Išpuoliai prieš Ukrainos teritorinių komplektavimo centrų kariškius ir mobilizacijos krizė: priežastys, valstybės klaidos ir įmanomi sprendimai.
Kodėl mobilizuotis atsisakantiems vyriškiams reikėtų atimti pilietybę.
Giluminiai smūgiai rusijos federacijai – kaip Ukrainos dronai keičia karo eigą ir kodėl rusijos oro gynyba nebeapsaugo net šalies viduje.
Karinio ir politinio analitiko, ATO veterano Evgeno Dykyj ir „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun pokalbio, paskelbto balandžio 26-ąją „Novynarnia“ „YouTube“ kanale, II-oji dalis
Pirmąją pokalbio dalį skaitykime čia—>
8 skyrius: Išpuoliai prieš teritorinių komplektavimo centrų kariškius ir kitos mobilizacijos problemos: priežastys, pasekmės ir kaip jas išspręsti?
– Jau aptarėme tai, kad kol kas Gudija galbūt vėl gali išsisukti, bet, kitaip tariant, rusijai dar nepavyksta jų tiesiogiai įtraukti į karą.
– Bet rusams to mirtinai reikia.
– Dabar mirtinai reikia, nes, kaip sakai, mūsų frontuose jie ten įstrigo, viskas jiems sustojo ir nieko nepavyksta. Taigi, karas praktiškai jiems kol kas – vien problemos.
Betgi apie ką mes dažnai kalbame? Apie tai, kad jie turi daug mažiau problemų dėl informacinio karo. Būtent, deja, jis yra apskaičiuotas, ypač Ukrainos visuomenei, jau nekalbant apie užsienį, bet mes pirmiausia domimės tuo, kas skirta Ukrainai. Ir šiame kontekste norėčiau sugrąžinti tave prie temos, apie kurią pastaruoju metu kalbėjome mažiau, nes buvome daug kalbėję anksčiau…
– Tu supratai – „kalbėjome“, kadangi mes įkyrėjome, jog mes įkyrėjome tiems žmonėms. – Į mus jau reaguojama kaip į teritorinių komplektavimo centrų atstovus, o į teritorinių komplektavimo centrų atstovus mūsų visuomenė reaguoja labai nesveikai.
– Tema susijusi su mobilizacija ir teritoriniais komplektavimo centrais. Tu gi supranti. Na, kaip tik dabar, kai tokia pavojinga situacija išties prasidėjo, kai mes vėlgi dar prieš metus ar pusantrų metų sakėme, kad anksčiau ar vėliau bus išpuolių prieš teritorinių komplektavimo centrų kariškius, kurie baigsis, taip, na, netgi žmogžudystėmis. Tai jau visai katastrofa.
– Vidaus reikalų ministerija neseniai pateikė skaičius – 602 išpuoliai prieš teritorinius komplektavimo centrus nuo plataus masto operacijos pradžios. Jie nenurodė, kiek jų buvo mirtinų. Kiek suprantu, tokių vis dar mažiau nei 10, bet jau ne vienas ar du. Taigi. O po to, skaičių paskelbus, dar pasirodė ir daugiau naujienų apie puldinėjimus. Taigi, tas skaičius jau yra didesnis, ir kol bus paskelbtas šis mūsų pokalbis, greičiausiai dar padidės. Taigi taip. Būtent to rusai ir siekė.
rusai įstengė atverti tą vidinį frontą, kuriame ukrainiečiai, bent jau turintys Ukrainos pasus, puldinėja Ukrainos kariškius, puldinėja Ukrainos kariuomenę. Ir logiška, kad jiems tai pavyko, atsižvelgiant į tai, kad mūsų valstybė šioje situacijoje, pirma, padarė kariuomenę kaltą visur kur, kas susiję su mobilizacija. Taigi ji suvertė kariuomenei tokias funkcijas, kurių kariuomenė visiškai neturėtų vykdyti. Apie tai kalbėjome ne kartą.
Kai sustingo visos valdžios institucijos, pradedant įstatymų leidėjais po kupolu ir baigiant vietinėmis tarybomis, kai sustingo policija, jie viską suvertė ant teritorinių komplektavimo centrų, kurie, kaip ir kariuomenė, apskritai neturėtų bendrauti su civiliais gyventojais. Taigi. Ir tų centrų darbuotojai nežino, kaip tai padaryti, jie nėra tam apmokyti.
Ir aš sakau, juos pakišo, padarė kraštiniais, nes teritorinių komplektavimo centrų pareigūnai, vėlgi kariškiai, supranta, kad be mobilizacijos mes pralaimėsime šį karą. Štai kodėl jie pradėjo mobilizuoti žmones savo galva ir rizika.
Būtent prieš juos buvo nukreipti išsisukinėtojai. Ir mes kalbėjome, jog po stadijos, kai išsisukinėtojas, kaip padaras, lindi namuose ir bijo eiti į parduotuvę, bus stadija, kai jie susiburs [tikriau bus suburti] į gaujas, gaus lyderius. Būtent apie tai kalbėjome prieš 2-3 metus. Na, tai galiausiai įvyko.
O svarbiausia, kad kai tai įvyko pirmą kartą, valstybė ne tik kad paprasčiausiai nesureagavo, bet ir dar kartą pakišo teritorinių komplektavimo centrų pareigūnus, ji faktiškai atidavė juos tūžmingam priešui. Išties tai vadinama išdavyste. Taigi mūsų valstybė išdavė mūsų teritorinių komplektavimo centrų pareigūnus, tai yra mūsų kariuomenę. Daiktus ir procesus turime vadinti tikraisiais vardais. Taip, mūsų civilinė valdžia per visus savo lygmenis.
Beje, aš pasakiau žodį „valdžia“. Matyt, čia vertėtų pakalbėti ir apie mūsų politikus, nes nemačiau nė vieno opozicijos pareiškimo, reikalaujančio sustiprinti mobilizaciją. Tai kaip tik vienintelis punktas, kur jie išlaiko absoliučiai tokią jaudinančią vienybę. Būtent teritorinių komplektavimo centrų ir mobilizacijos atžvilgiu. Nes jie konkuruoja dėl išsisukinėtojų balsų būsimuose rinkimuose.
Taigi, visi mūsų politikai ir visa mūsų valdžia išdavė mūsų kariuomenę. Tai reikia vadinti tikruoju vardu. Ir dabar mes matome tą išdavystę. Ji atsiskleidžia prieš mūsų akis.
O, aš vis dėlto išlaikau tokį labai, labai nuosaikų optimizmą, nes bent jau kai kurie mūsų valdžios pareiškimai per tą laiką, kol nesimatėme, vis dėlto liudija, kad berods pradedama suprasti, jog be mobilizacijos mes vis tik neišgyvensime. Tas supratimas ateina labai sunkiai. Dar vis vyksta neigimo stadija. Tačiau jau yra, pavyzdžiui, keli interviu su Budanovu.
Na, Budanovas – tai ypatinga istorija. Jis ne politikas, jis kariškis, stačiai netikėtai atsidūręs politikoje. Ir todėl jis, kaip kariškis, tiesiogiai sako tuos dalykus, kurie iš tikrųjų yra akivaizdūs bet kuriam kariškiui visus šiuos metus.
Bet norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos Fedorovo pareiškimus, kai kuriuos atskirų liaudies deputatų, ypač Venislavskio, pareiškimus, kurie jau pradeda prasimušti.
Dėl civilių Budanovas, beje, labai aiškiai suformulavo, apie ką vėlgi kalbėjome. Tai buvo stačiai tiesiog [mūsų] citatos, bet esu visiškai įsitikinęs, jog jis neturėjo laiko žiūrėti mūsų interviu. Taigi, tai tik pavyzdys, kas nutinka, kai esi daugiau ar mažiau informuotas, ir kai tai prisimeni, padarai tas pačias išvadas.
Jis tiesiog tiesiai kalbėjo apie šizofrenišką mūsų visuomenės susidvejinimą, kad ta pati visuomenė pagal sociologiją reikalauja karo iki pergalingos pabaigos. Ir būtent ta pati visuomenė plūsta teritorinių komplektavimo centrų pareigūnus ir masiškai sabotuoja mobilizaciją. Vadinasi vienas smegenų pusrutulis nesupranta, kad antrojo smegenų pusrutulio elgesys visiškai prieštarauja, – ir vienas kitą išjungia.
Didžioji dalis mūsų visuomenės nesugeba suprasti elementarių priežasties ir pasekmės ryšių. Jei norite pergalės, vadinasi turite užtikrinti mobilizaciją. Jei neužtikrinsite mobilizacijos, ruoškitės okupacijai. Na tai kaip du kart du. Bet to „du kart du“ žaliūkai veltėdžiai nesuvirškina.
Budanovas tiesiai kalbėjo apie tą labai šizofreninę dichotomiją. Būtent tokį disonansą tarp dviejų mūsų užnugario visuomenės pusrutulių.
Civiliai politikai vis dar yra daug atsargesni, bet net ir tai, ką jie sako, vis tiek man primena kai kuriuos paskutinius, sakyčiau, desperatiškus bandymus kažką sugalvoti. Jie supranta, kad mobilizacija reikalinga, bet jie vis tik bijo iškomunikuoti visuomenei, jog be jos neįmanoma. Ir todėl jie desperatiškai ieško [kaip tai padaryti].
Žinai tuos kelis naujausius pareiškimus apie mobilizaciją, pavyzdžiui, apie užsieniečius?
Visa tai man tiesiog primena seną anekdotą, kad žinai, ėjo ieškoti lobio. Na, niekas nežino, kur jis yra, tiesa? Taigi. O, gal eikim prigriebsim kazino banką? Na, po šimts, o jei pralaimėsime? Taigi. O, ne, geriau apiplėškime banką. Taip. Ten tikrai yra daug pinigų. Gerbiami Vyriausybės nariai, ar turite kitų pasiūlymų kaip papildyti biudžetą?
Tiesą sakant, tie keli naujausi pareiškimai apie mobilizaciją, būtent „iš tos operos“. Tai yra, sugalvojama kažkokia visiška nesąmonė, sugalvojamas toks dalykas, kad ir kariuomenė būtų papildyta ir išsisukinėtojų nereikėtų mobilizuoti ir varginti. Na, atleiskit, ten viskas apie žuvį ir šokinėjimą. Tik tiek.
Todėl man atrodo, kad jau matau ženklus, jog jie supranta, kad be mobilizacijos nieko nebus. Kurį laiką bus tokia neigimo fazė, bandymai sugalvoti kažkokias absoliučias nesąmones, kažkokie kreipimaisi į ateivius ar kažkas panašaus, o tada bus mobilizacija. Ne visi to tikrai tikisi.
– Šiame kontekste to turbūt neverta minėti, nes tai vienas iš tų argumentų, kuriuos visada naudoja tie, kurie būtent bet kokia kaina vengia mobilizacijos ir kuriems, švelniai tariant, nepatinka teritorinių komplektavimo centrų kariškiai. Argumentuojama, kad jei ne totali korupcija, jei nebūtų grūdama į autobusiukus ir reikalaujama pinigų už paleidimą, galbūt viskas būtų kitaip. Kodėl aš būtent dėl to klausiu?
– Mano laiptinėje gyvenantis kaimynas slepiasi nuo teritorinio komplektavimo centro. Kažkaip nusprendė pasiskųsti man kokie jie niekšai. „Aš jau penktą kartą vos nuo jų išsisukau, o tu savo transliacijose vis kalbi. Ir prisikalbėjai iki to, kad jei karas būtų prieš jankius, tai aš eičiau, bet ko nepasidalinam su rusais?“ Taigi, kiekvienas turi savo argumentus, sakykim, savo lygiu, bet visa tai melas. Tai tiesiog nesąmonė.
– Išties, kodėl aš tavęs apie tai klausiu? Nes iš tikrųjų yra tokių atvejų, kaip žinome, net ir tokių ryškių, kai faktiškai sulaikomos gaujos. Na, kas tai per pavieniai atvejai, galbūt?
– Bet jie ne pavieniai, jie gana dažni. Bet vėlgi, klausyk, žmonės, kurie mano, kad taip gali nebūti, tai žmonės, tiesiog nieko neišmanantys apie žmogaus psichologiją.
Visada, kai tik iškyla koks nors skubus poreikis, didelis deficitas, visada atsiras kas nors, kas bus pasirengęs užpildyti tą deficitą tiesomis ir melais bei uždirbti daug pinigų. Na, taip buvo, yra ir bus. Reikia su tuo kovoti, bet tikėti, kad taip gali nebūti, tai, na, tai tiesiog infantalizmas apskritai, na, šimtojo lygmens. Tokie dalykai, korupcijos schemos atsiranda visada ir visur, kai yra kažkas labai, labai deficitinio.
O čia ne tik ypač labai deficitinio, čia žmonėse ypač jėginga motyvacija slėptis, nes baimė yra stipriausia motyvacija pasaulyje. Taigi. Būtų labai keista, jei kas nors nepabandytų pasipelnyti iš tos baimės.
Na, kitas dalykas, kad taip, reikia daužyti per pirštus, reikia skirti ilgus terminus, daryti tai viešai, demonstratyviai. Tai yra, su tuo reikia kovoti. Tačiau, kaip ir apie bet kokią kitą korupciją, manyti, kad ji gali taip visiškai išnykti? Na, aš gi sakau, tam yra tikslų.
– Na, išties, čia tiesiog, remiantis visu tuo, ką mes jau ne kartą apie tai kalbėjome, man visada atrodo, kad visa tai veda į tokią klampią beviltišką situaciją, kad kuo toliau, tuo blogiau. Tu sakai…
– Taip, man atrodo, kad, priešingai, situacija aštrėja.
– Tiesą sakant, tu sakai, kad yra šansas, jog, pirma, jau atsiranda tam tikras valdžios supratimas, tai yra, kad yra šansas, kad tai vis tik sprendžiama.
– Viena vertus, valdžios sąmonėje atsiranda supratimas, bet kita vertus – ne, tas organizuotas pasipriešinimas labai stiprus. Tai yra, dabar matau situacijos pablogėjimą, ką galima pavadinti žodžiu eskalacija.
– Na, tai yra, būtent kažkas bus, kaip aš vėl sakau. O kaip tau atrodo? Mes nekalbam apie kažkokį ten, neduok Dieve, pilietinį karą ar kažką panašaus, nes jau pučiasi.
– Ne, ne. Pilietiniam karui reikalingi piliečiai. O tie, kurie puldinėja teritorinių komplektavimo centrų kariškius, nepanašūs į piliečius.
Mes matėme pilietinio karo momentą. Tai buvo Maidano pabaiga. Tai buvo prieš faktiškai įžengiant rusijos kariuomenei ir karui tampant tarptautiniu. Taigi. Bet kai mes jau žudėme vieni kitus, kai piliečiai žudė režimo šunis (režimo šunys pirmieji pradėjo žudyti piliečius), tai buvo pilietinio karo elementas. Laimei, jis lokalizavosi centrinėje vieno miesto dalyje. Bet tai buvo pilietinis karas, aš jame tada dalyvavau.
O čia nepanašu į pilietinį karą, tai vis tik būtent atskiri nusikaltėliai, kurie nėra piliečiai, kurie jokiu būdu nėra drąsūs iš prigimties. Atkreipk dėmesį, koks visada būna tų užpuolimų kiekybinis santykis. Ir atkreipk dėmesį, kad jie visada puola tik beginklius teritorinių komplektavimo centrų kariškius.
Štai kodėl aš manau, kad (čia aš išsireikšiu griežtai) jei būtų duotas įsakymas išduoti ginklus teritorinių komplektavimo centrų pareigūnams ir panaudoti tuos ginklus užpuolimo atveju, ir būtų garantuota, kad panaudojus ginklą nereikės sėdėti kalėjime metų metus ir įrodinėti neturėjus kitos išeities. Nes dabar situacija yra tokia, dabar tų centrų pareigūnai žino, jog visa teisėsaugos sistema bus prieš juos, o ne juo gins. Taigi, jei būtų suteikta tokia galimybė, na, būtų vienas ar du incidentai, kai būtų nušauti užpuolikai ir patikėk, puldinėjimai tarsi voratinkliai būtų nubraukti.
– Tai matai išeitį, ar ne? Aš išties tavęs klausiu, ar iš vis yra kokia išeitis, kai sakai, kad jiems po truputį darosi aiškiau, kad jie pradeda suprasti? Kaip tai matai, kaip tai galima išspręsti?
– Ne, tai, ką pasakiau, tai tik kraštutinės priemonės, kad būtų apsaugoti teritorinių komplektavimo centrų pareigūnai. Tai jokiu būdu ne sisteminis problemos sprendimas. Kalbama tik apie tai, kaip pašalinti pilietinio karo riziką. Tai ne tie piliečiai, kurie realiai eitų kariauti. Va taip.
O sisteminis sprendimas – na, Dieve mano, mes apie tai net rankomis kalbame. Sąžiningai, jaučiuosi kaip papūga, bet teks pakartoti dar kartą, nes tai vis dar nepadaryta.
Na, du kritiškai svarbūs sprendimai: maksimali tarnybos trukmė ir išsisukinėjimo kriminalizavimas. Tai alfa ir omega. Tai yra du kertiniai akmenys, be kurių ta problema nesispręs ir neišjudės.
Ir tada, kai šie įstatymai bus priimti, tai yra, būtent įstatymas, kurį sau vadinu įstatymu apie 5 metus. Tai, viena vertus, tu žinai, kad atitarnavai, pakariavai 5-rius metus, ir kiek dar šis karas besitęstų, tu grįžti namo, tave kažkas pakeitė. O tam, kad kažkas iš tikrųjų tave pakeistų, vietoj administracinės baudos, kaip kad dabar, 5-eri metai už išsisukinėjimą. Kad žmogus stovėtų prieš pasirinkimą ne kariauti amžinai, arba administracinė bauda, kaip yra dabar, o kaip vis tiek privalomai praleisti lygiai 5-rius metus. Arba juos praleisi maskuojamoje uniformoje ir grįši didvyriu, arba praleisi juos zonoje kaip nemokama darbo jėga ir liksi teistasis.
Beje, aš netgi padaryčiau dar vieną didžiulį paleidimą. Čia, beje, manau, kad kariškiai su manimi nesutiktų. Bet su visa derama pagarba, aš vis dar, kaip ir mūsų politikai, aš vis dar šiek tiek galvoju apie pokarį. Aš išties leisčiau išvykti iš šalies su sąlyga, jog būtų atsisakyta pilietybės. Taigi, paleisčiau tuos, kurie atiduotų Ukrainos pasą, atsisakytų Ukrainos pilietybės, pereitų jos atėmimo procedūrą ir išvyktų. Tas pats, beje, pasakytina ir apie ukrainiečius užsienyje.
Beje, neseniai teko pakomentuoti Merzo interviu, kai kancleris F. Merzas sakė, kad Vokietija svarstanti, ar nereikėtų grąžinti į Ukrainą šaukiamojo amžiaus vyrus. Taigi manyčiau, kad jei jis iš tikrųjų tai padarytų, tai būtų daug naudingiau, nei kad duotų mums tas „Taurus“ raketas. Tai būtų daug reikšmingesnis indėlis į mūsų pergalę. Ir ypač jei tai būtų iš karto. Manyčiau, kad kitos Europos šalys nenorėtų, kad didžiulis tų vyriškių antplūdis iš Vokietijos atplūstų į jų šalis. Todėl manyčiau, kad tai galėtų būti kaip tik sinchroninis Europos Sąjungos veiksmas.
Ir tai, beje, suteiktų mums didžiulių pranašumų. Ne tik didžiulį papildomą mobilizacinį rezervą, ne tik teisingumo atkūrimą, nes dabar tai tikrai nesąžininga. Vis dėlto čia esantis vyriškis arba turi tarnauti, arba kažkaip slapstosi, bijo autobusiukų ir pan. O tas, kuris tiesiog ten pabėgo ir viskas, iš jo jau nieko nepeši, jis niekam tėviškėlėje nebeskolingas.
9 skyrius: Kodėl Evgenas Dykyj pasisako už pilietybės atėmimą mobilizuotis atsisakantiems vyriškiams
Taigi, tiesą sakant, jei ES nuspręstų grąžinti tuos vyrus pas mus, ar bent nustotų pratęsinėti jiems pabėgėlio statusą, vėlgi, aš taip pat pritarčiau tam, kad tie, kurie atsisakytų pilietybės, tegu pasilieka. Bet tokiu atveju turėsime galimybę jų visai neįsileisti atgal į šalį. Iš principo jie niekada niekur nebalsuotų. Na, trauk juos galai.
– Ar manai, kad tai juos išgąsdintų?
– Ne, tai jų neišgąsdintų. Pirma, ne, tai jų neišgąsdintų, bet tada mes negautume išsisukinėtojų vyriausybės jau per pirmuosius rinkimus.
Šis klausimas ne apie juos, šis klausimas apie mus, apie tai, kad sąlyginė išsisukinėtojų partija galėtų laimėti pirmuosiuose rinkimuose. Ir tada būtų susidorota, tiesą sakant, su viskuo, ką pasiekėme siaubinga kaina per plataus masto karą. Vyktų toks riedėjimas atgal, jog tai galėtų būti baisiau, nei būtent…
– Na, čia galiu tik pridurti, kad pilietybės atsisakymo procedūra išties nėra tokia paprasta, nes…
– Deja, taip, čia būčiau už maksimalų supaprastinimą. Aš manau, kad neteisinga laikyti [tokius] žmones [Ukrainos Respublikos] pilietybėje. Tai yra socialinės sutarties sąvoka. Todėl visada į ją apeliuoju. Jei jau esi šalies pilietis, turi teises, bet taip pat turi ir pareigas. Taigi, visi tie mūsų išsisukinėtojai apie tai pamiršta. Jie visi puikiai prisimena savo teises, bet nenori prisiminti savo pareigų.
Gerai, sutinku, kad tame socialiniame susitarime būtų punktas: „Tu esi atleidžiamas nuo pareigų, bet tada tu taip esi atleidžiamas nuo teisių. Tada tu tiesiog ne mūsiškis ir dink iš čia. Taigi, bet dink visam laikui“.
Tiesą sakant, na, kiek žinau, niekas net nepateikė tokių teisėkūros iniciatyvų, bet tai tik mano asmeninė pozicija, ir aš už ją. Aš juos paleisčiau, bet paleisčiau visam laikui, be teisės grįžti. Ir nereikia kalbėti apie demografinę skylę. Geriau kontroliuojama žmonių iš kitų šalių migracija, kurie čia atvyks, žinodami, kad atvyko į šalį, kuri laimėjo sunkų karą, kad jie atvyksta būtent per ukrainiečių malonę ir priima mūsų taisykles, nei tie galvijai, kurie mano, kad jie turi savo teisę, kad tai yra jų šalis, jie gali joje tvarkytis. Na, aš tai padaryčiau greičiau ir tiek.
Bet mes šiek tiek nutolome nuo pačios mobilizacijos, ar ne?.. Taigi, tie du kertiniai akmenys yra penki ir penki. O toliau daugybė techninių dalykų, pradedant nemaloniais, tai yra, paieška pagal telefonus, paskyrų blokavimas, visų kortelių blokavimas, pareiga policijai ieškoti išsisukinėtojų. Būtent ji turėtų ieškoti, o ne teritoriniai komplektavimo centrai. Jei išsisukinėjimas dabar yra administracinis nusižengimas, tai net ir dabar administracinės teisės pažeidėjus turėtų gaudyti policija. Jei tai būtų kriminalizuota, tai dar labiau tai daryti turėtų policija.
