Jei Ukraina negali sau leisti kariauti samdinių rankomis dėl pinigų trūkumo, tai rusija pasmerkta kariauti samdinių rankomis dėl piliečių trūkumo.
Andrejaus Kalistratenko (Українська правда) koliažas
Pavlo Kazarin
Kartais atrodo, kad mūsų pokalbiuose apie karą trūksta „bendro vaizdo“ (angl. helicopterview).
Diskutuojame apie mobilizacijos problemas. Aptariame politikų neryžtingumą. Kritikuojame karines procedūras. Laužome ietis dėl civilių ir paprastų gyventojų santykio. Tačiau yra vienas veiksnys, kuris vis praslysta. Ir būtent: Ukrainos ir rusijos kariuomenių komplektavimo būdai gali daug ką papasakoti apie kiekvieną šalį.
rusijoje kariauja kontraktininkai. Vidutiniškai kiekvienas savanoris, pasirašęs sutartį, gauna vienkartinę 25 000 JAV dolerių išmoką. Vienur ta suma gali būti didesnė, kitur – mažesnė, tačiau rusijos federacijoje karas jau seniai yra pajamų šaltinis, siurbiantis iš rusijos gelmių labiausiai prasiskolinusius ir gyvenimo nesusitvarkiusius.
Pirmaisiais karo metais rusija bandė kariauti mobilizuotųjų rankomis. 2022-ųjų rugsėjį, po Charkivo kontrpuolimo, rusijos federacija mobilizavo 300 000 vyrų. Tas procesas sukėlė tokį gyventojų nutekėjimą, tokią naštą administraciniam aparatui ir tokį nuotaikų šoką, kad jis buvo sustabdytas po penkių savaičių nuo jo pradžios. Nuo tada rusijos kariuomenėje kariauja samdiniai, o tai leidžia rusijos visuomenei ignoruoti nuostolius fronte. Galiausiai samdomas kareivis yra savanoris, o požiūris į kariaujančius rusijoje susiveda į formulę „pasirašė pavojingam darbui už didelius pinigus“. Todėl rusijoje nėra ir niekada nebus jokių kareivių motinų komitetų ar viešų protestų dėl „mėsos šturmų“.
Gi Ukraina kariauja mobilizuotomis pajėgomis. Pirmaisiais metais savanorių antplūdis leido Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms padidėti tris kartus, o vėliau pradėjo veikti mobilizacijos sistema. Galime ginčytis dėl šaukimo į kariuomenę metodų, teisės aktų netobulumų ir neišvengiamų ekscesų šiame procese, tačiau Ukrainos kariuomenė atsilaikė ketverius karo metus būtent mobilizuotųjų dėka.
Kitaip nei rusijos federacijoje, Ukrainos visuomenė aštriai reaguoja į nuostolius fronte. Mobilizuotasis, kitaip nei kontraktininkas, nėra suvokiamas kaip „savo likimo šeimininkas“. Jo simbolinė vertė visuomenei yra žymiai didesnė. Jis tas, kuris nepasirinko savo ateities – jis tas, kuriam ji buvo parinkta. Todėl valstybė yra pasmerkta teisintis dėl nesėkmingų operacijų, dėl rezonansinių piktnaudžiavimų ir garsių skandalų. Ukrainos kareivių santykis su savo valstybe ir visuomene yra konstitucinis-simbolinis, o ne prekinis-piniginis.
Ir šiame skirtume slypi esminis skirtumas tarp dviejų sistemų.
Šauktinių kariuomenė – tai tautinių valstybių kūdikis. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vasalinė ištikimybė užleido vietą masinio patriotizmo koncepcijai. Nacionalinė savimonė tapo tais rėmais, kuriuose pradėjo formuotis nauja socialinė sutartis ir abipusio lojalumo sistema. Nacionalizmas leido formuotis naujai, didelei „įsivaizduojamai bendruomenei“, kurioje nepažįstantieji vienas kito jautė abipusį pasitikėjimą ir solidarumą, pagrįstą bendra teritorija, kalba ir istoriniu naratyvu. Absoliučiai revoliucine idėja epochai tapo sprendimas komplektuoti kariuomenė karo prievolininkų sąskaita.
Masinė šauktinių kariuomenė neįmanoma be tautinės valstybės. Piliečiai turi jaustis savo šalies akcininkais, jos bendraįkūrėjais ir bendrasavininkiais, kad matytų jos gynimo prasmę. Todėl per pastaruosius du šimtmečius visos žemyno valstybės išradinėjo savo nacionalinio kontūro formules. Nes tik tai leido joms mobilizuoti pulkus ir divizijas staigaus karo atveju.
