rusijos kariuomenės būklę apskritai, remdamasis šia informacija, jis visiškai ramiai ruošiasi kariauti visus 2026-uosius metus. Taip, beje, priminsiu, kad jo informacija apie rusijos ekonomikos būklę formuojama lygiai taip pat.
Taigi, jis ketina sėkmingai kariauti visus 2026-uosius metus. Ir tam jam visai nereikia jokių susitarimų, nei iš 20 punktų, nei netgi iš 28. Nors galbūt jis vis tik būtų pasirašęs 28 punktų susitarimą, nes tuose 28 punktuose faktiškai buvo tokios gelžbetoninės garantijos, kad ilgiausiai per metus jis pribaigtų mus visiškai nebaudžiamas. Todėl galbūt jis būtų tai padaręs, beje, irgi ne faktas Bet tie 20 punktų ir visa kita… na, jis akivaizdžiai viso to net nesvarsto, o jau turi mobilizacijos planą 2026 metams. Jo 2026 metų biudžetas sudarytas specialiai galvojant apie pilnus karo metus.
Taigi dabar jis visus įsakymus kariaunai duoda, turėdamas omeny visus metus karo, kuriam jie šiuo metu ir toliau ruošiasi. Tai yra, jis planuoja pulti visus metus, užgrobinėti teritorijas ir, jei įmanoma, mus visiškai pribaigti. Taigi.
Tuo tarpu, žinoma, jis pasakys Trumpui viską, ką malonu girdėti. Ir todėl jis net nemeluoja, kai sako, kad iš tikrųjų nori taikos ir kad jis nori, kad tos teritorijos klestėtų. Jis tikrai nori taikos, kurioje rusija turėtų visą „rusų pasaulį“. Būtent. Jis nori taikos, kurioje rusijai būtų suteikta be kovos viskas, ko ji nori. Jis nori taikos, kurioje visos tos teritorijos klestėtų kaip rusijos dalis. Ir jos klestėtų taip pat, kaip ir kitos rusijos teritorijos. Mes matėme, kaip išrodo jų klestėjimas. Taigi. Betgi taip, jis tikrai to mums nori. Tai tiesa.
Blogai tai, kad Donaldas Trumpas iš tikrųjų linki mums lygiai to paties. Taigi. Na, bet tai jau kita istorija.
– Taip, žinote, atvirai kalbant, kartkarčiais Donaldas Trumpas ir susitikimai su Donaldu Trumpu man primena giminės subuvimus. Mes žinome, kad giminėje santykiai ne visada vienodi, paremti meile ir geraširdiški, bet tu turi bendrauti ir su tuo seniu, nes mama sako: „Na, tai senelis, juk tai šeimos galva, na, kažkaip pabendrauk, anksčiau, ar vėliau jo nebebus“. Ir tu esi priverstas su juo bendrauti.
Vis dėlto, kalbant apie tai, kaip putinas visa tai suvokia, kaip jis, atleiskit, brauko Medinskiu Trumpui per lūpas, o dabar Dmitrijevu, tuo pačiu, kuris prieš mūsų prezidento ir prezidento Trumpo susitikimą pademonstravo kaip jis neršia Jungtinėse Valstijose. Ir žinot, tai taip pat buvo tam tikras gestas, kad jie, būgtai čia kontroliuoją. putinas taip pat mano, kad viską kontroliuoja.
Tuo tarpu Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kyrylo Budanovas sako, kad dėl daugelio priežasčių galimybių langas pasiekti taikos susitarimą atsivers vasario mėnesį ir sako, kad tai bus pats palankiausias laikotarpis kažką pasiekti tiek rusijai, tiek Ukrainai. Ir tai susiję tiek ir su karine veikla, tiek ir su šildymo sezonu, tiek ir su kitomis įvairiomis detalėmis. Budanovas kalba apie daug dalykų. O kas turėtų pasikeisti vasarį? Ką manote, pone Evgenai, ką tokio mato Budanovas, ko putinas dabar gali nepastebėti?
– Na, manyčiau, kad vertėtų paklausti Kirilo Aleksejevičiaus, ką jis tokio mato, ko nemato nei putinas, nei jūsų pašnekovas, tai yra aš. Ir, tiesą sakant, aš pabandžiau pažvelgti į laikotarpį nuo vasario 20-osios iki vasario 27-osios šiuo atžvilgiu kaip į realistiškesnę datą.