Bet tuo tarpu reikėtų įvesti elektroninius šaukimus, kurie kviestų žmogų prisistatyti ne šiandien, ne rytoj, o, pavyzdžiui, po mėnesio, kad žmogus turėtų normalų laiką susidėlioti savo mintis, o iš tikrųjų išspręsti savo problemas darbe, šeimoje ir pan. Tokią ir tokią dieną tu turi būti su savo daiktais tokiame ir tokiame Teritorinio komplektavimo centro socialinio aprūpinimo skyriuje. Taigi. Ir jei tą dieną nepasirodysi, oi, automatiškai paskelbiama paieška, viskas užblokuojama ir pan. Na, tai būtų daug žmogiškiau nei tai, kas vyksta dabar.
– Na, tiesą sakant, iš pradžių buvo planuota, kad taip ir bus, bet kažkas nutiko. Ir iš tikrųjų, nes pradžioje, net 2014-aisiais metais, žmonės tikrai ateidavo pagal šaukimus ir tikėjo, kad bus ieškoma tų, kurie neatėjo. Na, bet gerai, mes pakalbėjome apie tai, kas, deja, kol kas mus visus skiria.
10 skyrius: Ukrainos smūgių rusijai sėkmę ryškiausiai liudija „giluminiai smūgiai”
Dabar pakalbėkime apie tai, kas, mano manymu, mus visus vienija.
Kas dar prieš kelerius metus būtų pagalvojęs, kad atsikėlę ryte pirmoj eilėj pulsime žiūrėti, ar priešas ko nors nesudaužė, ar ko nors nenužudė. Deja, tai taip pat atsitinka kiekvieną rytą.
– Tai mes stebime naktį.
– Bet taip, bet pirmiausia žiūrim, kas patvarkyta rusijoje ir okupuotose teritorijose. Kokie priešo objektai dega šiandien? Ir jie dega tiesiog, sakykim, labai vaizdingai ir vis dažniau. Tai yra, mūsų giluminiai smūgiai vystosi tiesiog mums labai maloniu tempu, nes, kaip žinau, tu tam tikru būdu susijęs, tai yra, sakykim, žinai situaciją.
– Taip, žinau, juk tiksliau…
– Taip? Na, nusimanantis, gerai. Taigi paprašysiu tavęs apie situaciją su giluminiais smūgiais ir ypač su gynybos pramone.
– Na, taip, matei, kokią liemenę dėviu, kai šalta, tiesa? Reklamuoju „Fire Point“ nemokamai absoliučiai.
– Beje, kažkodėl mažokai „Flamingo“ skraido? Mums visiems rūpi, kur „Flamingo“? Va atskrido porą vienetų. O kur naujieji „Flamingo“? Norėtųsi…
– Na, šis klausimas, beje, yra gana įdomus. Ir kiek suprantu, „Flamingo“ vis dar kankina vienas kritinis apribojimas – pataikymo tikslumas. Kol kas, kiek žinau, vėlgi, jie jau galėjo susitvarkyti per tą laiką, kai mes nesimatėme, bet, kiek žinau, pataikymo tikslumas vis dar maždaug plius minus 100 m.
Tai nereiškia, kad tai blogas ginklas, bet tai nišinis ginklas. Tai yra, kol kas jis gali pataikyti tik į tokius objektus, kurie yra nejudantys ir kurie yra pakankamai dideli. Ir tokių objektų daug. Bet kuri naftos perdirbimo gamykla yra toks objektas. Bet kokia didelė gynybos gamykla – tai tiesiog toks objektas. Bet, pavyzdžiui, jais į laivus gali ir nepataikyti. Čia tikslumas plius minus 100 m netinka. Taip pat nepadarysi įspūdžio štabams ir bunkeriams. Bet didelėms gamykloms, na, kai, pavyzdžiui, buvo vienas iš pirmųjų „Flamingo“ panaudojimų dideliu atstumu, aš jau pamiršau, kokia tai buvo gamykla giliai kacapijoje.
– Tai buvo ne taip seniai, kai buvo, na, išties jie gana tikslai ten nukrito, tai yra, buvo stačiai 5 m nukrypimas.
– Ne, na svarbiausia, kad cecho, į kurį pataikė, lubose buvo 24 m skylė. Na, jei jis padaro 24 m skylę, tada jis gali skristi plius minus 100 m. Tai normalu. Bet atitinkamai jis gali būti naudojamas tik tam tikros klasės taikiniams.
