Ukraina išlaikė esminį skirtumą nuo kaimyninių šalių. Išorės priešo buvimas konsolidavo stovyklas, kurios kitose šalyse dažnai stovi priešingose barikadų pusėse. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad karas lėmė visišką difuziją arba kad ši sąjunga tam tikru momentu negalėtų iširti. Tokia krizė yra įmanoma, kaip ir neišvengiama katastrofa, kuri būtų po jos.
Pavlo Kazarin
Mūsų šalis pagrįstai vadina save demokratine. Kiekvienas Ukrainos prezidentas buvo opozicijoje savo pirmtakui. Kiekviena politinė partija siūlo pertvarkyti šalį. Tačiau podraug mūsų demokratijos struktūra turi vieną išskirtinį bruožą.
Dauguma tų šalių, kurias įpratome sekti kaip pavyzdžius, turi bendrą politinę takoskyrą. Ji yra tarp tų, kurie nori išsaugoti demokratiją, ir tų, kurie ketina gelbėti tautą.
Ši takoskyra tampa itin svarbi rinkimų kampanijų metu. Viena stovykla gąsdina savo rinkėjus jog įsiviešpataus LGBT ir migrantai, žada ginti suverenitetą, tradicines vertybes, siūlo apginkluoti valstybę įgaliojimais ir ieškoti ateities praeityje. Kita stovykla atsisako diskutuoti apie kultūrinius skirtumus ir integracijos problemas, ne visada randa bendrą kalbą su „provincija“ ir nesugeba greitai priimti sprendimų.
Šios aklavietės rezultatus matome žiniose. Vengrijoje ir Lenkijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, JAV ir Rumunijoje – visose tose šalyse rinkėjui siūloma rinktis tarp įtraukties ir išskirtinumo, savanaudiškumo ir solidarumo. Praėjusio amžiaus taisyklės bando atsirevanšuoti dabartinėms taisyklėms. Ir jei antroji XX amžiaus pusė buvo konkurencijos laukas tradiciniams „kairiesiems“ ir „dešiniesiems“, besiginčijusiems dėl ekonomikos ir valstybės vaidmens, tai dabar pagrindinė konflikto arena persikėlė į tapatybės, suvereniteto ir nacionalinio egoizmo klausimus.
Ir yra viena šios bendros taisyklės išimtis. Ukraina.
Mūsų kolonijinė praeitis sąlygojo mūsų vidaus politikos sandarą. Kur vienoje barikadų pusėje buvo rusiškos praeities ir ateities versijos šalininkai, o kitoje – ukrainietiškos versijos šalininkai. Abi stovyklos kovojo dėl simpatijų inertiškoje daugumoje, orientuotos į išlikimą, nes tik ji galėjo užsitikrinti skaitlinį pranašumą rinkimuose. Ir kad nepralaimėtų toje konfrontacijoje, nacionalistai ir demokratai buvo pasmerkti tartis.
Maidano scenoje Olegas Tiagnibok stovėjo šalia Arsenijaus Jaceniuko ir Vitalijaus Kličko. „Dešiniojo sektoriaus“ protestuotojai petys petin stovėjo su sostinės hipsteriais. Tie, kurie norėjo Europos, ir tie, kurie siekė suvereniteto, kartu stojo prieš „Berkutą“. Viktoras Janukovyčius vienodai kėlė pavojų tiek tautai, tiek ir demokratijai, todėl protestas prieš jį suvienijo abiejų stovyklų šalininkus.
O paskui vyko rusijos invazija. Krymo aneksija ir invazija į Donbasą. Tik prorusiškų pažiūrų asmenys nelaikė maksvos priešu, o tautos ir demokratijos šalininkai kartu plūdo į karinius komisariatus. Tąlaik vyko vertybių difuzija, kai nacionalistų politinė programa buvo įtraukta į jų sąjungininkų rinkimų pažadus. Dėl to dekomunizacija, toponimikos keitimas, nacionalinė politika ir atminties politika nustojo būti vien dešiniųjų reikalavimais, o pasislinko į centrą.
