Iš sausio 12 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vykusio Laisvės gynėjų susitikimo, kurį vedė Angonita Rupšytė ir plk. Aleksejus Gaiževskis.
Angonita Rupšytė. Ką gi, kaip gerai, kad dabar yra NATO brigados Lietuvoje. Bet prieš 35-eris metus irgi buvo [žmonių], kurie atvažiavo ir padėjo mums, buvo kartu su mumis. Ir aš labai gerai atsimenu ukrainiečius, kurie čia buvo kartu su Laisvės gynėjais. Ir kaip džiugu, kad šiandien yra mūsų draugas, bičiulis, jau nežinau kiek kartų kalbėjęs čia. Bet visada malonu matyti Evgeną Dykyj, Lietuvos Parlamento gynėją, buvusį Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ kuopos vadą, kuris tarp kito, ar žinai, 1991-aisiais metais sausio mėnesį kartu su Kyjivo universiteto studentais surinko daug labai lėšų. Ir kodėl paskui jis buvo Ukrainos kuopos vadas, ar žinai, Aleksejau? Tada aš tau išduosiu paslaptį. Pagal tuometinį sovietų baudžiamąjį kodeksą nepilnamečių nebuvo galima sušaudyti. Supratai?
Aleksejus Gaiževskis. Kodėl aš tada tarnavau? Buvau septyniolikos metų.
A.R. Dabar supratai, kodėl nebūtum sušaudytas. Va taip. Tada Evgenas neturėjo 18-os metų ir jį kiti išrinko vadu. Tai mielas Aleksejau, dabar jau tu sakyk, kaip tau padėjo Dykyj būti kartu.
A.G. Iš tikrųjų tai fantastiški žmonės. Kas yra Ukraina? Ukraina yra patys ištikimiausi draugai nuo Parlamento gynimo laikų, Maidanas ir šiuo metu pilnas išplėstinis karas. Tai šios dienos nacionaliniai didvyriai yra Ukrainos didvyriai. Jūs čia visi sėdintys šioje salėje esate 1991 metų sausio Laisvės gynėjai, jūs esate taip pat nacionaliniai didvyriai. Jūs be ginklų, su Molotovo kokteiliais, su metalinėmis lazdomis stovėjote prieš tankus pasiruošę sudegti šiame Pilėnų lauže.
Ką mes matėme 2014-ais, ką mes matėme 2022-ais metais vasario mėnesį kai Rusija piktavališkai įsiveržė į nepriklausomą valstybę, ką parodė Ukrainos tauta? Ukrainos tauta parodė neįtikėtiną valią. Mes vėl atgimėme iš naujo kaip 1991-ais metais sausio įvykiais, mes sausio įvykius pamatėm Ukrainoje, kai gyventojai miesto, kaimo rengė Molotovo kokteilius ir buvo pasiruošę kovoti su tais pačiais stiklainiukais mėtomais į dronus. Kai kiekviena bobutė su saulėgrąžomis saujoje davė rusų kareiviui, kad jisai būtų pasėtas į žemę, kaip trąša išaugintų saulėgrąžą.
Aš manau, kad tokie tautos pasipriešinimo pavyzdžiai yra tikri, tikri didžiuliai didvyriški poelgiai, kurias mes turime vadovautis, Sausio įvykiai Lietuvoje, nacionaliniai didvyriai, kiekvienas iš jūsų esantys šioje salėje neškite šią žinią, visada vadovaukimės Ukrainos išmoktom pamokom, kad nereikėtų daryti klaidų. Ačiū jums. Ir norėčiau pakviesti Lietuvos parlamento gynėją, buvusį bataliono „Aidar“ kuopos vadą, mokslų daktarą, žinomą analitiką Evgeną Dykyj. Ačiū už gynybą. Šlovė Ukrainai!
Evgenas Dykyj
Didvyriams šlovė. Tegyvuoja laisva Lietuva!
Labai ačiū už pakvietimą taip pat ir už tai, kad galiu kalbėti savo gimtąja kalba su vertimu. Tai didžiulė garbė man. Tesą sakant, aš maniau, kad kaip ir per ankstesnius mano pranešimus mums čia teks bendrauti mūsų bendro priešo kalba. Betgi Lietuvoje vertėtų atnaujinti tas žinias. Gal jau rytoj jums prireiks tardyti rusų belaisvius.