Taigi neatmetu galimybės, kad jie gali būti prilaikomi, kol bus atiderintas pataikymo tikslumas. Taigi. Na, aš žinau, kad jie tikrai dirba ta linkme. O kokioje stadijoje, kiek pavyko, nepavyko suderinti? Va, ko nežinau, to nežinau. Tikrai. Na ir gerai, kad to nežinau.
– Na, taip, žinoma. Tačiau tolimojo nuotolio dronai. ir vidutinio nuotolio taip pat, iš principo, kaip matau, vis geriau priderinami, tiesiog puikiai priderinami, nes kaip jie pataiko, ir apie ką mes kalbėjome, kad maskoliai net netiki, jog jie gali iš Ukrainos nuskristi taip toli iki jų teritorijos ir pataikyti.
– Na, man, kas netiki, kas tiki, man tai buvo labai daug parodantis momentas, kai jie aplink putino rezidenciją Valdajuje ėmė ręsti labai tankų oro gynybos žiedą. Tai pripažinimas, tai suvokimas būtent to, kas ištiks ir kas tikrai bus. Tiesiog putino rezidencija Valdajuje nėra tokia didelė. Taigi.
Betgi be to, tai taip pat yra pripažinimas, kad jie nesugeba uždengti maksvos. Taigi, maksvos uždengti, vadinasi, jie nesugeba. Taigi, oro gynybos tepakanka tik vienam dvarui uždengti, o va jau dešimties ar kiek ten milijonų gyventojų miestas, kur galėtų sėdėti tas pats putinas. Betgi ne, jau nusiraminta, jau suprasta, kad pramušamas.
– Nors mūsuose, kai, na, reaguojant į tokius genialius smūgius į sąlygines tuapses, kur viskas taip gražiai dega, pasigirsta priekaištų, o kada jau į maksvą.
– Manau, kad po tokių smūgių tai tikrai gali būti laikoma sąlygine [maksva], tiesa?
– Na, tiesą sakant, kada jau į maksvą? Ir tada manoma, kad atsakymas į tai visada yra toks, kad maksva yra labai gerai apsaugota, nes ten yra daug oro gynybos, nėra prasmės jai daug išeikvoti.
– Ne, tai absoliučiai teisingas atsakymas, bet atrodo, kad rusai kažką įtaria. Be to, tuo tarpu tyliai bemindžikuodami, kaip sakoma, mes palaipsniui išmušinėjame oro gynybą pamaksvėje. Tai reiškia, kad mes tą žiedą pjaustome ir, matyt, jie jau pažvelgė į priekį ir suprato, kad blogiausiu atveju teks laikyti savo fiurerį bunkeryje Valdajuje. Na, nes tam oro gynybos tikrai pakaks.
– Taigi, girdėjau, neseniai girdėjau iš dalinių, iš kovotojų daliniuose, kurie būtent dirba su tolimaisiais smūgiais, užuominų, kad ateity bus žymiai daugiau. Taigi…
– Žinoma, kad bus. Beje, bus įdomu pamatyti, kas nutiks gegužės 9-ąją. Kol kas mes jau žinome, kad jie atšaukė oro paradą, ir tai taip pat labai daug ką pasako. Tai jų oro gynybos darbo rodiklis, tai yra, jie neturi sistemų savas-svetimas. Ir vienintelis būdas tą šventinę dieną apsisaugoti nuo mūsų dronų – tai tiesiog duoti įsakymą numušti viską, kas skrenda. O todėl, savaime suprantama, savi skristi neturėtų.
Taigi, tai jau tam tikras mūsų sugebėjimų ir jų nesugebėjimų pripažinimas. Bet pamatysime, kas nutiks su antžemine parado dalimi. Ar tik ir jos jie kažkaip ne visai kūrybiškai nesiruošia „padūzginti“?
– Beje, tai vėlgi, kas įvyks per pertrauką tarp mūsų susitikimų, tarp viso kito įvyks ir tai. Na, mes dar nebaigiame, jei ką.
(Galbūt bus daugiau)
Parengė LL, redagavo VK.