Karas yra komandinis sportas. „Gėda dėl nedalyvavimo“ teks tiems, kas nusprendė, kad kariuomenė gali apsieiti be jo.
Pavlo Kazarin
2025-aisiais „Netflix“ išleido dokumentinį filmą „Jūrų pėstininkai“.
Jame buvo pasakojama apie JAV 31-ajį jūrų pėstininkų ekspedicinį dalinį. Jis dislokuotas Okinavoje, Japonijoje, ir jam pavesta reaguoti į grėsmes vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Faktiškai tai greitojo reagavimo pajėgos, kurias sudaro iki 3 000 karių. Visas dokumentinis filmas skirtas dalinio pratyboms.
Seriale pabrėžiamas vienas svarbus momentas. Tai, kad kariškių psichologinės problemos neapsiriboja vien potrauminio streso sutrikimu. Juos taip pat gali slėgti dar ir „gėda dėl nedalyvavimo“.
Vienas iš vyresniųjų dalinio seržantų filme teigė, kad visą tarnybą ruošėsi karui. Vienintelė problema ta, kad jo biografijoje tikro karo taip niekada ir nebuvo. Jis nebuvo išsiųstas į Iraką ar Afganistaną, o buvo paliktas ginti „Ramiojo vandenyno pakrantę“. Dėl to jis gyvena nuolatinėje egzistencinėje netektyje. Įdėtos pastangos nebuvo išbandytos kovos lauke, „nedalyvavimo“ patirtis kupina tuštumos jausmo, o savęs lyginimas su kitais jūrų pėstininkais veda į nusivylimą.
Ir jei pergyvenimų sąlygota trauma veda prie potrauminio streso sutrikimo, tai „to, kas neįvyko, trauma“ sukelia abejones, depresiją ir savęs nuvertinimą. Gėda gali būti tokia pat paralyžiuojanti kaip ir kovos patirtis. Jei nepateisinai kitų ir savo lūkesčių, teks toliau su tuo gyventi.
Dažnai pagalvoju, kad ir mes rizikuojame patekti į panašius spąstus.
Penktaisiais karo metais turime veterano standartą. Jį matome šviečiančiuose ir nešveičiančiuose reklaminiuose stenduose, verbavimo bukletuose. Jis kviečia pašnekovus „parodyti save“, „tapti legenda“ ir „įgauti jėgų“. Jis stiprus, žiaurus ir barzdotas – ir puikiai atitinka stereotipinį kariuomenės profesionalo įvaizdį. Vienintelė problema ta, kad ne visi Ukrainos kariuomenėje taip atrodo.
Mūsų kariuomenė turbūt pati liaudiškiausia. Žmonės į karą atsineša savo civilinius įgūdžius ir įpročius. Savo išvaizdą ir gyvenimo pėdsaką. Savo kalbos ir rengimosi manierą. Kariuomenė keičia, bet civilinės patirties dešimtmečiai laiko tarsi šaknų sistema. Taigi net penkti karo metai nebūtinai verčia tave atrodyti kaip pavyzdys brigados skelbimų lentoje.
Be to, karinių profesijų įvairovė neapsiriboja vien puolimo misijomis. Kiekvienam kareiviui priekinėje fronto linijoje tenka keli jį aprūpinantys asmenys. Remontuoja jam transporto priemonę. Užtikrina logistiką. Tvarko inventorių ir nurašymus. Prižiūri dronus. Gamina maistą. O jei visas veterano aprašymas susiaurinamas iki herojiškų figūrų plakatuose, tai antroji grupė gyvens su nepilnavertiškumo jausmu. Jie neatpažįsta savęs aprašyme, nemato savo ryšio su paveikslėliu ir gali abejoti, kiek jų indėlis į bendrą reikalą nusipelno pripažinimo.
Kiekviename koviniame batalione yra nekovinių pozicijų. Kiekvienoje brigadoje yra ne tik koviniai batalionai. Kariuomenės sistema yra daugiapakopė ir joje atsiranda vietos patiems įvairiausiems specialistams su pačia įvairiausia tarnybos geografija. Dauguma jų šaudys tik poligone – ir mūsų karo specifika yra ta, kad jame galima praleisti metų metus taip ir nepabuvus nė vienam susišaudyme.
Tuo pačiu metu karinės tarnybos „sunkumai ir nepritekliai“ atsiliepia visiems. Tu bet kokiu atveju esi įrašytas į hierarchiją, esi darbe kiaurą parą, apsuptas apribojimų tvoros ir su šeima mataisi tik per atostogas. Gali būti operatyviniu budinčiu vadovavimo ir stebėjimo poste, aptarnauti dronus ekipažams, tvarkyti karinę buhalteriją, ryšių specialistu ar mechaniku – ir vis tiek būsi užtvankos, saugančios šalį, dalimi. Netgi jei tau nereikia šaudyti, užimti pozicijų ar slėptis nuo FPV dronų.
Tarnybos šlovinimas yra pats natūraliausias dalykas, kuris gali nutikti karo metu. Tačiau to šlovinimo standartas galėtų būti platesnis nei dabartiniai rėmai. Kad jis apimtų visus tuos, kurie neatpažįsta savęs šaukimo bukletų nuotraukose.
Juo labiau, kad kariuomenės reklama kreipiasi į jau užnugaryje nebeegzistuojančią auditoriją. Tie, kurie norėjo „rasti savo gaują“ ir „įrodyti savo vertę“, jau seniai tarnauja. Toks vertybinis profilis kiekvienoje šalyje nelabai didelis – ir jį atitinkantys paprastai stoja į karą pačioje jo pradžioje. Su tais, kurie liko užnugaryje, reikia kalbėti kitaip.
Būtų klaidinga manyti, jog užnugaryje liko tik „išsisukinėtojai“. Jie paprastai patys triukšmingiausi, todėl sukuria įspūdį, kad jų yra visur. Išsisukinėtojai gali sukelti audringą festivalį komentaruose, bet apie mobilizaciją mes diskutuojame ne tik su jais. Daug svarbesnė kategorija yra fatalistai.
Fatalistai gyvena pagal principą „pašauks – eisiu“; „nepašauks – neisiu“. Būtent jie sudaro kasmėnesinį pastiprinimą, kuris prisijungia prie kariuomenės be incidentų ar skandalų. Daugumoje jie nevengia atsakomybės, tačiau, skirtingai nei „savanoriai“, jie ieško ne rizikos ar iššūkių, o žaidimo taisyklių. Su jais reikia kalbėtis ne šlovinant tarnybą, o paaiškinant jų pareigas. Jie nori suprasti, kas jų laukia ir ko iš jų tikimasi. Patosas gali juos gąsdinti, nes patose jie įžvelgia chaosą. Su jais reikia kalbėti ramiai, struktūriškai ir sąžiningai – tik toks formatas sukurs abipusį pasitikėjimą.
Dabartinės agitacijos problema yra ta, kad ji niekaip nepaaiškina „fatalistui“ jo būsimos tarnybos. Ji nepasako, kaip atrodys jo realybė. Nepaaiškina žaidimo taisyklių ir reikalavimų pretendentui. Kai fatalistas mato dar vieną istoriją apie neįtikėtiną žygdarbį fronte, jis tik įsitikina, kad yra tokių, kurie „gimę karui“, o jis gi toks nėra. Tarnybos šlovinimas sukelia jame gilų prieštaravimą. Jį galėtų nuraminti tarnybos rutinizavimas, kuris parodytų jį atitinkančius pavyzdžius. Tačiau vietoj to iš reklaminių stendų į jį ir toliau žvelgia skandinavų dievai.
Tam tikru mastu kariuomenė tapo šlovinimo įkaite. Kai kurie užnugario kareiviai bijo jos įvaizdžio pavyzdžių. Kiti užnugario kareiviai gąsdina jos įvaizdžio pavyzdžiais. O kai kariškių šeimos ateina aiškinti, kad tomis dalyvavimo formomis kariuomenės gyvenimas neišsibaigia, jos kaltinamos, kad jų vyrų tarnyba yra „netikra“.
Kariuomenės įvaizdžio pavyzdžius reikia revizuoti. Į juos turėtų tilpti ir tie, kurie nepanašūs į vikingus – nei išvaizda, nei profesija. Kad juose atpažintų save tie, kurie pasiryžę iškeisti darbą užnugaryje į panašų darbą kariuomenėje. Kad tuose įvaizdžio pavyzdžiuose atsispindėtų įvairovė, skirianti tikrąją kariuomenę nuo reklaminės.
Mums reikia technikų ir mechanikų. Tarnautojų ir biurokratų. Inžinierių ir programuotojų. Kiekvienam atsiras vieta ir pritaikymas. Kiekvienas nusipelno savo pripažinimo dalies. Kiekvienas turės teisę didžiuotis savimi ir savo tarnyba.
Karas yra komandinis sportas. „Gėda dėl nedalyvavimo“ teks tiems, kas nusprendė, kad kariuomenė gali apsieiti be jo.