Labai malonu, kad aš galiu kalbėti savo kalba. Būtent dėl kurios egzistavimo okupantai bando priešintis, būtent bando sunaikinti tą kalbą.
Deja, aš atvykau pas jus iš šalies, prieš kurią dabar vedamas genocidinis karas. Ir dabar, 2026-aisiais metais, to jau niekas nebeslepia. Jau niekas nebepridenginėja jokiomis išgalvotomis istorijomis, kažkokiomis išgalvotomis priežastimis. Nebebandoma prisidenginėti tariama vienos broliškos tautos pagalba kitai broliškai tautai. Visiškai nebebandoma prisidenginėti kažkokiu išgalvotu separatizmu kažkokiuose regionuose ar kažkokia vidaus Ukrainos procesų problematika.
Dabar, 2026-aisiais metais, visos kaukės nuimtos ir Rusija visiškai neslepia, kad ji veda karą tiesiog prieš Ukrainoskaip tokios egzistavimą. Mes dabar turime arba mirti, arba tapti rusais. Kito, trečio varianto, mums nieks nepaliko. Mes matome tą trečia variantą, bet dėl jo ir turime kovoti.
Na, Angonita čia pasakė, kad nežinanti kiek kartų aš esu kalbėjęs iš šitos tribūnos. Betgi išties jau ne tiek ir daug. Aš pamenu visus tuos pasisakymus ir jie visi buvo labai skirtingi. Būtent ši tribūna yra susijusi su daug kuo mano gyvenime.
Pirmą kartą šioje tribūnoje stovėjau 1991 m. sausio 27 dieną, kai mūsų ukrainiečių padalinys davė priesaiką Lietuvos Respublikai kaip būtent savanorių batalionas. Tada naktį Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius (jeigu jis yra čia, tai jam didžiuliai sveikinimai) vertė priesaikos tekstą iš lietuvių kalbos į rusų, o aš iš rusų kalbos verčiau į ukrainiečių.
Tada 1991-ųjų sausio 27-ąją mes ukrainiečių kalba, su dviem vėliavom – valstybine Lietuvos vėliava ir tuomet dar uždrausta, o dabar Ukrainos valstybine vėliava – davėm priesaiką Lietuvos Respublikai ir tada tą dieną man pirmą kartą buvo garbė kalbėti iš šios tribūnos.
Aš tuomet vilkėjau tokią baisią juodą šimtasiūlę, nes prieš tai budėjau ant Seimo stogo, lauke buvo minus 26 laipsniai ir ant stogo buvo labai šalta. Taigi aš vilkėjau tą baisią juodą šimtasiūlę ir manyčiau, kad Angonitą dar turi nespalvotą vaizdajuostę kaip aš kalbėjau iš šitos tribūnos.
Po to praėjo 20 metų ir aš čia atvykau, kai mane pakvietė Angonita ir Lietuvos Seimas. Tada mes kalbėjom visiškai kitom realijom. Tada kalbėjom apie tai, kad Lietuva jau buvo Europos Sąjungos ir NATO narė, o Ukraina tada dar taiki, bet jau stengėsi įstoti į Europos Sąjungos ir NATO struktūras. Ir tada mes atsirėmėm į tai, kad mes patys turėtume padaryti didžiulį darbą ir kad išties tai reikia daryti.
Betgi paaiškėjo, kad Rusija turi veto teisę ką įleisti į NATO, ko neįleisti. Taip, formaliai tokios teisės ji lyg ir neturi. Bet ir tada mes atsirėmėm į tai, jog pasirodo, Vakarų šalių dalis galėjo pasakyti: „ne, mes nepriimsime, nes tai yra Rusijos įtakos zonoje“. Tada dar nesupratome, kad dėl tokios pozicijos prasilies kraujas. Tada tikėjomės, kad politiniais metodais pasieksime savo tikslą.
Atsimenu tada surengtą furšetą ir tuometinis Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius surinko mus, Ukrainos savanorius, ir guodė: „Vaikinai, turėkite kantrybės. Ukraina tikrai bus Europos Sąjungos narė. Aš papasakosiu mūsų nueitą kelią, tai taip pat nebuvo paprasta. Laukite. Jus dar pakvies“.
Manau, kad ir Andrius Kubilius tuo metu neįsivaizdavo, kad kažkada jis taps Europos Sąjungos gynybos komisaru, kad išvis bus toks Europos Komisaro postas.
Priešpaskutinį kartą šioje tribūnoje stovėjau 2015-ųjų sausį dėvėdamas po maskuojamąja uniformą chirurginį korsetą, prieš išvykdamas ką tik išsirašęs iš karo ligoninės, kai mane nurašė iš kariuomenės dėl mano sveikatos būsenos po 2014-ųjų metų. Taigi aš su tuo chirurginiu korsetu stovėjau šitoje tribūnoje ir dalinausi visiškai nesena mūsų patirtimi. Tada buvo neseniai prasidėjęs Rusijos-Ukrainos karas. Ir tada taip pat net netoptelėjo, kad po 11 metų aš vėl čia stovėsiu ir Rusijos pradėtas karas tęsis jau beveik dvylika metų (nuo 2014-02-20). Jei kas nors man tai būtų pasakęs 2015-aisiais, kokia būtų tada buvusi mano reakcija?
Taigi, dabar jau ketvirtą kartą stoviu šitoje tribūnoje. Baigiasi jau dvyliktieji Rusijos-Ukrainos karo metai. Ir vasario 24-ają sueis keturi metai, kaip šis karas vyksta jau visiškai kitu mastu, Europoje tokio masto karo po Antruoju pasauliniu karo nebuvo.
Kai gyvenom sovietinėje okupacijoje, mus visus mokino sovietiniais stereotipais, bandė mums įkalti į galvas tuos stereotipus ir vienas iš tokių stereotipų buvo tas „didysis tėvynės karas“ arba iš tiesų sovietijos – Vokietijos karas. Tai vakar pastebėjau vieną momentą. Vakar buvo praėję to pilno masto karo, kuris vyksta nuo 2022-ųjų (mes neimam viso karo laikotarpio nuo 2014-ųjų) lygiai tiek pat, kiek iš vis truko sovietijos ir Vokietijos karas.
Taigi, mes kariaujam pilnu pajėgumu, kad išgyventume, lygiai tiek, kiek dvi imperijos – Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga – sugebėjo prakariauti tarpusavyje. Per tą laiką Vokietija spėjo ateiti iki Maskvos, o po to raudonoji armija – iki Berlyno. O per tokį pat laiką rusai tik pasistūmėjo nuo Avdijivkos iki Pokrovsko.
Žinoma, mes galėtume tuo džiaugtis. Juk galima lyginti, kiek buvo nueitą tada per tą karą ir kiek dabar, Betgi aišku tai visiškai nedžiugina. Karas visiškai nesibaigė ir visiškai nematyti pabaigos.
Norėčiau jums perskaityti keletą vardų. Išties nežinau, kas dar numatyta šios dienos ir rytdienos iškilmėse, bet man darė įspūdį, kad kiekvienais metais Lietuvoje skaitomas kiekvieno tada 1991-aisias už laisvę žuvusio vardas.
Tad prie tų vardų norėčiau pridėti dar tokius Lietuvos piliečius: Tadas Tumas, Tomas Valentėlis. Tai lietuviai savanoriai, kurie gynė Ukrainą ir mūsų laisvę tame didžiuliame kare. Režisierius Mantas Kvedaravičius, kuris nepaėmė į rankas ginklo, bet žuvo už mūsų laisvę, nes rodė pasauliui visą tiesą.
Aš noriu perskaityti tris Latvijos piliečius:Vitalijs Smirnovs, EdgarsPlatonovs, ŅikitaTarenov(Sļadzevskis).
r keturis Estijos piliečius: Ivo Jurak, TanelKriggul, MartinJääger, Olev Roost.
Tai Baltijos valstybių savanoriai, kurie paaukojo savo gyvybes už mūsų laisvę ir taip pat už Baltijos šalių laisvę. Ir manyčiau, kad jų vardai tęsia tą eilutę tų žmonių, kurie paaukojo savo gyvybę už Baltijos šalis.
Taip, jau 35 metai praėjo. Norėčiau paprašyti, kad mes tylos minute pagerbtume visus, kuriuos paminėjau bei ukrainiečius ir baltarusius ir kitus gynėjus, kurių yra per daug, kad galėtume paskaityti jų vardus.
Dėkoju. Labai jums ačiū.
Gerbiami draugai,
Aš ne šiaip sau minėjau [tuos vardus] būtent dabar, būtent čia. Esmė ta, kad nėra principinio skirtumo tarp to, kas vyko tada, 1991-aisiais metais, ir dabar, 2026-aisiais metais. Iš tiesų, tai yra tas pats karas, nepaisant, kad praėjo 35 metai.
Praėjo 35 metai. Lygtai turėtų būti kitoks pasaulis. Paaiškėjo, kad ne visi su tuo sutinka. Ir praktiškai tas karas, kuris dabar vyksta mūsų teritorijoje, aš nenoriu būti blogų žinių nešėju, bet jis jums tiesiog jau kvėpuoja į langą.
Iš tiesų tai [okupantai nori] karas, kad atsuktų laiką 35 metus atgal. To labai dažnai nesupranta mūsų Vakarų sąjungininkai. Jie dažnai stengiasi surasti kažkokių racionalių motyvų dėl Kremliaus elgesio, kažkokių pragmatinių judesių. O ten yra vienas pragmatinis motyvas – tai yra laiko mašina. Kremliuje jie paprasčiausiai nepripažįsta nieko, kas nutiko per tuos 35-eris metus. Jie nepripažįsta šito naujo pasaulio, kuris buvo sukurtas. Ir jie nepripažįsta mūsų teisės būti šitame pasaulyje, kurį mes statėme 35-eris metus. Jie tiesiog nori atsukti viską atgal lygtai tebebūtume 1991-aisiais metais ir tarytum nieko nebūtų nutikę. Kada, kaip sako Kremlius, dar nebuvo nutikusi baisiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa. Jie dabar tiesiog taisą katastrofos pasekmes, ne daugiau.
Ir kai supranti, kad jų motyvacija būtent tokia, tada supranti, kad Kremliui nėra jokio skirtumo tarp Ukrainos ir Lietuvos. Tiesiog tėra eilės tvarka, pas ką pirmiau ateiti.
Taip nenutiko, kad rusai nepripažintų mūsų teisės į Ukrainos nepriklausomybę, betkažkodėl (va taip staigiai ir pagalvojau) Baltijos šalys kažkokios kitokios. Ne, jie tikrai taip negalvoja. Jiems mes esame visiškai vienodi – tokie patys pabėgėliai iš jų gulago. Tie pabėgėliai, kurių laikas baigėsi. Konvojus mus pasivijo ir dabar turėtų mus grąžinti į gulagą.
Ir tada, kai 1991-aisiais metais mes irgi galėjom sakyti, kad iš gulago išėjom į laisvę už jūsų nugarų, tai todėl kad Lietuva tada sumokėjo savo kainą savo krauju, savo barikadų, savo ugnies kainą mokėjo, o mes kažkaip prasprūdome, nes jūs buvote tie pirmeiviai, kurie laužėte tą sovietinį ledą.
Betgi mes dabar tikrai atiduodam savo skolą sąžiningai su labai dideliais procentais. Ir dabar ką mes darome? Aišku, mes dabar kovojame, kad iš vis gyventume, kad būtume laisvi, bet tuo pačiu mes duodame jums laiką.
Ir labai svarbu, kad jūs tą laiką išnaudotumėt protingai. Mes gi nežinom, kiek laiko jums dar duosim. Mes stengiamės. Stengiamės iš visos širdies. Bet situacija, pagal kurią rusai visiškai neateitų kariauti į Lietuvą įmanoma tik vienu atveju, jei mes nugalėtume. Jei Rusija iš vis būtų sumušta. Tik tokio baisaus jų pralaimėjimo atveju, po kurio jie ilgai atsigaivinėtų ar visai nebeatsigautų, tik tada jie nebeateitų į Baltijos šalis. Tik esant tokiom sąlygom. Bet dabar tokį variantą sprendžiam tik mes vieni.
Pamenu, kai 1991-aisiais tik viena šalis tepripažino Lietuvos nepriklausomybę, vienintelė Islandija iš viso pasaulio. O arčiau ir labai stiprios valstybės bijojo pripažinti jūsų nepriklausomybę.
Dabar mes esame panašioj situacijoj. Taip, iš tiesų mums daug kas padeda ir mes labai vertinam šitą pagalbą ir labai dėkojam už ją.