Visais vėlesniais metais tautos ir demokratijos gynimas ėjo koja kojon. Dėl to net bet koks antikorupcinis tyrimas įgaudavo nacionalinio išsivadavimo kontekstą. Kai visuomenė piktindavosi ne tik pačiomis pinigų vagystėmis, bet dar ir rusų kalbos vartojimu korumpuotų pareigūnų susirašinėjimuose.
Plataus masto karas tik patvirtino status quo. Tų, kurie buvo pasiryžę gelbėti demokratiją ir tų, kurie norėjo gelbėti tautą, stovykla ėmė pildytis tos pačios inertiškos stovyklos, kuri anksčiau daugiausia dėmesio skyrė kasdienio išlikimo vertybėms, nariais. rusija privertė apsispręsti dėl savo pažiūrų anksčiau dėl to nesirūpinusius Ukrainos piliečius. Situacinė sąjunga ne tik neiširo, bet ir pasipildė naujais adeptais.
Dėl to Ukraina išlaikė esminį skirtumą nuo kaimynių. Išorės priešo buvimas konsolidavo stovyklas, kurios kitose šalyse dažnai stovi priešingose barikadų pusėse. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad karas lėmė visišką difuziją arba kad ši sąjunga tam tikru momentu negalėtų iširti. Tokia krizė yra įmanoma, kaip ir neišvengiama katastrofa, kuri būtų po jos.
Jei karas baigsis scenarijumi, kurį visuomenė suvoks kaip pralaimėjimą, pradės ryškėti nesutarimai. Tie, kurie teikia pirmenybę tautai, kaltins savo buvusius sąjungininkus jog jų bandymas išsaugoti demokratiją per karą lėmė pralaimėjimą. Kad dėl jų nepavyko įvykdyti pilnavertės mobilizacijos. Perkelti ekonomiką ant karo bėgių. Įveikti korupciją ir sabotažą užnugaryje. Kad aklas taisyklių ir procedūrų laikymasis tapo veiksniu, lėmusiu kariuomenės supančiojimą. Kad bandymai koketuoti su rinkėju užnugaryje lėmė kariuomenės susilpnėjimą. Kad demokratija kovoje su autoritariniu priešu tapo silpnumo veiksniu, todėl šaliai reikia stiprios rankos ir geležinės valios.
Besiklostant tokiam scenarijui dešiniųjų stovykla rizikuotų pavirsti politinio pasipiktinimo stovykla – kaip šiuo metu vyksta visose kitose žemyno šalyse. Demokratų stovykla, likusi be sąjungininko paramos, pradėtų pralaiminėti tiems, kurie imtų šaliai siūlyti „gruzinišką modelį“. Be to, „kolektyviniai Vakarai“ šalyje būtų suvokiami ne kaip Ukrainos atsparumo priežastis, o kaip veiksnys, lėmęs jos pralaimėjimą dėl jos pačios vidinio neryžtingumo.
Todėl, jei rusijai nepavyks nugalėti Ukrainos mūšio lauke, ji padarys viską, kad įtikintų mus, jog ji nugalėjo. Ir daug kas tadum priklausys nuo to, ar mes sutiksime su jos karo baigties versija. Privatus politinis egoizmas gali lemti, kad rusijos įvykių versija įgis mūsų šalyje sąjungininkų, kurie ims kartoti Ukrainos pralaimėjimo naratyvą – net jei karo pabaigoje Ukrainai pavyks išlaikyti ir Nepriklausomybę, ir suverenitetą.
Ukrainietiškas konsensusas tarp tautos ir demokratijos adeptų – pagrindinis mūsų skirtumas nuo kitų Europos šalių. Būtent tai leido šaliai ištrūkti iš posovietinės „pakibusios“ būsenos. Tai neleido Ukrainai tapti kita Gudija (Baltarusia). Tai suteikė jai energijos demokratijai ir ateitį – „vieno balso“ politiką. Visi mūsų vidiniai ginčai tėra mokestis šios sąjungos sinergijai. Jos žlugimo pasekmes galima pamatyti mūsų kaimynų pavyzdyje.
Mus ištiktų niūri ateitis, jeigu iš būdvardžio „nacionalinis – demokratinis“ išnyktų brūkšnelis.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo VK.