Situacija fronte: gynybos pajėgų „kontrpuolimas“ Zaporižios kryptyje ir kaip jį įtakojo „Starlink“ išjungimas rusijos kariuomenei.
Naujasis gynybos ministras: kodėl Vakarų partneriai labai daug ko tikisi iš Mychailo Fedorovo ir ko iš jo turėtų tikėtis Ukrainos visuomenė ir ministerijos „senieji pulkininkai“?
Praėjo keturi didžiojo karo metai. Kokie to laikotarpio didžiausi pasiekimai ir pagrindinės pamokos?
Kaip Dykyi Lietuvoje kalbėjosi su NATO generolu ir kas nuliūdino.
Kodėl po pusmečio Ukrainoje gali pasirodyti jos Atatiurkas arba jos generolas Petenas?
Ką pakeitė „taikos derybos“ Ženevoje, ir kas iš tikrųjų nori kapituliacijos?
Visa tai vasario 24-ąją „Novynarnia“ „YouTube“ kanale paskalbtame pokalbyje aptarė karinis ir politinis analitikas, antiteroristinės operacijos (ATO) veteranas Evgenas Dykyij ir „Novynarnia“ laikinoji vyriausioji redaktorė Lesia Šovkun.
Citatos
Šiame pokalbyje, pavyzdžiui, jau vėl galėjome kalbėti apie mūšius dėl Charkivo. Taigi. tokia tikimybė tikrai buvo netgi labai reali. Betgi, šast, ir atskrido Juodoji gulbė.
Idėja per mėnesį išmušti 50 tūkstančių orkų labai gera. Bet atleiskit, kai apie tai kalba žmonės per visą savo gyvenimą nenužudę nė vieno orko, na tai maždaug tas pat, kaip pasodinti milijardą medžių.
Trumpas suteikė jiems unikalią galimybę išvengti atsakomybės už viską, ką jie padarė. Ir reikia būti visiškais idiotais, kad nepasinaudotų tokia galimybe.
Tai bus arba mūsų Atatiurkas, kuris priverš varžtus, kuris geležiniu kumščiu atves į pergalę, arba tai bus mūsų Petenas, kuris pasinaudos savo, kaip kariškio, autoritetu, kad įrodytų visuomenei, jog laikas pasiduoti, laikas pasirašyti, kol jie bent ką nors siūlo pasirašyti.
– Sveiki gyvi, bičiuliai. Su jumis „Novynarnia“ kanalas. O „Novynarnia“ – tai kovojančios Ukrainos naujienos. Su jumis laikinai einanti vyriausiosios redaktorės pareigas Lesia Šovkun ir karinis-politinis analitikas, ATO veteranas Evgenas Dykyj. Dėl jūsų susitinkame išvakarėse ketvirtųjų metinių. Apie tai greičiausiai taip pat pakalbėsime, apie didįjį karą, tai yra plataus masto rusijos karą prieš Ukrainą. Ir atitinkamai, mes turime apie ką pakalbėti. Trumpai aptarsime pagrindinius šio laikotarpio pasiekimus ir galbūt pralaimėjimus. Ir atitinkamai pakalbėsime apie tai, ko reikėtų laukti ateityje, ko būtų galima tikėtis ateityje, atsižvelgiant į dabartinę tarptautinę situaciją, nuo kurios, deja, labai priklauso ir mūsų karas bei įvykių raida prieš agresorių. Trumpai tariant, bus įdomu. […].
Sėkmė fronte: kokiu pavidalu atskrido „Juodoji gulbė“?
– Evgenai, siūlyčiau mūsų pokalbį suskirstyti į tris tokius pagrindinius blokus. Tikimės, kad jis bus kaip įmanoma kuo trumpesnis, nes, žinoma, bent kartą trumpesnis. Galime kalbėti labai ilgai, nes pakalbėti yra apie ką, bet pabandykime trumpai. Taigi, pirmasis blokas – dabartinė situacija fronte. Yra apie ką kalbėti, ypač po mūsų paskutinio susitikimo. Antrasis blokas, būtent, kiek įmanoma trumpas – šių ketverių metų rezultatai…
– Na, tai bent iššūkis
– Taip, sąlygiškai, apie ketverius laisvės metus per keturias minutes. Na, mes vis dar nežinome, kiek laiko turime ateityje, todėl apie tai taip pat pakalbėsime, todėl tam skiriame laiko. Taip. Na, ir būtent trečias blokas – tai tarptautinė padėtis. Visos tos vadinamosios derybos. Juo labiau, kad po paskutinio mūsų susitikimo vyko reguliarūs derybų raundai, NATO susitikimai, Miuncheno saugumo konferencija. Taigi yra apie ką pakalbėti.
Pradėkime nuo dabartinės situacijos fronte. Praėjusį kartą, kai susitikome, tu išreiškei tokį atsargų perspėjimą, kad jei mes visiškai prarasime Huliajpolę, tuomet galimai prasidėtų puolimas prieš Zaporižią ir apskritai būtų labai blogai. Laimei, per šiuos maždaug du mėnesius kol mes nesimatėme, mes visiškai nepraradome tos krypties. Priešingai, turime tam tikrų laimėjimų toje kryptyje. Išties norėčiau apie tai su tavim pakalbėti, nes yra skirtingi vertinimai, kaip tuos pasiekimus pavadinti. Kontrpuolimo operacija, neoperacija, kontrpuolimas, išvalymas. Įvairūs vertinimai. Išties norėčiau išgirsti tavo vertinimą ir, kiek tu iš tikrųjų manai, vadinasi, kad mums pasisekė. Dar daugiau, kalbama, kad mums pavyko išlaisvinti gana didelę teritorijos dalį. Ir kiek tai (manau apie tai papasakosi) įtakojo, sakykim, „Starlink“ užblokavimas rusams.
– Įtakojo. Pradėsiu nuo to, jog įtakojo ir labai stipriai. Bet nagi, tu ką tik pacitavai mūsų ankstesnį pokalbį.
Šiek tiek nukrypsiu nuo temos. Berods priešpaskutiniame mūsų susitikime pateikiau tokią nei pesimistinę, nei optimistinę prognozę, kad jei šią žiemą neturėsime absoliučiai radikalių mobilizacijos pokyčių ir gana rimtų pokyčių kariuomenės valdyme, na, tada sakiau, kad jei tokie įvyktų, tai šie metai galėtų būti persilaužimo mūsų naudai metais, o jei neįvyktų, tada artėjant pavasariui mūsų frontas tikrai galėtų pabirti. Ir tektų kalbėti apie labai nemalonius dalykus.
Na, ir kartkartėmis mes paminėdavome tokį paukštį kaip Juodoji gulbė.
Taigi, ta mano prognozė priešpaskutiniame mūsų susitikime beveik išsipildė, deja, blogoje versijoje. Mes nė velnio nenuveikėme dėl kariuomenės papildymo, nieko nepadarėme dėl mobilizacijos. Mes išties atvedėme kariuomenę iki visiško išsekimo ir jau buvome ant slenksčio, na, jei ne proveržio, nes patys rusai dabar tiesiog neįgalūs tokiems proveržiams. Jų kariuomenė taip pat labai išsekusi. Bet frontas mums tikrai galėjo labai rimtai pasislinkti ir ne tik Zaporižios srityje. Na, net trys mūsų kryptys realiai galėjo tapti tokių [nemalonių] pokalbių objektais. Pavyzdžiui, jau vėl galėjome kalbėti apie mūšius dėl Charkivo. Taigi. tokia tikimybė tikrai buvo netgi labai reali.
Betgi, šast, ir atskrido Juodoji gulbė. Mūsų naujojo gynybos ministro Fedorovo ir Elono Musko pokalbis telefonu suveikė kaip Juodoji gulbė. Orkai atsidūrė visiškai netikėtoje situacijoje.
Maždaug pusantrų metų, na, bent jau visus praėjusius metus, jie dėjo didžiules pastangas, kad sukurtų vogtų „Starlink“ų srautą. Taigi visą vadovavimą savo kariuomenei ir karinį ryšį jie organizavo tų „Starlink“ų pagrindu. Nes tai iš tiesų yra optimaliausias ir geriausias šiandien prieinamas ryšio variantas. Jie matė, kad mums tai puikiai veikia. Jie sugaišo daug laiko bandydami apeiti sankcijas, jiems teko tai daryti visiškai nelegaliai, bet jie tai sutvarkė, jie tai puikiai padarė.
Ir štai, pyst, ir viskas griūva. Taigi tiesiog paprasčiausiai vienu spustelėjimu išsijungia.
Kad suvokčiau, kokia rimta problema, na, aš tiesiog reguliariai ganau jų publikacijas. Aš nuolat stebiu visus tuos z-etininkus, trumpai tariant, va toks reikalas.
– Bent kas nors turėtų tuo užsiimti, ta nemalonia veikla?
– Manau, kad tai yra mano pareigų dalis. Patikėkite, kartais tai taip pat smagu ir šaunu, bet daug dažniau šlykštu. Bet priešą reikia pažinti. Ir tokios panikos, kokia tada buvo, dar aš juose nebuvau matęs. Na, nuo Charkivo srities išlaisvinimo momento. Kai išlaisvinome Charkivo sritį, jie panikavo, kad rytoj chocholai bus Rostove. Ir dabar panika buvo panaši, kad rytoj jiems bus riesta. Tad atsižvelgiant į tai, ir turėtume vertinti tą vietinę, bet kartu ir labai malonią mūsų ginkluotųjų pajėgų sėkmę Zaporižios kryptyje.
Tačiau kyla klausimas, kodėl tada nėra visiškai riesta? Kur šiuo atveju jų fronto griūtis? Kur mūsų didysis puolimas, kažkokių didelių teritorijų išlaisvinimas? Ir atsakymas labai paprastas. Taigi jų valdymas ir ryšys žlugo. Dabar jie yra labai blogoje padėtyje, ir mes neturime kaip ja pasinaudoti. Tiesiog fiziškai.
Grubiai tariant, aš tikrai nemėgstu „kasbūtųjeigubūtų“, bet čia užtikrintai pasakyčiau, kad jei tuo metu, kai buvo iškirstas „Starlink“, būtume turėję bent porą korpusų rezerve, na, dabar kalbėtume ne apie tai, ne apie kelis kilometrus Zaporižios kryptyje, o kalbėtume per kiek laiko mes išlaisvintume visas tas teritorijas, kurias orkai užgrobė per praėjusius metus. Dabar nekalbu apie 2022-uosius metus, bet per pastaruosius metus daug ką prarasto buvo galima grąžinti, na, bet nebuvo kam tai padaryti ir dabar nėra.
Ir todėl mes esame priversti panaudoti tokį didžiulį pranašumą, kurį įgijome dėl „Starlink“ų išjungimo, mes esame priversti paprasčiausiai išnaudoti šį didžiulį pranašumą, kad taktiškai pasigerintume situaciją ten, kur pakako žmonių tai padaryti.
Zaporižioje pakako, manau, kad mes neatskleisime jokių vadovybės paslapčių, kad Zaporižioje dabar būtent geriausi šturmo daliniai iš tų pačių naujai sukurtų šturmo pajėgų. Taigi. Ir taip pat ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos šturmo daliniai, tiesą sakant, jie visi dabar ten priskirti. Taigi, taip, sutelkus geriausius šturmo pulkus ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos pajėgas viename taške, galima viename sektoriuje žymiai stumtelti orkus. Na, atkreipk dėmesį, mes nekalbame apie proveržį, bet bent jau mes juos ten tikrai užimame.
Galima kalbėti apie tam tikrų, sakykim, išsikišimų, įsiterpusių į mūsų teritoriją, nupjovimą, nes įeiti į priešo teritoriją neturint garantuoto gero ryšio, na, tai bloga istorija. Taigi dabar orkams tenka tuo įsitikinti. Betgi ir viskas.
Ar Ukraina nepaskubėjo išjungdama „Starlink“us priešui
Gali kilti tiesioginis klausimas: ar šiuo atveju mes nepaskubėjome su tuo „Starlink“ų išjungimu, gal to nevertėjo dabar daryti?
– Ar galiu čia pateikti pastabą, nes negaliu nepaklausti, kodėl, pavyzdžiui, to nepadarėme anksčiau? Daugelis, matau komentaruose, visada klausia: „Kodėl mes negalėjome „Starlink‘ų anksčiau išjungti?” Prašom pakomentuoti, kodėl būtent dabar?
– Na, čia galiu tik daryti prielaidą, tiesą sakant, aš galiu labai klysti. Deja, nėra galimybės paklausti Fedorovo, bet man susidaro įspūdis, kad pirmiausia norėta išspręsti kitą problemą. Iš pradžių tiesiog norėta išspręsti „Starlink“ais valdomų rusiškų dronų problemą. Tai yra, pradžioje tai buvo antišachedinė istorija, todėl viskas prasidėjo nuo greičio apribojimo iki 90 km.
– Taigi, tik kai jie pradėjo paleidinėti daug „šachedų“ su „Starlink“ais, tik tada supratome, kad reikia išjungti ir atitinkamai tai viską įtakojo.
– Taigi, buvo ieškoma išties ne būdo, kaip viską jiems sugriauti, buvo ieškoma būdo, kaip bent jau sumažinti jų „šachedų“ efektyvumą, grąžinti situaciją į buvusią maždaug prieš metus, kai „šachedų“ jau buvo daug, bet tikslumas buvo visiškai ne toks kaip dabar. Na, nes yra esminis skirtumas tarp pagal nurodytas koordinajtes skrendančio „šachedo“ ir operatoriaus valdomo „šachedo“. Taigi tiesiog buvo laukiama tos problemos sprendimo, o pakeliui paaiškėjo, kad galbūt net mūsiškiai pradžioj iki galo neįvertino, kiek jie jau buvo susieti su tais „Starlink“ais. Taigi neatmetu galimybės, kad mes tiesiog visiškai neįvertinome to, kad šiais metais jie visiškai perėjo prie tų vogtų „Starlink“ų.
Tai yra, bet nebegrįžtant prie klausimo, ar mes ne per anksti spragtelėjome, kad galbūt reikėjo palaukti geresnės situacijos, prikaupti išteklių ir rezervų, ir va tada spragtelėti ir pirmyn.
O grįžtu prie to, kad jei nebūtume to dabar padarę, tai dabar kalbėtume apie mūšius dėl Charkivo ar Zaporižios, arba dėl abiejų. Kitaip sakant, mes efektyviai išnaudojome unikalų pranašumą, kuris niekada nepasikartos. Mums tenka juo pasinaudoti tiesiog tam, kad sustabdytume jų puolimą ir, galima sakyti, laimėtume du ar tris, o gal keturis mėnesius, kol jie vėl suorganizuos valdymo sistemą ir vėl veršis pirmyn.
Taigi laimėjome laiko. Bijau, kad tam, kad vėl jį prašiktume. Atleisk. Atsiprašau už mano prancūzų kalbą. Bet iki šiol vyko taip, nes jei būtume laimėję laiko ir jį panaudoję toms pačioms problemoms, apie kurias kalbėjome priešpaskutinį kartą, tai būtų buvusi viena istorija. Bet aš to dar nematau.
Man atrodo, kad dabar mes tiesiog labai džiaugiamės, kad šį kartą laimėjome, kad jų puolimas buvo sustabdytas, o jų puolimas tikrai sustojo. Kol jie nesuderins normalaus ryšio, dabar negali būti nė kalbos apie rimtą puolimą. Ir vėlgi, atitinkamai, padžiūgaukim, atsipalaiduokim ir po kelių mėnesių…
Taip, jie niekada neatkurs tokio ryšio, kokį turėjo iki vasario 1-osios, nes viskas, ką jie gamina paskubomis ir bet kaip nepasieks „Starlink“o lygio, bet jie padarys kažką pakankamai funkcionalaus. Tai yra, na, jie jį atstatys, technologiškai jis bus porą žingsnių atsilikęs, bet vadybiniu požiūriu jis bus atkurtas. Taigi dėl žmonių stygiaus fronte mums tikrai teko iškeisti tokią unikalią galimybę paprasčiausiai į jų puolimo sustabdymą. Na, ir yra tam tikrų taktinių pagerinimų ten, kur bent kas nors atsirado, kad galėtų tuo pasinaudoti.