Atvirai kalbant, jei ne ta pagalba, aš nestovėčiau šitoje tribūnoje. Arba manęs jau nebebūtų, arba mes kariautume jau greičiausia kaip partizanai. O tai, kad mes kariaujam ne kaip partizanai, o kaip pilnavertė valstybė, tai išties dėl pagalbos iš draugiškųjų šalių.
Tačiau pasaulyje neatsirado nė vienos valstybės, kuri teiktų mums karinę pagalbą – atsiųstų karių ir suorganizuotų mums karinę oro policiją ir uždengtų mūsų oro erdvę nuo Rusijos raketų ir lėktuvų. Didžiulius resursus ir aviaciją turinčios valstybės, deja, taip pat yra ir labai atsargios, sakykime taip, labai draugiškai ir diplomatiškai, kad nieko neįžeistume.
Šia intencija ir dar daugiau, vienintelis variantas, kad rusai neateitų į Baltijos šalis, jei mes juos nugalėtume. Na, aš nežinau kitos valstybės, kuri taip atvirai sakytų, kad rusus reikia nugalėti. Daug mūsų Vakarų partnerių sako, kad reikia neduoti Putinui nugalėti. Manau, kad jaučiate tą skirtumą tarp nugalėti Putiną, nugalėti Rusiją ir neduoti jam nugalėti. Lygtai labai panašiai skamba, bet visiškai kitokia giluminė esmė.
Ir būtent per tai, kad nieks apart mūsų nenori nugalėti Putino, o geriausiu atveju jiems nenorėjo duoti nugalėti, dėl to šis karas nesibaigė ir 2023-iais metais ir perėjo į 2026-uosius metus ir dar nežinia, kiek mes dar turėsime kariauti tą karą ir nežinia, kaip jis pasibaigs.
Net ir dabar. Dabar jūs puikiai žinote, kad Rusija mus bando prispausti kapituliacijai. Tie 28 punktai atseit taikos sąlygų tai 28 punktai gėdingos kapituliacijos sąlygų. Kur yra garantijos, kad po metų Rusija galėtų ateiti ir užbaigti savo reikalus, o mes jau tikrai negalėtume nieko padaryti. Aišku, mes niekad to nepasirašysime. Bet mūsų draugai kaip atsaką bando padaryti 20-ies punktų planą. Tai irgi būtų mūsų kapituliacija, bet jau tokia garbinga kapituliacija.
Rusai siūlo gėdingą kapituliaciją, mūsų draugai siūlo garbingą kapituliaciją, gal šiek tiek geresnėmis sąlygomis. Bet ir viena ir kita vis tiek kapituliacija. Kažkaip užvualiuota, kitaip pateikta.
O mes kapituliuoti nesiruošiame. Mes šio karo nepralaimėjome. Tai dėl to nežinau, kiek mes laiko galėtume jums duoti. Gal ir daug, ogal ir mažai. Aš negaliu pasakyti. Darome, ką galim. Bet svarbiausia, kad tą laiką, kuri mes jums laimime, jūs gerai išnaudotumėt.
Gal visiškai simboliškai nutiko, bet aš čia pas jus tiesiai iš autobuso. Mano autobusas atvažiavo šįryt apie 11:30 ir net persirengti nespėjau. Tad ir stoviu tribūnoje su džinsais ir tik karišką kitelį su apdovanojimais spėjau užsivilkti. Bet tai simboliška.
Taip ir atrodo savanoriai. Tada, kai civiliai palieka savo paprastą civilinį gyvenimą ir tiesiog paima amuniciją ar ginkluotę. 2022-aisiais mes tiesiog ant striukės rišdavom geltoną kaspiną, iš sunkvežimio gaudavom automatą ir eidavom ginti savo miesto. Va tai ir yra savanoris.
Ir aš norėčiau, kad jūs pamatytumėt keletą mūsų karo aspektų, kurie yra labai svarbūs, kurių nemato didžiai gerbiami profesionalūs kariai.
Esmė ta, kad šis karas parodė, kad tai ne kariuomenės karas. Tai tautos ir valstybės karas. Tai yra totalitarinis karas, į kurį įtraukta visa visuomenė.
Taigi, Rusija visiškai neslepia, kad absoliučiai sąmoninga atakuoja visą mūsų civilinę infrastruktūrą. Jei per pirmąją žiemą prieš tris metus rusai sakė, kad jie besitaiką vien tik į karinius objektus ir labai atsiprašą, jei kada kur netyčia pataiką į kokį civilį objektą, tai dabar jie neapsimetinėja. Dabar oficialiai sako, kad jie sunaikinę va tiek energetikos objektų, tiek elektrinių, tiek milijono žmonių palikę be šilumos ir tai oficialiai teikia savo generalinio štabo ataskaitoje.
Jie visiškai priligino visus mūsų civilius kariniam taikiniui ir savaip savo baisia logika yra teisūs, nes jiems priešinasi ne vien tik mūsų kariuomenė, bet ir visa mūsų visuomenė.
Tai yra labai svarbu, kad jums, besiruošiant atmušti karinę agresiją, būtų įtraukta ne tik kariuomenė, kuri nėra didelė, jūs negalite turėti jos didelės. Jūs turite labai profesionalią elitinę kariuomenę, betgi nedidelę, nes ir gyventojų ne dešimtys milijonų. Ir teks priešintis visiems. Visa tauta, visa nacija turės priešintis. Reikia, kad kiekvienas pasiruoštų, kad kiekvienas ruoštųsi, ruoštųsi savanorių struktūros, visuomeninės organizacijos, kurios bendradarbiaus su kariuomene.
Iki šiol mes laikomės, kadangi tai ne vien tik kariuomenės reikalas, bet ir pagalbos tarnybų, policijos, ir medikų ir daugybės įsitraukusių paprastų civilių žmonių reikalas. Pavyzdžiu, kiekvieną kartą, kai apšaudo Kyjivą dronais ir raketomis, o jie atskrenda kasdien; šiąnakt, kai vykau pas jus, susirašinėjau su žmona ir domėjausi, kiek toli nuo jų skrenda, ar yra šildymas. Kol kas šildymas neįjungtas. Ir tai yra mūsų kasdienybė.
Dabar į tai įsitraukiusi visa tauta ir kai taip veikia visi žmonės nuo to priklauso netgi daugiau, nei nuo karių veiksmų. Nes kariaujančių karių nuotaika priklauso nuo to, kas vyksta užnugaryje.
Ir jūs taip pat susidursite su tuo, kad Rusijos informacinė kariuomenė yra labai svarbi agresijos dalis. Ir Rusijos informacinė kariuomenė profesionaliau kariauja nei Rusijos kariuomenė. Jeigu fronte mes dar kažkaip laikomės, nors ir labai sunku, tai kai kurias informacines kampanijas mes, deja, jau pralošėm. Pavyzdžiui, mes pralošėm Rusijos informacinei kariuomenei kampaniją už mobilizaciją. Jie sugebėjo įskiepyti visuomenei savo antimobilizacinius naratyvus ir tai vienas iš esminių faktorių, kurie mums žlugdo reikalus fronte.
Informaciniai Putino kariai yra labai profesionalūs, labai rimtas priešas, ne silpnesnis nei specialios paskirties pajėgos.
Na ir Rusijos kariuomenė. Jau šimtas metų tam posakiui [kad generolai kariauja praėjusius karus], deja, tai yra tiesa. Kaip pavyzdys, mes 2022-aisiais metais idealiai buvome pasiruošę tokiam karui, koks buvo 2014-aisiais. O karas buvo visiškai kitoks.
Na ir pabaigai noriu perspėti, kad ruoštumėtės ne tokiam karui, koks kilo pas mus 2022-aisiais. Ir tai labai svarbu. Nes per tuos ketverius metus abi kariuomenės – ir mūsų, ir Rusijos – labai evoliucionavo ir Rusijos kariuomenė jau nieko bendro neturi su ta kariuomenė, kuri pas mus įsibrovė 2022-aisias metais. Tai absoliučiai kitokia kariuomenė. Aš negalėčiau pasakyti ar ji dabar geresnė, ar blogesnė, nes pagal vienus parametrus sakoma, kad ji degradavo, o pagal kitus, sakoma, kad ji įsisavino naujas technologijas, naujas taktikas, ir labai daug ką išmoko.
Ir šiai dienai su visa pagarba, kai yra geriausiai aprūpintos ir technologiškesnės NATO kariuomenės, bet jos neturi karinės patirties. Reikia tą suprasti, nes šiuo momentu tokią patirtį turime mes ir, deja, mūsų priešas. Ir būtent perimkit mūsų patirtį, kurią dabar mes turime ir nelaukite rusų, kokie jie buvo 2022-aisiais, o tokių, kokie jie yra dabar.