Faktiškai Ukraina paskutinius ketverius metus išgyvena savo gyvybingumo išbandymą. Ji kariauja didžiausią karą žemyne per paskutinius 80 metų – ir daro tai savo mobilizuotų piliečių rankomis. Taip, yra tokių, kurie slepiasi nuo šaukimo į kariuomenę, tokių, kurie perplaukia Tisos upę [ilgiausias Dunojaus kairysis intakas], tokių, kurie savavališkai apleidžia tarnybos vietą. Tačiau jei kalbos apie „Ukrainos valstybės dirbtinumą“ būtų teisingos, Ukraina būtų pralaimėjusi karą dar 2022-aisiais. Fronto laikymas su mobilizuotųjų kariuomene yra geriausias šalies gyvybingumo išbandymas. Ukraina jį išlaikė – ko nepasakysi apie rusiją.
Kol Ukraina kovoja „liaudies karo“ formatu, rusijos federacija vykdo „viršininkų karą“, į kurį gyventojai nėra įtraukiami, o perkami. Patrankų mėsos pirkimas rusijai kasmet kainuoja stulbinančius 4 trilijonus rublių – sumą, panašią į viso rusijos 2025-ųjų metų biudžeto deficitą. Teoriškai perėjimas prie mobilizacijos leistų maskvai sutaupyti milžiniškas sumas ir nukreipti jas kitiems tikslams. Tačiau nepaisant tokio sprendimo akivaizdumo, kremlius dvejoja, ar jį įgyvendinti. Tokį karo formatą, kokiame Ukraina gyvena jau ketverius metus, rusija galėjo sau leisti tik trumpam penkių savaičių laikotarpiui 2022-aisiais.
Negana to, karas ir užnugaris rusijoje egzistuoja atskirai ir praktiškai nepersikerta. Per pastaruosius ketverius metus rusijos federacijoje neatsirado jokių didelio masto savanoriškų iniciatyvų, panašių į tas, kurios vyksta Ukrainoje. Kariaujantys asmenys šalies mastu nesulaukia jokio viešo pripažinimo. Oficialiais didvyriais ten paskiriami eiliniai vykdytojai – dažniausiai po mirties. Karas rusijoje neatvėrė jokių karjeros galimybių, o viešojoje erdvėje išlieka tik tie, kurie joje jau buvo aktyvūs ir prieš karo pradžią.
maskva padarė viską, kas įmanoma, kad rusijos užnugario dalyvavimas kare apsiribotų visuomenės pritarimu karo veiksmams. Ir net čia stebime keistą fenomeną. rusijos gyventojai remia karą, teigdami, kad jis naudingas šaliai, kad padėtis fronte kinta rusijai naudinga linkme, tačiau toje pačioje apklausoje jie pasisako už greitą jo pabaigą. Tai ypač ryšku Ukrainos fone, kurios piliečiai gyvena raketų atakų ir šaukimo kampanijos sąlygomis, tačiau yra pasiryžę kęsti karą tiek, kiek reikia, ir nenori susitaikyti su nepalankiais taikos scenarijais.
Ir visa tai vyksta tokioje situacijoje, kai rusijos propaganda jau daugelį metų savo piliečiams pasakoja apie Ukrainos grėsmę. Apie pečenegus ir polovcus, Leniną ir Austrijos-Vengrijos generalinį štabą. Apie kruvinas intrigas, pasaulinį sąmokslą, karą su NATO ir apgultą tvirtovę. Ir nežiūrint į tai jai tenka tylėti dėl mobilizacijos, pirkti sau kareivius ir kurti taikos meto draustinį savo užnugaryje.
Galime ilgai ir pagrįstai kritikuoti mobilizacijos procesą mūsų šalyje, tačiau būtent mobilizacijos dėka jau ketverius metus laikome frontą. O maskva nedrįso jos pratęsti ilgiau nei vieną mėnesį.
Karas tapo pagrindiniu įvykiu naujausioje Ukrainos istorijoje, o rusija, bijodama pasekmių, daro viską, kad jos gyventojai karo nepastebėtų.
Jei Ukraina negali sau leisti kariauti samdinių rankomis dėl pinigų trūkumo, tai rusija pasmerkta kariauti samdinių rankomis dėl piliečių trūkumo.
Kartais tai, ką laikome savo silpnumo įrodymu, iš tikrųjų yra mūsų stiprybės įrodymas.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo VK.