Naujasis gynybos ministras: lūkesčiai iš Mychailo Fedorovo
–Paminėjai Fedorovo pokalbį su Musku, dėl kurio viskas įvyko. O, kadangi praeito mūsų susitikimo metu dar buvo kitas gynybos ministras, ir nuo to laiko gynybos bloke įvyko pokyčių, iš tikrųjų, na, mano nuomone, svarbių, tada taip pat pakomentuok. Matau, kad daug tikimasi iš Fedorovo (o tai įdomu) ne tik mūsų šalyje, bet ir iš išorės tarptautinių partnerių. Visi labai teigiamai nusiteikę jo atžvilgiu. Nežinau, ar tai iš anksto, ar jis tiesiog bendrauja su jais, taigi, ar jie jį jau pažįsta, ar jau jį vertina?
– Jie labai gerai pažįsta jį kaip skaičių ministrą. Na, kaip Skaitmeninės transformacijos ministrą. Jis nuolat ne tik palaikė kontaktus, bet ir turi visą eilę, sakykim, bendrai su partneriais įgyvendinamų projektų.
Ir tai tik verčia mane, sakykim, šiek tiek nuogąstauti. Kol mūsų interesai ir mūsų partnerių interesai sutampa, klausimų nėra. Jo tiesioginis bendravimas su jais ir autoritetas jų akyse – tai pliusas. O mes abu puikiai žinome, kad mūsų interesai ne visada sutampa su mūsų partnerių interesais. Ir jei kiltų toks interesų konfliktas, na, tiesą sakant, nežinau, ko iš jo tikėtis.
Pavyzdžiui, man tikrai nepatinka vienas iš jo vadybinių sprendimų. Turiu omeny amerikiečių kompanijos „Palantir“ prieigą prie visos „Delta“ sistemos informacijos, kad būtų galima apmokyti tuos modelius. Na, žinote, istorija labai abejotina.
Žodžiu, prieš mėnesį, pavyzdžiui, tokia iš turtingų šalių, kaip Šveicarija, visiškai atsisakė „Palantir“ kompanijos paslaugų. Ir ne todėl, kad jų netenkino tų paslaugų kokybė. Ne, „Palantir“ yra tikrai geriausias pasaulyje. Klausimų nėra. Problema ta, kad būtent Šveicarijos vyriausybė absoliučiai oficialiai nusprendė, kad JAV vyriausybė pernelyg kontroliuoja viską, ką daro „Palantir“. Taigi. Ir atitinkamai Šveicarija nelinkusi atiduoti tokios didelės savo suvereniteto dalies JAV mainais į tikrai aukštos kokybės programinės įrangos produktą.
O išeitų, jog mes karo metu tai linkę. Ir dabar pasitikėti Jungtinėmis Valstijomis dėl dabartinės administracijos? Jei ir būtų ne Trumpas, tikriausiai taip pat būčiau pagalvojęs, na gerai, mat juos galai. Nors, tiesą sakant, ir prie ankstesnės administracijos, reikia pripažinti, mes, švelniai tariant, ne visada turėjome tokius pačius interesus kaip Jungtinės Valstijos. Ir, deja, mes už tai labai brangiai sumokėjome. Už Bideno atsargumą, už jo norą nenugalėti rusijos ir neleisti putinui laimėti. Mes tai aptarinėjame jau daugelį metų. Bet pasikeitus administracijai, na, aš apskritai, pavyzdžiui, dabar laikyčiausi atokiau nuo visko, kas amerikietiška, be ko būtų galima apsieiti.
Na, Fedorovo matymas kitoks. Tad pamatysim, kuo virs tie jo kontaktai.
Apskritai pasaulyje labai mažai absoliučiai juodų ir absoliučiai baltų dalykų. Todėl daug dalykų vertinami priklausomai nuo situacijos. Jo betarpiški ryšiai su Vakarų partneriais gali suteikti daug privalumų. Ir tas pokalbis su Elonu yra labai ryškus pavyzdys. Nesu tikras, kad, pavyzdžiui, net jei mūsų prezidentas būtų skambinęs Elonui, būtų buvęs toks efektas. O čia su technologijų magnatu pakalbėjo šaunaus IT specialisto, šaunaus IT vadybininko reputaciją turintis žmogus. Jie kalbėjo ta pačia kalba, turiu omenyje ne tik anglų. Ir įvyko stebuklas. Atskrido Juodoji gulbė, normaliai, sakyčiau, prasinešė, suprantat. Todėl aš sakau, kad čia yra pliusas, yra minusas dėl situacijos.
Dėl lūkesčių. Apskritai, aš puoselėčiau daug teigiamų lūkesčių, na, su gana dideliu pasitikėjimu. Ir yra rimtų klausimų. Na, pirma, skirtingai nei daugelis, netgi sakykim, labai mano gerbiamų žmonių ir daugiausia bendraminčių, kurią daugumą suerzino jo patarėjų paskyrimai, ypač Posternenko, dėl kurio daug kas „puolė ant ventiliatoriaus“ ir taip toliau. Na, atrodo, kad tik prieš „Flešą“ vis tik niekas nerizikavo, atsiprašau, kiauktelti. O mano požiūriu, jis apskritai labai gerai pasiskiria patarėjus. Aš tame matau, jog žmogus nori turėti tiesioginius informacijos kanalus, išeinančius už to, ką jam jau nulakuoja, nupiešia ir pateikia ant lėkštutės mūsų generolai.
Jis nori gauti tai, kas vadinama tiesioginėmis žiniomis iš lauko, tiesiai iš žmonių, kurie nėra susiję su mūsų generolais. Tiesą sakant, tai labai išmintinga. Būtent tai pirmiausia patarčiau bet kuriam gynybos ministrui.
– Na, beje, mačiau tik priekaištus dėl Sternenko. Priekaištai, žinoma, savaime suprantama, kad tie žmonės skirtingi, požiūriai skirtingi, mes viską suprantame. Aš būtent nekomentuoju, nors turiu kitokį požiūrį, betgi bet kokiu atveju tarp priekaištų ten buvo būtent tai, ką tai reiškia, o kas tas Sternenko? Na, jis tiekia dronus, bet jis nėra kariškis, vadinasi jis tiesiogiai…
–Taip. Tik jis tiekia dronus tiesiogiai daliniams, labai skirtingų kariuomenės šakų daliniams. Štai koks atsakymas.
– Tai, beje, svarbu pabrėžti, nes žmonės, vėlgi, dėl įvairių priežasčių turi neigiamą požiūrį į Sternenko. Tai nėra mūsų tema. Tačiau jie dažnai nesupranta, kiek, na, tai yra, dabar bet kuriame padalinyje, tiesą sakant, jei pasakai Sternrnko: „O, dronai“. Na, tai yra, visi žino, visi įvairiausių lygių kariškiai vertina ir gerbia Sternenko, bent jau už tai, kokius dronus jis iš tikrųjų tiek daug tiekia. Todėl, kad ir kaip jį bevertintum asmeniškai, man rodos, kad vis tik labai svarbus ir situacijos momentas.
– Bet svarbiausia, jei pameni, viename iš mūsų pokalbių citavau savo artimą draugą, kuris dabar kovoja kaip dronų operatorius. Mano kolega, jūrų biologas, dabar yra dronų operatorius. Be to, vadas padalinio, suformuoto iš savavališkai pasišalinusiųjų iš tarnybos, išskyrus jį patį. Beje, tie buvę pasišalinusieji iš tarnybos kovoja labai gerai.
Betgi tai, ką jis man papasakojo, ir aš čia perpasakojau, kad trys kaimyniniai padaliniai Sumų regione surinko vieną bendrą dronų operatorių ekipažą, nes dronų buvo atgabenta į visus tris padalinius, o žmonių niekas neturėjo. Tuo metu jų komplektacija buvo po 20 proc. personalo. Tik 20 proc. personalo, ar gali įsivaizduoti?
–Taip. Pasakojai.
Tačiau buvo dar viena įdomi detalė, kad vėliau kiekvienas padalinys atsiskaitė apie tos jungtinės įgulos darbą. Tai yra, informacija į Generalinį štabą pateko 3 kartus, ir atitinkamai, drįsčiau manyti, kad vėliau ji ant ministro stalo nugulė dar padvigubinta. Taigi, iš vis padidinta 6 kartus. Supranti?
Ir manyčiau, kad būtent dėl to Fedorovas iš tikrųjų labai gerai apsistatė save būtent tokiais patarėjais, kurie turi tiesioginę informaciją iš apačios. Tai iš tikrųjų yra labai svarbus aspektas. Taip pat manyčiau, kad iš jo būtų galima tikėtis pozityvaus senųjų pulkininkų apvalymo Gynybos ministerijoje. Ten yra visas branduolys, toks galingas branduolys žmonių, kurie prasėdėjo apie dešimtį ministrų.
– Būtent kaip tik dabar laikas pasakyti esmę: „Niekas iki šiol dar jų neįveikė“. Ir tu manai, kad Fedorovui pavyks?
– Visi tie institucinės atminties nešėjai susiformavo tuo metu, kai vyravo nuomonė, kad Ukraina niekada nekariaus ir neturėtų kariauti. Taigi. Ir žmonės, kuriems tarnystės ir karo sąvokos buvo kaip du skirtingi pasauliai. Va tokie vis dar sudaro tos ministerijos branduolį. Ir Umerovas su jais nesusidorojo. Va Šmyhalis bent jau nespėjo.
Beje, berods, jis ketino, bet tada jis buvo mestas užkimšti skylę energetikos sektoriuje. Taigi. Na, iš principo, viena vertus, tai logiška, nes jis yra profesionalus energetikas. Taigi jį metė į jo sritį. Bet žmogiškai man jo gaila, nes jis sugaišo daug laiko, kad perprastų visą tą užrūdijusį mechanizmą. Ir jau ką tik realiai pradėjo tikrai kažką keisti, o tada oi, eik užkimšinėk kitą skylę. Kaip žmogų aš jį labai užjaučiu ir duok Dieve, kad jis susidorotų. Ne, mes visi labai suinteresuoti, kad jis susitvarkytų su energetikos frontu. Ir čia, beje, aš nemėgstu visokių ekonominių, kultūrinių frontų, bet energetikos frontas…
– Dabar tai tikras frontas.
– Tai absoliučiai tikras frontas.
– Na, taip. Ir žūnama jame taip pat tikrai.
– Ir jame netgi tikrai fiziškai žūnama. Taigi, ką aš turiu omenyje, ką Fedorovas padarė dabar? To iki jo nepadarė nė vienas ministras. Dabar jis ten įvedė išorės auditą, būtent klasikinį verslo auditą. Be to, tai nėra finansinis auditas. Ten jis įvedė efektyvumo auditą. Ir labai įdomu, sakykim taip, mano lūkestis, kad to audito rezultatais bus toks visiškas išvalymas, kokio dar nėra buvę tos ministerijos istorijoje.