Tiesą sakant, jei mes nekalbame apie katastrofiškus scenarijus, tai yra, kad šią žiemą galiausiai nepralaimėsime karo, kam, žinoma, mūsų Ukrainos užnugaris stengiasi visaip, kaip tik įmanoma, bet vis tik kam priešinasi mūsų kariuomenė ir priešinasi kol kas pakankamai sėkmingai. Taigi, jei vis tik nenagrinėjame to katastrofiško scenarijaus, kad dėl visiškai užnugario sutrikdytos mobilizacijos ir kitų panašių procesų, kurie buvo visiškai sutrikdyti užnugaryje, mes tiesiog pralaimėtume karą iki vasario ir mums jau būtų primestos bet kokios sąlygos, aš vis tik manau, kad Kirilas Aleksejevičius omenyje panašios įvykių raidos neturėjo.
Kad ir ką bekalbėtume, nemanyčiau, kad vien tik per šią žiemą mes privestume rusiją iki tokios būsenos, kad ji jau būtų priversta sutikti su mums priimtinesnėmis taikos sąlygomis. Net jei visi objektyvūs veiksniai jau būtų suformuoti, prireiktų daug laiko, kol ta objektyvi tikrovė būtų pristatyta diktatoriui, kol praeitų fazės, kada būtų bandoma objektyvią tikrovę perkreipti pagal jo subjektyvaus pasaulio vaizdą.
Na, tiesą sakant, ankstesnėje šio pokalbio dalyje mes kalbėjome, jog mūsų giluminiai smūgiai rusijos naftos perdirbimo pramonei yra beveik pagrindinis mūsų statymas šiame kare. Bet kaip tai turėtų veikti, kad, sakykime taip, kad tai duotų visišką efektą, tokį dideliu mastu, kad raška būtų priversta, sukandusi dantis, kalbėti apie ką nors rimtai?
Tam reiktų pusės metų, metų, ir tikrai nepakaktų tų artimiausių poros mėnesių, kurie liko iki vasario. Taigi, ta kryptimi einama. Mes prie to dirbame, bet dar daug ką reikia nuveikti. Ir su didele pagarba Kirilui Aleksejevičiui, man atrodytų, kad tokie pareiškimai, kaip dabar, atvėsina visuomenę.
Visi tie, sakykim, „galutiniai terminai“, apie kuriuos, kaip suprantu, ne jis pradėjo, ne Budanovas. Pradėjo Donaldas Trumpas, kuris pradžioj pareiškė apie 24 valandas, paskui apie 100 dienų. Na, dabar vienas iš Trumpo derybininkų neseniai įgarsino 90 dienų. Ir tos 90 dienų, beje, kažkaip labai koreliuoja su ateinančių metų vasariu.
Taigi iki šiol nė vienas iš tų galutinių terminų neišsipildė, o mūsų visuomenė kiekvieną kartą griebiasi jų kaip šiaudo ir naudojasi, kad šiek tiek nusiramintų, tačiau svarbiausia, kad nusiraminusi nustotų mobilizuotis, nustotų aukoti.
Ir va dabar kažkur žmonių galvose kirba taikos susitarimas. Na gerai, tai dabar neįvyko, vadinasi tai įvyks vasarį.
Ne, su tokiu požiūriu taikos susitarimo nebus. Su tokiu požiūriu karą galima tik pralaimėti.
Na, va ir Budanovas, su visa derama pagarba jam, kariškiui. Matomai jis nepagalvojo apie tokias savo kalbų pasekmes Ukrainos užnugariui. Taigi, mano nuomone, sakyčiau, tai pirmas kartas, kai jis prie to prisijungė, bet iš Amerikos pusės kai kurie mūsų ekspertai reguliariai skelbia tokius terminus. Na, gerai, tai nesigavo inauguracijos dieną, taigi per 100 dienų. Tai nesigavo per 100 dienų, vadinasi rudenį. Ką, ruduo jau seniai praėjo, Naujieji Metai čia pat? Na, dabar vadinasi vasarį arba pavasarį.
Ne. Čia mes visi turime aiškiai suprasti, kad čia nematuojama pagal tai, kiek laiko praeis. Yra tam tikri rodikliai, iki kokios būklės reikėtų „privesti“ rusijos ekonomiką ir rusijos kariuomenę, po ko būtų įmanoma sudaryti taikos sutartį. Taigi, tai matuojama ne savaitėmis ar mėnesiais. Tai matuojama sunaikintų naftos perdirbimo gamyklų skaičiumi, sunaikintų karių skaičiumi ir santykiu su tuo, kiek jie sugebėjo pririnkti naujokų. Va tokie parametrai lemia, kada taikos sutartis taptų įmanoma.
– Pone Evgenai, labai dėkoju. Tiesą sakant, baigsiu tokia malonia žinia apie smūgį naftos perdirbimo gamyklai. Gruodžio 29-osios naktį Adygėjos respubliką atakavo kažkokie geri gražūs Ukrainos dronai.
Ačiū, kad buvote su mumis. Su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL.