Karo metu prarasti kariuomenės pasitikėjimą yra daug pavojingiau nei prarasti populiarumą užnugaryje. Tačiau kartais atrodo, kad visi sprendimus priimantys – įsitikinę kitaip.
Pavlo Kazarin
Kažkada televizorius suteikė pretekstą pasijausti vienišu.
Dar visai neseniai televizoriaus ekranas mūsų šalyje buvo pagrindinis informacijos šaltinis daugumai. Jos poreikiai buvo ta vyraujanti tendencija, prie kurios buvo pritaikoma pasiūla. Tai daugumai buvo kuriamos programos ir perkami serialai.
Telemarketingo specialistai pažinojo šalį taip pat gerai, kaip ir politiniai strategai. Reakcijos į turinį buvo stebimos kas minutę. Peržiūrų nesulaukusios laidos dingdavo iš eterio. Ir jei neturėjote ką žiūrėti televizoriuje, tai tiesiog reiškė, kad nacionaliniu mastu jūsų nykstamai mažai. Tiek nedaug, kad niekas jūsų nelaiko tiksline auditorija.
Galima buvo didžiuotis šiuo faktu. Tačiau realybėje tai reiškė, kad savo šalyje buvote išimtis, tuo metu, kai jūsų ateitį lėmė daugumos partija. Jums atrodė, kad jūs nebesidomite televizija, bet iš tikrųjų televizija nustojo jumis domėtis.
Jei norėjote suprasti šalį, turėjote pradėti žiūrėti televizorių. Galbūt tada būtumėte radę atsakymus į daugelį savo klausimų. Pavyzdžiui, kodėl kandidatai per rinkimus su jumis nekalba? Kodėl jūsų rūpesčiai neatsispindi jų programose? Kodėl politinį meniu sudaro patiekalai, kurių neužsisakėte? Kodėl turite balsuoti ne tiek „už“ savus, kiek „prieš“ atvirai svetimus?
Jūsų santykinė svarba priklauso nuo jūsų socialinės grupės dydžio. Jei ji pakankamai didelė, į jus bus atkreiptas dėmesys. O jeigu politikų šaliai žadama ateitis jums atrodo kvaila ar pavojinga, sveikinu. Jūs atsidūrėte mažumoje.
Taigi, penktaisiais metais kariuomenėje mane apima déjà vu jausmas.
Aš vėl nesu savo šalies tikslinė auditorija. Populistai deputatai siūlo atšaukti mobilizaciją. Tinklaraštininkai kuria vaizdo įrašus apie tai, kaip storžieviškai elgtis su informavimo grupėmis. Parlamentas dvejoja, ar priimti griežtinantį išsisukinėtojų atsakomybę įstatymą. Prezidentas savo kasdieniuose vaizdo kreipimuose nekomentuoja išpuolių prieš teritorinių komplektavimo centrų kariškius.
Pagrindinė problema yra ta, kad mes kariaujame tikėdamiesi, kad rusijai pritrūks pinigų. rusija kariauja tikėdamasi, kad mums pritrūks kareivių. Kas nuspės, tiksliau prognozuos, tas laimės karą. Tačiau tuo pačiu metu Ukrainos valstybė daro viską, ką gali, kad Ukrainos kariškio pavyzdys neatrodytų itin patrauklus.
Per pastaruosius ketverius metus mano atsakomybė buvo kelis kartus sugriežtinta. Panaikinti lygtiniai terminai. Sustiprintos bausmės už įsakymų nevykdymą. Jei neatvyksite į darbą, būsite atleisti, o jei aš neatvyksiu į darbą, būsiu įkalintas.
Už savo bazinį atlyginimą aš galiu nebent keturis kartus pripildyti automobilio kuro baką. „Koviniai“ pinigai atitenka būsto nuomai ir aprangos reikmenų įsigijimui, technikos remontui ir atsarginėms dalims. Juokaujame, kad kovojame kaip piratai – už savas lėšas ir savarankiškai save apsirūpindami. Svarbiausias savanoris šalyje – tai Ginkluotųjų pajėgų karys. Kariuomenei aukojame sumas, akivaizdžiai didesnes nei vidutinio aukotojo.
Kaskart, kai atsisakoma indeksuoti kariškių atlyginimus, stebime eilinę dosnumo užnugariui atrakciją. Dabar valdžia ruošiasi dalinti pinigus automobilistams, kompensuodama degalų išlaidas visiems, taip pat ir sportinių automobilių savininkams. Kai kitos šalys ragina savo automėgėjus taupyti pinigus, mūsų valdžia nusprendė netaupyti.
Žiemos vakcinavimo parama šaliai kainavo 14,4 mlrd. kompensacija už nacionalinės produkcijos įsigijimą – 4 mlrd. Nacionalinė sveikatos patikra – 10 mlrd. Nemokami pietūs mokyklose (ne pažeidžiamoms grupėms, o visiems) – 14 mlrd. Kol mūsų kariuomenė bando prakiurdyti rusijos biudžetą, Ukrainos ministrų kabinetas daro tą patį su mūsų pačių biudžetu.
Nors ir buvo žadėta, mums buvo atsakyta nustatyti ilgiausią tarnybos laiką. Buvo pasakyta, kad kiekvienas iš mūsų tarnausime iki pergalės. Be to, neleisdama mums demobilizuotis, valstybė nedrįso paskelbti papildomos mobilizacijos. Kariuomenė kariauja nesukomplektuotomis brigadomis ir dėl to patiria dar didesnius nuostolius. Galėtume patikėti, kad nėra jokių objektyvių sąlygų apriboti tarnybos laiką, jei nebūtume matę, kas visą šį laiką vyksta užnugaryje.
Didžiausia šalies problema šiandien yra mobilizacija. Ne korupcija ar nusikalstamumas, o būtent mobilizacija. Pagal įstatymą tuo turėtų rūpintis vyriausybinės įstaigos ir policija, bet galiausiai viskas buvo permesta kariuomenei. Dabar kariškiai patys sau ieškosi įbrolių – su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis įvaizdžiui. „Busifikacija“ būtų išnykusi, jei valstybė būtų apsisprendusi sugriežtinti bausmes už šaukimų ignoravimą, tačiau bauda išsisukinėtojui kaip ir anksčiau išlieka 800 dolerių. Su nuolaida ją galima padengti už 400.
Neseniai gynybos ministras paskelbė, kad mobilizacijos problemos bus sprendžiamos samdant užsieniečius. Problema net ne ta, kad kolumbiečiai negalėtų pakeisti ukrainiečių kare dėl nepriklausomybės. Problema ta, kad šie žodžiai nuo pat pradžių buvo skirti tiems, kurie yra užnugaryje, o ne tiems, kurie vilki uniformas. Valstybė flirtuoja su tais, kurie jos negina. Žadėdama, kad jiems daugiau to nereikės daryti.
Karo metu prarasti kariuomenės pasitikėjimą yra daug pavojingiau nei prarasti populiarumą užnugaryje. Tačiau kartais atrodo, kad visi sprendimus priimantys – įsitikinę kitaip. Lengviau papulti į neliečiamą rezervą, nei pakeisti brigadą. Nusipirkti studento statusą lengviau nei išsimušti karo veiksmų dalyvio atostogas. Parlamento dauguma „jaučia baimę, nuovargį ir sumišimą“ ir dabar nenori balsuoti dėl įstatymų projektų. Kariuomenėje tai vadinama „aplaidumu“ ir už tai baudžiama septyneriais metais kalėjimo.
Dažnai pagalvoju, kad 2022-ųjų pavasarį turėjome galimybę priimti kartu viską, kas nemalonu ir nepopuliaru. Sutvarkyti mobilizaciją. Įvesti prabangos mokesčius. Parengti šalį išlikimo karui. Turėjome galimybių langą – kol šalis neatsigavo po pradinio šoko ir kartu ėmėsi veiksmų. Ją buvo galima glostyti prieš plauką, ir ji tai būtų priėmusi supratingai. Tačiau ir tada, kaip ir dabar, valdžia kariavo ilgą karą pagal trumpo karo taisykles. Tarsi jos tikslas būtų laimėti rinkimus, o ne išgyventi iki jų.
Man būtų galima paprieštarauti, kad maksimalaus tarnybos laiko nustatyti neįmanoma. Kad šalis negali sau leisti atlyginimų indeksavimo. Kad kiekviename kare užnugaryje yra daugiau vyrų nei fronte. Tačiau mes labiau su tuo susitaikytume, jei valstybė bent kartą pabandytų tolygiai paskirstyti karo meto „sunkumus ir nepriteklius“ visoje šalyje. Tolygiai paskirstyti „botagus ir meduolius“ tarp socialinių grupių. Bendrauti su kariuomene taip, kad ji jaustųsi valstybiniu prioritetu. Galiausiai, panaikinti tabu dėl žodžio „mobilizacija“ pirmiesiems šalies asmenims.
Nes prezidento žodžiai – tai šiek tiek daugiau nei tiesiog žodžiai. Jie veikia kaip agentai, jie koreguoja realybę, jie patvirtina normas ir nuostatas. Ir jei prezidento kalbose nerandate savęs ir savo problemų, tai reiškia, kad jis nekalba su jumis ir nekalba apie jus. Tai reiškia, kad nesate jo tikslinė auditorija. Tai reiškia, kad esate jo darbotvarkės ir prioritetų periferijoje. Galbūt prezidentui atrodo, kad inercinis formatas veikia ir nieko nereikia keisti. Galbūt jam tiesiog taip atrodo.
2026 metais mano socialinė grupė – tai milijonas žmonių. To pakanka, kad būtų laikomas frontas. Nepakanka, kad mums būtų teikiamas prioritetas.
Mes vėl neturime ką žiūrėti jūsų televizoriuje.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo VK.