Ir geriausiai pasiruošti turbūt būtų pamačius, kaip yra pas mus. Taigi kviečiame ne tik savanorius-didvyrius kurie pas mus kariautų mūsų gretose, bet yra ir paprastesnių saugesnių būdų. Galima atvažiuoti pas mus ne iškart į priekinę kovos liniją, bet per visuomenines organizacijas prie kariuomenės. Ir kuluaruose galėtume apie tai daugiau pasikalbėti.
Ačiū dar kartą jums visiems. Ir tegu gyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva! Tegu gyvuoja Ukraina!
A.G. Tikrai nuoširdus ačiū gyviems didvyriams. Tai kovotojai, kurie stovi už mūsų ir jūsų laisvę.
Yra Sausio didvyriai, yra Ukrainos didvyriai. Dar norėčiau pabrėžti trečią grupę, tuos kurie dabar kiekvieną dieną renka ir veža paramą – tai mūsų savanoriai, tai mūsų rėmėjai, kurie rizikuodami savo sveikata, net gyvybe renka paramą centą po cento, perka svarbiausias būtiniausias priemones ir veža tiesiai į fronto zonas tiesiai kariams į apkasus. Jūs net neįsivaizduojate, kaip svarbi ši parama, kaipsvarbus gal ir nedidelis, bet toks mūsų šalies palaikymas ypatingai tokiu metu, kai jau ketvirti metai vyksta pilnos apimties karas.
A.R. Taigi, kaip žinote, Ukrainoje bombarduojama visur raketomis, „šachedais“. Ir daugelis negalėjo atvykti. Visa laimė, kad Evgenas atvyko autobusu, kaip sakė, o Ukrainos vyriausiosios žvalgybos valdybos delegacija negalėjo atvykti ir perduoda jums visiems sveikinimus.
Betgi šiandien kviečiu Ukrainos karį pulkininką Dmytro Bučko. Prašom, gerbiamasis, tribūna jūsų.
Dmytro Bučko
Gerbiami Seimo atstovai,
Gerbiamas generole Kariuomenės vade,
Gerbiami Laisvės gynėjai,
Brangūs draugai lietuviai,
Visų pirma dėkoju už šiltą priėmimą, už tai, kad, priėmėte, pakvietėte būti čia kartu su jumis tokią didingą dieną, kuri yra labai svarbi jūsų valstybei.
Daug jau buvo pasakyta apie mūsų šalį Evgeno kalboje. Girdėjome ekskursą į praeitį ir apie šiandieną. Pasirašau po kiekvienu žodžiu, neturiu ko pridėti.
Tačiau vėl apsilankęs Vilniuje po septynerių metų galiu palyginti su ankstesniu vizitu. Man paliko didžiulį įspūdį miesto raida ir prisimenu savo susigalvotą taisyklę, kurią taikau nuo karinio universiteto laikų. Pastebėjau vieną niuansą, kurį stengiuosi palyginti skirtingose šalyse. Matau, kad švietimo sistema kariūnų, šaulių, kurie šiandien sakė pasižadėjimą savo valstybei, tas tekstas buvo sukurtas meilės savo valstybei pagrindu. Ir apie šį pavyzdį pasakoju ir pasakosiu toliau savo valstybėje.
Asmeniškai ir nuo visos Ukrainos tautos noriu padėkoti jums už tą palaikymą, kurį jautėme nuo pat pirmųjų dienų, kurį matome dabar – ne žodžiais, ne tik susirūpinimu, o tikrais darbais ir realiais perduodamais daiktais. Tikriausiai kiekvienas ukrainietis turi bent jau po vieną draugą iš Lietuvos, Latvijos ar Estijos. Tokia svari yra jūsų visų ir kiekvieno parama, kad išties matome, jog esate mūsų broliai ir sesės.
Noriu dar kartą padėkoti už tą palaikymą, kurį be galo vertiname ir niekada nepamiršime.
Šlovė Lietuvos tautai! Šlovė Ukrainai!
A.G. Nėra nieko svarbiau, kaip parama ir vienas kito supratimas. Jeigu remsime vienas kitą, turėsime tvirtą užnugarį, draugus iš dešinės ir kairės ir tvirtą paramą, ir pasitikėjimą vienas kitu.
Parengė LL, redagavo VK.