Ir jei kas nors pradės šaukti, ar taip galima elgtis su tokia ministerija karo metu, aš priminsiu tiems žmonėms, na, pirma, kad mes apskritai turime aiškų pasidalijimą. Kokia dabar yra mūsų Gynybos ministerija? Tai labai didelė, labai galinga užnugario tarnyba. Ji nei vadovauja daliniams, nei būtent vykdo pačias kovines operacijas. Tai Generalinis štabas ir vadovavimo struktūra, tos dvi skirtingos vertikalės. Ir Fedorovas praktiškai neturi jokios valdžios ar įtakos karinei vadovavimo vertikalei.
O apie tą milžinišką, megalogistikos tarnybą, drįsčiau teigti, kad ji taip neefektyviai veikia, jog ją sunku sutrikdyti, o pagerinti galimybių yra.
Tai ko aš, sakykim, bijau? Bijau, kad kaip žmogus, kuris dabar turi labai teigiamą įvaizdį ir, manau, šį įvaizdį vertina, bijau, kad jis nelįs į pačią nemaloniausią, purviniausią šio karo istoriją – į mobilizacijos istoriją.
Ir dabar mes daugiau savo žiūrovų neapsunkinsime. Mes gi ne kartą, ne du ir net ne 10 kartų kalbėjome, kad neišsprendus tos problemos, spręsti visas kitas likusias problemas nebūtų labai prasminga, nes tai nieko neduotų. Tiesiog konstatuokime faktą, kad per šį laiką niekas nepasikeitė į gerąją pusę. Priešingai, pasikeitė daug blogiau, lyginant su tuo, ką aptarėme. Ir atitinkamai dabar sakyčiau, kad gynybos ministras privalo parodyti praktiškai savižudišką ryžtą, nes kas išspręs mobilizacijos klausimą, tas kartą ir visiems laikams sugriaus savo politinę karjerą. Ir bijau, kad Fedorovui tam jėgų nepakaks. Betgi pamatysim. Tokiu atveju mielai apsidžiaugčiau suklydęs.
– Tuo pačiu metu Fedorovas kiekvienoje savo kalboje nuolat pabrėžia, kad būtina didinti, tai yra, kad jis kaip ministras ketina pasiekti iki 50 000 per mėnesį likviduojamų priešų skaičių. Na, laikykim likviduotais visus išmuštus, nebūtinai tik sunaikinus, bet ir tuos, kurie nebegali kovoti. Ir man atrodo, kad jis, žinoma, turi omenyje ne mobilizacijos klausimą, o kaip skaitmeninis žmogus, santykinai kalbant, dronų mobilizaciją, tai yra jų komponento padidėjimą. Todėl, ko gero, vis dar taip yra…
– Nagi, nagi, aš manyčiau, kad net jei jis to iki šiol nežino, jam bus labai greitai paaiškinta apie ką kalbėjo visi ministrai iki jo. Nors nemanau, kad jis dabar to nežinotų, kad iš tikrųjų tai nėra dronų karas, kad jis buvo, yra, išlieka ir išliks iki galo kareivių karu, pėstininkų karu. Ir kaip neteisinga būtų vadinti jo fazę 2022-aisiais Kalašnikovo automatų karu, nes taip, buvo šaudoma Kalašnikovo automatais, bet tai darė gyvi žmonės. Taigi, lygiai tokia pat istorija yra ir su dronais. Na, tai ne dronų karas, tai karas, kaip, na, jei norime, kad tai būtų pavadinime, tai yra dronavedžių karas, o jų nėra.
Manau, kad labai greitai jis tiesiog pats, na, jei dar nesupranta, įtariu, kad jis jau turėtų tai žinoti, bet jei ne, tada labai greitai jam bus paaiškinta, kad dronai nepakeičia žmonių. Kaip mes sakėme, kad žmonių nepakeičia įtvirtinimai, nes galima prikasti prašmatnių blindažų, bet jie patys gintis nemoka. Lygiai taip pat dronai patys neskraido, taip pat dronai patys nevažinėja.
Taip, beje, manau, kad technologijų ir inovacijų srityje, šiais metais turėtų gerokai pagerėti. Na, visų pirma, būtent čia Fedorovo faktorius tikrai bus palankus. Viena vertus, tai jis žino ir supranta, be to, tai yra populiaru. Šiuo atveju prašmatnus derinys. Taigi ir nėra ko bijoti, ir realiai jis temoje. Štai kodėl mes nepamirštame, kokį didelį vaidmenį vienu metu suvaidino jo projektas „Brave1“. Štai kodėl jis realiai giliai čia temoje ir turi realios patirties.
Manyčiau, kad būtent įvedant naujas, tarkime, naujas šių ginklų kartas (o dabar karta keičiasi kas keli mėnesiai, ko niekada anksčiau istorijoje nebuvo), taigi, čia bus pažanga. Aš surizikuočiau tai netgi su dideliu pasitikėjimu pasakyti. Kitas klausimas, kad, deja, didžiausia pažanga šioje srityje nepakeičia žmonių klausimo. Tai vienas kitą papildantys dalykai. Na ir čia, kaip sakoma, pamatysim.
– Na, palinkėkime naujajam ministrui sėkmės, nes mes visi tuo suinteresuoti. Išties nesvarbu, kaip kas bevertintų patį Fedorovą, mes esame tiesiogiai suinteresuoti Gynybos ministerijos sėkme.
Ketveri didžiojo karo metai: pagrindiniai šio laikotarpio pliusai, minusai ir pamokos
Ir dabar pereikime būtent prie antrojo bloko, kurį bandysime išties labai trumpai apiforminti, nes antrajame bloke neužsiimsime prisiminimais – tai savotiškas ketverių metų didelio, plataus masto karo, mūsų pačių karo metų sąlyginių išvadų apibendrinimas ateičiai. Pabandykime taip. Na, vėlgi, sakau, pabandysime neprisiminti kaip mes juos išvarėme iš Kyjivo prieigų, kaip ten viskas buvo.
Tai yra, žinoma, mes į visa nesigilinsime į tai, tik bendrais bruožais. Tai yra, apibendrinsime pagrindinius pliusus ir minusus, kad būtų aiškiau, ko tikėtis ateityje. Tai yra, kokias pamokas iš to išmokome ar neišmokome. Bijau, kad daug ko neišmokome, bet visada tikimės, kad vis tik pasimokysime iš klaidų.
– Na, pradėkime nuo pagrindinio pliuso. Na, tas faktas, kad mes vis dar sėdime čia. Tai ketveri metai…
– Ukrainoje, atkreipkite dėmesį, Kyjive, kuris yra Ukrainos.
– Taigi, giliame užnugaryje ir tarp kitko Kyjive, kur kaip antai net ne kiekvienas „šachedas“ priskris iki Dniepro vidurio, o paskutinį gyvą orką čia paskutinį kartą matė beveik prieš ketverius metus kažkur pakraštyje. Tai iš tikrųjų yra pagrindinis pasiekimas. Ir tai yra kažkas, kad, tiesiog nuodėmė būtų neprisiminti, kad niekas to nenumatė tada. Na, juk niekas mumis netikėjo, o mes tada savimi patikėjome, ir va taip ir atsitiko. Tai, kad mes keturis metus atstovėjome. Tik paklausykit. Ir mes atsigynėme visomis prasmėmis. Kažkaip skurdžiai, prastai laikosi frontas, tačiau iki šiol laikosi nepralaužtas. Užnugaris iš vis gyvena pernelyg taikų, netgi pernelyg klestintį ir ramų gyvenimą, kaip tokio masto karui.
Beje, to dar niekada nebuvo istorijoje, kad užnugaris taip mažai jaustų karą. Visos institucijos dirba. Ta pati „failed state“ (žlugusi valstybė) veikia, atlieka visas savo funkcijas. Na, geriau, blogiau. Na, bet man atrodo, kad po nesenų įvykių daugelyje pasaulio šalių, kurias mes laikėme super-ekstra pavyzdinėmis, man atrodo, kad niekas dabar neturėtų turėti iliuzijų, kad kažkur yra ideali valstybė.
Taigi, mūsiškė pasirodė toli gražu ne mažiausiai efektyvi pasaulyje. Beveik visos tikrai geros institucijos dirba labai gerai.
Tiesą sakant, tai didžiulis pasiekimas. Tai yra kariuomenės, to fronto, kurį laiko kariuomenė, faktiškai gimusi vos ne tuščioje vietoje 2022-aisiais, pasiekimas.
Nes tai, kas buvo prieš 2022-uosius, na, prieš prasidedant plataus masto karui, mes jau kalbėjome, kad buvo nedidelė kompaktiška kariuomenė, idealiai pritaikyta 2014-ųjų karui. Taigi mes įžengėme į 2022-uosius metus su kariuomene 2014-iesiems ir įžengėme į 2022-uosius metus su įsivaizduojamais šašlykais, kuriuos turėjome kepti gegužę, užuot ruošęsi gynybai. Atsižvelgiant į tokią pradinę padėtį, tai, kad mes dabar sėdime čia, yra fantastiška sėkmė.
Kitas dalykas, kad ši sėkmė, na, yra labai brangiai apmokama. Mes sėdime čia, nes daugybė žmonių, kurie neblogesni o dažnai ir geresni už mus, tiesiog niekur niekada nebeatsisės. Taigi. Ir jei paimtume, pavyzdžiui, mūsų kariuomenės evoliuciją per tuos ketverius metus, tai per 2022 metus sulaukėme didžiulio savanorių antplūdžio. Tai yra 700 000 vien per pirmuosius porą pavasario mėnesių.
Taigi mes gavome milijoninę kariuomenę, praktiškai sudarytą iš civilių, kariuomenę be normalios kovinės patirties, kariuomenę su didžiuliu ginklų ir amunicijos deficitu, bet su beprotiška motyvacija. Ir dabar į penktuosius karo metus mes įžengiame su labiausiai patyrusia kariuomene pasaulyje, su šiandien technologiškai pažangiausia kariuomene pasaulyje, o vienintelė panaši yra mūsų priešininkų. Va taip.
Taigi pasaulyje yra dvi kariuomenės, kariaujančios XXI amžiaus karą. Visos kitos pasaulio kariuomenės vis dar gyvena XX-ajame. Taigi. Ir jei 2014-ųjų karas ir 2020-ųjų karo pradžia savo esme buvo paskutiniai XX amžiaus karai, tad tai, kas vyksta dabar, iš tikrųjų yra pirmasis karas XX amžiaus istorijoje. Ir mes labai gerai laikomės šiame pirmajame kare. Bet mūsų kariuomenė, kuri per tą laiką tapo, pasakysiu, iš praktiškai didžiulės šauktinių kariuomenės, ginkluotos, atsiprašau, šūdais ir lazdomis, bet labai motyvuotos, ir į penktuosius karo metus ji žengia kaip visiškai nukraujavusi, absoliučiai išsekusi tiek fiziškai, tiek morališkai, bet labai patyrusi, labai technologiškai ir gana gerai aprūpinta kariuomenė.
Va tokia būtų esminė trumpa reziumė to kelio, kurį nuėjome mes, kurį nuėjo mūsų kariuomenė. Taigi, mes, užnugaris, leidome jai faktiškai susidėvėti, nusitrinti, nukraujuoti. Bet per tą patį laiką pati kariuomenė, taip pat metilas pramonės pavidalu, padarė ją, kaip sakiau, technologiškai šauniausia. Na, o jau kovinė patirtis pati padarė ją profesionaliausia.
Beje, pastaruoju metu berods Japonijos gynybos ministras, jei neklystu, ar Japonijos ministras pirmininkas, galbūt klystu, kalbėdamas savo parlamente pasakė, kad jie neturėtų žiūrėti į karą Ukrainoje kaip į kažką tolimo ir svetimo, nes Šiaurės Korėja jau pasiuntė kelis tūkstančius karių ir tie, kurie grįžo gyvi, dabar jau perduoda tą patirtį, kad tame regione atsirado dar viena šalis, turinti bent šiek tiek XXI amžiaus karo patirties. Ir dabar jiems reikėtų labai sunerimti.
Taigi, faktiškai, dabar visas pasaulis žiūri, kaip mes kovojame ir kaip kovoja orkai. Taigi visi kiti dabar turėtų atitinkamai pasitempti, peržiūrėti visą savo pasaulėžiūrą, galima sakyti, ne tik karine, beje, prasme, bet ir apskritai visuomenės stabilumo prasme, tų pačių hibridinių karų prasme.
Betgi, beje, hibridinį informacinį karą mes kaip tik pralaimime. Padėtis informaciniame lauke yra nepalyginamai blogesnė nei mūšio lauke. Taigi. Be to, ta situacija informaciniame lauke jau tiesiogiai atsispindi situacijoje mūšio lauke. Čia vėlgi dėl sužlugdytos mobilizacijos. Taigi.
Kas dar? Na, mes įžengiame į penktuosius karo metus vis dar be strategijos, kaip jį laimėti. Ir tai, žinoma, yra baisus siaubas. Nes strategija tiesiog išgyventi, nėra strategija. Ji galėtų veikti trumpą laiką, bet ne ilgalaikiame kare iki visų pajėgų ir visų išteklių išsekimo. O mes kaip neturėjome tos strategijos, taip iki šiol ir neturime. Mes vis dar daugiausia laikomės išlikimo strategijos.
Na, yra vienintelis elementas, kuris, sakykim, prisidėjo prie išlikimo strategijos – tai giluminiai smūgiai, kad atsilaikytume ir kad priešas nukraujuotų. Nagi, kad priešas labai rimtai nukraujuotų.
Bet kai išgirstu apie nustatytą 50 kiloorkų normą, na, būtų labai neblogai. Pati idėja, logika čia akivaizdi. Mes turėtume išmušinėti daugiau orkų, nei jie per tą laiką surenka. Lyg ir viskas. Bet žinai, tai man primena tą seną pasakėčią apie kiškius, kurie atbėgę pas išminčių apuoką klausia: „Klausyk, apuoke, visi mus ryja, ir lapės, vilkai, ir šunys. Na, mes pavargom visą laiką bijoti, slapstytis. Ką mums daryti?“. Išmintingasis apuokas sako: „Tai ką? Na, tapkite ežiais”, – sako jis: „Būsite dygūs ir niekas jūsų neės“. „O, kaip nuostabu, kokia idėja!“ –išsižiojo kiškiai, „Palaukit, o kaip mums tapti ežiais? Mes juk kiškiai“.
Ne, atleiskit, aš strategas. Idėja išmušinėti 50 kiloorkų per mėnesį labai nebloga. Bet atleiskite, kai apie tai kalba žmonės, per savo gyvenimą neišmušę nė vieno orko, visa tai panašu į siekį pasodinti milijardą medžių.
– Na, žinai, aš tau pasakysiu, jei mes neturėjome tos strategijos keturis metus, tai manyčiau, kad kažkaip sunku svajoti, kad ji staiga ims ir atsiras.
– O kodėl gi?
— Na, kas, ar ne vyriausiasis vadas, turėtų tuo pasirūpinti?
– Na, idealiu atveju būtų gerai, taip.
– Na, tiesą sakant, kas turėtų suprasti, jei vis dar nesupranta, ir vis tik imtis tos strategijos rengimo, nes tai nebus, kad šiandien nusprendei, kad turėsime strategiją, o rytoj jau ją turime parengtą. Tai yra…
– Na gerai. Ne, tu kalbi apie rengimą kažkokio strateginio dokumento iš daugybės punktų. Mes turime daugybę tokių strategijų ir dar daugiau.
Aš kalbu apie kitką. Ne, mes dar vis net neturime pagrindinės idėjos, kaip būtent turėtume juos nugalėti. Kai prie manęs buvo klausinėjami, na, pakankamai žinomi mūsų veikėjai kokia yra mūsų strategija, atsakymai buvo iš diapazono nuo tiesiog atsilaikyti iki technologinio pranašumo. Taigi.
– Na, man atrodo, beje, man atrodo, kad kažkas arčiau pastarojo. Kažkas kaip tik bandoma nuveikti. Vadinasi mes ten vystomės.
– Ne, plane technologinis pranašumas yra būtinas pergalės elementas. Manau, kad joks adekvatus žmogus to nepaneigs. Ir vėlgi, kalbant apie technologinį pranašumą, Fedorovui idėjų pakanka. Tačiau technologinis pranašumas tėra vienas iš komponentų. Tai nėra strategija savaime.
(Bus daugiau)
Parengė LL, redagavo VK.